- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-12
- Bylos Nr.
- A-438-1544-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gudynas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Wandos Tyskiewicz, Krysios Tyskiewicz Finley, Renios
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- Alfredui Tiškevičiui, Adam Maria Tyszkiewicz
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas)
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Wandos Tyskiewicz apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Wandos Tyskiewicz, Krysios Tyskiewicz Finley, Renios Marios - Teresos Tyskiewicz Wortman skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Alfredui Tiškevičiui, Adam Maria Tyszkiewicz dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, įsakymų, sprendimo, priėmimo-perdavimo akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Wanda Tyskiewicz kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei jo papildymais ir prašė:
1. Atnaujinti skundo padavimo terminus dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2000-02-17 įsakymo Nr.62 bei 2000-02-17 sprendimo "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso";
Šalies argumentai
2. Pripažinti neteisėtais ir panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro priimtus administracinius aktus:
2.1. 2000-02-17 įsakymą Nr.62 "Dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį Vytauto g.17, Palangoje, atkūrimo ir negrąžinimo natūra" ;
2.2. 2000-02-17 sprendimą "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso";
2.3. 2003-06-30 įsakymą Nr.ĮV-240 "Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2000-02-17 įsakymo Nr.62 "Dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį Vytauto g. 17, Palangoje, atkūrimo ir negrąžinimo natūra" pakeitimo";
2.4. 2003-06-30 sprendimą, kuriuo papildytas 2000-02-17 sprendimas "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso";
2.5. 2003-07-10 priėmimo- perdavimo aktą Nr.178 dėl 777,68 kv.m. bendro ploto patalpų Didžiojoje g. 10, Vilniuje.
Pareiškėjos Krysia Tyskiewicz Finley ir Renia Maria-Teresa Tyskiewicz Wortman 2003-10-24 pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė visų savo 2003-07-18 skundu bei šio skundo 2003-07-30 papildymu pareikštų reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėja Wanda Tyskiewicz skunde ir jo papildymuose paaiškino, kad 1997-12-22 Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į mirusiam sutuoktiniui Stanislovui Tyskiewicz iki nacionalizacijos priklausiusią dalį Palangos dvaro rūmų (šiuo metu Gintaro muziejus Vytauto g. 17, Palangoje). Kadangi Gintaro muziejų patikėjimo teise valdo Kultūros ministerija, todėl sprendimų dėl nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą priėmimas yra atsakovo kompetencija. 2002-11-05 papildomai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Kultūros ministeriją (toliau - Kultūros ministerija), nurodydama, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdu pasirenka kompensaciją. Atsakovas 2002-12-21 raštu Nr. 140-05-2863 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog neturi teisės laikyti ją pretendente nuosavybės teisių į grafų Tiškevičių turtą atkūrimui. Pažymėjo, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus, kurie šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti skundžiami teismui. Nei atsakovas, nei jokia kita Lietuvos Respublikos institucija iki šiol nėra priėmusios sprendimo dėl jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ar atsisakymo jas atkurti, nes Kultūros ministerijos 2002-12-21 raštas Nr. 140-05-2863 nėra sprendimas. Pareiškėjos manymu, atsakovas, žinodamas, jog atkurti nuosavybes teises į dalį pastato Vytauto g. 17, Palangoje, pretenduoja ne tik Alfredas Tiškevičius, o ir ji, neturėjo teisės priimti jos ginčijamų administracinių aktų, kol atitinkamu sprendimu nebus išspręstas jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šio pastato dalį.
Pareiškėja paaiškino, kad atsižvelgdama į atsakovo 2002-12-21 rašte Nr. 140-05-2863 išdėstytas abejones dėl to, ar ji gali pretenduoti į grafų Tiškevičių turtą, siekdama turėti visus dokumentus, kuriais remiantis būtų galima priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2003-06-09 ji kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jos sutuoktinis iki neteisėto nusavinimo nuosavybės teise valdė 9/12 Palangos dvaro rūmų. Atsakovas nepaisė jos rašytinio prašymo iki teismo sprendimo minėtoje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos neatlikti jokių veiksmų, kurie turėtų bet kokios neigiamos įtakos ar kitokiu būdu pažeistų jos teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šio pastato dalį, ir 2003-06-30 priėmė įsakymą Nr. ĮV-240 bei sprendimą vieno iš pretendentų, t.y. Alfredo Tiškevičiaus, naudai. Pareiškėja pažymėjo, kad tuo atsakovas parodė savo šališkumą ir pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymais ginamas jos teises.
Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas ginčo sprendimus priėmė vykdydamas įsiteisėjusį Palangos miesto apylinkės teismo 1999-04-14 sprendimą civilinėje byloje Nr.2-329/99 bei atsižvelgdamas į Alfredo Tiškevičiaus išreikštą valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamus pastatus. Tačiau minėtu teismo sprendimu dėl Palangos dvaro rūmų yra nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad Alfredo Tiškevičiaus motina Antanina Tiškevičienė iki pastatų neteisėto nusavinimo nuosavybės teise valdė iš vyro Felikso Tiškevičiaus paveldėtas 9/12 šių rūmų dalis, o Alfredas Tiškevičius 1/12 tų pačių rūmų dalį. Šiuo teismo sprendimu nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog Alfredas Tiškevičius valdė 10/12 Palangos dvaro rūmų dalis. Todėl atsakovas negalėjo atkurti Alfredui Tiškevičiui nuosavybės teisių į visą motinai priklausiusią Palangos dvaro rūmų dalį (9/12) nes pagal 1997-12-22 prašymąji taip pat pretenduoja atkurti nuosavybės teises į dalį Antaninai Tiškevičienei priklausiusio turto ir dėl šio jos prašymo sprendimas nepriimtas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad jai abejones kelia ir trečiojo suinteresuoto asmens Alfredo Tiškevičiaus prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10/12 dalių Gintaro muziejaus teisėtumo, kadangi prašymą pateikiantis asmuo privalo nurodyti ir kitus pretendentus dėl nuosavybės teisių į tą patį turtą atkūrimo. Pareiškėjos manymu, net ir tuo atveju, jei Alfredas Tiškevičius prašyme buvo nuslėpęs jam gerai žinomą faktą apie brolio Stanislovo Tiškevičiaus šeimos narius, tai atsakovas apie kitų pretendentų buvimą žinojo iš jų pateiktų prašymų.
Prašymą atnaujinti skundžiamų atsakovo 2000 metais priimtų administracinių aktų terminus pareiškėja grindė tuo, kad šiuos terminus praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi yra senyvo amžiaus ir gyvendama JAV neturėjo realios galimybės greitai gauti informaciją apie atsakovo priimtus sprendimus. Apie atsakovo 2003-06-30 sprendimą, kuriuo jis papildė savo 2000-02-17 sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso", sužinojo 2003-07-16, kai iš Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus gavo šio sprendimo kopiją. Nedelsdama, t.y. 2003-07-18 pateikė skundą teismui, prašydama panaikinti šį sprendimą. Iš Valstybės įmonės „Registrų centras" duomenų bazės internetinio išrašo 2003-07-23 gavo informaciją apie patalpų Didžioji g.10, Vilniuje, 2003-07-10 perdavimo-priėmimo aktą Nr.178. Todėl 2003-07-30 pateikė teismui 2003-07-18 skundo papildymą, kuriuo prašė panaikinti minėtą aktą. Apie atsakovo 2000-02-17 įsakymą Nr.62 sužinojo ir su juo susipažino 2003-11-18 atsakovui pagal teismo pavedimą pateikus papildomus dokumentus. Tuo pačiu laiku susipažino su atsakovo 2003-06-30 sprendime paminėtu 2000-02-17 sprendimu. Todėl 2003-11-21 teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo 2000-02-17 įsakymą Nr.62 ir 2000-02-17 sprendimą.
Šalies argumentai
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos Wandos Tyszkiewicz prašymu dėl skundo padavimo terminu atnaujinimo bei su skundu ir prašė atmesti juos kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimus bei atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjos skundžiami administraciniai aktai yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir yra pagrįsti bei teisėti, todėl prašė palikti juos galioti. Atsakovo manymu, pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga ir dėl šios priežasties praleido įstatymu nustatytus terminus, todėl nėra pagrindo juos atnaujinti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja Wanda Tyskiewicz į Kultūros ministeriją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą Vytauto g. 17, Palangoje (Gintaro muziejų), kreipėsi 2002 metais. Tuo laiku galiojo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 10 straipsnio l dalyje buvo nurodyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atsakovo manymu, pareiškėja yra praleidusi minėtame įstatymo straipsnyje nustatytą prašymo pateikimo terminą. Be to, pareiškėja iki minėtos datos, t.y. 2001-12-31, ne tik neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, bet ir nebuvo jos išsaugojusi. Pagal minėto įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl Wanda Tyskiewicz, nebūdama Lietuvos Respublikos piliete, negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Jai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta tik 2002-10-24 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu išimties tvarka. 2002-12-21 raštu Nr. 140-05-2863 pareiškėjai buvo praneštos priežastys, dėl kurių nėra įstatyminio pagrindo laikyti ją pretendente atkuriant nuosavybės teises į grafų Tiškevičių turėtą turtą.
