- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-774-245-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-2-00543-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- P. A.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Rita Petručionytė, Danius Svirinavičius
- Kategorijos
- 1.2.4.5Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 2.1.14Procesiniai dokumentai
- 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-774-245/2012
2012 m. gruodžio 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei L. Š., gynėjai advokatei Ritai Petručionytei, nuteistajam P. A., nukentėjusiajam A. K., nukentėjusiojo atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo P. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė- laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams;
nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista jo naudai iš P. A. 4000 (keturi tūkstančiai) Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1210 (vienas tūkstantis du šimtai dešimt) Lt teisminių išlaidų už advokato pagalbą;
civilinio ieškovo civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš P. A. 1520,41 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai dvidešimt litų 41 ct) Valstybinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. A. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-10-25 apie 13 val. (duomenys neskelbtini) kieme sužalojo A. K., suduodamas ne mažiau keturių smūgių į galvos sritį ir kritimo ant žemės momentu užsukdamas dešinę koją, taip padarydamas nukentėjusiajam A. K. poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimus veide, kairėje kojoje, lūpos sumušimą, dešinio kelio sumušimą su vidinio menisko plyšimu, galvos smegenų sukrėtimą, dėl padaryto dešinio kelio sumušimo su vidinio menisko plyšimu sukeldamas nukentėjusiajam A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis P. A. skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti BPK 327 str. 1 d. pagrindu, atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausti liudytoją R. G.. Skunde nurodoma, kad jis yra nuteistas nepagrįstai, kadangi apylinkės teismas nenustatė visų būtinų BK 138 str. 1 d. numatytai nusikalstamai veikai inkriminuoti požymių. Teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, o būtent liudytojos L. K. parodymus, jog duomenys apie A. K. nedarbingumą turi būti nurodyti medicininiuose dokumentuose. Apylinkės teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes – įvykio vietą, nurodydamas, jog nuteistasis neva nusikalstamą veiką padarė (duomenys neskelbtini) namo kieme, kai tokio namo šioje gatvėje nėra iš viso. Egzistuoja žemės sklypas (duomenys neskelbtini), tačiau tai nėra (duomenys neskelbtini) namo kiemas. A. K. teismui nepateikė jokių duomenų, kuo grindžiamas teiginys, kad nuteistasis su juo dažnai konfliktuoja. Priešingai, nuteistasis pateikė teismui dokumentą, jog būtent A. K. savavaldžiauja bendrame kieme. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 metų sprendimas dėl naudojimosi tvarkos bendru kiemu pažeidimo įrodo, kad pats A. K. provokuoja konfliktus. Ikiteisminį tyrimą pagal nuteistojo pareiškimą dėl A. K. elgesio pradėti atsisakyta, todėl, apelianto manymu, A. K. tokiu savo elgesiu nuteistajam kerštauja. Visiškai nepagrįsta ta teismo padaryta išvada, kad nuteistasis užpuolė A. K. (duomenys neskelbtini) kieme, nuteistasis neneigia sudavęs A. K., tačiau padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą jis tyčios neturėjo. Nepagrįstai apylinkės teismas konstatavo, jog nuteistasis neprisipažino, nes jis neneigė paties konflikto fakto, tačiau neigė užpuolęs A. K. ir padaręs jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis teisme paaiškino, kad nuteistasis supykęs pradėjo jį mušti, sudavė ne mažiau 4 kartų rankomis į galvos sritį, tačiau jo parodymai vertintini kritiškai. Suduoti 4 smūgius A. K. į galvos sritį, šiam nieko nedarant, yra neįmanoma. Teismas nesiaiškino tos aplinkybės, kodėl A. K. po smūgių