Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. UI_PS1-2110; 2) panaikinti Valstybinės socialinės draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3317, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos skundas; 3) įpareigoti Tarnybą paskirti pareiškėjai 300 Eur senatvės pensiją.Pareiškėja nurodė, jog 2015 m. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo ir pateikė reikalingus pensijai skirti dokumentus apie darbo stažą. Po 1995 m. sausio 1 d. darbo stažo neįgijo, tačiau visą laikotarpį ieškojo darbo, t. y. buvo registruota Lietuvos darbo biržoje, mokėsi ir tobulino kvalifikaciją pagal Lietuvos darbo biržos programas. Pagal nustatytą tvarką kiekvieną mėnesį lankėsi Lietuvos darbo biržoje, tačiau jai joks darbas nebuvo pasiūlytas. 2010 m. liepos 2 d. buvo hospitalizuota, jai buvo atlikta (duomenys neskelbtini), gydymas tęsėsi iki 2013 m. Nuo 2003 m. iki 2004 m. dirbo Jungtinėje Karalystėje, tačiau šio stažo Jungtinė Karalystė nepatvirtino, jokių papildomų išmokų neskyrė, o pensijos dydį nustatė Tarnyba.Tarnyba 2016 m. vasario 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą, pagal kurį jai nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki gyvos galvos paskirta 116,05 Eur per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėjos manymu, gaunant tokio dydžio pensiją yra neįmanoma išgyventi. Pareiškėja paaiškino, jog gyvena jos dukrai S. K. nuosavybės teisėmis priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio išlaikymas vidutiniškai per mėnesį kainuoja apie 200 Eur. Kadangi bute gyvena du asmenys, atitinkamai jai tenka sumokėti 100 Eur. Vaistams, vitaminams ji vidutiniškai skiria 60 Eur. Kitoms būtiniausioms prekėms nelieka jokių lėšų.Pareiškėja nurodė, jog dėl žeminančio orumą pensijos dydžio kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, kuri jos raštą nukreipė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, iš kurios gavo atsakymą, jog esant sunkiai materialinei padėčiai ji gali kreiptis dėl paramos į savivaldybės socialinės paramos skyrių.Pareiškėja Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2016 m. birželio 2 d. sprendimu jai atsakė, jog pensija apskaičiuota teisingai. Pareiškėja manė, jog Tarnybos sprendimas jai skirti 116,05 Eur iki gyvos galvos yra neteisingas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintam draudimui žeminti žmogų. Šiuo metu būtinoms reikmėms tenkinti (maistui, aprangai, išlaidoms transportui ir kt.) ir oriai gyventi reikalinga 300 Eur dydžio pensija.Atsakovas Tarnyba su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog Lietuvoje pensijos skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Atsakovas nurodė, jog ginčijamu Tarnybos sprendimu pareiškėjai 116,05 Eur senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į įgytą 23,2683 m. trukmės stažą bei į 1984–1988, 1994 ir 1995 m. turėtas draudžiamąsias pajamas. Jungtinės Karalystės kompetentingai įstaigai nepatvirtinus pareiškėjos socialinio draudimo stažo, nėra teisinio pagrindo mokėti pensiją, vadovaujantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatomis. Tarnybos 2016 m. liepos 2 d. raštu pareiškėjos pensijos byla persiųsta VSDFV Vilniaus skyriaus Pensijų skyriaus 1-ajam poskyriui. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja, prašydama panaikinti Tarnybos sprendimą ir įpareigoti Tarnybą paskirti jai 300 Eur senatvės pensiją, neginčija skundžiamo sprendimo teisėtumo ir Tarnybos paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo, o tik nurodo, jog Tarnybos sprendimas yra neteisingas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintam draudimui žeminti žmogų.