Šalies argumentai
Trečiassis suinteresuotas asmuo Alfredas Tiškevičius nesutiko su pareiškėjos Wandos Tyskiewicz prašymu dėl skundo padavimo terminų atnaujinimo bei skundu ir prašė atmesti juos kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, pareiškėjos nurodyti motyvai (amžius, gyvenamoji vieta) nėra svarbi priežastis pripažinti, kad skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, jis yra laiku ir tinkamai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikęs Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam pareiškėjos ginčijamais administraciniais aktais atsakovas yra pagrįstai ir teisėtai atkūręs nuosavybės teisę į jo paties bei jo motinos Antaninos Tiškevičienės iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto pastato Vytauto g. 17, Palangoje (dvaro rūmų, dabar - Gintaro muziejus), dalį. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėjos Wandos Tyskiewicz skundas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas dėl šių motyvų: Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas. Pareiškėjai Wandai Tyskiewicz Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikta tik 2002-10-24 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Iki to laiko Wanda Tyskiewicz ne tik nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau ji nebuvo išsaugojusi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę pagal LR pilietybės įstatymo 17 straipsnį. Archyviniai dokumentai patvirtina, kad Wanda Tyskiewicz ir jos vyras Stanislovas Tiškevičius 1939 metais priėmė kitos valstybės pilietybę ir pagal tuometinės Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnį neteko Lietuvos pilietybės. Pagal galiojantį LR pilietybės įstatymo 17 str.l d.l p. teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 metų birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę (jeigu šie asmenys nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse. Wanda Tyskiewicz iki 1940-06-15 prarado Lietuvos pilietybę, išvyko į savo etninę tėvynę (repatrijavo), todėl nebuvo išsaugojusi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę. Wandai Tyskiewicz Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka. Todėl mano, kad net ir tuo atveju, jei Wanda Tyskiewicz būtų laiku ir tinkamai padavusi prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, toks prašymas iki 2002-10-24 negalėjo būti nagrinėjamas, o jo buvimas nebūtų užkirtęs kelio teisėtam nuosavybės teisių atkūrimui Alfredui Tiškevičiui, kuris tinkamai padavė prašymą, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir šį faktą įrodė.
Trečiojo suinteresuotojo asmens teigimu, kita esminė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta sąlyga pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą yra prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimas. Szymon Janczewski 1997-12-22 pasirašytas ir Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateiktas raštas, kurį pareiškėja laiko „prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo į Stanislovo Tiškevičiaus ir Antaninos Tiškevičienės nuosavybę", neatitinka minėtu įstatymu nustatytos formos ir nėra pasirašytas pačios pareiškėjos. Szymon Janczewski įgaliojimas, tvirtintas JAV viešojo notaro, neišverstas į lietuvių kalbą ir nelegalizuotas Lietuvoje, todėl negali būti pripažįstamas tinkamu įgaliojimu, o su tokiu įgaliojimu atlikti veiksmai negalėjo sukelti pareiškėjai jos pageidaujamų teisinių pasekmių. 1996-10-02 Lietuva prisijungė prie 1961-10-05 Hagos konvencijos „Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo". Pagal šios Konvencijos l str.2 d. c) punktą notariniai veiksmai turi būti legalizuoti „APOSTILLE". Iš to padarė išvadą, kad pati pareiškėja Wanda Tyskiewicz per LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu nustatytą terminą nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, o jos netinkamai įgalioto atstovo raštas jokių teisinių pasekmių pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėjo sukelti.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo taip pat pažymėjo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio l dalis nustato, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės atkūrimą pagal šį įstatymą. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis. taip pat nustato, kad kartu su prašymu atkuri nuosavybės teises pateikiamas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Pareiškėja Wanda Tyskiewicz iki 2001-12-31 ne tik neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, bet ir nebuvo išsaugojusi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietybės dokumento pateikimas yra sietinas su prašymų padavimo terminu (2001-12-31), todėl nėra įstatyminio pagrindo laikyti Wandą Tyskiewicz, kuri net negalėjo tinkamai paduoti prašymo, pretendente į grafų Tiškevičių turtą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo akcentavo, kad pareiškėja negali pretenduoti į paties Alfredo Tiškevičiaus turėto turto dalį ir neturi reikalavimo teisės ginčyti sprendimus dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo Alfredui Tiškevičiui į jo paties turėtą turtą. Szymon Janczewski Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame rašte nurodytas konkretus turto savininkas, į kurio turtą pretenduojama: prašoma atkurti nuosavybės teises į Stanislovui Tiškevičiui iki 1940 m. Palangoje asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Apie Antaninos Tiškevičienės turtą nei šiame, nei jokiame kitame LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytais terminais paduotame dokumente nenurodyta ir plečiamai aiškinti šio rašto turinį negalima.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Adam Maria Tyszkiewicz nesutiko su pareiškėjos Wandos Tyskiewicz skundu bei prašymu dėl skundo padavimo terminų atnaujinimo ir prašė atmesti juos kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje dalyvavę Adam Maria Tyszkievicz atstovai dėl pareiškėjos prašymo bei skundo nepagrįstumo išdėstė analogiškus argumentus, kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens Alfredo Tiškevičiaus atstovai. Nurodė, kad pareiškėjos skundžiami Kultūros ministerijos priimti administraciniai aktai yra pagrįsti, teisėti ir juos naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos aministracinis teismas 2006 m. kovo 6 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos Wandos Tyszkiewicz prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino tenkinti ir atnaujinti pareiškėjai Wandai Tyszkievicz terminą pateikti skundą dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2000-02-17 įsakymo Nr.62 bei 2000-02-17 sprendimo panaikinimo, tačiau pareiškėjos Wandos Tyszkiewicz skundą atmesti. Teismas taip pat nusprendė bylą dalyje dėl pareiškėjų Krysios Tyszkiewicz Finley ir Renios Marios - Teresos Tyszkiewicz Wortman 2003-07-18 skundo bei 2003-07-30 šio skundo papildymo nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjos Wandos Tyszkiewicz prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog 1912 metais gimusi pareiškėja Wanda Tyskiewicz byloje aktualiu laikotarpiu gyveno ir gyvena JAV, Kalifornijos valstijoje. Todėl pagrįstais laikytini pareiškėjos argumentai, kad šios aplinkybės objektyviai apsunkino jos galimybes greitai sužinoti apie atsakovo 2000 metais priimtus administracinius aktus. Kultūros ministerija pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus neturėjo pareigos pranešti pareiškėjai apie administracinius aktus, priimtus sprendžiant trečiojo suinteresuoto asmens Alfredo Tiškevičiaus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėja, 2003-07-18 pateikdama teismui skundą, turėjo tik vieną skundžiamą administracinį aktą -2003-06-30 sprendimą, kuriuo buvo papildytas 2000-02-17 sprendimas "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso". Atsakovas 2003-08-08 atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad spręsdamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Alfredui Tiškevičiui į pastatą Vytauto g.17, Palangoje, be pareiškėjos ginčijamų administracinių aktų yra priėmęs 2000-02-17 įsakymą Nr.62, tačiau kartu su šiuo atsiliepimu nepateikė šio įsakymo. Paminėtą įsakymą bei 2000-02-17 sprendimą atsakovas, vykdydamas teismo protokoline nutartimi duotą įpareigojimą, pateikė 2003-11-18. Nors atsakovo 2003-06-30 sprendime, kurio kopiją pareiškėja gavo 2003-07-16, yra paminėtas 2000-02-17 sprendimas, tačiau nėra aiškus jo turinys. Remiantis minėtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismas pripažino kad pareiškėja atsakovo 2000-02-17 įsakymo Nr.62 bei 2000-02-17 sprendimo apskundimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl teismas šį terminą atnaujino ir pareiškėjos Wandos Tyszkiewicz skundą bei jo papildymus dėl visų jos pareikštų atsakovui reikalavimų nagrinėjo iš esmės.
