Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui R. Ž., jo atstovui advokatui Gvidui Byčiui, atstovo atstovei Kristinai Jakštienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b. l. 7-9) ir patikslintą skundą (b.1. 4-6), kuriuose kelia tokius reikalavimus: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK arba Komisija) 2009 08 27 sprendimą Nr. S-242 (7-204/2009), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2009 05 26 sprendimą Nr. 68-140 ir Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Tauragės AVMI) 2009 03 24 sprendimą Nr. 5-3-2.

Iš viso priskaičiuota 8022 Lt pajamų mokesčio ir 1058,90 Lt pajamų mokesčio delspinigių. Pareiškėjui skirta 10 procentų bauda.

Tauragės AVMI išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą jam nepritarė. Pareiškėjas su sprendimu nesutiko ir skundė jį MGK, pranešimą apie posėdį gavo tik 2009 07 27, posėdis paskirtas 2009 07 28. Pareiškėjo prašymas atidėti posėdį nebuvo tenkinamas, kaip pareiškėjas mano, nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl to skundžiami sprendimai naikintini.

Paaiškina, kad pagrindinis ginčas yra dėl įrodinėjimo pareigos, tai neteisinga remtis vien prielaidomis dėl senelių gautų pensijų. Paaiškina, kad mokesčių administratoriai nepagrįstai aiškina, kad pareiškėjas nepateikė dovanojimo sutarties. Pareiškėjas paaiškina, kad dovanojimo sutartis buvo įvykdyta, paprastai perduodant pinigus ir pasakant, kad jie dovanojami. Mano, kad tai galima įrodyti liudytojų parodymais. Mokesčių administratorių teiginiai, kad seneliai keitė nedideles sumas, neįrodo, kad jie neturėjo kitų pajamų, kad valiutą galėjo keisti ir pas privačius asmenis.

Paaiškina, kad pareiškėjo seneliai visą laiką turėjo pagalbinį ūkį, augino daržoves ir vaisius šiltnamiuose, realizuodavo turguje. Todėl buvo būtina įskaityti senelių 16 133 Lt. Pareiškėjas yra girdėjęs, kad seneliai turėjo auksinių monetų, kitų brangenybių, kuriuos iškeitė į pinigus.

Remiasi CK, kuri nereikalauja rašytinės sandorių formos, kai sandoriai vykdomi tuo pat metu. Be to, sandoriai vyko švenčių metu, neformalioje aplinkoje, todėl nelogiška, kad būtų pasirašomi kokie nors dokumentai.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 43-44) pasisako, kad skundas nepagrįstas.

Paaiškino, kad pakartotinio patikrinimo metu inspekcija nustatė, kad 2006 m. pareiškėjo šeimos išlaidos viršijo pajamas 31 942 Lt suma. Padaryta išvada, kad šios išlaidos yra padarytos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių. Inspekcija nepripažino pareiškėjo nurodyto pajamų šaltinio – iš senelių 1995–1999 m. gautų 75 000 Lt pajamų.

Pareiškėjas 2005 04 29 pateikė vienkartinę turto ir pajamų, turėtų 2003 12 31, deklaraciją, kurioje deklaravo 50 000 Lt ne banke laikomų piniginių lėšų. Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo 2002–2006 metais gautas pajamas ir patirtas išlaidas, konstatavo, kad pareiškėjas 2006 metais išleido 31 942 Lt daugiau nei gavo pajamų.

Pareiškėjas 2007 11 05 pateiktame 2007 11 05 nurodė, kad 45 000 Lt 1995 metų pabaigoje jam dovanojo senelis J. Š., o 30 000 Lt 1999 metų pabaigoje jam dovanojo močiutė O. Š.

Nustatyta, kad pareiškėjo senelis J. Š. (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) ir O. Š. (gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini)) nuo 1956 04 11 negavo jokių pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorių. J. Š. nuo 1994 12 01 iki 1996 02 29 gavo 2406,86 Lt senatvės pensijos, Š. nuo 1994 12 01 iki 1999 05 31 gavo 13726,14 Lt senatvės ir našlių pensijas. Nustatyta, kad seneliai kartu gaudavo nuo 110,21 Lt iki 336,27 Lt per mėnesį. Nustatyta, kad įvedus nacionalinę valiutą, bankai nepateikė informacijos apie tai, kad pareiškėjo seneliai būtų keitę pinigų sumas didesnes nei 100 MGL. Pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas gavo iš J. Š. 45 000 Lt, 30 000 Lt iš O. Š.

