Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Onos Gasiulytės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. patikslintą ieškinį atsakovui J. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir sutuoktinių turto padalijimo, o taip pat pagal atsakovo J. M. priešieškinį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

V. M. asmeninės nuosavybės teise priteisti šį turtą:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog iki santuokos sudarymo J. M. nuosavybės teise 1974 m. spalio 19 d. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas - 11/100 gyvenamojo namo dalį, t. y. virtuvę- 5.4 kv. m., kambarį 11.2 kv. m., viso 16.60 kv. m. Santuokos sudarymo metu, t. y. 1998 m. balandžio 16 d. bendrasavininkų susitarimu, J. M. perėjo patalpos: 5-1 (5.38 kv. m.), 5-2 (11.22 kv. m.), 5-3 (3.67 kv.), iš viso 20.27 kv. m. Gyvenamojo namo rekonstravimo darbus patvirtina 2009-12-28 Nr. (101)-11.4-2849 pripažinimo tinkamu naudotis aktas bei 2010-01-11 bendraturčių susitarimas dėl namo valdymo, naudojimo ir disponavimo, pagal kurį J. M. atiteko 160.17 kv. m. ploto patalpų, kurios įregistruotos viešajame registre.

12. Vertindamas šalių paaiškinimus bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl buto rekonstravimo, teismas pažymėjo, jog šalys neteikė įrodymų kada buvo pradėti namo rekonstravimo darbai bei kokia pinigų suma panaudota rekonstruojant butą (namą). Nustatė, kad į bylą buvo pateikta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Jašiūnų apylinkės taryba, Šalčininkų rajonas, Lietuvos TSR, kurio bendras plotas yra 46,85 kv. m., 1989-04-01 pirkimo-pardavimo sutartis, kuri patvirtina, kad J. M. pardavė už 9000 rublių turtą, turėtą paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Kadangi buto rekonstravimo darbai baigti 2009 m. gruodžio mėnesį, t. y. po 10 metų Lietuvoje galiojant „lito“ valiutai, tuo tarpu byloje nėra pateikta duomenų apie J. M. asmeninių lėšų (rublių) panaudojimą, teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad buto rekonstravimui buvo panaudoti tik asmeniniai J. M. pinigai.

13. Teismas taip pat nurodė, kad duomenų apie tėvui priklausančio automobilio „Žigulį“ pardavimą bei gautas lėšas, byloje nepateikta, todėl atsakovo teiginius apie investuotas asmenines lėšas, atmetė. Be to pažymėjo, kad ieškovės teiginiai apie tai, jog ieškovės tėvas padėjo įsigyti žemės sklypą Jašiūnuose, kuriame 1981 m. nusprendė statyti namą bei 1997 metais pardavė už 11000 dolerių, nepatvirtinti įrodymais. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997-10-23 aktas dėl individualaus statinio priėmimo naudoti patvirtina apie sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) statomą 140,34 kv. m. namą bei tai, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Jašiūnų seniūnijos duomenimis, iki 1997-11-11 gyvenamosios patalpos priklausė J. M., vėliau užregistruota pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 5673 B. N. vardu, patvirtina, kad namas Jašiūnuose buvo parduotas, tačiau įrodymų apie parduotą namą ( ir žemės sklypą) bei gautas pajamas, o kartu ir jų investavimą į namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimą, byloje nėra.

14. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog atsakovui J. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo pagerintas iš esmės šalims gyvenant santuokos metu, dirbant, gaunant pajamas, taip pat remdamasis liudytojų parodymais bei kitais byloje nustatytais aspektais, taip pat į tai, jog į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad buto rekonstrukcijai būtų panaudoti vieno iš sutuoktinių asmeniniai pinigai, konstatavo, jog yra pagrindas buto pagerinimą po rekonstrukcijos pripažinti abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.