į galvą sudavimo krito ant nuteistojo, o ne priešinga kryptimi. Policijos pareigūnai taip pat teisme paaiškino, kad jiems atvykus, A. K. buvo agresyviai nusiteikęs nuteistojo atžvilgiu, jis būtent užvirto ant P. A., turėdamas tyčią savo didesne jėga jį pargriauti. Abiems parkritus, jis nusivertė ant šono ir jo dešinė koja liko užsukta. Tai įrodo, kad A. K. dešinio kelio sumušimą su vidinio menisko plyšimu patyrė dėl savo veiksmų, ką patvirtina paties A. K. parodymai, kad jiems abiems nukritus ant žemės, jis nusivertė ant šono ir jo koja liko užsukta. Visa tai paneigia kaltinimą, kad kritimo momentu ant žemės nuteistasis tyčią užsuko jam dešinę koją. Byloje tai tirta nebuvo, nebuvo ieškomi liudytojai, kurie galėtų objektyviai patvirtinti įvykio aplinkybes. Nuteistasis atsitiktinai išsiaiškino, kad konflikto pradžią matė liudytoja R. G., kurią jis prašo iškviesti į teismą ir apklausti. Taigi, byloje nėra jokių nenuginčijamų įrodymų, kad A. K. dešinės kojos kelio vidinio menisko plyšimas įvyko būtent 2010-10-25 konflikto metu dėl nuteistojo veiksmų. Jis tuoj po įvykio nesiskundė, dėl jo kelio sumušimo jokie tyrimai atliekami nebuvo, nors ortopedas traumatologas jį konsultavo. Klinikose gydėsi dėl dešinės kojos sąnario sumušimo. Apie patinimą medicininiuose dokumentuose nieko nenurodoma. Praėjus 10 dienų skundėsi dešinio kelio sąnario skausmu, tačiau norint diagnozuoti kelio menisko plyšimą, reikalinga atlikti eilę tyrimų, kas šiuo atveju daryta nebuvo. Apylinkės teismas tik dalinai rėmėsi 2010-10-26 specialisto išvada, neįvertino, kad A. K. vaikšto, mėginius atlieka be paklaidos. Specialistė A. K. paaiškino, kad ji darė prielaidą, kad A. K. dešinio kelio menisko sužalojimą patyrė 2010-10-25, tačiau apylinkės teismas į specialistės paaiškinimą neatsižvelgė. Tokiu būdu, remiantis prielaidomis, iš nuteistojo A. K. buvo priteista 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto pajamos mažos, jis augina du nepilnamečius vaikus, visas jo turtas yra senas automobilis ir nedidelis butas. A. K. neįrodė, kokius jis nepatogumus patyrė, jei nuteistasis ir kaltas dėl sužalojimo, jis atsisakė operacijos, neatliko jokių fizioterapinių procedūrų, aktyviai nesigydė. Apylinkės teismas konstatavo, kad A. K. patyrė pažeminimą, tačiau nenurodė, būtent kuo pasireiškė nukentėjusiojo asmens išskirtinumas, sąlygojantis nuteistojo veiksmais padarytą pažeminimą. Kaip minėta, apeliantas neneigė paties konflikto buvimo fakto, ir to, kad jis sudavė A. K. smūgius į veidą, tačiau iš 2010-11-16 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad A. K. veiksmuose yra BK 140 str. 1 d. veikos požymių, dėl ko nuteistasis pats gali kreiptis privataus kaltinimo tvarka į teismą. A. K. nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengti konflikto, jis buvo agresyvus, todėl neįrodyta, kuo būtent pasireiškė A. K. emocinis sukrėtimas. Skunde daroma išvada, kad objektyviai kaltė dėl A. K. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir 4000 Lt neturtinės žalos padarymo liko neįrodyta. Kadangi privataus kaltintojo skundo pradėti privataus kaltinimo procesą dėl nuteistojo veikos pagal BK 140 str. 1 d. nėra, todėl byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta.
Teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėja advokatė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
N. P. A. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pripažino P. A. kaltu, padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo kaltę. Nors kaltinamasis dėl pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino, jo kaltę neginčijamai patvirtina nukentėjusiojo parodymai, kad P. A. jį mušė, nuo smūgių A. K. krito ant P. A. ir jie abu nukrito ant žemės, po to jis nusivertė ant šono. Nuteistojo manymu, nepagrįsta teismo padaryta išvada, kad jis užpuolė nukentėjusįjį ir jį sužalojo, tačiau šiuo aspektu pažymima, jog jis pats neneigia sudavęs smūgius A. K., tik neturėjęs tyčios sužaloji nukentėjusiojo koją.