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimuose su pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, jog pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimu, 2016 m. gegužės 5 d. jį apskundė VSDFV. Fondo valdyba nustatė, kad Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimu nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjai paskirta senatvės pensija apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į Lietuvoje įgytą 23,2683 (23 m. 3 mėn. 6 d.) metų stažą ir į 1984–1988, 1994 ir 1995 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 0,4762 (už laikotarpį nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d.) ir 0,3112 (už laikotarpį po 1994 m. sausio 1 d.). Pareiškėjai senatvės pensija, vadovaujantis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai apskaičiuota pagal du draudžiamųjų pajamų koeficientus, nes ji to prašė 2015 m. rugsėjo 22 d. prašyme ir jai taip yra naudingiau. Fondo valdyboje tikrinant pareiškėjos pensijos apskaičiavimo teisingumą, nustatyta neženkli klaida, neturinti įtakos pareiškėjos pensijos dydžiui – Tarnybos sprendime, kaip pensijos skyrimo teisinis pagrindas, nepagrįstai nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004, tačiau senatvės pensija pareiškėjai paskirta netaikant šio teisės akto, nes Jungtinės Karalystės kompetentinga įstaiga (pensijoms skirti ir mokėti) nepatvirtino pareiškėjos stažo Jungtinėje Karalystėje. VSDFV pažymėjo, kad Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimas priimtas tinkamai taikant Pensijų įstatymo ir Nuostatų normas, tinkamai įvertinus pareiškėjos senatvės pensijos byloje esančius dokumentus apie jos stažą ir draudžiamąsias pajamas, todėl manė, jog nėra pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Tai, kad pareiškėjos netenkina jai įstatymų nustatyta tvarka paskirtos senatvės pensijos dydis, nėra pagrindas naikinti teisėtus ir pagrįstus Tarnybos ir Fondo valdybos sprendimus. Be to, net ir panaikinus minėtus Tarnybos ir Fondo valdybos sprendimus, Tarnybai neatsiras teisinis pagrindas skirti kitokio dydžio senatvės pensiją, nes Pensijų įstatyme ir Nuostatuose bei kituose teisės aktuose nenustatytas senatvės pensijų skyrimas, atsižvelgiant į konkretaus pensijos gavėjo poreikius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą paskirti pareiškėjai L. K. 300 Eur dydžio senatvės pensiją nutraukė; dėl likusios dalies pareiškėjos L. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba 2016 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. UI_PSI-4473 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo L. K.“ pareiškėjai nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki gyvos galvos paskyrė 116,05 Eur dydžio per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos sprendimu, 2016 m. gegužės 5 d. pateikė skundą Fondo valdybai ir prašė peržiūrėti į sprendimą, nurodydama, jog nesutinka dėl įgyto stažo trukmės ir prašydama atsižvelgti į jos mokymosi ir tobulinimosi laikotarpį. VSDFV 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)1-3317 „Dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos“ pareiškėjos skundo netenkino, konstatuodama, kad pareiškėjai senatvės pensija apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į Lietuvoje įgytą stažą ir į 1984–1988, 1994 ir 1995 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tikrinant pensijos apskaičiavimo teisingumą buvo nustatyta neženkli klaida, neturinti įtakos pensijos dydžiui. Pareiškėja, prieš pateikdama skundą VSDFV, 2016 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, kuri 2016 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (1 D-1393)-2D-2158 „Dėl Jūsų kreipimosi“ atsakė pareiškėjai, kad jos prašymas perduotas Lietuvos Respublikos socialinės pasaugos ir darbo ministerijai. Pastaroji 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (8.6-74)SD-3514 „Dėl pensijos ir kt.“ išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir nurodė, jog jei pareiškėja turi naujų papildomų duomenų apie stažą ar uždarbį, juos turėtų pateikti VSDFV teritoriniam skyriui. Pareiškėjai taip pat buvo paaiškinta, jog esant sunkiai materialinei padėčiai dėl paramos, vienkartinės pašalpos ir pan. skyrimo ji turi teisę kreiptis į savivaldybės socialinės paramos skyrių.Ginčijamu Tarnybos sprendimu pareiškėjai 116,05 Eur dydžio per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija paskirta remiantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais, atsižvelgiant į pareiškėjos Lietuvos Respublikoje įgytą 23,2683 metų darbo stažą ir į pareiškėjos 1984–1988, 1994 ir 1995 metais turėtas draudžiamąsias pajamas. Iš teismui pateikto skundo turinio buvo matyti, kad pareiškėja neginčijo jai paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo pagal minėtus teisės aktus teisingumo, t. y. darbo stažo trukmės, draudžiamųjų pajamų dydžio, apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų koeficientu. Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė mananti, kad jai į darbo stažą turėtų būti įskaičiuoti laikotarpiai, kuomet ji buvo registruota Darbo biržoje bei mokėsi Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centre.Iš pareiškėjos 2016 m. gegužės 5 d. skundo, kurį ji pateikė VSDFV, teismas nustatė, jog jame ji reiškė nesutikimą dėl įgyto darbo stažo trukmės ir apskaičiuojant stažą prašė atsižvelgti į mokymosi ir tobulinimosi laikotarpį. VSDFV, pasisakydama dėl šių jos skundo argumentų, nurodė, kad pagal duomenis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras) pareiškėja stažo po 1995 m. sausio 1 d. nebuvo įgijusi, todėl laikotarpis, kuomet ji 1997 m. ir 2007 m. mokėsi Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centre, bei laikotarpis, kuomet 2010 m. buvo registruota darbo biržoje, Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pagrįstai neįskaičiuotas į stažą, nes pagal Registro duomenis pareiškėja nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir negavo valstybinio socialinio draudimo pašalpų (išmokų).Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjai 1997 m. balandžio 25 d. buvo išduotas pažymėjimas B Nr. 002712, patvirtinantis, kad ji Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centre baigė Masažo pagrindų specialybės kursą, bei kad 2007 m. gruodžio 3 d. jai buvo išduotas kvalifikacinis pažymėjimas Nr. P007070, patvirtinantis, jog ji 2007 m. baigė tos pačios mokymo įstaigos Bendruomenės slaugos programą ir jai suteikta bendruomenės slaugytojo kvalifikacija. Iš 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus darbo biržos pažymos Nr. W-22038 buvo matyti, kad pareiškėjai nuo 2010 m. gegužės 20 d. buvo suteiktas bedarbio statusas, tačiau pažymoje jokių duomenų apie jai paskirtą nedarbo socialinio draudimo išmoką ar bedarbio pašalpą nebuvo.Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, Nuostatų 21 punkto nuostatomis. VSDFV nurodė, jog Registro duomenimis pareiškėja minėtais mokymosi laikotarpiais bei laikotarpiu, kuomet ji buvo registruota Darbo biržoje, nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir negavo nurodytų pašalpų ir išmokų. Pareiškėja nei su skundu, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 1997 m. ir 2007 m. besimokydama Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centre ji pati mokėjo ar už ją buvo mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, o 2010 m. jai būnant registruotai Darbo biržoje – jog ji gavo nedarbo socialinio draudimo išmokas ar bedarbio pašalpas, mokėtas kaip draustiems nuo nedarbo asmenims pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, tai yra nepateikė įrodymų, paneigiančių Registro duomenis. Kadangi Registro duomenys buvo nepaneigti, pareiškėjos argumentai, jog į jos darbo stažą nepagrįstai neįskaitytas laikotarpis, kuomet po 1994 m. sausio 1 d. ji mokėsi ir buvo registruota Darbo biržoje, atmesti kaip nepagrįsti, pripažįstant, jog jos darbo stažas senatvės pensijai gauti yra paskaičiuotas teisingai, todėl ginčijami sprendimai šiuo aspektu buvo teisėti ir pagrįsti.Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi. Kadangi pareiškėja nenurodė kitų faktinių aplinkybių, dėl kurių Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. ir Fondo valdybos 2016 m. birželio 2 d. sprendimai galėtų būti pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, o nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinis įvertinimas patvirtino, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo paskirta remiantis galiojančių ir tinkamai pritaikytų teisės aktų nuostatomis, teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundu apibrėžtas skundo ribas, darė išvadą, kad ginčijami Tarnybos ir Fondo valdybos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.Teismas taip pat rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėja, teikdama teismui skundą ir ginčydama Tarnybos ir VSDFV sprendimus, nurodė, jog jie yra neteisėti, nes paskirtos pensijos dydis neužtikrina oraus pragyvenimo, kas prilyginama kankinimui ir laikytina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Kaip matyti iš pareiškėjos 2016 m. gegužės 5 d. Fondo valdybai teikto skundo turinio, ji neginčijo Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimo šiuo aspektu bei skunde nekėlė klausimo dėl Tarnybos sprendimo teisingumo pažeidus Konvencijos 3 straipsnį. Kadangi Fondo valdybai, kaip ginčus išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančiai institucijai, nebuvo teiktas skundas, kuriame pareiškėja būtų ginčijusi Tarnybos sprendimą, prašydama įvertinti jo teisėtumą, siejant jį Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimu, teisėjų kolegija darė išvadą, kad teisminis skundo nagrinėjimas šiuo aspektu yra negalimas, nes pareiškėja šiais argumentais nesirėmė, o Fondo valdyba, kaip išankstinė ginčus ikiteismine tvarka nagrinėjanti institucija jų nenagrinėjo, todėl teismas pareiškėjos nurodytų argumentų dėl sprendimų teisėtumo nevertino ir dėl jų nepasisakė, palikdamas juos nenagrinėtais.Pareiškėja trečiuoju skundo reikalavimu prašo įpareigoti Tarnybą paskirti jai 300 Eur dydžio senatvės pensiją, atsižvelgiant į jos poreikius, susijusius su būsto, kuriame gyvena, išlaikymu, išlaidas medikamentams, maisto papildams, maisto ir kitoms būtinosioms kasdieninėms prekėms, ryšio paslaugoms, laisvalaikio – kultūros renginiams ir kt., kuriems patvirtinti pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus. Teismas vadovavosi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu 3 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., priimti atitinkamą sprendimą) teismui gali būti reiškiamas tik tuomet, kai su atitinkamu prašymu (skundu) buvo kreiptasi į viešojo administravimo subjektą. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėja su reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tai yra įpareigoti Tarnybą skirti jai 300 Eur dydžio senatvės pensiją, atitinkančią jos poreikius, kreipėsi tiesiogiai į teismą. Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, o tai reiškia, jog pareiškėja su prašymu dėl konkretaus 300 Eur dydžio senatvės pensijos skyrimo pirmiausiai turėjo kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių (Tarnybą), nurodama atitinkamus savo prašymo argumentus ir pateikdama tai pagrindžiančius įrodymus. Kadangi pareiškėja VSDFV teritoriniam skyriui (Tarnybai) prašymo dėl 300 Eur dydžio senatvės pensijos paskyrimo neteikė ir toks prašymas institucijoje, skiriančioje ir mokančioje valstybines socialinio draudimo pensijas nebuvo nagrinėjamas, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą skirti 300 Eur senatvės pensiją nagrinėjimas teisme yra negalimas, kaip nepriskirtas administracinio teismo kompetencijai, nes ginčas dėl jo nebuvo keltas. Esant nurodytoms aplinkybėms, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjai 300 Eur senatvės pensiją nutraukta kaip nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė prašė administracinę bylą stabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 52 straipsniams. Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl Pensijų įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjos atstovės prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinamas.

III.

