- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-29
- Bylos Nr.
- A-525-1421-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b.l. 2–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 40-941 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero fondo administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą.
Nurodė, kad Administracijos direktorius 2009 m. birželio 30 d. priėmė Įsakymą, kurio 1 punktu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės mero fondo administravimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Atsižvelgdamas į Aprašo 3 – 5, 7 punktus, pažymėjo, kad Įsakymu Administracijos direktorius nustatė mero fondo naudojimo tvarką, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. I8-15/2007, I1-04/2006) ir pažymėjo, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 14 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 16 punktą, 6 dalį, pabrėžė, jog sprendimo dėl mero fondo sudarymo, mero fondo dydžio ir naudojimo priėmimas priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, todėl darytina išvada, jog Administracijos direktorius, patvirtindamas Aprašą, kuris iš esmės reglamentuoja mero fondo lėšų naudojimą, viršijo savo kompetenciją. Nurodė, jog 2009 m. liepos 9 d. teikimu Nr. 1T-27 informavo Administracijos direktorių, siūlydamas svarstyti Įsakymo 1 punkto panaikinimo klausimą, tačiau, suėjus Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam terminui (10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos), Administracijos direktorius neinformavo pareiškėjo apie priimtą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į prašymą (b.l. 9–12) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis (5 str. 3 d. 1 p., 3 str. 2 d., 89 str.) ir pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė nė vieno iš pagrindų, remiantis kuriuo ginčijamas Įsakymo 1 punktas galėtų būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatino mero fondo naudojimo tvarką su Mero fondo administravimo tvarkos aprašu. Pabrėžė, kad mero fondo naudojimo tvarkos pagrindinis tikslas – nustatyti, kada ir kokiu tikslu meras gali naudoti mero fondo lėšas. Tuo tarpu mero fondo administravimo tvarkos tikslas – nustatyti taisykles, kaip atitinkami Administracijos padaliniai (buhalterija) administruoja mero fonde esančias lėšas, nes materialinį finansinį aprūpinimą užtikrina Administracija. Įsakymu patvirtintas Aprašas nenustato mero fondo naudojimo tvarkos Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 16 punkto ir 20 straipsnio 2 dalies 14 punkto prasme ir yra skirtas konkretiems savivaldybės padaliniams, siekiant detalizuoti savivaldybės biudžeto asignavimų skyrimą mero fondui, tų lėšų apskaitą bei kontrolę. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1103 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (toliau – ir Reglamentas), kurio 17 straipsnio 1.14 punkte nustatyta mero fondo naudojimo tvarka. Teigė, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 16 punkto ir 20 straipsnio 2 dalies 14 punkto nuostatos įgyvendintos tinkamai. Be to, pareiškėjas neginčija Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimu patvirtinto Reglamento 17 straipsnio 1.14 punktu nustatytos mero fondo lėšų naudojimo tvarkos teisėtumo, todėl darytina išvada, kad mero fondo naudojimo tvarka yra tinkama ir teisėta. Pabrėžė, jog savivaldybės institucijoms nėra uždrausta priimti vidaus administravimui skirto dokumento, nenustatančio jokių naujų teisinio reglamentavimo nuostatų ar teisių ir pareigų kitiems subjektams, o tik reglamentuojančio vidaus administravimo procedūrą. Aprašas laikytinas savivaldybės vidaus administravimo dokumentu, nustatančiu, kaip konkretiems Administracijos padaliniams (buhalterijai) administruoti mero fonde esančias lėšas. Apraše nėra įtvirtinamos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos. Reglamente nustatytos mero fondo naudojimo tvarkos nuostata, kad „mero fondo lėšos naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka“, perkeliama į Aprašo II skyrių, nurodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarime Nr. 919 „Dėl reprezentaciniu išlaidų“ nustatytas esmines nuostatas dėl mero fondo lėšų naudojimo. Pabrėžė, jog Administracijos direktorius, įgyvendindamas Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punkto ir 30 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas bei siekdamas sudaryti sąlygas, kad Administracijos padaliniai užtikrintų tinkamą (skaidrų) mero fondo lėšų administravimą, kas yra būtina sąlyga, kad meras apskritai galėtų naudoti mero fondo lėšas pagal Reglamente nustatytą mero fondo naudojimo tvarką, priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą dėl Mero fondo administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A39-276/2008, A438-560/2009), Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis (29 str. 8 d. 5 p., 30 str. 2 d. 7 p.) ir padarė išvadą, jog Įsakymu patvirtintas Aprašas yra teisėtas ir pagrįstas vidaus administravimo dokumentas, būtinas, siekiant tinkamai įgyvendinti Reglamento bei Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, savo turiniu ir tikslais neprieštaraujantis Vietos savivaldos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas prašyme nenurodė argumentų, patvirtinančių, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškė įstatymo viršenybės principo pažeidimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b.l. 63–65) prašymą patenkino ir panaikino Įsakymo 1 punktą.
