- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-08
- Bylos Nr.
- P-525-54-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
- 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A3-209/2004 pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. M. kreipėsi į administracinį teismą prašydama įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių skirti ir mokėti jai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 1992-06-05 jai buvo paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Laikotarpiu nuo 1997-03-18 iki 2003-07-03 buvo išvykusi gyventi į Ukrainos valstybę, slaugyti tėvo mamos. Paaiškino, kad tik išvykus atsakovas nutraukė pensijos mokėjimą, remdamasis 1994-09-27 Susitarimu tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės “Dėl bendradarbiavimo pensijinio aprūpinimo srityje”. Grįžusi kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo, tačiau atsakovas 2003-08-23 senatvės pensiją mokėti atsisakė. Pareiškėjos nuomone, toks sprendimas yra neteisėtas, nes ji nebuvo išvykusi nuolatiniam gyvenimui į kitą šalį ir yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjos nuomone, Lietuvoje paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimas buvo neteisėtas, nes ji nebuvo išvykusi iš Lietuvos nuolatiniam gyvenimui, Ukrainos pilietybės neįgijo. Paaiškino, kad pagal Konstitucijos 52 str. valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją. Be to, 2002-02-08 įsigaliojusios Sutarties “Dėl socialinės apsaugos” 5 str. nustato, jog teisę gauti pensiją asmuo įgyja pagal šią Sutartį ir tos Šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą. Pažymėjo, kad jos visas darbo stažas yra įgytas Lietuvoje. Šioje Sutartyje taip pat numatyta kad negalima atsisakyti skirti pensijos ir pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kuriuos asmuo įgyja teisę pagal vienos Šalies teisės aktus, o paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos Šalies teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjai išvykus gyventi į Ukrainos valstybę senatvės pensijos mokėjimas jai buvo nutrauktas nuo 1997-04-01. Šią prievolę toliau vykdė Ukrainos valstybinės institucijos. Nurodė, kad pagal 2002-02-08 įsigaliojusias Socialinės apsaugos nuostatas, įtvirtintas Šalių susitarimu, pensininkams po 2002-02-08 persikėlus gyventi iš vienos valstybės į kitą, paskirtosios socialinio draudimo pensijos mokėjimą tęsia šią pensiją paskyrusi valstybė. Kadangi pareiškėja nuolatine Lietuvos gyventoja tapo po minėtos tarpvalstybinės sutarties įsigaliojimo dienos, senatvės pensiją jai turi mokėti Ukrainos valstybė.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienių pensijų skyrius prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad pensininkams, po 2002 m. vasario 8 d. atvykstantiems gyventi į Lietuvą iš Ukrainos ar išvykstantiems gyventi iš Lietuvos į Ukrainą, pensijos mokėjimą tęsia išmoką paskyrusi valstybė. A. M. grįžo į Lietuvą iš Ukrainos ir nuolatine Lietuvos Respublikos gyventoja tapo 2003 metais, t.y. po naujos Sutarties įsigaliojimo, todėl pensijos mokėjimą jai turi tęsti Ukraina.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą atmesti. Teismas nustatė, kad 1992-06-05 sprendimu Nr. 2111 A. M. buvo paskirta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Jos mokėjimas nutrauktas 1997-04-01, senatvės pensijos gavėjui išvykus gyventi į kitą šalį. Sugrįžus gyventi į Lietuvos valstybę, sprendimas atnaujinti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimą nepriimtas. Teismas nurodė, kad 1997-03-18 pareiškėja A. M. išvyko į Ukrainos valstybę, t.y. nuolatine gyvenamąja vieta pasirinko pastarąją šalį. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad prieš išvykstant buvo parduotas Lietuvos Respublikoje turėtas nekilnojamasis turtas (liudytojos L. Ž. parodymai), be to pareiškėja išsiregistravo ir gavo leidimą emigruoti, jai buvo nutrauktas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimas. Teismas konstatavo, kad pagal išvykimo laikotarpiu galiojusį 1994-09-27 Susitarimą tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės “Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje” pareiga skirti ir mokėti pensiją atiteko Ukrainai (Susitarimo 1 str., 2 str., 5 str.; galiojusio LR CK 17 str., 570 str.). Ši prievolė vykdyta iki pat 2003-07-03 (Ukrainos kompetentingoms institucijoms pareiškėjos nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstant Ukrainą), ko neneigė A. M., bylos nagrinėjimo metu patvirtindama gaudavusi senatvės pensijos išmokas iš Ukrainos valstybės institucijų, gyvenimo šioje šalyje laikotarpiu, jos neatsisakė ir dabar. Teismas pažymėjo, kad 1994-09-27 Susitarimo baigiamojo protokolo 1 str. b punkte buvo išdėstyta, kad nuo 2000-01-01 asmenims pensijos bus skiriamos ir mokamos laikantis principo, jog persikėlus pensininkui iš vienos Susitariančiosios Šalies teritorijos nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją senatvės pensijas iš savo lėšų mokės jas paskyrusi Susitariančioji šalis. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjai nuo 2003-07-03 persikėlus gyventi į Lietuvą senatvės pensijos mokėjimas turi būti tęsiamas Ukrainos valstybės ir iš jos lėšų. Tai patvirtina ir 2001-04-23 Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl Socialinės apsaugos, ratifikuota abiejų Susitariančiųjų Šalių, kurios 34 str. pasisakyta, kad nuo šios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti 1994-09-27 Vilniuje pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimas “Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje”, tačiau pagal šią sutartį įgytos asmenų teisės išlieka, o tai reiškia išlieka pareiškėjos teisė gauti senatvės pensijos išmokas iš Ukrainos. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos apeliacija į 2001-04-23 pasirašytos Sutarties dėl socialinės apsaugos 5 str. 1 d. nepagrįsta, kadangi ši nuostata įsigaliojo tik 2002-02-08 ir ja negalima vadovautis A. M. išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Be to, pensijos paskirtos iki aptariamos sutarties įsigaliojimo neperžiūrimos (1994-09-27 Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės; 2001-04-23 sudaryta Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos 33 str. 1 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2003-11-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą patenkinti. Nurodė, kad pensininkams po 2002-02-08 persikėlusiems gyventi iš vienos valstybės į kitą, paskirtosios pensijos mokėjimą tęsia šią pensiją paskyrusi valstybė. Paaiškino, kad teismui buvo pateikti įrodymai, kad atvykus į Ukrainą pensija jai buvo perskaičiuota ir mokama. Tačiau nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kas pensiją paskyrė ir kada. Pareiškėjos nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad pensiją skyrė ir mokėjo Ukraina, nes byloje tokių įrodymų nėra. Teigė, kad Ukrainoje jai paskirta pensija buvo tik perskaičiuota. Aplinkybė, kuri šalis paskyrė senatvės pensiją, šioje byloje yra esminė, tačiau teismas šios aplinkybės neišsiaiškino, taip pat nepagrįstai atsisakė patenkinti prašymą išreikalauti įrodymus apie pensijos paskyrimą. Apeliantė nurodė, kad teismo išvada, jog pensiją turi mokėti Ukraina, yra teisiškai nepagrįsta, nes nėra įrodymų, kad pensiją paskyrė Ukraina. Taip pat teismas neteisingai taikė 1994-09-27 Susitarimo Baigiamojo protokolo nuostatas. Pareiškėjos teigimu, šis protokolas turi būti aiškinamas sistemiškai – protokole yra nustatyta pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarka, kuri bus taikoma nuo 2000-01-01, o šio protokolo c) punkte nustatyta, kad pensijų skyrimo tvarka nustatyta a) punkte nebus taikoma iki 2000-01-01 paskirtoms pensijoms. Tai reiškia, kad paskirta pensija daugiau nebeskiriama, o tik mokama. Todėl, pareiškėjos nuomone, Lietuvoje paskirtos senatvės pensijos mokėjimas turi būti tęsiamas Lietuvos valstybės ir iš jos lėšų. Apeliantė taip pat nurodė, kad pagal 2001-04-23 Sutarties 34 str. nuostatas jai išlieka teisė ne tik į pensijos mokėjimą, bet ir į pensijos paskyrimą, t.y. taikant 1994-09-27 Susitarimo 9 str. nuostatas, išlieka teisė į pensijos paskyrimą, pensininkui persikėlus nuolat gyventi į kitą šalį. Tačiau minėto susitarimo 9 str. nuostatų aiškinimas yra problematiškas, nes sąvoka “pensininkas” yra dviprasmiška. Asmuo įgyja pensininko statusą, kai jam yra paskiriama pensija, o jei jau asmeniui yra paskirta pensija, tai paskirti tos pačios rūšies pensiją dar kartą nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog teismas nurodė, kad 2001-04-23 Sutartis draudžia mažinti paskirtąsias pensijas. Tačiau Ukraina šios pareigos nevykdė, t.y. mokėjo žymiai mažesnę pensiją nei Lietuvoje buvo paskirta senatvės pensija. Paaiškino, kad ji nuo 2003-07-03 gyvena Lietuvoje, todėl 2001-04-23 Sutarties nuostatos jos atžvilgiu yra taikytinos nuo 2002-02-08, t.y nuo šios sutarties įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad paskirtos pensijos iki aptariamos Sutarties įsigaliojimo neperžiūrimos, tačiau pareiškėjos teigimu, Ukraina jai nėra paskyrusi pensijos.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2003-11-17 sprendimą palikti nepakeistą, o A. M. apeliacinį skundą atmesti. Paaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Pažymėjo, kad pareiškėja 1997 m. išvyko gyventi į Ukrainą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimo 8 straipsniu pensijos mokėjimas pareiškėjai Lietuvos Respublikoje buvo nutrauktas. Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus pateiktais duomenimis, pareiškėja išvykimą į Ukrainą deklaravo 1997-03-13. Savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje pareiškėja vėl deklaravo tik 2003-07-03. Pagal Susitarimo 9 straipsnį Susitarianti šalis, į kurios teritoriją atsikėlė pensininkas, skiria atsikėlusiam pensininkui pensiją nuo tos dienos, nuo kurios mokėjimas jam buvo nutrauktas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Pažymėjo, kad pensijos mokėjimas Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo nutrauktas nuo 1997-04-01. Šio sprendimo pareiškėja neskundė ir sutiko, kad pensiją 1997-04-01-2003-06-10 laikotarpiu mokėtų Ukraina. Iš Ukrainos kompetentingos institucijos gauti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai Ukraina nuo 1997-04-01 skyrė ir mokėjo pensiją. Atsakovo nuomone, pareiškėja neteisingai aiškina Susitarimo 9 straipsnį ir daro išvadą, kad Ukrainoje turėjo būti mokama Lietuvoje paskirta senatvės pensija. Taip pat pažymėjo, kad nuo 2002-02-08 įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis, kuri buvo sudaryta vadovaujantis socialinio draudimo išmokų eksporto principu. Pagal šią Sutartį pensininkams, po Sutarties įsigaliojimo atvykstantiems gyventi į Lietuvą iš Ukrainos, pensijos mokėjimą tęsia išmoką paskyrusi valstybė. Kadangi pareiškėja A. M. atvyko į Lietuvą iš Ukrainos 2003-07-03, t.y. jau po Sutarties įsigaliojimo, todėl pensijos mokėjimą turi tęsti Ukraina.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. M. apeliacinį skundą atmesti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nuomone, Klaipėdos apygardos administracinis teismas ištyrė visas ginčo nagrinėjimui svarbias aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 12 nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994-12-21 įstatymo redakcija) 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Ukrainos Vyriausybė 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimu “Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje” susitarė dėl asmenų, nuolat gyvenančių vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir persikeliančių nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, pensinio aprūpinimo (2 str.). Minėto susitarimo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio Susitarimo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims, išskyrus šio Susitarimo 10 ir 11 straipsniuose numatytus atvejus, pensijas skiria ir moka tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie nuolat gyvena, kompetentingos įstaigos pagal šios Susitariančiosios Šalies įstatymus ir iš jos lėšų. To paties Susitarimo 8 straipsnis numatė, kad pensininkui persikėlus iš vienos Susitariančiosios Šalies teritorijos nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, pensija mokėti nutraukiama nuo pirmosios dienos mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį jis išsikėlė, o pagal Susitarimo 9 straipsnį, Susitariančiosios Šalies, į kurios teritoriją atsikėlė pensininkas, kompetentinga įstaiga pagal šios Susitariančiosios Šalies įstatymus skiria atsikėlusiajam pensininkui pensiją nuo tos dienos, nuo kurios pensijos mokėjimas jam buvo nutrauktas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje.
Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjai persikėlus nuolat gyventi į Ukrainą, Valstybinio socialinio draudimo valdybos Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis minėtomis Susitarimo nuostatomis, nuo 1997-04-01 pensijos mokėjimą nutraukė (b.l. 103). Nuo šios datos pensija pareiškėjai buvo paskirta ir mokama Ukrainoje (b.l. 79, 82). Su tokiu pensijos mokėjimu pareiškėja sutiko, Valstybinio socialinio draudimo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo nutraukti pensijos mokėjimą neskundė.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2003-07-03 deklaravo Lietuvos Respublikoje (b.l. 24, 75). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad skirti ir mokėti pareiškėjai senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra teisinio pagrindo. Dar prieš išvykstant pareiškėjai nuolat gyventi į Ukrainą, jai turėjo būti žinoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimo “Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje” nuostatos bus keičiamos. Minėto susitarimo Baigiamojo protokolo 1 “b” punkte buvo nurodyta, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. asmenims pensijos bus skiriamos ir mokamos laikantis principo, jog persikėlus pensininkui iš vienos Susitariančiosios Šalies teritorijos nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją senatvės pensijas iš savo lėšų mokės jas paskyrusi Susitariančioji Šalis. Šio Protokolo 2 punkte taip pat buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į šio Protokolo 1 punkte išdėstytų principų taikymą, iki 1999-09-01 bus sudarytas naujos redakcijos Susitarimas. Nepaisant to, pareiškėja persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Ukrainą, o Lietuvoje savo gyvenamąją vietą deklaravo tik 2003-07-03. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai gauti didesnę Lietuvos Respublikos paskirtą senatvės pensiją.
