- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-23
- Bylos Nr.
- eI2-4097-809/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03260-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Egidija Puzinskaitė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- Q. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Q. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Q. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 64.5.1.9.-286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui Q. A.“; 2) panaikinti Ambasados 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM) ir Ambasadą pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja paaiškino, kad ketino studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, nes vertino studijų kokybę ir konkurencingą studijų kainą Lietuvos Respublikoje, todėl Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Ambasada 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 64.5.1.9.-286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui Q. A.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) atsisakė išduoti nacionalinę vizą ir nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja norėdama gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Ambasada priėmė 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriame teigiama, kad pareiškėja interviu metu nepateikė svarių argumentų dėl Lietuvos, aukštosios mokyklos bei bendrosios slaugos studijų programos pasirinkimo kriterijų, nepateikė logiško paaiškinimo dėl studijų kilmės šalyje nutraukimo skubos, bei dėl būsimų bakalauro studijų pridėtinės vertės profesinėje karjeroje. Šiame sprendime taip pat minima, kad pareiškėjos studijas finansuoja tėvas, kuris šiuo metu reziduoja Jungtinėje Karalystėje, tačiau pareiškėja pateikė ne tėvo, o savo banko sąskaitos išrašą, kuris nėra legalizuotas ar notariškai patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka Pakistane ir turi klastojimo požymių; nepateikė legalizuotos tėvo asmens tapatybės dokumento kopijos, todėl kyla abejonių dėl šio įsipareigojimo finansuoti studijas patikimumo, kyla abejonių dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų autentiškumo. Kitas sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą nurodytas argumentas buvo tai, kad pareiškėjos abu tėvai ir dvi seserys šiuo metu reziduoja Jungtinėje Karalystėje, tačiau pareiškėja nepateikė motyvų, kodėl nenori studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Sprendime teigiama, kad neatmestina prielaida, kad pareiškėja prisidengdama bakalauro studijomis Lietuvoje siekia imigruoti į Europos Sąjungą šeimos susijungimo tikslu. Sprendime taip pat teigiama, kad pareiškėja neturi jokios darbinės patirties pagal esamą išsilavinimą, neturi jokios profesinės veiklos, jos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi nėra stabilūs ir ilgalaikiai.
Pareiškėjos teigimu, abu Ambasados sprendimai nepagrįsti tinkamai nustatytais faktais, priimti skubotai, tinkamai neįvertinus pareiškėjos dokumentų, nėra nurodoma nei viena aplinkybė, kuri galėtų sukelti abejonę. Teisės aktai nenumato prievolės pateikti Ambasadai legalizuotus ar notariškai patvirtintus banko sąskaitų išrašus, tikėtina, kad bankų (ne viešojo administravimo subjektų) dokumentai apskritai negali būti legalizuojami. Pareiškėja teigė patikrinusi visus dokumentus ir visi jos pateikti dokumentai yra tikri ir tikslūs, atitinka tikrovę.
Pareiškėjos teigimu, priimtinos studijų kainos, aukštos kokybės pripažįstamų studijų pasirinkimo kriterijus yra pakankamas argumentas. Atsakovas nepateikė į bylą jokio argumentų vertinimo aprašo, ar kito dokumento, iš kurio galima būtų padaryti bent iš dalies objektyvias išvadas, kuomet yra pateikiami pakankami ir kuomet pateikiami nepakankami argumentai, susiję su studijų pasirinkimu. Argumentas, kad pareiškėja nepateikė motyvų, kodėl nenori studijuoti Jungtinėje Karalystėje, yra neteisėtas ir nedera su objektyvumo principu. Aplinkybė, jog pareiškėja kol kas neturi darbinės patirties nereiškia, kad ji nenori ir neketina ateityje jos įgyti. Pareiškėja teigia, kad siekia skirti visą savo dėmesį mokslams ir įgyti išsilavinimą, kad vėliau galėtų įgytas žinias pritaikyti savo karjeroje. Išvada, kad pareiškėja prisidengdama bakalauro studijomis Lietuvoje siekia imigruoti į Europos Sąjungą šeimos susijungimo tikslu yra nepagrįstas nustatytais faktais, nes pareiškėjos šeimos nariai gyvena ne Europos Sąjungoje, o Jungtinėje Karalystėje. Sprendimai atsisakyti išduoti vizą yra iš esmės neteisėti, motyvai ir argumentai – itin formalūs, interpretacinio (samprotaujamo) pobūdžio, prieštaraujantys susiklosčiusiai situacijai, rašytiniams įrodymams. Pareiškėjai nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos visapusiškai ir išsamiai pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų bei išdėstyti savo studijų pasirinkimo Lietuvoje motyvus. Be to, sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui. Sprendimą priėmė neįgaliotas tarnautojas, byloje nėra įgaliojimą patvirtinančių dokumentų.
Pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose teigė, jog Ambasada, siekdama įsitikinti pareiškėjos deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, nesikreipė konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas. Pareiškėja teigė Pakistano Islamo Respublikoje turinti sužadėtinį, dirbantį bankų sektoriuje, taip pat pareiškėja minėtoje šalyje turi nekilnojamojo turto, gauna nuompinigius. Jai praeityje nebuvo išduota viza, nes ji jau buvo pilnametė ir objektyviai neatitiko pagrindo, kurio pagrindu prašė išduoti vizą atvykti į šalį, kurioje gyveno tėvas. Ambasada pirmiausia užpildė Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę formą, kuria prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama apie atsisakymą išduoti vizą (2020 m. rugsėjo 21 d.) ir tik kitą dieną buvo nagrinėtas pareiškėjos prašymas bei pildomas Užsieniečių registro vizų modulis (2020 m. rugsėjo 22 d. dieną 11 val. 20 min.) ir surašytas sprendimas, apie kurio priėmimą informuojama dar 2020 m. rugsėjo 21 d. raštu. Ambasada privalėjo išlaikyti procedūrinį teisingumą užtikrinančias taisykles, kurios skirtos faktinių aplinkybių vertinimo objektizavimui, pirmiausia priimti sprendimą pareiškėjos prašymo pagrindu, o tik vėliau pildyti Vizų išdavimo aprašo 10 priede nustatytą standartinę formą, kuria informuojami pareiškėjai apie priimtą sprendimą. Po to, kai jau buvo užpildyta Vizų kodekso VI priede nustatyta forma, Ambasada jau buvo susaistyta skubotai ir nepagrįstai užpildyto dokumento ir nebegalėjo objektyviai išspręsti pareiškėjos pateikto prašymo.
Pareiškėja taip pat akcentavo, jog net ir antrą kartą nagrinėjant bylą nepateikė atsakovas jokių įrodymų apie tai, kad Pakistane valstybių narių atstovybės prašo pareiškėjų pateikti ne tik viešojo administravimo subjektų, bet ir privačių subjektų dokumentus, kurie yra legalizuojami kompetentingoje Pakistano institucijoje. Atsakovė negalėjo pateikti jokių įrodymų, kad iš kitų pareiškėjų reikalauja legalizuoti privačių subjektų dokumentus ir kad privačių subjektų dokumentai apskritai yra legalizuojami.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl pateiktų dokumentų autentiškumo, duomenų atitikimo tikrovei, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą. Vadovaujantis Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 7 dalimi, užsieniečio prašymo išduoti Šengeno ar nacionalinę vizą nagrinėjimas yra grindžiamas pateiktų dokumentų tikrumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Pagal Vizų kodekso 48 straipsnio 3 dalies nuostatą, priimančioje šalyje esančios Šengeno valstybių narių atstovybės turi reguliariai keistis informacija dėl pareiškėjų padirbtų ir suklastotų dokumentų teikimo atstovybėms siekiantiems gauti vizą, ši informacija yra konfidenciali; pagal esančią praktiką Pakistane valstybių narių atstovybės prašo pareiškėjų pateikti ne tik viešojo administravimo subjektų, bet ir privačių subjektų dokumentų, kurie yra legalizuojami kompetentingoje Pakistano institucijoje. Šia gerąja praktika vadovaujasi ir Lietuvos ambasada Turkijoje. Pagal Jungtinės Karalystės susitarimą su Europos Sąjunga dėl išstojimo, Jungtinė Karalystė liks Europos Sąjungos muitų sąjungoje ir bendroje rinkoje, taigi joje toliau bus taikomos visos keturios laisvės (prekių, kapitalo, asmenų ir paslaugų judėjimo) ir visa Europos Sąjungos politika.
Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-731/2014 pažymėjo, kad atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Būtent tokį konsulo sprendimą ir gavo pareiškėja. Pareiškėja nepagrįstai keliamas klausimą dėl Ambasadoje dirbančio konsulinio pareigūno, priėmusio sprendimą pareiškėjos atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 64.5.1.9.-286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui Q. A.“ ir 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“, kuriais atsisakyta pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas). Pareiškėja pagrindiniu kelionės tikslu nurodė studijas (21 punktas), numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2020 m. rugsėjo 21 d. (29 punktas), numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2021 m. rugsėjo 2 d. (30 punktas), kviečiantis asmuo – Lietuvos sveikatos universitetas (32 punktas). Be kita ko, pareiškėja nurodė, jog dabartinė profesinė veikla - bedarbis (19 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia - pati pareiškėja (33 punktas). Pareiškėja kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir papildomus dokumentus: tarpininkavimo raštą nacionalinei vizai gauti, priėmimo į studijas raštą, studento studijų sutartį, banko sąskaitos išrašą, lėktuvo rezervacijos dokumentą, kelionės ir sveikatos draudimo polisą, sveikatos būklės pažymą.
Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 64.5.1.9.-286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui Q. A.“ atsisakė išduoti pareiškėjos prašomą vizą, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais (nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti <...>, jeigu: 3) kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo <...> 4) duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitinka tikrovės <...> 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).
Ambasada 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ atsisakė išduoti nacionalinę vizą Pakistano Islamo Respublikos pilietei Q. A.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Be to, teismas pažymėjo, jog pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.
Taigi, Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl jos numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjos pateiktus duomenis.
Vizų kodekso 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl prašymų priimamas per 15 kalendorinių dienų nuo prašymo, kuris yra priimtinas pagal 19 straipsnį, pateikimo datos.
Pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjos deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, pakvietė pareiškėją į pokalbį (interviu), kurio metu pareiškėja nurodė, kad 2016 metais įgijo bendrųjų mokslų bakalauro diplomą, o nuo 2019 m. studijuoja islamo religiją magistro studijose Pundžabo universitete Pakistane. Pokalbio metu pareiškėja nepateikė svarių argumentų dėl Lietuvos, aukštosios mokyklos bei bendrosios slaugos studijų programos pasirinkimo kriterijų, nepateikė logiško paaiškinimo dėl studijų kilmės šalyje nutraukimo skubos, bei dėl būsimų bakalauro studijų pridėtinės vertės profesinėje karjeroje, taip pat dėl studijų programos keitimo. Pareiškėja paaiškino, kad studijas Lietuvoje už mokestį pasiūlė agentas Pakistane, o finansuotų tėvas, kuris šiuo metu reziduoja Jungtinėje Karalystėje, tačiau pateikė ne tėvo, o savo banko sąskaitos išrašą, kuris nėra legalizuotas ar notariškai patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka Pakistane ir, anot konsulo, turi klastojimo požymių. Pareiškėja interviu metu nepateikė legalizuotos tėvo asmens tapatybės dokumento kopijos, todėl konsului kilo pagrįstų abejonių dėl įsipareigojimo finansuoti studijas patikimumo. Pokalbio (interviu) metu pareiškėja nurodė, kad jos tėvai ir dvi seserys reziduoja Jungtinėje Karalystėje, tačiau negalėjo patekti aiškių motyvų kodėl ji nenori studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Be to, interviu metu pati pareiškėja konsului pripažino, kad Jungtinės Karalystės ambasada buvo atsisakiusi išduoti jai vizą šeimos narių lankymo tikslais. Taigi, konsulas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus ir apklausos metu gautą informaciją, priėmė šioje byloje ginčijamus sprendimus, kuriais atsisakyta pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, kadangi kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Teisėjų kolegijos manymu, Ambasada, įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus ir apklausos metu gautą informaciją pagrįstai priimdama ginčijamus sprendimus vertino pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir jame pateiktą informaciją apie pareiškėjos vykimo tikslus ir sąlygas, su prašymu pateiktus dokumentus bei pokalbio (interviu) metu pareiškėjos nurodytus paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakovu (ir Ambasada), jog pareiškėja nepateikė svarių argumentų dėl studijų programos pasirinkimo ir kokią pridėtinę vertę turės studijos pareiškėjos profesinėje karjeroje. Pareiškėja neturi lėšų studijoms susimokėti, jos studijas finansuoti įsipareigojo tėvas, tačiau pareiškėja pateikė ne tėvo, o savo banko sąskaitos išrašą, kuris nėra legalizuotas ar notariškai patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka Pakistane. Nors pareiškėja patikslintame skunde nurodo, jog teisės aktai nenumato prievolės pateikti Lietuvos Respublikos ambasadai legalizuotus ar notariškai patvirtintus banko sąskaitų išrašus, tačiau teismas pažymi, kad pagal Vizų kodekso 48 straipsnio 3 dalies nuostatas, vykdant bendradarbiavimą Šengeno klausimais vietos lygiu, keičiamasi informacija apie netikrų, padirbtų ar suklastotų dokumentų naudojimą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, jog pagal esančią praktiką Pakistane valstybių narių atstovybės prašo pareiškėjų pateikti ne tik viešojo administravimo subjektų, bet ir privačių subjektų dokumentų, kurie yra legalizuojami kompetentingoje Pakistano institucijoje. Šia gerąja praktika vadovaujasi ir Ambasada. Taigi, teismas daro išvadą, jog konsului kilo pagrįstos abejonės dėl abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ir pareiškėjos pateiktų duomenų atitikimo tikrovei.