Nustatė, kad Administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 15 dalimi, 29 straipsnio 8 dalies 4–5 punktais, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir Reglamento 17 straipsnio 1.14 punktu, Įsakymu patvirtino Aprašą. Atsižvelgė į Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 16 punktą, numatantį, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamas sprendimo dėl mero fondo sudarymo, mero fondo dydžio ir naudojimo priėmimas, ir pažymėjo, jog Reglamento 17 straipsnio 1.14 punkte nustatyta, kad Mero fondui iš bendrų Savivaldybės reprezentacijai skirtų lėšų skiriama trijų Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskutiniojo paskelbto Lietuvos ūkio vidutinio mėnesio darbo užmokesčių dydžio suma. Mero fondo lėšos naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka. Padarė išvadą, kad Taryba netinkamai realizavo Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatas, kadangi visos teisės ir pareigos turi būti įgyvendinamos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Tarybos nurodymas, kad mero fondo lėšos naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka, reiškia atgalinį nukreipimą į Tarybą, kurią įstatymas įpareigoja priimti sprendimą, pačiai nustatant tvarką. Tuo tarpu Įsakymu patvirtintame Apraše nustatoma, kad savivaldybės mero fondą sudaro lėšos, skirtos mero atstovavimo reikmėms (Aprašo 2 punktas), o atstovavimo išlaidomis laikomos išlaidos, apibrėžiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarime Nr. 919 „Dėl reprezentacinių išlaidų“ (toliau – ir Taisyklės) (Aprašo 3 punktas). Pabrėžė, jog Apraše nustatyta, kokiam tikslui turi būti naudojamos mero fondo lėšos ir kaip jos apskaitomos, bei jų apskaitos kontrolė. Konstatavo, jog, analizuojant Aprašo, kurį patvirtino Administracijos direktorius, turinį, matyti, kad jame nurodyta mero fondo lėšų naudojimo tvarka, kai pagal įstatymą tvarką gali nustatyti tik Taryba. Padarė išvadą, kad Administracijos direktorius, patvirtindamas Aprašą, viršijo savo įgaliojimus, nes išimtinei Tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų Taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 6 d.).
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 68–72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nesutinka su teismo išvada, jog Taryba netinkamai realizavo Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 16 punktą. Nurodo, jog mero fondo naudojimo tvarka nustatyta Tarybos sprendimu patvirtinto Reglamento 17 straipsnio 1.14 punkte. Įsakymas parengtas, vadovaujantis Tarybos 2009 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 1-917 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (ankstesnė Reglamento redakcija) 17 straipsnio 1.14 punktu, numačiusiu, jog mero fondo lėšos naudojamos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta lėšų naudojimo reprezentacijos išlaidoms tvarkos nustatyta tvarka. Pabrėžia, jog Taisyklėse nustatyta, kas laikytina reprezentacinėmis išlaidomis, Taisyklės taikytinos ir savivaldybių administracijoms, todėl, esant aiškiam teisinio santykio reguliavimui įstatymuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, neprivalomas analogiškų nuostatų perrašymas ir įtvirtinimas savivaldybės administravimo subjektų priimamuose teisės aktuose, pakanka nuorodos į tokius teisės aktus. Taip pat nurodo, jog Taryba turi teisę Reglamente nustatyti mero fondo naudojimo tvarką, o terminas „tvarka“ negali būti suprantamas kaip atskiro dokumento parengimas. Be to, teisės aktai nenustato mero fondo naudojimo tvarkos apimties. Daro išvadą, jog įstatymų leidėjas neapibrėžė konkretaus tvarkų turinio, todėl paliekama teisė savarankiškai apsispręsti dėl tvarkos apimties.
2. Pažymi, jog pareiškėjas neginčijo Reglamento 17 straipsnio 1.14 punkte nustatytos mero fondo lėšų naudojimo tvarkos teisėtumo, todėl mero fondo naudojimo tvarka yra tinkama ir teisėta.