Dėl pareiškėjos Wandos Tyskiewicz ginčijamu administraciniu aktu pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo teismas nurodė, kad remiantis byloje ištirtais įrodymais ir išdėstytais motyvais konstatuotina, jog pareiškėja iki 2001-12-31 neatitiko 1997 metų Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr.VIII-359 (toliau -1997 metų Įstatymas Nr.VIII-359) 2 ir 10 straipsniais nustatytų dviejų esminių sąlygų, kurioms esant gali būti sprendžiamas pretendento prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t.y. ji neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės ir per įstatymo nustatytą terminą (iki 2001-12-31) nepateikė prašymo ir Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento. Byloje aktualios 1997 metų Įstatymo Nr.VIII-359 redakcijos, kuriai galiojant atsakovas priėmė pareiškėjos ginčijamus administracinius aktus, 10 straipsnio 1, 4 dalyse numatyti terminai buvo naikinamieji. Todėl atsakovas pagal pareiškėjos 2002-11-05 prašymą, kurį ji pateikė po įstatymo nustatyto prašymų ir pilietybę patvirtinančių dokumentų pateikimo termino pasibaigimo (po 2001-12-31), neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo net ir tuo atveju, jei šio prašymo pateikimo metu jau būtų galiojęs Lietuvos Respublikos Prezidento 2002-10-24 dekretas Nr.1957 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Wandai Tyszkiewicz išimties tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo teigimu, byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindą išvadai, kad atsakovui priimant pareiškėjos ginčijamus 2000-02-17 įsakymą Nr.62 bei 2000-02-17 sprendimą, pareiškėja nebuvo pateikusi kompetentingai valstybės institucijai (atsakovui) prašymo atkurti nuosavybės teises į pastato dalį Vytauto g. 17, Palangoje, ir neatitiko 1997 metų Įstatymo Nr.VIII-359 2 straipsnio l dalyje nurodytiems piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nustatytos būtinosios sąlygos, kad pretendentas atkurti nuosavybės teises turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas, minėtais administraciniais aktais atkurdamas nuosavybės teises į dalį buvusių Palangos dvaro rūmų Vytauto g.17, Palangoje, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alfredui Tiškevičiui, kuris atitiko 1997 metų Įstatymo Nr.VIII-359 2 straipsnio sąlygas ir per įstatymu nustatytą terminą pateikė atsakovui Lietuvos pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, pažeidė teisės aktus bei pareiškėjos teises.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovui priimant 2003-06-30 įsakymą Nr.ĮV-240, 2003-06-30 sprendimą bei 2003-07-10 priėmimo - perdavimo aktą Nr.178 pareiškėja buvo pateikusi atsakovui 2002 m. apkričio 5 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių Palangos dvaro rūmų dalį, tačiau šis jos prašymas buvo pateiktas praleidus įstatymo nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises bei pilietybę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą, todėl nebuvo atsakovui kliūtis priimti minėtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisės atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui Alfredui Tiškevičiui. Todėl, teismo teigimu, nėra pagrindo pripažinti šiuos administracinius aktus neteisėtais ir juos naikinti.
Šalies argumentai
Teismas nurodė ir tai, kad 1997 metų Įstatymas Nr.VIII-359 ir su šio įstatymo įgyvendinimu susiję poįstatyminiai aktai nenustatė pretendentams, pateikiantiems prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pareigos savo prašymuose nurodyti kitus galimus pretendentus ir nenumatė, kad visiems pretendentams nuosavybės teisės turi būti atkuriamos tuo pačiu metu. 1997 metų Įstatymo Nr.VIII-359 2 straipsnio sąlygas atitinkantys asmenys, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo per įstatymo nustatytą terminą ir nustatyta tvarka pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl atsakovas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens Alfredo Tiškevičiaus prašymą ir visus dokumentus, kurie buvo pakankami priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturėjo įstatymu nustatytos pareigos laukti, kad prašymus pateiktų kiti galimi pretendentai atkurti nuosavybės teises į pastatą Vytauto g. 17, Palangoje, ar pats nustatinėti galimus pretendentus ir jų ieškoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą nebuvo pateikusi atsakovui prašymo atkurti nuosavybės teises bei pilietybę patvirtinančių dokumentų ir kad ji šių atsakovo sprendimų priėmimo metu dėl aukščiau išdėstytų priežasčių neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nėra pagrindas pripažinti neteisėtais pareiškėjos skundžiamus pagrįstus bei teisėtus administracinius aktus. Todėl pareiškėjos skundas dėl jos skundžiamų atsakovo priimtų administracinių aktų pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat išaiškino, jog nuo 2004-10-26 galiojančios redakcijos 1997 metų įstatymo Nr.VIII-359 (2004-10-12 įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1, 4 dalys nustatė, kad piliečiams, praleidusiems terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Todėl šis teismo sprendimas nėra kliūtis pareiškėjai imtis įstatyme numatytų veiksmų dėl jos praleistų terminų atnaujinimo, o ginčus dėl nuosavybės, jei tokie kiltų, spręsti Civilinio proceso nustatyta tvarka. Terminų atnaujinimo atveju pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai nebūtų kliūtis priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai į jos sutuoktiniui tenkančią pastato Vytauto g.17, Palangoje dalį, kadangi į 2/12 šio pastato dalis nuosavybės teisės niekam neatkurtos, o pastatas yra priskirtas valstybės išperkamam nekilnojamam turtui, už kurį pretendentams turi būti atlyginama įstatyme numatytais jų pasirinktais būdais.