Liudytojas K. G. parodė, kad jis matė besigrumiančius kaimynus A. K. ir P. A., bet jo akivaizdoje jie nesimušė. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad po konflikto A. K. veidas buvo kruvinas, žemėtas, ant P. A. kūno sužalojimų nesimatė. Liudytojas patrulis M. K. paaiškino, kad atvykus į įvykio vietą, abu vyriškiai- tiek P. A., tiek A. K. buvo nusiteikę agresyviai vienas kito atžvilgiu, liudytojas nematė, kad kuris nors iš jų būtų sudavęs smūgius. Liudytojas V. L. parodė, kad jis konstatavo A. K. kelio menisko plyšimo traumą, nukentėjusysis jam minėjo, kad traumą patyrė 2010-10-25. Liudytoja R. M. parodė, kad A. K. nustatytas kelio sumušimas, jis dėl šios traumos lankėsi pas ją. Liudytoja greitosios medicinos pagalbos dispečerė 2010-10-25 užfiksavo kvietimą, tačiau pati nesuteikė A. K. medicininės pagalbos. Fakto, kad 2010-10-25 įvyko konfliktas, neneigė ir pats kaltinamasis, kuris teisme parodė, kad susigrūmė su A. K., gynėsi nuo jo smūgių, stengėsi jų išvengti, tačiau nepamena, ar pats smūgius sudavė jam. Jis negalėjo paaiškinti, iš kur pas A. K. atsirado kaltinime minėti sužalojimai. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad nuo kaltinamojo suduotų smūgių jis krito ant P. A. ir jie abu nukrito ant žemės, po to jis nusivertė ant šono, ir šio kritimo metu susižalojo dešinę koją – vėliau buvo nustatyta, kad trūko kelio meniskas.
Paties griuvimo mechanizmo nustatymas juridiniam veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kadangi BK 138 str. 1 d. numatytas nusikaltimas kvalifikuojamas pagal padarinius. Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė jais pagrįstą išvadą, kad nuo P. A. suduotų smūgių A. K. nugriuvo, tai yra, nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, kadangi nuteistasis P. A. ne tik sudavė smūgiu nukentėjusiajam į veidą, tačiau jis ir grūmėsi su nukentėjusiuoju. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis koją susižalojo dėl aplinkybių, kurių nuteistasis negalėjo numatyti ir nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti minėti padariniai. Šie padariniai atsirado dėl nuteistojo tiesioginio poveikio į nukentėjusįjį, tai yra pargriovimo smurto veiksmais, ir dėl to kilusi pasekmė- griuvimas sukėlė kitą pasekmę- sužalojimą. Šis sužalojimas atsirado ne dėl kitos pašalinės ligos, o nuteistojo veiksmų. Nukentėjusiojo sveikatos būklė, sužalojimo rizika veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti minėti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).
Ekspertė L. K. teisme patvirtino jos duotą specialisto išvadą, kurioje konstatuojama, jog sužalojimai A. K. padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis tiriamojo nurodomu laiku, tai yra, 2010-10-25. Kolegijai abejonių nekelia, kad konflikto metu A. K. patyrė specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, dešinio kelio sumušimas su vidinio menisko plyšimu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas galėjo gautis tiek nugriuvus ir susižalojus dešinį kelį, tiek koją per kelio sąnarį užsukus griuvimo metu. Apelianto teiginys, kad pats A. K. provokuoja konfliktus, nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, tai tėra deklaratyvaus pobūdžio prielaida. Priešingai, liudytojas K. G. apie A. K. nieko bloga pasakyti negalėjo, o P. A. šis liudytojas apibūdino kaip karštakošį, pastoviai ieškantį priekabių prie kaimynų asmenį.
Skundo argumentas, jog teismas tik dalinai rėmėsi 2010-10-26 specialisto išvada, neįvertino to, kad A. K. vaikšto, mėginius atlieka be paklaidos, neturi reikšmės P. A. veiksmų juridiniam vertinimui, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog būtent konflikto metu įvykusių grumtynių metu A. K. patyrė kaltinime nurodytus sužalojimus. Tarp P. A. veiksmų ir padarinių priežastinis ryšys nustatytas, todėl tai, ar nukentėjusysis vaikšto ar ne po patirto sužalojimo, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą kaltinamajam nevertinama. Specialisto išvada konstatuotas A. K. nesunkus sveikatos sutrikdymas neginčijamai yra P. A. nusikalstamų veiksmų pasekmė.