Pareiškėja L. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.Pareiškėja pažymi, kad ji neginčija senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo aritmetine prasme. Tačiau, pareiškėjos manymu, ji teismui pateikė įrodymus, kad apskaičiuotas pensijos dydis – 116 Eur per mėnesį, neužtikrina jos minimalių gyvybinių poreikių patenkinimo. Pareiškėjos teigimu, tokios mažos senatvės pensijos nustatymas prieštarauja Konstitucijos ir Konvencijos nuostatoms. Pareiškėja mano, kad ji pakankamai pagrindė teisiniais motyvais iškeltą abejonę dėl Pensijų įstatymo ir Nuostatų atitikimo Konstitucijai.Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad dėl prašymo paskirti 300 Eur senatvės pensiją L. K. reikalinga laikytis išankstinės ginčo sprendimo tvarkos: L. K. jau kreipėsi į VSDFV institucijas dėl pensijos jai paskyrimo, bei apskundė jų spendimą, o jos skundas buvo atmestas. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.VSDFV mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nustatė visas bylai aktualias ir svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, todėl šį sprendimą naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. UI_PS1-2110 ir Valstybinės socialinės draudimo fondo valdybos 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3317 teisėtumo.Skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėja prašė įpareigoti Tarnybą paskirti L. K. 300 Eur dydžio senatvės pensiją. Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą paskirti L. K. 300 Eur dydžio senatvės pensiją nutraukė, likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pareiškėja neginčija senatvės pensijos dydžio apskaičiavimo teisingumo „aritmetine prasme“, t. y. sutinka, kad senatvės pensija Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. UI_PS1-2110 apskaičiuota pagal Pensijų įstatymo ir Nuostatų normas, tačiau pagal šiuos teisės aktus apskaičiuotas senatvės pensijos dydis – 116 Eur per mėnesį – neužtikrina pareiškėjos minimalių gyvybinių poreikių tenkinimo ir prilygsta žmogaus kankinimui. Pareiškėjos nuomone, tokios mažos senatvės pensijos nustatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (21 straipsnio 2 dalis ir 52 straipsnis), Europos žmogaus teisių konvencijai (3 straipsnis) bei Europos žmogaus teisių teismo praktikai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jos prašymą ir sustabdęs nagrinėjamą bylą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo ir Nuostatų atitikties Konstitucijai patikrinimo.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka ar už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; taigi asmens bendras indėlis (asmens privalomo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienas iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio sudarant prielaidas mokėti šią pensiją reikšmę ar nustatantys sąlygas šią pensiją skirti ir mokėti, paneigiančias asmens dalyvavimą sudarant materialines prielaidas šią pensiją mokėti, prieštarautų Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti arba menkai priklausyti nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai.Senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.L. K. 116,05 Eur dydžio senatvės pensija nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. paskirta Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. UI_PS1-2110. Fondo valdyba, patikrinus pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į Lietuvoje įgytą 23,2683 (23 m. 3 mėn. 6 d.) metų stažą ir 1984-1988, 1994 ir 1995 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 0,4762 (už laikotarpį nuo 1984-01-01 iki 1993-12-31) ir 0,3112 (už laikotarpį po 1994-01-01). Pareiškėjai senatvės pensija, vadovaujantis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuota pagal du draudžiamųjų pajamų koeficientus, nes ji to prašė 2015 m. rugsėjo 22 d. prašyme ir jai taip naudinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad senatvės pensija pareiškėjai paskirta remiantis galiojančių ir tinkamai pritaikytų teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjos ginčyti Tarnybos 2016 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. UI_PS1-2110 ir Fondo valdybos 2016 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3317 yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos, kaip prašė pareiškėja, nėra teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja neginčija jai paskirtos senatvės pensijos apskaičiavimo pagal teisės aktus, reglamentuojančius senatvės pensijos paskyrimą, teisingumo, tačiau teigia, kad jai paskirtos senatvės pensijos nepakanka minimaliems socialiniams poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja teigia, kad jai paskirtos senatvės pensijos nepakanka minimaliems socialiniams poreikiams tenkinti.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu. Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja taip turi asmeninę atsakomybę už savo gerovę, o socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti tik toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga, taip pat atsižvelgdama į tai, kad remiantis teisiniu reguliavimu Lietuvos Respublikoje nepasiturintiems asmenims, įvertinus jų nuosavybės teise turimo turto ir gaunamų pajamų dydį, mokamos socialinės pašalpos bei teikiamos kompensacijos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis yra vienintelis faktorius, trukdantis užtikrinti minimalius socialinius poreikius, atitinkamai nėra pagrindo nustatyti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis dėl socialinės paramos skyrimo į atitinkamas institucijas byloje.Pareiškėjos motyvuota abejonė dėl Pensijų įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, neįpareigoja teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto teisės akto atitikties Konstitucijai patikrinimo, teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl Pensijų įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, skundžiamame sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kokius įrodymus teismas vertino netinkamai, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nustatė visas bylai aktualias ir svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, todėl šį sprendimą naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema užtikrina teisę asmeniui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytas sąlygas, teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, tačiau jos dydis, kaip jau buvo minėta, kiekvienam asmeniui apskaičiuojamas individualiai ir priklauso nuo teisės aktuose nustatytų atitinkamų rodiklių (įgyto stažo, draudžiamųjų pajamų dydžio ir kt.).Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.