Paaiškina, kad komisijoje buvo išklausyti liudytojų parodymai. Nustatyta, kad jų parodymai subjektyvūs ir prieštaringi. Komisija konstatavo, kad pateikti paaiškinimai neįrodė, jog deklaruota ne banke laikoma suma buvo gauta iš senelių.

Komisija suabejojo ta aplinkybe, kad pareiškėjas, būdamas jauno amžiaus, kurdamas savo verslą ir šeimą, tos sumos niekur neinvestavo, laikė ne banke ir išleido tik 2006 metais. Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 03 15 nutartimi administracinėje byloje Nr A17-301/2007.

Paaiškina, kad inspekcija, pakartotinio patikrinimo metu konstatavusi, kad 2006 metų išlaidoms pagrįsti trūksta 31 942 Lt, papildomą mokėtiną GPM apskaičiavo pagal MAĮ 70 str. 1 d. bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos viršininko 2004 05 24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas taisykles, taikant šių taisyklių 6.3 punkte įtvirtintą išlaidų metodą.

Prašo skundą atmesti. Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad ginčas iš esmės jau yra išspręstas anksčiau, o skundžiami sprendimai yra susiję tik su mokesčių sumų perskaičiavimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė skundą atmesti (b. l. 46). Pasisako, kad pareiškėjas skunde iš esmės jokių naujų aplinkybių nenurodo, jokių įrodymų nepateikia. Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėjama Tauragės AVMI atstovui nedalyvaujant.

Skundas netenkintinas.

Mokestinis ginčas kilo dėl Tauragės AVMI atlikto pareiškėjo mokestinio patikrinimo. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminti Tauragės AVMI 2009 01 30 patikrinimo akte Nr. 2-3-3 (MGK byla, l. 28-35). Tikrintas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) laikotarpiu nuo 2003 01 01 iki 2006 12 31. Nustatyta, kad R. Ž. ir jo šeimos įsigyto turto vertė ir asmeninės išlaidos per 2006 m. 31 942 Lt yra didesnės už deklaruotas pajamas, kad tai įrodo, jog šeima turėjo pajamų iš nenustatytų šaltinių ir jas naudojo išlaidoms padengti. Patikrinimo akte nurodoma, kad vietos mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. nuostatomis ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 05 24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktu ir 6.3.3 punktu, tai yra įvertinimą atliko vadovaujantis išlaidų metodu.

Priskaičiuota už 2006 m. papildomai 8022 Lt GPM, nuo 2007 05 02 iki 2008 03 26 priskaičiuota 1058,90 Lt delspinigių.

Tauragės AVMI 2009 03 24 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 5-3-2 patvirtintas patikrinimo aktas, skirta 802 Lt bauda (10 procentų dydžio). Tauragės AVMI sprendime nurodyta, kad pareiškėjo argumentai dėl 45 000 Lt 1995 m. pabaigoje duotų senelio J. Š. ir 30 000 Lt 1999 m. pabaigoje duotų močiutės O. Š. yra nepagrįsti, nes pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų – rašytinių dovanojimo ar kitų sutarčių, pagrindžiančių 45 000 Lt gavimo faktą iš J. Š. ir 30 000 Lt gavimo iš O. Š.. Sprendime paaiškinama, kad J. Š. (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) ir O. Š. (gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini)) nuo 1956 04 11 negavo jokių pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorių, jie gaudavo tik nedideles pensijas, kurių iš esmės pakako tik minimaliems pragyvenimo poreikiams tenkinti. 1993 m. birželio mėnesį įvesta nacionalinė valiuta – litas. Finansų ministerija 1993 06 21 rašte Nr. 39N „Dėl piniginių pajamų, keičiant laikinuosius pinigus – talonus į litus, deklaravimo tvarkos“ nustatė bankams pareigą, be kitų institucijų, informuoti ir valstybinę mokesčių inspekciją apie asmenis, keitusius daugiau kaip 100 MGL dydžio laikinųjų pinigų-talonų sumą. Informacijos, kad Š. būtų keitę tokias sumas, nėra. Padaryta išvada, kad pareiškėjas neįrodė realaus 75 000 Lt grynųjų pinigų gavimo iš močiutės ir senelio fakto.