Skunde apeliantas prašė apklausti teismo posėdyje liudytoją R. G., tačiau apeliacinės instancijos teisme jis savo prašymo atsisakė. Todėl šitas skundo argumentas paliekamas nenagrinėtu. Be to, kolegijai kelia abejones liudytojos, kuri nebuvo žinoma nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodymų patikimumas ir objektyvumas, nes niekas negalėjo patvirtinti, kad ji matė konfliktą tarp P. A. ir A. K.. Anaiptol, P. A. buvo nurodęs liudytoją, kuris matė įvykį - K. G.. Šis liudytojas buvo apklaustas, tačiau jis nepatvirtino P. A. versijos, kad A. K. pirmas užpuolė nuteistąjį. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, kaip kad teigia nuteistasis apeliaciniame skunde.
Nepagrįstas ir tas skundo argumentas, jog neteisingai nustatyta nusikalstamos veikos vieta. Nusikalstamos veikos vieta nustatyta teisingai – tiek savo pareiškime ikiteisminio tyrimo metu P. A. nurodo sklypą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų, tiek A. K. savo pareiškime mini savo namo kiemą – (duomenys neskelbtini), tas pats kiemas nurodytas ir kitoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje bei kaltinamajame akte. Šiuo atveju vietos adreso tikslumas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Nuteistasis nepagrįstai skundžiasi ir dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo A. K., kadangi nukentėjusysis neabejotinai dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, ir nors sužalojimas ir nesukėlė sunkių liekamųjų pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti atlyginama nematerialinė žala. A. K. parodė, kokius jis nepatogumus patyrė. Turtinės žalos civiliniame ieškinyje nukentėjusysis A. K. nenurodė, prašė priteisti 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, kad jis dėl P. A. veiksmais padaryto sužalojimo patyrė sveikatos sutrikdymą, kurio pasekmes jaučia iki šiol, jam teko gydytis, teko apriboti įprasto gyvenimo, bendravimo su aplinkiniais galimybes, kad kaltininko veiksmais jis buvo labai pažemintas ir to pakanka. Svarbu įvertinti ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam nėra visiškas patirtų dvasinių išgyvenimų ir fizinio skausmo ar sveikatos sutrikdymo kompensavimas, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai sumažino jo prašomą atlyginti neturtinę žalą. Tokio dydžio neturtinė žala, kokią priteisė apylinkės teismas A. K. (4000 Lt), atitinka šio instituto paskirtį, kadangi neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Priteista neturtinės žalos atlyginimo piniginė sumą atitinka teismų praktiką ir ji yra mažesnė, nei vidurkis. Nuteistojo manymu, neturtinės žalos atlyginimas negali būti baudžiamojo pobūdžio. Šiuo aspektu pažymima, jog baudžiamajame procese, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, siekiama ne nubausti kaltininką, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui kilusias negatyvias pasekmes, kas ir buvo padaryta šioje byloje. Apylinkės teismo nuosprendis civilinio ieškinio dalyje motyvuotas pakankamai, atsižvelgta į P. A. nusikalstamos veikos pasekmes - nukentėjusiajam jo nusikalstamais veiksmais padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaltinamojo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Teismas įvertino kaltinamojo turtinę padėtį – jis turi pastovų pajamų šaltinį, todėl turi galimybę atlyginti savo veiksmais padarytą žalą. Todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sumažino nukentėjusiojo prašomą nematerialinės žalos dydį ir priteisė 4 tūkstančius litų teisingai. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai, kurie vertinami, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbo veiklai, šeiminiams santykiams. Akivaizdu, kad sunkių pasekmių sužalojimas nukentėjusiajam nesukėlė.
Visa tai įvertinus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, keisti jį ar naikinti pagal nuteistojo P. A. apeliacinio skundo argumentus įstatyminio pagrindo nėra.
Nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą, nukentėjusysis patyrė proceso išlaidų (už advokato teisines paslaugas), kurios turi būti atlygintos BPK 106 str. 2 d. pagrindu, priteisiant iš P. A..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo P. A. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš P. A. 605 Lt (šešis šimtus penkis litus) proceso išlaidų už advokato paslaugas nukentėjusiajam A. K..