- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-07
- Bylos Nr.
- I-3914-484/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėja A. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I tomas, b. l. 4 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAV administracija, atsakovas) per vieną mėnesį perduoti jai neatlygintinai nuosavybėn vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo ir tvirtinimo“ suformuotų žemės sklypų.
Pareiškėja paaiškino, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į S. Z. (S. Z.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini), Vilniaus miestas). Prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pateikė 1992 m. sausio 27 d., jame nurodė, jog žemę pageidauja gauti natūra. VAV administracija 1996 m. rugsėjo 6 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydama suformuoti jai suteiktino žemės sklypo ribas. Pareiškėja pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nepabaigtos iki šiol.
Vilniaus miesto valdyba 1999 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1982V, kuriuo leido Miesto plėtros departamentui rengti (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliojo suplanavimo pakeitimą ir nustatė detaliojo planavimo tikslą – sklypų, skirtų suteikti asmenims atkuriant nuosavybės teises, suformavimą. Remiantis šiuo sprendimu buvo parengti ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V patvirtinti (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano pakeitimo sprendiniai. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V teritorijoje Nr. 6 suformuotas sklypas, pažymėtas indeksais 2 ir 3, yra buvusio rėžinio kaimo teritorijoje, todėl šis sklypas laikytinas suformuotu turėtos žemės vietoje.
Pareiškėja skundo argumentus grindė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio iki 1997 m. liepos 9 d., 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2001 m. balandžio 4 d., t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo. Pažymėjo, jog sprendimai, priimti pagal senąjį nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimą, buvo pradėti realizuoti, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos dėl atsakovo veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I tomas, b. l. 30 – 32) paaiškino, kad pagal galiojusius teisės aktus perduoti piliečiui neatlygintinai nuosavybėn iki 0,20 ha ploto žemės sklypą galėjo tik esant Vilniaus miesto savivaldybės potvarkiui, o vėliau – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymui dėl sklypo ribų, ploto ir kitų kadastrinių duomenų nustatymo. Teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės institucija nėra priėmusi administracinio akto dėl žemės sklypo suformavimo pareiškėjai. Atsakovo teigimu, nesant tokio administracinio akto, VAV administracija negali suteikti pareiškėjai žemės sklypo, todėl pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos pareikšta valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – grąžinimas natūra, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, perduoti neatlygintinai naują žemės sklypą apskrities viršininkas galės tuo atveju, jei nebus galimybės atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra į visą jai tenkančią buvusio savininko S. Z. turėtos žemės dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. Atkreipė dėmesį į tai, kad buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos išliko rėžinė žemės valdymo sistema, jis nebuvo išskirstytas į vienkiemius, todėl buvusio rėžinės žemės sistemos (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos laisvoje (neužstatytoje) žemėje suprojektuoti sklypai bus grąžinami natūra visiems pretendentams į šią žemę, proporcingai jiems likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios dalinės nuosavybės teise.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d sprendimu pareiškėjos A. S. skundą patenkino, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią žemės valdos dalį per įstatymo nustatytą terminą neatlygintinai suteikiant jai jos pasirinktą žemės sklypą, suformuotą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“.
Teismas nustatė, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į S. Z. iki nacionalizacijos valdytą 6,5550 ha žemės sklypą buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, kuris pagal esamą teritorinį administracinį suskirstymą yra Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pareiškėjai tenkanti dalis yra 0,5463 ha. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3635 atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į tenkančią buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą dalį žemės, grąžinant natūra 0,0998 ha žemės. Šiame sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,4465 ha žemės pareiškėjai bus atkurtos vėliau. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. sausio 27 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. Z. turėtą žemę, išreiškė valią ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. prašė grąžinti žemę natūra.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454). Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose, atstatoma tais atvejais, kai buvusio žemės savininko žemės sklypas priskirtas miestų ar miesto tipo gyvenviečių teritorijoms – suteikiant neatlygintinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai tuose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, kurių teritorijai priskirta turėtoji žemė. Teismas pažymėjo, kad tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė miesto žemės grąžinimo natūra. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos teisė į nuosavybės atkūrimą buvo pradėta realizuoti Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje numatytu būdu – suteikiant neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 5 d. raštu Nr. 03-02256 kreipėsi į Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl galimybės natūra grąžinti žemės sklypus iki 0,20 ha pretendentams į S. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemę, tarp jų - pareiškėjai. VAV administracija 1996 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 53-545 kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl žemės sklypo suteikimo, ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo. Šiame rašte nurodoma, kad pareiškėjai bus atstatomos nuosavybės teisės į žemę, suteikiant žemės sklypą jos pageidaujamoje vietovėje, (duomenys neskelbtini) gatvės rajone.