Sprendime pažymima, kad šiuo klausimu kartą jau pasisakė ir Mokestinių ginčų komisija, kai nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl pirminio patikrinimo metu priimto VMI prie FM 2008 07 31 sprendimo Nr. 68-193. MGK tuo metu motyvuotai pasisakė, kad pareiškėjas neįrodė, kad realiai gavo iš senelių jo nurodomą pinigų sumą. Atsižvelgta į tai, kad pakartotinio patikrinimo metu jokie nauji įrodymai nebuvo pateikti.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 05 26 sprendimu Nr. 68-140 patvirtino Tauragės AVMI sprendimą.

Mokestinių ginčų komisija patvirtino VMI 2009 05 26 sprendimą Nr. 68-140.

Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorių sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjas neginčija paskaičiavimų, kad 2006 m. pareiškėjo šeimos išlaidos viršijo pajamas 31 942 Lt suma. Ginčas yra tik dėl to, kad mokesčių administratoriai nepripažino pareiškėjo nurodomo pajamų gavimo iš jo senelių. Kadangi mokesčių administratorius tinkamai apskaičiavo sumą, kuria išlaidos viršija pajamas, tai pareiga įrodyti pajamų gavimą tenka pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis tesimas (toliau - LVAT) 2007 03 15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimu pasisakė taip: „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Šiuo klausimu taip pat yra pasisakiusi LVAT teisėjų kolegija 2005 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kat. 25.“.

Pareiškėjas nesutinka, kad ginče remiamasi šios nutarties nuostatomis, ir teigia, kad nepakanka to, kad mokesčių administratorius surinko duomenis apie pareiškėjo senelių pensijų dydžius. Iš tiesų mokesčių administratorius rėmėsi ne tik pensijų dydžiais, o nurodė ir tai, kad nėra duomenų, kad Š. 1993 metais būtų keitę panašias sumas į litus. Be to, įvertino J. Š. vardu registruotą nekilnojamą turtą, kuris iki 1996 03 26 parduotas nebuvo. Be to, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju mokesčių administratoriaus pareiga buvo įrodyti, kad pareiškėjo išlaidos 2006 m. iš tiesų viršijo pajamas, o jau tai, kad išlaidos pajamų neviršijo visumoje, turi įrodyti tik pareiškėjas. Pareiškėjas žodžiu aiškino apie sumas, kurias jam davė dovanų seneliai. Šiuo atveju mokesčių administratorius rinko įrodymus, tikrindamas pareiškėjo nurodomą versiją, kad jis 1995–1996 metais gavo dovanų iš senelių iš viso 75 000 Lt. Mokesčių administratorius surinko visus galimus, jam prieinamus įrodymus, kurie neleidžia daryti išvados, kad Ščepavičiai galėjo turėti ne banke tokią pinigų sumą. Iš pareiškėjo paaiškinimų teisme taip pat matyti, kad oficialių duomenų apie tai, kad jo senelis galėjo 1995 m. turėti 45 000 Lt, nėra ir būti negali. Taigi tolimesnio įrodinėjimo našta pagrįstai priskirta pareiškėjui. Pareiškėjas nurodė, kad jo senelis turėjo daug verslų, augino triušius. Pareiškėjas teigė, kad senelis gerai uždirbdavo dar iki 1990 m. Tokios galimybės, kad pareiškėjo senelis turėjo daug verslų, o galimai ir kitų pajamų, mokesčių administratorius negali nei paneigti, nei patvirtinti, kadangi verslai ir darbai pagal atskirus užsakymus, kaip galima suprasti iš pareiškėjo paaiškinimų, niekur nebuvo registruoti, didele dalimi visa tai vyko dar iki 1990 metų. Oficialiai mokesčių administratoriui prieinami duomenys nepatvirtina, kad J. Š. 1995 m. galėjo turėti 45 000 Lt ir dovanoti juos pareiškėjui, o O. Š. atitinkamai 1996 m. galėjo turėti 30 000 Lt. Pareiškėjas aiškina, kad po senelių mirties jis šias sumas toliau naudojo kaip palikimą. Tačiau pareiškėjas paaiškino, kad šioms sumoms jis negavo iš notaro paveldėjimo teisės liudijimo, o senelio namą paveldėjo kiti asmenys, t. y. paveldėjimo teisės liudijimas išduotas kitų asmenų vardu. Vienintelis pareiškėjo teikiamas įrodymas yra liudytojų parodymai. Teisme liudytojais apklausti pareiškėjo brolis R. Ž. ir jo vaikystės draugas K. D.