3. Viešojo administravimo įstatymas suteikia teisę Administracijos direktoriui priimti vidaus administravimo dokumentus. Nurodo, jog mero fonde esančių lėšų apskaita ir kontrolė nėra merui priskirta funkcija. Tuo tarpu kai kurių nuostatų pakartojimas Apraše nekeičia paties Aprašo paskirties, nes nuorodą į Taisykles numatė pati Taryba. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog savivaldybės institucijoms nėra draudžiama priimti vidaus administravimui skirtus dokumentus.
4. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A756-333/2008, A63-74/2009), ABTĮ nuostatomis (7 str. 1 d., 86 str. 1, 2 d.), pabrėžia, jog sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, nevertino atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, dėl ko byla nebuvo išnagrinėta iki galo, o teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 76–77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Atsižvelgdamas į Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 16 punktą, 20 straipsnio 2 dalį, daro išvadą, jog įstatymas įpareigoja tarybą priimti sprendimus dėl mero fondo sudarymo (1), mero fondo dydžio nustatymo (2) ir mero fondo naudojimo tvarkos (3). Kadangi tai, kokiam tikslui naudojamos mero fondo lėšos, numatyta Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstas atsakovo teiginys, jog mero fondo lėšų naudojimo tvarka apima tik nustatymą, kokiam tikslui skiriamos mero fondo lėšos ir koks jų dydis. Tuo tarpu Taryba Reglamento 17 straipsnio 1.14 punktu tik nustatė mero fondo dydį, o nuoroda, jog mero fondo lėšos naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka, nėra tvarkos nustatymas. Administracija nepateikė įrodymų, jog Taryba yra kitoje normoje ar kitame akte (be nurodytos Reglamento nuostatos) nustačiusi tvarką, todėl darytina išvada, jog mero fondo naudojimo tvarka nustatyta Įsakyme.
2. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog Aprašas laikytinas savivaldybės vidaus administravimo dokumentu, nustatančiu, kaip konkretiems Administracijos padaliniams (buhalterijai) administruoti mero fonde esančias lėšas. Pažymi, jog nei Įsakymo preambulėje, nei Įsakymu patvirtintame Apraše nėra konkrečiai nurodyta, kad Įsakymas privalomas ir skiriamas konkrečiam Administracijos padaliniui. Be to, Aprašo turinys (3, 5, 7, 8, 9 p.) leidžia daryti išvadą, jog Aprašas skirtas merui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 40-941 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero fondo administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktą, kuriuo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės mero fondo administravimo tvarkos aprašas. Pareiškėjas tokią Įsakymo dalį prašė panaikinti, o pirmosios instancijos teismas atitinkamai ją panaikino, konstatuodamas, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą ir patvirtindamas Aprašą, viršijo savo kompetenciją, kadangi mero fondo naudojimo tvarkos nustatymas priklauso išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai.
Dėl ginčo administracinio akto norminio pobūdžio
Nagrinėjamu atveju atsakovas teigė, jog Aprašas yra vidaus administravimo aktas, todėl, siekiant išspręsti kilusį ginčą, pirmiausia būtina nustatyti, ar tiriamas aktas vertintinas kaip norminis administracinis aktas.
ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibrėžia kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. A5-63/2003, AS438-763/2009), norminiuose teisės aktuose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį).
Kaip jau minėta, Įsakymo 1 punktu patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės mero fondo administravimo tvarkos aprašas. Įvertinus Aprašo turinį, matyti, jog jame nustatytos bendro pobūdžio taisyklės, susijusios su savivaldybės mero fondo sudarymu, lėšų panaudojimo tikslais, nustatant, kas disponuoja tokio fondo lėšomis, taip pat įtvirtinant nuostatas, susijusias su mero fondo lėšų apskaita. Kaip matyti iš Aprašo, jame iš dalies įtvirtintos iš esmės Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 919 „Dėl reprezentacinių išlaidų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų naudojimo reprezentacinėms išlaidoms tvarkos normas atitinkančios nuostatos, susijusios su savivaldybės mero fondo lėšų naudojimo tikslais.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs (byla Nr. A438-560/2009), jog, įvertinus tai, kad savivaldybių biudžetuose kaupiamos lėšos, reikalingos įstatymų priskirtoms funkcijoms ir savivaldybėms įstatymų perduotoms valstybės funkcijoms atlikti, nuostatos, susijusios su savivaldybės lėšų panaudojimu ir jo kontrole, pagal savo turinį nėra individualaus pobūdžio.