Dėl pareiškėju Krysios Tyskiewicz Finley, Renios Marios - Teresos Tyskiewicz Wortman skundo ir jo atsisakymo teismas konstatavo, kad pareiškėjos Krysia Tyszkiewicz Finley ir Renia Maria-Teresa Tyszkiewicz Wortman 2003-10-24 pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė savo 2003-07-18 skundu bei šio skundo 2003-07-30 papildymu pareikštų reikalavimų dėl atsakovo 2003-06-30 sprendimo, kuriuo papildytas 2000-02-17 sprendimas "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso" bei 2003-07-10 priėmimo - perdavimo akto Nr.178 panaikinimo. Minėtoms pareiškėjoms atsisakius skundo, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja Wanda Tyskiewicz prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimą ir pripažinti neteisėtais bei panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro priimtus administracinius aktus:
1. 2000-02-17 įsakymą Nr.62 "Dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį Vytauto g.17, Palangoje, atkūrimo ir negrąžinimo natūra" ;
2. 2000-02-17 sprendimą "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso";
3. 2003-06-30 įsakymą Nr.ĮV-240 "Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2000-02-17 įsakymo Nr.62 "Dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį Vytauto g. 17, Palangoje, atkūrimo ir negrąžinimo natūra" pakeitimo";
4. 2003-06-30 sprendimą, kuriuo papildytas 2000-02-17 sprendimas "Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui Alfredui Tiškevičiui, Felikso";
5. 2003-07-10 priėmimo- perdavimo aktą Nr.178 dėl 777,68 kv.m. bendro ploto patalpų Didžiojoje g. 10, Vilniuje.
Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, kol nebus išnagrinėta kita administracinė byla Nr. A-1260, nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bei išreikalauti ir prijungti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-1260 prie šios administracinės bylos bei priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu turėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 ir 17 straipsnių nuostatas bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 2 straipsnio aiškinimo praktiką, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėja subjektyvinę teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į mirusiam sutuoktiniui Stanislovui Tiškevičiui tenkanči Palangos dvaro rūmų dalį (įskaitant ir jam tenkančią jo motinos Antaninos Tiškevičienės dalį) turėjo nuo 1997-12-22.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teisms administracinėje byloje Nr. A-1260, be kita ko, spręs ir tą klausimą, ar pareiškėja pateikė prašymą nepraleidusi įstatymo nustatytų terminų ir ar būtent Klaipėdos apskrities viršininkas, nepersiųsdamas pareiškėjos prašymo Kultūros ministerijai, nepažeidė norminių aktų nuostatų. Kadangi šio klausimo išsprendimas nurodytoje administracinėje byloje gali turėti esminės prejudicinės reikšmės šios bylos nagrinėjimui, tikslinga ir protinga sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki minėtos administracinės bylos nagrinėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalis bei 3 dalis). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloe Nr. A-1260 yra surinkta visa eilė papildomų įrodymų, patvirtinančių tai, kad pareiškėja laiku pateikė prašymą. Pareiškėjos nuomone, netikslinga pateikinėti tų pačių įrodymų dviejose bylose, kuriose dalyvauja tos pačios šalys. Todėl, siekiant bylos nagrinėjimo koncentruotumo principo įgyvendinimo, yra tikslinga prijungti administracinę bylą Nr. A-1260 prie šios bylos.