Teismas nurodė, jog pagal nagrinėjamu laikotarpiu galiojusią Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarką“, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (toliau – ir Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarka), buvo nustatyta, kad piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėja ir sprendimus priima apskrities valdytojas; sprendimas atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, priimamas gavus miesto (rajono) savivaldybės mero (valdybos) patvirtintą detalų planą su pažymėtomis sklypų ribomis (Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 p.). Toks sprendimas turėjo būti priimamas per 3 mėnesius nuo pretendento pareiškimo, kad jis sutinka su formuojamo sklypo ribomis, gavimo (Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7.2 p.). Vilniaus miesto valdyba 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje suformavo 35 žemės sklypus, kurie vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1982V „Dėl leidimo Miesto plėtros departamentui rengti (duomenys neskelbtini) mikrorajono detaliojo suplanavimo projekto pakeitimą (teritorijų prie (duomenys neskelbtini) mikrorajono nedidelių veiklos mastų detaliuosius planus)“, skiriami suteikti asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises. Akcentavo, kad šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas, sprendimas yra galiojantis.
Teismas nustatė, kad vadovaujantis Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarka pareiškėjai žemės sklypas nebuvo pasiūlytas, sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo pareiškėjai suteikiant neatlygintinai žemės sklypą nepriimtas. 1997 m. sausio 16 d. įstatymu Nr. VIII-76. Atstatymo įstatymo galiojimas buvo sustabdytas. Šis įstatymas deklaravo piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Atstatymo įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais, o pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Byloje esantys duomenys rodo, kad įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, pareiškėja nustatyta tvarka ir terminais nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis nustatė ir šiuo metu nustato iš esmės analogišką tvarką ir sąlygas nuosavybės teisių į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami; neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Taigi, ir naujasis įstatymas numato nuosavybės teisės į miesto žemę atkūrimo būdą, kurį buvo pasirinkusi pareiškėja – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naujo žemės sklypo tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė.
Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai suteiktino žemės sklypo tolesnis įforminimas ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo priėmimas būtų buvęs sustabdytas kompetentingų valdžios institucijų dėl aplinkybių, paneigiančių pareiškėjos teises į žemės sklypą; byloje taip pat nėra duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas nutrūko dėl pačios pareiškėjos veiksmų ar jos valios. Todėl teismas padarė išvadą, kad pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turėjo būti toliau tęsiama pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, įgyvendinamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką“ (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka). Šios Tvarkos 37 punkto (2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn šia eilės tvarka: piliečiams – pasirinktoje jų turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietovėje yra numatyti detaliajame plane. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V detaliai suplanuota teritorija ir suformuoti žemės sklypai, skirti nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjos pasirinktu būdu – suteikiant naują žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (2002 m. balandžio 2 d. Nr. IX-832) buvo iš esmės pakeistas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo reglamentavimas, papildant 5 straipsnio 2 dalį nauju 1 punktu, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisė į miesto žemę gali būti atkuriama ir grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 buvo pakeista Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, kurios 106 punkte įtvirtinta, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Teismas vertino, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V suplanuotoje teritorijoje yra suprojektuoti žemės sklypai individualiai statybai, perduotini piliečiams atkuriant nuosavybės teises. Teismas nusprendė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) šios faktinės aplinkybės yra pagrindu traktuoti šią žemę kaip išperkamą valstybės ir pretendentams natūra negrąžinamą.
Teismas padarė išvadą, kad kol Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V patvirtintas detalusis planas galioja, ši teritorija nėra laisva žemė, kuri gali būti grąžinta buvusiems Užsienio rėžinio kaimo savininkams natūra. Vertino, kad atsakovo teiginys, jog pareiškėjos reiškiamų reikalavimų tenkinimas susijęs su visų pretendentų į buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo žemę teisėmis ir būtų įgyvendintas jų teisėtų interesų sąskaita, nepagrįstas. Remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktu, teismas konstatavo, kad pareiškėja turi pirmumo teisę į žemės sklypo individualiai statybai suteikimą neatlygintinai turėtos žemės vietoje. Pareiškėjai žemės sklypas nebuvo pasiūlytas, sprendimas per Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nustatytą terminą nepriimtas. Tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Nusprendė, kad pareiškėja tiek pagal galiojusį Atstatymo įstatymą, tiek pagal Atkūrimo įstatymą teisėtai pretenduoja į žemės sklypą ir ši jos teisė nerealizuota dėl valdžios institucijų delsimo teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka atlikti jų kompetencijai priskirtus nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus, todėl pareiškėjos reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu jį patenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (adm. byla Nr. A261 – 1211/2009).