Nors pateiktoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo vertinamas kitokio administracinio akto norminis pobūdis, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos išvados iš dalies gali būti pritaikytos ir nagrinėjamu atveju. Apraše iš esmės taip pat įtvirtinama iš savivaldybės biudžeto skiriamų asignavimų mero fondui panaudojimo tvarka. Pažymėtina, jog administracinio akto norminį pobūdį lemia ne tik akto pavadinimas ir bendrosios nuostatos, susijusios su jo tikslais, bet ir paties akto turinys. Todėl aplinkybė, kad šiuo atveju Aprašo pavadinime yra sąvoka „administravimo tvarka“, pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tai yra ne norminis administracinis aktas, o vidaus administravimo aktas, kuriame neįtvirtintos norminio pobūdžio nuostatos. Kartu pastebėtina ir tai, jog, nepaisant to, kad tam tikros nuostatos yra įtvirtintos Reglamente, norminio pobūdžio nuostatų, susijusių su savivaldybės mero fondo sudarymu, lėšų panaudojimo tikslais, įtvirtinimas kitame administraciniame akte negali būti vertinamas kaip tik nuostatų perrašymas, neįtvirtinantis norminio pobūdžio nuostatų.
Todėl teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, įvertinusi nurodytą administracinių teismų praktiką, Įsakymu patvirtinto Aprašo turinį, tai, kad Apraše pateiktos nuostatos, susijusios su mero fondo lėšų panaudojimu, kitas nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog ginčo administracinis aktas – Įsakymo 1 punktas ir juo patvirtintas Aprašas iš esmės yra administracinis aktas, kuriame įtvirtintos ir norminio pobūdžio nuostatos.
Dėl galimybės tirti ginčijamo akto teisėtumą, jam negaliojant
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2010 m. lapkričio 15 d. gautas Administracijos Teisės departamento 2010 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. A104-4920(3.11.1-TD), kuriuo pateikta informacija, jog Administracijos direktorius 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 40-909 pripažino netekusiu galios Administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 40-941 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero fondo administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kitaip tariant, aktas, kurio teisėtumą prašė ištirti pareiškėjas, nebegalioja.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. A502-4/2010, AS143-21/2010, A556-1449/2009, I444-4/2008), ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Ginčijamas norminis administracinis aktas yra panaikintas, o jo teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nėra būtinas, siekiant administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje. Tokios pačios praktikos, aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pradėtos teisenos nutraukimą, laikomasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 -03-28 nutarimas).
Byloje jau konstatuota, jog ginčijamame akte yra įtvirtintos norminio pobūdžio nuostatos, taip pat nustatyta, kad toks aktas yra pripažintas netekusiu galios, kitaip tariant, panaikintas. Tuo tarpu ginčijamas aktas panaikintas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šiuo atveju prašymu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, t. y. subjektas, turintis teisę kreiptis su abstrakčiu prašymu (ABTĮ 110 str. 2 d.) dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Todėl nors šiuo atveju pareiškėjas iš esmės konkrečiai nenurodė, jog kreipiasi dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, įvertinus byloje ginčijamą aktą, pareiškėjo prašymo turinį, kitas bylos aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas prašymu kreipėsi dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Todėl tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, remiantis nurodyta administracinių teismų praktika, administraciniams teismams priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams. Norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl šio norminio administracinio akto panaikinimo ar dėl įstatymo arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminio akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimo (pakeitimo), neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą ištirti nebegaliojančio norminio administracinio akto teisėtumą ar jo atitiktį nebegaliojantiems aukštesnės teisinės galios aktams, jeigu tai yra būtina sprendimui byloje priimti.
Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog aktas, kurio teisėtumą ištirti prašė pareiškėjas, yra panaikintas, atsižvelgiant į tai, kad prašymas nėra susijęs su individualia byla, o su abstrakčiu prašymu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, darytina išvada, jog byla turėtų būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų bylos šalių ir pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų ir padarytų išvadų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto pobūdį, vadovaujantis aktualia administracinių teismų praktika, konstatuotina, jog byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes, Administracijai panaikinus ginčo norminį administracinį aktą, norminio administracinio akto teisėtumo byla prarado savo objektą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.