3. Iš šioje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1260 esančių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėja laiku ir tinkamai pateikė prašymą ir kad Kultūros ministerija skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu žinojo/turėjo žinoti apie Wandos Tyskiewicz reiškiamą valią į ne tik Stanislovui Tiškevičiui, bet ir į jam tenkančią jo motinos Antaninos Tiškevičienės Palangos dvaro rūmų dalį. Į šią Antaninos Tiškevičienės 9/12 Palangos dvaro rūmų dalių lygiomis teisėmis pretendavo tiek Alfredas Tiškevičius, tiek ir jo brolio Stanislovo Tiškevičiaus našlė – Wanda Tyskiewicz ir, atkurdama nuosavybės teises į visą Antaninos Tiškevičienės Palangos dvaro rūmų dalį tik Alfredui Tiškevičiui, pažeidė Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus bei pareiškėjos teises ir interesus.
4. Skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu atsakovas žinojo apie Wandos Tyskiewicz valią atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą, kaip ir Alfredas Tiškevičius. Tačiau atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies reikalavimo pačiai institucijai susirinkti informaciją, esančią viešojo administravimo institucijose, valstybės registruose ar kitose valstybinėse informacinėse sistemose, kadangi neanalizavo ir nevertino ne tik kitų institucijų turimos informacijos, bet ir suinteresuoto asmens Afredo Tiškevičiaus pateiktų dokumentų (Palangos miesto apylinkės teismo 1999 m. balandžio 14 d. sprendimo bei su juo susijusių dokumentų, kurių pagrindu buvo patvirtinti juridinę reikšmę turintys faktai apie suinteresuoto asmens Alfredo Tiškevičiaus ir Antaninos Tiškevičienės turėtą turtą).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Wandos Tyskiewicz apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą tretieji suinteresuotieji asmenys Alfredas Tiškevičius ir Adam Maria Tyszkiewicz prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnio 1 dalį, asmens subjektinei teisei - atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsirasti yra būtinos dvi tarpusavyje susijusios sąlygos.
Pirma, asmuo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Antra, jis turi būti Lietuvos Respublikos piliečiu.
Įstatyminis reikalavimas pateikti prašymą iki 2001 m. gruodžio 31 d. sąlygoja tai, kad asmuo prašymo padavimo metu, t.y. ne vėliau kaip iki 2001 m. gruodžio 31 d. turi būti nustatyta tvarka įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę.
Šią išvadą patvirtina ir tai, kad minėtas įstatymas nenumato galimybių pratęsti terminą nuosavybei atkurti, asmenims, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo po 2001 m. gruodžio 31 d., t.y. nenumato galimybės atstatyti šio termino dėl priežasčių, kurios yra susijusios su pilietybės įgijimu.
Apibendrinus kas pasakyta, darytina išvada, kad asmuo neįgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir/ar iki šios datos nepateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neįgijo subjektinės teisės, kad jam minėto įstatymo tvarka ir sąlygomis būtų atkurta nuosavybė.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo sutekta Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 24 d. dekretu, kuris pareiškėjos atžvilgiu įsigaliojo pastarajai prisiekus 2003 m. gegužės 3 d..
Tokiu būdu, pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2003 m. gegužės 3 d., t.y. po 2001 m. gruodžio 31 d..
Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde pilietybės suteikimas išimties tvarka nėra tapatus pilietybės įgijimo būdui, kai asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, yra išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 16 d. redakcija) II skyriaus 16 straipsnis ir III skyriaus 17 straipsnis).
Šiuo atveju apeliaciniame skunde nepagrįstai yra teigiama, kad pareiškėjai pilietybė yra suteikta Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, nes minėtas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės suteikimo pareiškėjai yra nepanaikintas bei neginčijamas.
Kito dokumento, kuris patvirtintų tai, kad pilietybė pareiškėjai suteikta Pilietybės įstatymo 17 straipsnio tvarka, nepateikta taip pat.
Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo po 2001 m. gruodžio 31 d. bei kad jai neatsirado subjektinė teisė – atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Savo ruožtu, neturėjimas subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąlygoja tai, kad viešojo administravimo subjekto sprendimai dėl nekilnojamojo turto, į kurį pretenduoja pareiškėja, priimti trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atžvilgiu nepažeidė pareiškėjos teisių ( Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis).
Dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Netenkintinas ir prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita administracinė byla Nr. A-1260/06, nes ši byla (Nr. A-1260/06) yra šiuo metu išnagrinėta, bei joje priimtas sprendimas 2006 m. rugsėjo 1 d. įsiteisėjo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u taria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos Wandos Tyskiewicz apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.