Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Gintautas Gaspariūnas Procesinio sprendimo kategorija

Panevėžys 1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjas) Vytauto Norkūno, teisėjų Arnoldo Šukaičio, Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu:

- pagal BK 235 str. 1 d. ir nuteistas šešiems mėnesiams viešųjų darbų, dirbant po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui;

- pagal BK 236 str. 1 d. ir nuteistas šešiems mėnesiams viešųjų darbų, dirbant po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui;

- pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir nuteistas aštuoniems mėnesiams viešųjų darbų, dirbant po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – dešimt mėnesių viešųjų darbų, dirbant po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 6 d., 19.30 val. Panevėžio rajono policijos komisariato patalpose, Panevėžio m., Beržų g. 46, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 str. bei pasirašęs už tai, savo protokole – pareiškime pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tai yra pranešė Panevėžio rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai Ingai Derukienei apie tai, kad 2006 m. sausio 6 d., dienos metu, (duomenys neskelbtini), iš jo sodo namelio kiemo pavogtas jam priklausantis automobilis Audi 100, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), 10000 litų vertės bei jame buvusi magnetola SONY, 400 litų vertės, viso pagrobta jo turto bendros 10400 litų vertės, dėl to Panevėžio rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 76-1-0021-06 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d.

Be to, jis, ikiteisminio tyrimo metu Panevėžio rajono policijos komisariato patalpose, Panevėžio m., Beržų g. 46, būdamas įspėtas baudžiamojoje byloje Nr. 76-1-0021-06 dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. bei pasirašęs už tai, 2006 m. sausio 6 d., 20.00 val. ir 2006 m. sausio 11 d., 12.30 val. apklausiamas liudytoju davė žinomai melagingus parodymus, o būtent: melagingai parodė, kad 2006 m. sausio 6 d., dienos metu, (duomenys neskelbtini), iš jo sodo namelio kiemo pavogtas jam priklausantis automobilis Audi 100, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), 10000 litų vertės bei jame buvusi magnetola SONY, 400 litų vertės, viso pagrobta jo turto bendros 10400 litų vertės.

Be to, jis, 2006 m. sausio 9 d., kėsinosi apgaule savo naudai įgyti svetimą, UAB DK “PZU Lietuva” turtą- 4661 lito dydžio draudimo išmoką, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, o būtent: 2006 m. sausio 9 d. jis raštu kreipėsi į UAB DK “PZU Lietuva” Panevėžio Žalų sureguliavimo centrą, esantį Panevėžyje, Urbšio g. 3, dėl draudimo išmokos už automobilio Audi 100, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), drausto UAB DK “PZU Lietuva” Kasko draudimu, sužalojimą išmokėjimo, pranešime melagingai nurodydamas, kad automobilis Audi 100, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), 2006 m. sausio 6 d. buvo iš jo pavogtas ir apgadintas, tačiau draudimo išmoka jam nebuvo išmokėta ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad automobilis nebuvo pavogtas ir jis buvo sužalotas 2006 m. sausio 6 d. pačiam V. U. vairuojant šį automobilį bei susidūrus su automobiliu “Opel-Corsa”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini)

Įrodomosios reikšmės neturi ir fiksuoti jo telefono skambučiai, kadangi tikslaus laiko, kuomet buvo nuvežtas į Panevėžį ir po to grįžo atgal, nurodyti negali, todėl konkrečiai jais remtis nėra pagrindo.

Taip pat teismas netinkamai vertino jo pranešimą draudimo bendrovei apie įvykį, apie automobilio sužalojimą. Jokio tikslo pasipelnyti neturėjo, nes pagal draudimo taisykles privalėjo pranešti apie apdrausto turto sužalojimą. Teismui buvo žinoma, kad jo automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas Kasko draudimu ir jį apdraudė ne jis, o J. M. įmonė (duomenys neskelbtini),, todėl draudimo išmoka jam nepriklausė gauti. Jam draudimo išmoka būtų išmokėta tik esant J. M. įmonės (duomenys neskelbtini) sutikimui, ko šiuo atveju nebuvo. Taigi dar neaišku, ar J. M. įmonė (duomenys neskelbtini) aplamai būtų davusi tokio pobūdžio sutikimą. Vertindamas jo veiksmus pagal BK 182 str. 1 d., teismas privalėjo konstatuoti, kad nagrinėjamas autoįvykis yra nedraudiminis ir tik tuo pagrindu kvalifikuoti jo veiką.

Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendžiu nubaustas dešimt mėnesių viešųjų darbų, dirbant po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui per griežtai, jau vien dėl to, kad yra nedarbingas, jam tokios rūšies bausmė paskirta būti negalėjo.

Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 301 str., 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. BPK 20 str. numato, kas gali būti įrodymais ir kaip jie įvertinami. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų viseto pagrindu, pagrįstai pripažino V. U. kaltu pagal BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Byloje nėra jokių duomenų, kad įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas išsamiais liudytojų M. N., R. L. parodymais, nuteistojo automobilio apžiūros protokolu bei kitais įrodymais. M. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, konkrečiai įvardindamas nuteistojo veiksmus. Šiuos liudytojo M. N. parodymus patvirtino liudytojo R. L. parodymai, kurie taip pat yra nuoseklūs viso proceso metu. Kad tikrai M. N. atpažino V. U. patvirtina liudytojas R. L., nurodydamas, jog M. N. buvo pribėgęs prie V. U. automobilio tokiu atstumu, jog esant tuometiniam šviesumui turėjo galimybę atpažinti asmenį sėdėjusį automobilyje už vairo. Tai, kad liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog buvo pribėgęs prie nuvažiuojančio automobilio apie 5 m. atstumu, o teismo posėdžio metu parodė, kad gal buvo 10-15 m. atstumas, neduoda pagrindo jo parodymus atmesti, nes liudytojas posėdžio metu nurodęs didesnį atstumą nesistengė gerinti savo parodymų teisingumo, ir tai tik patvirtina jo sąžiningumą parodant, jog atpažino V. U.. Tokioje situacijoje esant tam tikram stresui M. N. nekreipė dėmesio ir nematavo koks buvo atstumas tarp jo ir į jo automobilį atsitrenkusio nuteistojo automobilio. Suprantama, kad visas jo dėmesys buvo sutelktas jo automobilį atsitrenkusį vairuotoją, jis skubėjo pamatyti kas atsitrenkė į jo automobilį. Todėl kelių metrų paklaida nurodant atstumus, neturi jokios įtakos vertinant šio liudytojo parodymus.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad teismas vertindamas M. N. parodymus, neatkreipė dėmesio į tai, kad iki atpažinimo, apie jo, kaip vairavusio automobilį ir pasišalinusio iš įvykio vietos, požymius apeliantas neužsiminė ir nenurodė ar gali atpažinti automobilį vairavusį asmenį, jei gali, tai pagal kokius požymius, todėl jo atpažinimu negali būti remiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra nepagrįsti.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. N. 2006-03-31 apklausos metu nurodė, kad pribėgęs prie automobilio (duomenys neskelbtini) kuris buvo su taksi skiriamaisiais ženklais, pamatė automobilyje už vairo sėdintį vyriškį, kurį galėtų atpažinti, nes matė jo veido bruožus, nurodė to vyriškio amžių, kūno sudėjimą, plaukų spalvą. Šiam nuvažiuojant, spėjo įsidėmėti jo valstybinį numerį- (duomenys neskelbtini). (b.l. 81-82). Iš 2006-04-25 asmens parodymo atpažinti protokolo, matyti, kad liudytojui M. N. V. U. buvo parodytas atpažinti po liudytojo apklausos, kurios metu nurodė požymius iš kokių galėtų atpažinti asmenį, kuris sukėlė autoįvykį bei pasišalino iš jo (b.l. 103-104).

Nepagrįstas ir nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad įrodomosios reikšmės neturi fiksuoti jo telefono skambučiai, kadangi tikslaus laiko, kuomet buvo nuvežtas į Panevėžį ir po to grįžo atgal, nurodyti negali, todėl konkrečiai jomis remtis nėra pagrindo. Visų pirma tai apylinkės teismas šį įrodymą laikė kaip papildomą nuteistojo kaltės įrodymą ir ne vien tik remiantis šiuo įrodymu jis yra nuteistas. Šios išklotinės tik patvirtina kitus neginčytinus jo kaltės įrodymus. V. U. pats prisipažino, jog automobilio raktai ir signalizacijos pultelis nebuvo dingę, taip pat iš 2006-01-07 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis rastas su įjungta veikiančia signalizacija, tvarkingai užrakintu vairu, automobilio spynelės be laužymo žymių (b.l. 18-20), pašaliniam žmogui po įvykio įjungti signalizaciją nebuvo galimybių bei reikalingumo. Visa tai patvirtina, kad V. U. automobilis pavogtas nebuvo, o automobilį įvykio metu vairavo pats V. U..