Liudytojas R. Ž. teisme parodė, kad J. Š. yra ir jo senelis, kad jis su močiute gyveno pasiturinčiai, sovietmečiu turėjo namą Jurbarke, kas rodo, kad jie gyveno pasiturinčiai. Aiškino, kad senelis dirbo veterinaro tarnyboje sanitaru, turėjo daug pažinčių, todėl jį kviesdavo dirbti ir po darbo valandų, jis mokėjo pjauti kiaules, todėl jį kviesdavo ir tokiam darbui. Jis buvo geras meistras, todėl darė remontus, augino triušius, už juos gaudavo talomus, už kuriuos gaudavo prekių, kurias parduodavo. Turėjo didelį tvartą, ūkį, augino ir parduodavo daržoves. Paaiškino, kad per brolio gimimo dieną, metai iki senelio mirties, senelis padovanojo broliui didelę pinigų sumą - 45 000 Lt. Po metų močiutė broliui padovanojo dar 30 000 Lt. Brolis prieš mirtį prižiūrėjo močiutę. Paaiškino, kad kai senelis dovanojo pinigus, brolis rodė juos, tai buvo maišelis pinigų, gal litais, gal doleriais, jis tiksliai nežino.

Liudytojas K. D. paaiškino, kad pareiškėjas jo vaikystės draugas, dar jų motinos buvo draugės. Paaiškino, kad pareiškėją augino jo senelis J. Š. Patvirtino, kad pareiškėjo senelis buvo labai darbštus, augino triušius. Jis su pareiškėju gimimo dienas švęsdavo visada kartu, jam įsiminė pareiškėjo 26 gimtadienis. Pareiškėjui senelis padovanojo nemažą pinigų sumą. Tuo momentu liudytojas neskaičiavo, kiek tai buvo pinigų, nežino, kokia tai buvo valiuta, po dienos jam buvo pasakyta, kad tai buvo 45 000 Lt.

Šie liudytojai yra pareiškėjui artimi asmenys, todėl jų parodymais remtis patvirtinant tokių sumų gavimą, kai to fakto nepatvirtina daugiau jokie objektyvūs įrodymai, galimybės nėra. Be to, liudytojai nežino nei kokia tai buvo valiuta, pinigų tuo momentu jie neskaičiavo, neva apie sumą sužinojo tik iš pareiškėjo žodžių.