15. Atsižvelgdamas į ieškovės reikalavimus butą padalinti natūra, atsakovui nereiškiant reikalavimo dėl atidalijimo būdo, taip pat atsižvelgdamas, kad ieškovė neturi kito būsto, kuriame galėtų gyventi, nenustačius, kad atsakovas turėtų finansinę galimybę kompensuoti ieškovei už dalį turto, atsižvelgdamas į tai, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nukrypti nuo lygių dalių principo, pagrindo nėra, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl buto padalinimo.

16. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog 106/1102 dalis žemės sklypo bei 5 kv. m. ūkio pastatas įregistruoti santuokos metu, viešajame registre nėra žymos, kad turtas registruotas kaip asmeninė J. M. nuosavybė, tuo tarpu žemės sklypo bei ūkio pastato įregistravimo pagrindas nekelia abejonių, kad sutuoktiniai turtą siekė įgyti bendrojon sutuoktinių nuosavybėn, konstatavo, jog 106/1102 dalis žemės sklypo ir 5 kv. m. ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), yra J. M. ir V. M. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nesant pagrindo nukrypti nuo lygių dalių turto padalijimo, teismas tenkina ieškovės reikalavimą ir dėl šio turto padalinimo.

17. Spręsdamas ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos už transporto priemonę iš atsakovo priteisimo, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo atliekama transporto priemonės ekspertizė, tikslu nustatyti tikslią konkrečią kainą, o šalių pateiktos automobilio kainos ženkliai skiriasi, dėl to, teismas transporto priemonės kainą įvertino pagal pateiktų kainų vidurkį, t. y. 489,50 Eur. Įvertinęs tai, kad transporto priemonė įgyta santuokos metu, automobiliu naudojasi atsakovas J. M., ieškovė nevairuoja transporto priemonės, dėl to, konstatavo, kad yra pagrindas transporto priemonę VW PASSAT, natūra priteisti vienam iš sutuoktinių - J. M., ieškovei priteisiant 244,75 Eur (489,50 Eur/2) kompensaciją už atsakovui atitenkančią transporto priemonę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18. Apeliantas J. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą pakeisti: priešieškinį patenkinti ir nekilnojamąjį turtą su priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini) , laikyti atsakovo J. M. asmenine nuosavybe bei priteisti 1 305 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme ir atitinkamai paskirstyti išlaidas patirtas pirmos instancijos teisme. Nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines aplinkybes bei įrodymus, todėl priėmė nevisiškai pagrįstą teismo sprendimą, kuris turi būti pakeistas. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė LR CK 3.90 str. nuostatas.

20. Pagal 1974 m. galiojantį teisinį sureguliavimą pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti registruojama per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo, o pirmos instancijos teismo nurodyta aplinkybė negali būti priimta už pagrindą, nes atsidalijimas vykdytas remiantis namo rekonstrukcijos projektu ir statybos leidimu, kurie buvo išduoti 1991 metais, o 1974 m. sutartyje buvo nurodyta kokius konkrečiai kambarius su plotais įsigyja J. M.. Taip pat bylos medžiagoje aiškiai nurodyta, kad 1974 metų pirkimo-pardavimo sutartis buvo užregistruota. Be to, ir ieškovė pripažino, kad atsakovui tenka didesnė dalis, nes dalis jam priklausė asmenine nuosavybe, be to, ir teismas, tenkindamas ieškinį, atsakovui priteisė didesnę dalį, tačiau vadovaujantis aukščiau nurodyta argumentacija, turėjo priteisti lygiomis dalimis. Akivaizdu, kad teismo sprendime nurodyti argumentai prieštarauja sprendimo rezoliucinei daliai ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių, tokiu būdu teismas pažeidė LR CPK 177 - 185 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

22. Byloje pateikta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Jašiūnų apylinkės taryba, Šalčininkų rajonas, Lietuvos TSR, kurio bendras plotas yra 46,85 kv. m., 1989-04-01 pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad J. M. pardavė už 9000 rublių turtą, turėtą paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Apeliantas 1997 metais pardavė už 44000 litų, individualų statinį, esantį (duomenys neskelbtini) namą pagal pirkimo pardavimo sutartis Nr. 5673, kurią apeliantas pateikė teismo posėdžio metu, tačiau teismas jos neįkėlė į elektroninę bylą, dėl šios priežasties tikėtina ir nurodė, kad nėra duomenų už kiek pardavė.