Teismas nustatė, kad pareiškėja yra pretendentė į 0,5463 ha S. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilnius) (I tomas, b. l. 50). 1992 m. sausio 27 d. prašyme atkurti nuosavybės teises ji reikalavo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra.
Nustatė, kad pareiškėjos pirminio prašymo dėl nuosavybės teisų atkūrimo pateikimo metu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454). Šio įstatymo 5 straipsnyje „Nuosavybės teisės į miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose esančią žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“ buvo nustatyta: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose, atstatoma šia tvarka: 1) tais atvejais, kai žemės sklypas buvo miesto ar miestelio ribose – suteikiant neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai; 2) tais atvejais, kai buvusio žemės savininko žemės sklypas buvo priskirtas miestų ar miesto tipo gyvenviečių teritorijoms – suteikiant neatlygintinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai tuose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, kurių teritorijai priskirta turėtoji žemė. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims, pageidaujantiems ūkininkauti, jų nuosavybės teisė į žemę atstatoma pagal šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytą tvarką. Šio straipsnio pirmosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais, kai šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys turi privatinės nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, jų pageidavimu vietoj turėto žemės sklypo grąžinimo pripažįstama nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (inventorizuotą) prie šių namų; 3) tais atvejais, kai šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys turi gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausiusiame jiems nuosavybės teise ir faktiškai juo naudojasi (pagal inventorinių bylų duomenis), tai nuosavybės teisė atstatoma į šį sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, neįskaitant pastatų užimamos žemės“. Teismas pažymėjo, kad tuo metu galiojęs Atstatymo įstatymas nenumatė miesto žemės grąžinimo natūra.
Teismas taip pat nustatė, kad 1995 m. birželio 5 d. Nuosavybės teisių atstatymo tarnybos viršininkė raštu Nr. 03-02256 kreipėsi į Urbanistikos ir Architektūros skyrių, nurodydama, kad tarnyba yra gavusi piliečių (tarp jų ir pareiškėjos) prašymą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą atstatymo ir prašė pateikti išvadas apie galimybę natūra grąžinti žemės sklypus (duomenys neskelbtini), iki 0,20 ha ploto kiekvienam pretendentui (II tomas, b. l. 167). 1995 m. liepos 11 d. pretendentai buvo informuoti, jog Architektūros ir Urbanistikos skyrius užklaustas dėl galimybės grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) (II tomas, b. l. 168).
Pažymėjo, kad Atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkto redakcijoje, išdėstytoje 1995 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 655 (įsigaliojo nuo 1995 m. gegužės 18 d.), buvo nustatyta, kad piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėja ir sprendimus priima jau ne miestų valdybos, o apskričių valdytojai. Buvo numatyta, kad apskričių valdytojai sprendimą atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, priima gavę miesto (rajono) mero pasiūlymą dėl piliečiui suteikiamo žemės sklypo vietos ir dydžio.
Teismas nustatė, kad 1996 m. rugsėjo 6 d. VAV administracija raštu Nr. 53-545 kreipėsi į Vilniaus miesto merą, nurodydama, jog pareiškėjai bus atstatomos nuosavybės teisės į žemę, suteikiant žemės sklypą jos pageidaujamoje vietovėje (duomenys neskelbtini) gatvės rajone. Vilniaus apskrities valdytojas prašė nustatyti žemės sklypo ribas ir plotą, specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus, kitus žemės sklypo naudojimo paskirties apribojimus ir sąlygas, pasiūlyti žemės servitutus (II tomas, b. l. 147).
Apeliacinės instancijos teismo vertino, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atstatymą buvo pradėta realizuoti galiojant Atstatymo įstatymo 5 straipsnio „Nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“ 1996 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. I-1272 redakcijai. Šio straipsnio 2 punktas nustatė nuosavybės teisių atstatymo tvarką į paminėtas teritorijas taip: kitiems asmenims, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus Neringos miestą) kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste žemės sklypą pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus, nenumatytą panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai, arba suteikiant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam pretendentui naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Atstatymo įstatymo galiojimas buvo sustabdytas 1997 m. sausio 16 d. įstatymu Nr. VIII-76. Atkūrimo įstatymas (priimtas 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) nustatė piliečių, kurių nuosavybės teisių atkūrimas buvo pradėtas pagal Atstatymo įstatymą nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą, nustatant, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų (21 str. 1 d.).
Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjos teisę gauti žemės sklypą, ar kad nuosavybės teisių atstatymo procesas nutrūko dėl pareiškėjos veiksmų ar jos valios. Pažymėjo, jog pareiškėja neginčija ir bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja išreiškė valią nustatyta tvarka ir prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra.
Pažymėjo, kad 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. IX-832. Šiuo įstatymu pakeisto Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo numatytas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimas grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Šiuo įstatymu pakeisto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. sausio 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 2002 m. spalio 25 d.Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) numatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo nepakeitė – 2003 m. kovo 31 d. prašyme pareiškėja prašė atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko S. Z. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime natūra turėtoje vietoje (II tomas, b. l. 137). Todėl nuosavybės teisių procedūros, atitinkančios pareiškėjos išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti tęsiamos.
Teisėjų kolegija nustatė, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 (įsigaliojo 2002 m. rugsėjo 26 d.) buvo pakeista Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir jos 106 punkte detalizuota, kaip atkuriamos nuosavybės teisės natūra miesto teritorijose, kuriose buvo rėžinė sistema. Šiame punkte numatyta, kad tokiose teritorijose žemės sklypai nekartografuojami ir kad čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, o laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka numatė teisinį reglamentavimą, pagal kurį nuosavybės teisių atkūrimas natūra į miesto žemę buvo siejamas ne su konkrečioje vietoje buvusio sklypo ribomis ir jo dydžiu, bet su rėžinio kaimo ribomis, plotu ir savininkų skaičiumi.
Teismas nustatė, jog pareiškėja savo pirmumą gauti žemės sklypą individualiai statybai grindžia Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktu, kuris nustato pirmumą piliečiams gauti žemės sklypą individualiai statybai, pasirinktoje jų turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietovėje yra numatyti detaliajame plane. Atsižvelgiant į tai, jog byloje neginčijama, kad detaliuoju planu suplanuoti sklypai individualiai statybai yra buvusio rėžinio kaimo ribose, teismas priėjo prie išvados, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 straipsnis šiuo atveju taikomas asmenims, kurių nacionalizuota žemė patenka į rėžinio kaimo teritoriją. Visi pretendentai turėję iki nacionalizacijos žemę rėžinio kaimo teritorijoje turi pirmumą prieš kitus asmenis, neturėjusius žemės rėžiniame kaime.
Teismas nurodė, kad pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises natūra, tai yra buvusioje iki nacionalizacijos žemės buvimo vietoje, todėl kartu su kitais pretendentais gali pretenduoti į laisvą žemės sklypą ir pirmumo pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktą prieš kitus rėžinio kaimo pretendentus neturi. Pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, įvertinus pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra, nesuteikia pirmumo teisės gauti žemės sklypą individualiai statybai.
IV.
2010 m. sausio 26 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos A. S. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą tenkinti.
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėja grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktą, t. y. padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą ją taikant, dėl ko buvo priimtas neteisėtas sprendimas.
Nurodė, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkto 1 dalis naujo žemės sklypo suteikimą individualiai statybai sieja tik su dviem sąlygomis: 1) piliečio pasirinkta žemė yra jo (jo tėvų, senelių) turėtos žemės vietoje; 2) šis sklypas toje vietoje yra numatytas detaliajame plane. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V patvirtinti (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano pakeitimo sprendiniai. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V teritorijoje Nr. 6 suformuotas sklypas, pažymėtas indeksais 2 ir 3, yra buvusio rėžinio kaimo teritorijoje, todėl darytina išvada, kad šis sklypas laikytinas suformuotu turėtos žemės vietoje. Šis žemės sklypas taip pat laikytinas esančiu pasirinktoje turėtos žemės vietoje. Tokiu būdu sprendimai, priimti pagal senąjį nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavusį įstatymą, buvo pradėti realizuoti, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos iš esmės dėl atitinkamų institucijų neveikimo, dėl ko asmuo neturėtų patirti neigiamų teisinių pasekmių. Pažymėjo, kad grąžintinoje žemėje minėtu sprendimu suformuoti žemės sklypai buvo numatyti perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, todėl remiantis šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 70 punkto 5 pastraipa priskirtini valstybės išperkamai žemei. Ginčo sklypas neįtrauktas į Užsienio kaimo plotą, skirtą atkurti nuosavybės teises natūra.
Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu pareiškėja teigia, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo praktikos tos pačios kategorijos bylose. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teigdama, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos, pareiškėja nurodo Lietuvos Vyriausiasis administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose: 2007 m. spalio 19 d. administracinėje byloje Nr. A14-482/2007, 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A16-748/2007 ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1517/2008.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-482/2007 patenkino pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą ir įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per įstatymo nustatytą terminą suteikti pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 207IV „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotą, ketvirtajai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1517/2008 patenkino V.M. apeliacinį skundą ir įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją pasiūlyti pareiškėjai pasirinkti vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotų žemės sklypų ir per įstatymo nustatytą terminą nuo pasirinkimo dienos perduoti neatlygintinai šį žemės sklypą pareiškėjos nuosavybėn.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A16-748/2007 patenkino pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą ir įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją įstatymo nustatyta tvarka ir terminais suteikti pareiškėjai M. S. jos pasirinktą vieną iš 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 207IV „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotų sklypų.
Pareiškėja, cituodama Lietuvos Vyriausiasis administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A14-482/2007, Nr. A63-1517/2008, Nr. A16-748/2007, atkreipė dėmesį į tai, kad šiose administracinėse bylose, kaip ir administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009, kurioje ji prašo atnaujinti procesą, vyko ginčai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo suteikti pareiškėjams žemės sklypus, patvirtintus tuo pačiu administraciniu aktu - Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" – ir administracinėse bylose Nr. A14-482/2007, Nr. A63-1517/2008, Nr. A16-748/2007 patenkinat pareiškėjų skundus apeliacinės instancijos teismas priėjo prie šių pagrindinių išvadų, į kurias, pasak pareiškėjos, administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 nepagrįstai neatsižvelgta:
Šalies argumentai
1) Pareiškėjai tiek pagal Atstatymo įstatymą (prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime padavimo metu), tiek pagal Atkūrimo įstatymą teisėtai pretendavo į naują žemės sklypą;
2) Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1982V Miesto plėtros departamentui buvo leista rengti (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimą nustatant detaliojo planavimo tikslą - sklypų, skirtų suteikti asmenims atkuriant nuosavybės teises, suformavimas. (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimas buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V, detaliai suplanuota teritorija ir suformuoti žemės sklypai skirti nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjų pasirinktu būdu - suteikiant naują žemės sklypą. Šis detalusis planas yra galiojantis.
3) Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams suteiktino žemės sklypo įforminimas būtų valdžios institucijų sustabdytas dėl aplinkybių, paneigiančių pareiškėjų teisę gauti naują žemės sklypą, ar kad nuosavybės teisių atstatymo procesas nutrūko dėl pareiškėjų veiksmų ar jų valios. Esant tokiai situacijai, pareiškėjų atžvilgiu pradėta nuosavybės teisių atstatymo procedūra turėjo būti toliau tęsiama. Pagal materialinių teisės normų galiojimo laike taisykles teises nustatantys įstatymai taikomi teisiniams santykiams, kurie susiformavo šių įstatymo galiojimo laiku, taigi galiojusių įstatymų pagrindu atsiradusi asmens reikalavimo teisė turi būti ginama ir negali būti laikoma išnykusia dėl to, kad valdžios institucijos jos laiku ir tinkamai nerealizavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą tenkintinas iš dalies.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje, t.y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Darytina išvada, kad procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas nustato abi sąlygas: prašymas pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino (ABTĮ 156 straipsnis); prašymas pateiktas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).
Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo to dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 9 d. Šios administracinės bylos šalies – pareiškėjos A. S. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gautas 2010 m. sausio 26 d. Taigi prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminas nepraleistas.
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009 ir kt.), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pažymėtina, kad vien alternatyvaus teisės normos taikymo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, pati savaime nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nurodo, kad apeliacinės instancijos administracinis teismas neteisingai taikė Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkto nuostatas. Šioje normoje yra numatyta kokia eilės tvarka piliečiams perduodami nauji žemės sklypai atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią mietams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.
Kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėja savo poziciją dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu iš esmės grindžia nesutikimu su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kurias padarė apeliacinės instancijos administracinis teismas įvertinęs įrodymus, taip pat remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 3 dalies nuostatomis, t.y. aukštesnės galios teisės aktais numatytu teisiniu reguliavimu, taip pat nukreipia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria remdamasi prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl įrodymų vertinimo. Taigi prašymo atnaujinti procesą motyvai, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, nelaikytini pagrindu atnaujinti procesą.
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A261 - 1211/2009, bylą apeliacinio proceso tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos išvados pirmiausia grindžiamos aukštesnės galios teisės akto (įstatymo) nuostatomis. Taigi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (pagal teisės aktų hierarchiją žemesnės teisinės galios teisės akto) 37 punkto taikymas šiuo konkrečiu atveju nebuvo vienintelė teisės norma, kuria remiantis buvo priimtas teismo sprendimas. Pareiškėjos argumentai dėl galimo nukrypimo nuo administracinių teismų praktikos sudaro savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas) ir nagrinėtini vertinant prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu motyvus.
Įvertinusi pareiškėjo prašymo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu laikytinas nepagrįstu ir netenkinamas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą.
Įvertinusi prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A14-482/2007, Nr. A16-748/2007, Nr. A63-1517/2008), teisėjų kolegija iš dalies sutiktina su prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytais argumentais, jog administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 galimai galėjo būti nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, pagal kurią nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo procedūra, prasidėjusi pagal Atstatymo įstatymą piliečiui pareiškus valią dėl žemės grąžinimo natūra ir neužbaigta iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dėl to, kad įgaliotos valdžios institucijos laiku ir tinkamai nerealizavo piliečio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nors tam buvo prielaidos ir sąlygos (patvirtintas detalusis planas, kuriuo suformuoti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui ir kt.), turi būti tęsiama ir užbaigta pagal Atkūrimo įstatymą.
Administracinėse bylose Nr. A14-482/2007, Nr. A16-748/2007, Nr. A63-1517/2008, kaip ir administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ginčas vyko dėl atsakovo Vilnius apskrities viršininko administracijos įpareigojimo perduoti piliečiams (pareiškėjams) nuosavybėn neatlygintinai po vieną žemės sklypą, suformuotą tuo pačiu administraciniu aktu - Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo". Šiose bylose nagrinėtų ginčų atvejais piliečiai 1991-1993 m. pateiktuose prašymuose buvo pareiškę valią dėl miesto žemės, kuri Vilnius miesto teritorijai priskirta iki 1995 m. birželio 1 d., o iki nacionalizacijos buvo rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinimo natūra.
Pažymėtina, kad 2007 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-482/2007 priėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija. Šiame sprendime teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymų, reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestų teritorijoje raidą (Atstatymo įstatymo 5 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis), taikydama materialinių teisės normų galiojimo laike taisykles, pagal kurias teises nustatantys įstatymai taikomi teisiniams santykiams, kurie susiformavo šių įstatymo galiojimo laiku, taigi galiojusių įstatymų pagrindu atsiradusi asmens reikalavimo teisė turi būti ginama ir negali būti laikoma išnykusia dėl to, kad valdžios institucijos jos laiku ir tinkamai nerealizavo, be kita ko, pasisakė, kad žemės sklypo suformavimas buvusio rėžinio kaimo teritorijojos ribose (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 2071 V) laikytinas žemės sklypo suformavimu turėtos žemės vietoje, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktu pareiškėjas turėjo pirmumo teisę pasirinkti žemės sklypą detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje, nes minėtu galiojančiu detaliuoju planu suplanuota teritorija Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme nepriskirtina laisvai žemei, kuri gali būti grąžinta buvusiems rėžinio kaimo savininkams natūra (pagal proporcingumo principą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-482/2007 suformuotos praktikos laikytasi sprendžiant ginčus pareiškėjos nurodytose administracinėse bylose Nr. A16-748/2007, Nr. A63-1517/2008, taip pat kitose administracinėse bylose, kuriose pareiškėjai kėlė analogiškus ginčus dėl atsakovo Vilnius apskrities viršininko administracijos įpareigojimo suteikti jiems neatlygintinai nuosavybėn po vieną žemės sklypą, suformuotą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071 V „Dėl (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ (žr. 2008 m. spalio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 1737/2008, 2008 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1738/2008). Administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 dėl Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkto taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikėsi kitos pozicijos.
Remdamasi išdėstytasi argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies. Procesas administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus patenkinti iš dalies.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261 – 1211/2009 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu ir perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.