Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į tai, jog 2020 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete ir 2021 m. balandžio 13 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir nacionalinę D vizą, remiantis Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 ,,Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 70.11 punktu.

Pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimas jam įteiktas nebuvo, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai ir laiku reaguoti bei apginti savo teises.

Nurodo, kad jo atžvilgiu priimtas Sprendimas laikytinas visiškai neproporcinga ir neadekvačia priemone. Mano, kad padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra formalūs, o ne realiai sukeliantys žalą asmenims ir (ar) turtui, todėl nesudaro prielaidos išvadai, kad pareiškėjas gali kelti realią grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Sutinka, jog per trumpą laiką padarė tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus, tačiau atkreipia dėmesį, kad administracinės teisės pažeidimo padarymo metu sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pareiškėjas gailisi padarytų pažeidimų, pinigines nuobaudas sumokėjo, todėl mano, kad neturėtų būti charakterizuojamas kaip linkęs nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų reikalavimų ir keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

Akcentuoja, kad Sprendime pareiškėjo situacija nebuvo įvertinta individualizuotai, atsižvelgiant į konkrečias su pareiškėjo asmeniniu gyvenimu bei gyvenimu Lietuvos Respublikoje susijusias aplinkybes. Sprendime nurodytų aplinkybių nepakanka neabejotinai išvadai, jog dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje kyla grėsmė viešajai tvarkai, pagrįsti. Taip pat, Migracijos departamentas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, jog Migracijos departamento Sprendime nėra analizuojama nė viena iš atsakovo nurodytų aplinkybių, t. y. Sprendime Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo šeiminių, socialinių, ekonominių ar kitų jo ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo tinkamai įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ateityje galimybę.

Pažymi, kad Sprendime nurodytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl, pareiškėjo nuomone, priimdamas Sprendimą atsakovas turėjo įvertinti ir kitas reikšmingas faktines aplinkybes.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Pareiškėjas pripažino, kad po to, kai Migracijos departamento sprendimu, kurio jis neginčijo, jam buvo atisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, jis neturi jokio kito teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje ir yra viršijęs bevizio buvimo laikotarpį.

Paaiškina, jog Sprendime konstatavo, kad pareiškėjui neįteisinus jo buvimo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas, viršijęs bevizio režimo laikotarpį, Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2020 m. gruodžio 9 d., todėl vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, priėmė Sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog Sprendime nurodytų aplinkybių nepakanka neabejotinai išvadai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešai tvarkai ir visuomenei ar kad Migracijos departamentas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pažymi, jog pareiškėjas savo skunde ginčija ne Sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) priėmimo pagrindus, o Migracijos departamento 2021 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 3I-00196/17I-29/4U-646 priėmimo pagrindus. Akcentuoja, kad pareiškėjas minėtą sprendimą gavo 2021 m. birželio 7 d. ir Įstatymo numatyta tvarka jo neskundė. Pareiškėjas savo skunde nenurodė nė vienos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių jis negalėtų būti grąžintas į kilmės valstybę.

Atsakovo nuomone, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, taikomos poveikio priemonės motyvuotos, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas 2021 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2021 m. balandžio 15 d. su paklausimu Nr. 10K-11243 kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas pateikti informaciją, ar (duomenys neskelbtini) pilietis O. S., gim. 1988 m. rugsėjo 6 d., nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas raštu ,,Dėl O. S.(O. S.) grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ nurodė atsakovui, kad, remiantis Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas per metus padarė penkis administracinius nusižengimus, iš kurių du – šiurkščius, todėl siūlė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus ir įvesti jo duomenis į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

Vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, į tai, jog pareiškėjas 2020 m. lapkričio 6 d. sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete bei Policijos departamento išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. SP9-23 ,,Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio O. S. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per septynias dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Įstatymo 125 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant užsienietis yra grąžinamas į užsienio valstybę ir įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. To paties straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgta, be kita ko, į buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).

Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis negali būti išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.