23. Todėl, vertinant šalių paaiškinimus ir byloje surinktus įrodymus, labiau tikėtina, kad pradėjus namo rekonstrukciją 1991 metais, apeliantas savo lėšomis 9000 rublių panaudojo medžiagoms įsigyti ir ūkio būdu pradėjo rekonstrukcijos darbus. 1997 metais, pritrūkus lėšų, pardavė jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kadangi sutuoktiniai atlyginimus gaudavo mažus, tai labiau tikėtina, kad namo rekonstrukcija, buvo vykdoma iš apelianto asmeninių lėšų ir tai, kad visus susitarimus tiek dėl atsidalijimo, tiek ir dėl statybos leidimo ar namo rekonstrukcijos apeliantas sudarė savo vardu, patvirtina, kad jis ir siekė pagerinti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl šiuo atveju turi būti taikomas labiau tikėtinumo principas, kad būtent taip buvo, nes kitų realiai lėšų sutuoktiniai neturėjo, o gaunamus darbo užmokesčius tikėtina išleido savo ir vaikų poreikių tenkinimui.

24. Ieškovė V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti ir priteisti patirtas 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje yra nustatyta, jog atsakovas turėjo asmeninių lėšų - 9000 rublių, kurias gavo 1989- 04-01 pardavęs iš tėvų paveldėtą namą Rudnios kaime Šalčininkų rajone. Tačiau, priešingai nei savo skunde teigia apeliantas, ši aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, kad lėšas jis panaudojo ginčo būto rekonstrukcijai ir, kad rekonstrukcijai buvo naudojamos vien tik šios lėšos. Įrodymų, tiek tiesioginių, tiek netiesioginių, kurie tokią išvadą patvirtintų atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė.

25. Nelaikytinas tinkamu įrodymų ir dokumentas, kurį atsakovas pateikė kartu su apeliaciniu skundu. Pateiktos Lietuvos ypatingojo archyvo pažymos duomenimis S. M. vardu 1978-10-31 buvo užregistruotas automobilis VAZ-2103. Kas yra S. M. ir kokią reikšmę nagrinėjamam ginčui turi faktas, kad 1978-10-31 jai priklausė nurodytas automobilis, nėra aišku. Apeliaciniame skunde to nedetalizuoja ir pats apeliantas. Atsakovo pirmos instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose teigiama, kad ginčo butą atsakovas rekonstravo iš asmenini lėšų, kurias gavo pardavęs „tėvo automobilį Žiguli“. Akivaizdu, kad aptarta Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma šių aplinkybių nepatvirtina, Priešingai, joje nurodyta, kad duomenų apie pačiam atsakovui priklausiusius automobilius, bei šių automobilių pardavimą, archyvas neturi.

26. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ieškovė dėl pinigų, kuriuos atsakovas gavo 1989-04-01 pardavęs tėvų namą, paaiškino, jog dalį šių pinigų - 8000 rublių - atsakovas įnešė į savo taupomąją sąskaitą TSRS Valstybinės darbo taupomojoje kasoje. Kitą dalį - 1000 rublių - į ieškovės taupomąją sąskaitą. 1991 m. keičiantis valiutai, pinigai nuvertėjo ir šalys jų nebeatgavo. Šiuos ieškovės paaiškinimus patvirtino byloje apklausti liudytojai Eduardas ir V. M. bei ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai -jos taupomosios knygelės kopija.