Nuo 2002-02-08 įsigaliojusio naujos redakcijos Susitarimo 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pensijos, paskirtos iki šios Sutarties įsigaliojimo, neperžiūrimos, o 34 straipsnyje - kad nuo šios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti 1994 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimas “Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje”, tačiau pagal šią sutartį įgytos asmenų teisės išlieka. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pareiškėjai persikėlus gyventi į Lietuvos Respubliką senatvės pensijos mokėjimą turi tęsti pensiją paskyrusi šalis – Ukraina.
Teismas iš Ukrainos pensijų fondo 2003-12-05 rašto Nr. 13/9707 nustatė, kad Ukraina vykdo naujos redakcijos Susitarimo “Dėl socialinės apsaugos” nuostatas ir pareiškėjai paskirtą pensiją šiuo metu moka.
IV.
Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A3-209/2004 vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais. Pareiškėja prašo atnaujinti ir terminą prašymui paduoti, jei jis praleistas. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Esminė bylos aplinkybė, kurios neįvertino ir nenagrinėjo teismas, yra ta, kad 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis ,,Dėl socialinės apsaugos“ įsigaliojo pareiškėjai gyvenant Ukrainoje, todėl pagal šios sutarties 5 straipsnį ir įstatymo negaliojimo atgal principą pensija turėjo būti perskaičiuota pagal Lietuvoje galiojančius tarifus ir ją mokėti turėjo būtent Lietuva. Pareiškėjai nepagrįstai nepritaikytos šios sutarties nuostatos. Tačiau sugrįžus į Lietuvą sutarties nuostatos buvo pritaikytos netinkamai, nes pensiją mokėti buvo įpareigota Ukraina, nors ją turi mokėti valstybė, kurios pilietė pareiškėja yra ir pagal kurios teisės aktus jai buvo apskaičiuoti darbo stažas ir pensijos dydis (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.).
2. Aukščiau nurodytos aplinkybės yra akivaizdus įrodymas dėl esminio teisės normos ir tarptautinių teisės aktų bei susitarimų pažeidimo, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtus sprendimus (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).
3. Įstojus į Europos Sąjungą, piliečių teises ir pareigas papildomai reglamentuoja Europos Sąjungos teisė. Šių teisės aktų tinkamas taikymas, analizavimas bei suderinamumas reikšmingi vienodos administracinių teismų praktikos formavimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
4. Pareiškėja yra senyvo amžiaus, labai nuskurdęs, neturintis teisinių žinių žmogus, todėl apie nurodytas aplinkybes sužinojo tik 2007 m. gegužės mėnesį (ABTĮ 156 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Nors pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais, tačiau jos prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą. Tai, kad pareiškėja sužinojo apie 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties ,,Dėl socialinės apsaugos“ nuostatas, negali būti laikoma naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, todėl nėra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Pareiškėja taip pat nenurodo, kokiai teismų praktikai, t. y. kokiam konkrečiam teismo sprendimui, gali prieštarauti šioje administracinėje byloje suformuota teismo praktika, todėl taip pat nėra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjos teigimu, šioje administracinėje byloje priimant teismo sprendimą buvo pažeistos 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties ,,Dėl socialinės apsaugos“ materialinės teisės normos, todėl daroma išvada, kad pareiškėja prašo atnaujinti procesą byloje tik pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Vadovaujantis šia teisės norma, prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu paduotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos (tada pareiškėja turėjo sužinoti apie materialinės teisės normų pažeidimus). Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2004 m. kovo 12 d. (ABTĮ 145 str.). Paskutinė prašymo pateikimo diena buvo 2004 m. birželio 12 d. Pareiškėja prašymą teismui padavė 2007 m. liepos 5 d., t. y. praleidusi ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Kaip nurodyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo 2004 m. kovo 12 d., o prašymą dėl termino atnaujinimo pareiškėja padavė 2007 m. liepos 5 d., t. y. daugiau nei po vienerių metų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, todėl, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, terminas negali būti atnaujintas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daroma išvada, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A3-209/2004 pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.