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja apklausos (interviu) metu nurodė, jog jos tėvai ir dvi seserys reziduoja Jungtinėje Karalystėje ir prisipažino, kad Jungtinės Karalystės ambasada buvo atsisakiusi išduoti jai vizą šeimos narių lankymo tikslais, todėl konsului kilo pagrindas manyti, jog pareiškėja siekia emigruoti į Europos Sąjungą šeimos susijungimo tikslu. Pareiškėja patikslintame skunde teigia, jog Jungtinė Karalystė nėra Europos Sąjungos narė. Dėl šio pareiškėjos skundo argumento teismas pažymi, jog 2020 m. sausio 24 d. Briuselyje ir Londone pasirašytas Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d., tačiau pereinamasis laikotarpis baigiasi 2020 m. gruodžio 31 d. Susitarime numatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje toliau taikoma visų politikos sričių Europos Sąjungos teisė, išskyrus tas Sutarčių ir aktų nuostatas, kurios nebuvo privalomos Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje iki Susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo. Jungtinė Karalystė liks Europos Sąjungos muitų sąjungoje ir bendrojoje rinkoje, taigi joje toliau bus taikomos visos keturios laisvės (prekių, kapitalo, asmenų ir paslaugų judėjimo) ir visa Europos Sąjungos politika. Visu pereinamuoju laikotarpiu visos Europos Sąjungos institucijos, įstaigos, organai ir agentūros toliau turės joms pagal Europos Sąjungos teisę suteiktus įgaliojimus Jungtinės Karalystės ir Jungtinėje Karalystėje gyvenančių ar įsisteigusių fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu.
Pareiškėjos teigimu, Ambasada siekdama įsitikinti pareiškėjos deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, turėjo kreiptis konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas – Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog jokie galiojantys teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kreiptis konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Ambasados manymas, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrįstas.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita).
Taigi, nagrinėjamu atveju vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai nagrinėjo pareiškėjos prašymą, kadangi įvertino ne tik pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes, bet ir apklausė pareiškėją pokalbio (interviu) metu.
Nors pareiškėja teigia, kad Ambasada pirmiausia užpildė Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę formą, kuria prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama apie atsisakymą išduoti vizą (2020 m. rugsėjo 21 d.) ir tik kitą dieną buvo nagrinėtas pareiškėjos prašymas bei pildomas Užsieniečių registro vizų modulis (2020 m. rugsėjo 22 d. dieną 11 val. 20 min.) ir surašytas sprendimas, apie kurio priėmimą informuojama dar 2020 m. rugsėjo 21 d. raštu, teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Būtent tokį sprendimą gavo pareiškėja. Ta aplinkybė, kad pirmiausiai buvo užpildyta Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma, o tik vėliau užpildytas Užsieniečių registro vizų modulis nesudaro pagrindo abejoti skundžiamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Pareiškėjos teigimu, ginčo sprendimus Ambasadoje priėmė neįgaliotas tarnautojas, tačiau teismas pažymi, jog tiek Ambasados 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 64.5.1.9.-286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui Q. A.“, tiek Ambasados 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 286 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ yra pasirašyti Ambasados antrojo sekretoriaus G. D.. Pagal Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 9 straipsnį Lietuvos Respublikos konsuliniais pareigūnais gali būti diplomatai, kuriems pavesta atlikti konsulines funkcijas. Konsulinis pareigūnas arba įgaliotas darbuotojas priima prašymus išduoti vizas ar joms prilyginamus dokumentus. Konsulinis pareigūnas teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašymus nagrinėja ir priima sprendimus dėl jų (Lietuvos Respublikos Konsulinio statuto 23 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, diplomatas – diplomatinį rangą turintis statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Lietuvos Respublikos Konsulinio statuto 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog antrasis sekretorius turi diplomatinį rangą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, jog skundžiamus sprendimus priėmė kompetentingas subjektas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, darytina išvada, kad šioje byloje ginčijami Sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl Sprendimų naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas nenustatė ir kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas, jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Q. A. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.