1995 metais galiojusio Civilinio kodekso (toliau - CK) 282 straipsnis, nustatė privalomą dovanojimo sutarties formą – šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad: „Dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip du tūkstančiai litų, turi būti rašytinės formos“. Jokie dovanojimą patvirtinantys rašytiniai įrodymai nepateikiami. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad perduodant pinigus paprastai ir sakant, kad tai dovana, nereikėjo tokios sandorio formos. CK numatė privalomą rašytinę dovanojimo sutarties formą, jeigu suma viršija 2000 Lt, ir jokių išimčių nenumatė. Mokesčių administratorius neteigia, kad rašytinės formos nebuvimas daro dovanojimo sutartį negaliojančia, nes mokesčių administratorius nesikiša į tokius privatinius santykius. Tačiau mokesčių teisės prasme, nesant rašytinės dovanojimo sutarties, be to, esant patikimų įrodymų, kad tokios sumos negalėjo būti sukauptos, mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino, kad nurodytos sumos yra gautos tokiu būdu kaip nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas nurodo, kad seneliai turėjo daug ir kitokio turto – juvelyrinių dirbinių. Tačiau taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokio turto pardavimą, vertimą į pinigines lėšas. Mokestinių ginčų komisija dėl nurodytų pajamų gavimo dar 1995 ir 1996 metais pagrįstai 2008 10 20 sprendime Nr. S-226(7-204/2008) tame pačiame mokestiniame ginče suabejojo ta aplinkybe, kad pareiškėjas, kurdamas verslą ir šeimą, tų pinigų niekur neinvestavo, laikė ne banke ir išleido tik 2006 m. (MGK byla, l. 82-87). Pareiškėjas teisme aiškino, kad tuo metu, kai seneliai dovanojo pinigus, tą faktą reikėjo slėpti, nes jis skyrėsi su pirmąja žmona, todėl pinigai niekur nebuvo rodomi. Tačiau tokia aplinkybė, netgi jeigu pareiškėjas ir pateiktų detalesnius dokumentus dėl skyrybų bylos, negali įtakoti mokesčių administratorių sprendimų teisėtumo, o priešingai, dar papildomai įrodytų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Pinigų sumos, gautos kaip dovana ir niekaip neįformintos kaip dovana, skyrybų atveju būtų laikomos bendra sutuoktinių nuosavybe ir dalinamos. Ir priešingai, šių sumų apsaugai, kad jos negalėtų būti dalinamos skyrybų atveju, buvo būtina įforminti dovanojimą raštu. Jeigu dovanojimas tikrai būtų vykęs pareiškėjo skyrybų metu, tai turėjo žinoti ir dovanotojai (liudytojai aiškino, kad seneliai faktiškai užaugino pareiškėją, buvo jam kaip tėvai), todėl logiška būtų pasirūpinti, kad pinigai atitektų tik pareiškėjui (jų anūkui), o tam buvo būtina dovanojimą įforminti raštu.