Apelianto teiginiai, kad teismas netinkamai įvertino jo pranešimą draudimo bendrovei apie įvykį, apie automobilio sužalojimą; jokio tikslo pasipelnyti neturėjo, nes pagal draudimo taisykles privalėjo pranešti apie apdrausto turto sužalojimą ir teismui buvo žinoma, kad jo automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas Kasko draudimu ir jį apdraudė ne jis, o J. M. įmonė (duomenys neskelbtini), todėl draudimo išmoka jam nepriklausė gauti, nepagrįsti. Liudytojas J. M. apklausos metu nurodė, kad draudimo išmoka už pavogtą ir surastą sugadintą automobilį butų buvusi išmokėta V. U. su J. M. įmonės (duomenys neskelbtini) sutikimu, t.y. bet kokiu atveju draudimo pinigai būtų išmokėti V. U., kadangi automobilio savininkas - V. U., bet su jo sutikimu tik todėl, kad draudėjas yra J. M. įmonė (duomenys neskelbtini), o jei įmonė negrąžintų jam pinigų, tai V. U. turėtų teisę teismo tvarka išreikalauti pinigus iš jo įmonės (b.l. 87-88). Tokie liudytojo J. M. parodymai paneigia V. U. argumentą, kad jam draudimo išmokai gauti, dar neaišku, ar J. M. įmonė (duomenys neskelbtini), aplamai būtų davusi tokio pobūdžio sutikimą. Ir pats nuteistasis teisiamajame posėdį aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad „draudimo išmoką būtų gavusi J. M. įmonė, o per ją man atitektų pinigai“ (184 b.l.). Visi bylos duomenys, visi nuteistojo apeliacinio skundo motyvai rodo tik viena- apeliantas pats painiojasi savo sukurtoje versijoje ir siekia bet kokiu būdu išvengti atsakomybės arba bent jau sušvelninti savo bausmę, kuri ir taip yra pakankamai švelni. Net skunde nuteistajam trūksta nuoseklumo, nes pradžioje jis teigia esąs nekaltas, o pabaigoje prašo sušvelninti bausmę, nurodo, jog nedarbingas, nors iš tikrųjų jis yra iš dalies (50 proc.) darbingas (181 b.l.) ir galėjo dirbti taksistu.

Tęsiant šią išvadą nepagrįstas ir skundo teiginys, jog pirmos instancijos teismas apeliantui paskyrė per griežtą bausmę. BK 61 str. 2 d. numatyta, jog bausmės skiriamos dydis skaičiuojamas nuo įstatymo sankcijoje numatyto bausmės vidurkio, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, atsižvelgė į visumą BK 54 str. numatytų aplinkybių, apibūdinančių padarytas veikas bei nuteistojo asmenybę. V. U. nusikalto būdamas anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, yra 2-os gr. invalidas, iš dalies darbingas, nedirbantis, nusiskundimų jo elgesiu nėra. Nusikaltimai, kuriuos padarė V. U. priskiriami prie tyčinių nesunkių. Teismas nuteistajam V. U. už jo padarytas veikas, numatytas BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. kaip neteistam, skyrė sankcijose numatytas švelniausias bausmės rūšis - viešuosius darbus. V. U. už BK 235 str. 1 d. ir 236 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymą paskirtų bausmių dydis mažesnis už įstatymų sankcijose numatytą bausmės vidurkį, o už BK 22 str. 1 d, ir 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą - paskirta bausmė yra nežymiai didesnė, nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Šios bausmės paskirtos motyvuotai, sankcijos ribose, laikantis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Bendrindamas paskirtas bausmes, teismas taikė palankesnį nuteistajam – dalinio bausmių sudėjimo būdą, paskirdamas dešimties mėnesių viešųjų darbų bausmę, dirbant po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui, todėl atsižvelgus į aplinkybes, apibūdinančias padarytas veikas, nuteistojo asmenybę, į tai, kad padaryti nusikaltimai aiškiai nėra atsitiktiniai, jie sekė paeiliui vienas po kito ir apeliantas siekė ne tik kad išvengti atsakomybės už autoavariją, bet ir neteisėtai pasipelnyti, apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga. Švelninti ją nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog BK 46 str. 1 d. numatyta, kad viešųjų darbų bausmė vykdoma tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. Šio straipsnio 5 ir 8 dalys numato kaip turi būti elgiamasi, jei viešųjų darbų negalima atlikti dėl objektyvių priežasčių arba jei po nuosprendžio įsiteisėjimo asmuo nesutinka atlikti viešųjų darbų. Šiuos klausimus įsiteisėjus nuosprendžiui bus galima išspręsti BPK 351 str. tvarka.

Todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nuosprendį nėra pagrindų, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.