27. Apeliantas savo skunde taip pat tvirtina, kad ginčo buto rekonstrukcijai panaudojo 44 000 litų, kurie buvo gauti 1997 metais pardavus „individualų statinį, esantį (duomenys neskelbtini) namą“. Su šiais apelianto argumentais ieškovė nesutinka ir pažymi, jog pinigai už 1997 m. parduotą namą buvo panaudoti ne ginčo buto rekonstrukcijai, bet šio buto komunalinėms skoloms padengti ir trims naujiems automobiliams įsigyti. Be to, aptariamas namas, nors ir buvo registruotas vien atsakovo vardu, buvo pastatytas ir parduotas kaip šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl gautos lėšos, jei ir buvo panaudotos ginčo buto rekonstrukcijai, nelaikytinos atsakovo asmeniniu turtu.

28. Ieškovės manymu, apelianto skunde nenurodyta jokių aplinkybių, kurios paneigtų skundžiamo sprendimo dalies, kuria ūkinis pastatas padalintas tarp šalių lygiomis dalimis, teisėtumą ir/ar pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

29. Byloje sprendžiamas klausimas ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo ir turimo turto padalijimo, atmetė atsakovo J. M. priešieškinį ir pripažino šalių turimą turtą, butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine nuosavybe, atsakovui J. M. priešieškinyje prašant pripažinti butą asmenine jo nuosavybe.

30. CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kuris turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe. Remiantis šia teisės norma asmenys, jau sudarydami santuoką, gali būti įgiję turto, be to, ir po santuokos sudarymo jie gali jo įgyti asmeninės nuosavybės teise. Galimas asmeninės nuosavybės pasikeitimas turtą pagerinus – turtas, santuokos metu iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita), gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).

31. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.90 straipsnio 1 dalies turinį, yra nurodęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, jog iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-317/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2012; kt.). Dėl nurodytų aplinkybių buvimo ir jų pakankamumo išvadai apie turto pagerinimą iš esmės kiekvienu atveju pagal byloje esančius įrodymus sprendžia ją nagrinėjantis teismas. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje. Teismas taip pat turi atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-187/2013; 2015 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495-916/2015.) Teisėjų kolegija byloje vertina, ar yra teisinis pagrindas sutuoktinių nurodytą turtą- butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti jų bendrąja jungtine nuosavybe.

32. Bylos duomenimis nustatyta, jog 1974 m. spalio 19 d. buvo sudaryta sutartis pagal kurią pardavėja K. J. S. pardavė pirkėjui J. M. 11/100 gyvenamojo namo dalių už keturi tūkstančius (4000) rublių šios sutarties pasirašymo metu. Pagal šią sutartį pirkėjui pastoviam naudojimui perduodama: virtuvė 5-1 (5.4 kv. m.), kambarys 5-2 (11.2 kv. m.). 1998 m. balandžio 16 d. sutartimi, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdantys gyvenamojo namo su mansarda, plane pažymėto indeksu 1A1/p, turinčio 195.03 kv. m. bendro naudingo ploto bendraturčiai, įskaitant ir J. M., pasirašė gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo ir patalpų naudojimosi sutartį, pagal kurią J. M. pastoviam naudojimui pereina: gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos indeksais: 5-1 (5.38 kv. m.), 5-2 (11.22 kv. m.), 5-3 (3.67 kv. m.), iš viso 20.27 kv. m. bei nurodoma, kad 11/100 dalių gyvenamojo namo, ir 11/100 dalių kiemo statinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso piliečiui J. M.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė gyvenamajam namui, (duomenys neskelbtini) (3 ir daugiau butų) gyvenamųjų butų skaičius 5, bendras plotas 369.39 kv. m., pripažinimo tinkamu naudotis aktą 2009-12-28 Nr. (101)-11.4-2849. 2010 m. sausio 11 d. susitarimu penkių butų gyvenamojo namo, turinčio 369,39 kv. m. bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai susitarė, kad J. M. nuosavybės teise atitenka patalpos 2009-11-23 atliktų nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų metu nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje pažymėtos kaip: R-1 (37.02 kv. m.), R-2 (4.41 kv. m.), 5-1 (1.46 kv. m.), 5-2 (1.31 kv. m.), 5-3 (3.11 kv. m.), 5-4 (12.97 kv. m.), 5-5 (22.32 kv. m.), 5-6 (13,50 kv. m.), 5-7 (14.61 kv. m.), 5-8 (1.36 kv. m.), 5-9 (3.36 kv. m.), 5-10 (24.59 kv. m.), 5-11 (5.19 kv. m.), 5-12 (14,96 kv. m.), viso 160.17 kv. m. butas Nr. 5. VĮ „Registrų centras“ esantys duomenys patvirtina, jog viešajame registre buvo atlikti įrašai: 1974-10-19 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 5-14887; 1998-04-16 Statinio dalių perskaičiavimo sutartis Nr. 14-1479; 2009-12-28 Pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. (101)-11.4-2849; 2010-01-11 Susitarimas.

33. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus duomenis, padarė išvadą, jog iki santuokos sudarymo J. M. nuosavybės teise 1974 m. spalio 19 d. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio plotas - 11/100 gyvenamojo namo dalis, t. y. virtuvė - 5.4 kv. m., kambarys 11.2 kv. m., viso 16.60 kv. m. Santuokos sudarymo metu, t. y. 1998 m. balandžio 16 d. bendrasavininkų susitarimu, J. M. perėjo patalpos: 5-1 (5.38 kv. m.), 5-2 (11.22 kv. m.), 5-3 (3.67 kv.), ir viso 20.27 kv. m. Gyvenamojo namo rekonstravimo darbus patvirtina 2009-12-28 Nr. (101)-11.4-2849 pripažinimo tinkamu naudotis aktas bei 2010-01-11 bendraturčių susitarimas dėl namo valdymo, naudojimo ir disponavimo, pagal kurį J. M. atiteko 160.17 kv. m. ploto patalpų, kurios įregistruotos viešajame registre.

34. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, jog atsakovas J. M. nesutinka, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini) būtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir prašo pripažinti jį asmenine nuosavybe, įrodinėdamas, kad buto rekonstrukcija buvo daroma iš jo asmeninių lėšų, kurias jis gavo pardavęs savo asmeninį turtą (namą, esantį (duomenys neskelbtini), Šalčininkų rajone už 9 000 rublių- pardavė 1989 m.; individualų statinį, esantį (duomenys neskelbtini) už 44 000 Lt- pardavė 1997 m.), o ieškovė V. M. visiškai neprisidėjo prie namo rekonstrukcijos.

35. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi į bylą pateiktus įrodymus sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą ir pagrįstai butą, esantį (duomenys neskelbtini) pripažino bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Pažymėtina tai, jog ieškovė pareiškusi ieškinį, aiškiai nurodė faktines aplinkybes, kad iki santuokos sudarymo, sutuoktinis J. M. 1974-10-19 pirkimo pardavimo sutartimi asmeninėn nuosavybėn įgijo 20,27 kv. m. bendro ploto butą. Šios aplinkybės neginčija ir pats apeliantas. Šalims gyvenant santuokoje, atlikus buto rekonstrukciją, bendras plotas padidėjo iki 160,17 kv. m. Byloje yra nustatyta, kad atsakovas turėjo asmeninių lėšų- 9000 rublių, kurias gavo 1989-04-01 pardavęs iš tėvų paveldėtą namą (duomenys neskelbtini), tačiau teisėjų kolegijos manymu, vienareikšmiškai teigti, jog šie pinigai buvo panaudoti ginčo buto rekonstrukcijai ir, kad rekonstrukcijai buvo naudojamos vien tik šios lėšos, negalima. Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai pagrįstų šiuos jo teiginius. Be to, pati ieškovė ir byloje liudytojais apklausti šalių bendri pilnamečiai vaikai patvirtino visai kitas aplinkybes, t. y. jog dalį šių pinigų- 8 000 rublių, apeliantas įnešė į savo taupomąją sąskaitą TSRS Valstybinės darbo taupomojoje kasoje, kitą dalį – 1 000 rublių, į ieškovės taupomąją sąskaitą. Apeliantas į bylą pateikė savo taupomosios sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad paskutinis įrašas buvo atliktas 1986 m. gruodžio 16 d., po šios datos jokių įrašų nėra. Iš ieškovės pateikto taupomosios sąskaitos išrašo matyti, jog tą pačią dieną- 1989-04-01, t. y. kai apeliantas pardavė namą (duomenys neskelbtini), į jos sąskaitą buvo įnešta 1 000 rublių. Iš to darytina išvada, jog ieškovė įrodė aukščiau nurodytas aplinkybes, o apelianto išdėstyti argumentai vertintini kritiškai, dėl ko atmestini. Be to, pažymėtina ir tai, jog tiek ieškovė, tiek byloje apklausti liudytojais šalių pilnamečiai vaikai patvirtino aplinkybę, kad 1991 metais keičiantis valiutai, pinigai nuvertėjo ir šalys jų nebeatgavo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti bei nesivadovauti šiais paaiškinimais ir nustatytomis aplinkybėmis, todėl jos laikytinos pagrįstos ir pritariama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo vertinti, jog ginčo buto rekonstrukcijai buvo panaudotos tik apelianto asmeninės lėšos (rubliai).