Kadangi pareiškėjo 2006 m. patirtos išlaidos nepagrįstos pajamų dokumentais, Tauragės AVMI pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 str. ir Taisyklių 4.1 ir 6.3 punktais.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką nustato Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103. Šių taisyklių 4 punkte nurodyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi, tvarkant apskaitą ar saugant apskaitos ir kitus dokumentus. Taigi mokesčių administratoriaus teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą lemia surinkta informacija ir tai, kad mokesčių administratorius negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine, mokesčių įstatyme nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Tauragės AVMI darbo grupė, išnagrinėjusį pareiškėjo prašymą, 2008 04 23 išvada Nr. DR-31 nepritarė susitarimo pasirašymui. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka ir nagrinėjamame skunde. Tačiau nagrinėjamas mokestinis ginčas iš esmės, o ne mokesčių administratoriaus veiksmo – atsisakymo pasirašyti susitarimą – teisėtumas ir pagrįstumas. Atsisakymas 2008 m. pasirašyti susitarimą nėra šio ginčo dalimi. Pareiškėjas įstatyme nustatytu laiku neskundė tokio mokesčių administratoriaus veiksmo. Pareiškėjas 2009 04 20 padavė skundą centriniam mokesčių administratoriui dėl Tauragės AVMI 2009 03 24 sprendimo panaikinimo. Šiame sprendime yra aptariami pareiškėjo pasisakymai pastabose dėl patikrinimo akto, kad „įvertinus šias lėšas situacija pasikeistų. Tai leistų dar kartą prisiminti mano pasiūlymą sudaryti taikos sutartį“. Toks pasakymas pagrįstai nebuvo traktuojamas kaip pasiūlymas taikyti MAĮ 71 str. Tauragės AVMI sprendime nurodė, kad tokiems susitarimams skirtos taisyklės nustato specialius reikalavimus. Tokie reikalavimai tuo metu pareiškėjui jau turėjo būti žinomi, nes jis jau kartą kreipėsi dėl susitarimo. VMI prie FM viršininko 2004 12 30 įsakymu Nr. VA-210 7 punkte nustatyti reikalavimai mokesčio mokėtojo, pageidaujančio pasirašyti susitarimą, prašymui. Tokio prašymo iki skundžiamo Tauragės AVMI sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo pateikęs. Netgi pastabose nenurodyti argumentai, kurie pagrįstų, kad tokį susitarimą pasirašyti reikia. Tauragės AVMI skundžiamame sprendime nurodyta, kad toks pareiškėjo prašymas dėl susitarimo jau buvo išnagrinėtas. Tai buvo dar pirminio patikrinimo akto tvirtinimo metu (Tauragės AVMI 2008 03 26 patikrinimo aktas Nr. 2-3-8). Įvertinta, kad pastabose išsakyti pasisakymai dėl susitarimo tikimybės nevertintini kaip prašymas, nes pareiškėjas siūlo susitarti tik tuo atveju, jeigu būtų pripažintos pagrįstomis sumos, neva gautos iš senelių. Tačiau, bet kuriuo atveju pareiškėjo skunde teismui išsakomi argumentai dėl galimo susitarimo neturi ryšio nei su nagrinėjamu ginču, nei su anksčiau atmestu pasiūlymu, nes tokį veiksmą dar 2008 metais, kai buvo atmestas pasiūlymas tartis, pareiškėjas turėjo skųsti teismui nustatytais terminais. Be to, nagrinėjamame skunde nėra reiškiami jokie reikalavimai dėl galimo susitarimo. Jeigu toks veiksmas nebuvo skundžiamas, mokesčių administratoriaus 2008 m. išvados dėl to yra jau įsiteisėjusios ir galiojančios. Nagrinėjant mokestinį ginčą 2009 metais, joks pareiškėjo prašymas dėl susitarimo dėl mokesčio nebuvo nustatyta tvarka nagrinėjamas, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl susitarimo, kad jis skundė tokio susitarimo nepasirašymą MGK, yra nepagrįsti. Pareiškėjas MGK skundė 2009 metų mokesčių administratorių sprendimus ir šis skundas buvo išnagrinėtas. Be to, MGK sprendime nurodyta ir tai, kad VMI neturėjo pagrindo iš naujo nagrinėti šio ginčo dalyko pagrįstumo, nes pirmiau vykusio ginčo metu Komisija VMI pavedė iš naujo perskaičiuoti tik mokesčių bazę, t. y. pati mokestinė prievolė MGK sprendimu buvo pripažinta pagrįsta, tik jos dydis pripažintas nepagrįstu. Atsakant į pareiškėjo svarstymus, susijusius su galimu susitarimu, MGK skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad esant dabartinei ginčo stadijai pareiškėjas gali, vadovaudamasis MAĮ 88 str. nuostatomis ir Finansų ministro 1998 11 17 įsakymu Nr. 268 patvirtintomis Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis, kreiptis į Tauragės AVMI su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą dalimis.

Skundžiamame MGK sprendime pagrįstai pasisakyta, kad Komisija 2008 10 20 sprendime Nr. S-226(7-204/2008) išnagrinėjo ir pasisakė dėl šio mokestinio ginčo dalyko esmės (MGK byla, l. 82-87). 2009 m. MGK sprendime nurodyta, kad VMI neturėjo pagrindo iš naujo nagrinėti šio ginčo dalyko pagrįstumo. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su MGK 2008 10 20 sprendimu, turėjo teisę jį skųsti teismui. Nors 2008 m. Komisija panaikino VMI 2008 07 31 sprendimą Nr. 68-193, tačiau ši aplinkybė nebuvo kliūtimi pareiškėjui kreiptis į teismą dėl 2008 m. sprendimų nuginčijimo. MGK 2008 10 20 sprendimu mokestinės prievolės pareiškėjui nepanaikino, liko konstatuoti įstatymų pažeidimai, tik buvo pavesta mokesčių administratoriui perskaičiuoti jų dydį. MGK 2008 10 20 sprendime (MGK byla l. 82-87) pasisakyta ne kartą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo deklaruotų ne banke laikomų piniginių lėšų pareiškėjo iš senelių gauta dovana.

Mokesčiai, mokesčių delspinigiai ir bauda apskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo R. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.