36. Apeliantas savo skunde taip pat tvirtina, kad ginčo buto rekonstrukcijai panaudojo 44 000 Lt, kurie buvo gauti 1997 metais pardavus, individualų statinį, esantį Jašiūnų sen. bei nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodymai apie šio turto pardavimą buvo pateikti, tačiau teismas jų neįkėlė į elektroninę bylą. Pažymi, kad jei sutartis sudaryta ir nurodyta kaina, tai nekyla abejonės, kad nurodyta pinigų suma buvo gauta. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, jog apeliantui manant, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, neįkėlė į elektroninę bylą jo teiktą dokumentą, jis turėjo teisę pateikti jį dar kartą, kartu su apeliaciniu skundu, tačiau to nepadarė. Be to, pastebėtina ir tai, jog ginčo dėl to, kad turtas- individualus statinis, esantis Jašiūnų sen. buvo parduotas byloje nėra. Pažymėtina, jog pirkimo pardavimo sutartis, niekaip nepatvirtina to fakto, jog už parduotą turtą gautas visas lėšas, apeliantas panaudojo ginčo buto rekonstrukcijai. Šis dokumentas patvirtina tik tai, jog nuosavybės teisė į parduotą daiktą buvo perleista kitam asmeniui, tačiau nepatvirtina aplinkybės apie gautų pinigų panaudojimą. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad piniginės lėšos- 44 000 Lt, buvo panaudotos ginčo buto komunalinėms skoloms padengti ir trims naujiems automobiliams įsigyti. Ieškovė pateikė šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus, t. y. civilinėje byloje Nr. L2(6)-3758/1999 priimtą teismo įsakymą ir dvi nutartis bei duomenis iš VĮ „Regitra“. Teisėjų kolegija sutinka, jog galimai tam tikra dalis šių gautų lėšų galėjo būti panaudota ir ginčo buto rekonstrukcijai, tačiau vienareikšmiškai tą tvirtinti, pagrindo nėra, kadangi apeliantas nepateikė į bylą tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Priešingai, ieškovė pateikė į bylą eilę dokumentų, iš kurių matyti, jog šalių pilnametis sūnus V. M. prisidėjo prie ginčo buto rekonstrukcijos. Šias aplinkybes patvirtino ir pats V. M., apklaustas byloje liudytoju. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išsamioms išvadoms ir konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini) pagrįstai pripažintas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl to, tenkinti apelianto skundo, jame nurodytais argumentais, pagrindo nėra.

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Pažymėtina, jog spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

38. Ieškovė V. M. prašo priteisti jai 450 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą. Pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau paminėtą įstatymo nuostatą, į tai, jog apelianto J. M. apeliacinis skundas buvo atmestas, ieškovei iš atsakovo priteistina 450 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliantui J. M. jo patirtos 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, kadangi jo pateiktas skundas buvo atmestas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą, patirtas apeliacinės instancijos teisme.