- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-08
- Bylos Nr.
- 2A-1323-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04014-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Atsakovas
- L. K.
- Ieškovas
- D. K.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos priteisimo bei atsakovės L. K. priešieškinį ieškovei D. K. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 6100,00 Lt. skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 6100 Lt nuo 2012 m. spalio 30 d. iki nurodytos pinigų sumos grąžinimo dienos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė pagal 2012 m. spalio 11 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį (toliau – vekselis) įsipareigojo 2012 m. spalio 30 d. sumokėti jai 6 100 Lt, tačiau iki šiol minėta pinigų suma jai nėra sumokėta. Kadangi atsakovė delsė vykdyti savo įsipareigojimus, ji vadovaujantis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu turi sumokėti ieškovei 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovės išrašytą vekselį 6100 Lt sumai negaliojančiu ab initio ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. kovo 1 d. UAB ,,Veisu“, kurią ji atstovavo kaip direktorė, ir A. K. verslo tikslais sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Tam, kad būtų užtikrintas UAB „Veisu“ įsipareigojimas pagal sutartį mokėti sutarto dydžio nuomos mokestį bei mokestį už komunalines paslaugas, ji, kaip UAB „Veisu“ direktorė, savo vardu pasirašydavo vekselius, pagal kuriuos kiekvieną kartą UAB „Veisu“ atsiskaitydavo su nuomotoju. Vekseliai buvo išrašomi norint užsitikrinti didesnio nuomos mokesčio, nei jis yra nurodytas Nuomos sutartyje, sumokėjimą. Atsakovei neįvykdžius D. K. ir jos vyro A. K. reikalavimų pasirašyti vekselį, UAB „Veisu“ grėsė nuomojamų negyvenamųjų patalpų praradimas. CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už kitą asmenį (skolininką), tačiau toks prievolės perėmimas, kaip sandoris, turi atitikti trečiojo asmens tikrąją valią, o ne būti prievartinis, sudarytas dėl spaudimo tai padaryti. Atsakovė, supratusi savo veiksmų galimas pasekmes, kreipėsi raštu į D. K., prašydama perrašyti vekselį UAB „Veisu" vardu, nes Nuomos sutartis buvo sudaroma su UAB „Veisu" verslo tikslais, o ne su fiziniu asmeniu. Tai patvirtina ieškovės 2012 m. spalio 22 dienos atsakymas į 2012 m. spalio 17 dienos pranešimą dėl 2012 m. kovo 1 dienos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo. Tačiau D. K. nesutiko tenkinti jos prašymo perrašyti vekselį UAB „Veisu" vardu. Atsakovė nurodė, kad ji pasirašė vekselį dėl jai daromo psichologinio spaudimo ir grėsmės netekti nuomojamų negyvenamųjų patalpų, ko pasėkoje būtų nukentėję UAB „Veisu" interesai, atsakovės išrašytas vekselis pripažintinas negaliojančiu dėl ekonominio ir psichologinio spaudimo pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.
Ieškovės nurodė, kad pagal UAB „Veisu" 2013 m. kovo 25 d. pažymą, UAB „Veisu“ įsiskolinimai 2012 m. lapkričio 30 d. sudarė 9 675,03 Lt - iš kurių pagal nuomos sutartį prisiimti įsipareigojimą (susiję su pagal nuomos sutartį privalomais atlikti mokėjimais) sudarė 7 200,76 Lt (nurodytos pažymos 1-6 punktai). Gi vekselio išrašymo dieną (2012 m. spalio 11 d.), bendru sutarimu nustatyta skola, kilusi iš nuomos sutarties įsipareigojimų nevykdymo, sudarė vekselyje nurodytą pinigų sumą - 6 100 Lt. Su tokio dydžio įsipareigojimais atsakovė sutiko ir pati, savo ranka, nurodė ją išrašytame vekselyje. Taigi, dėl išvardintų priežasčių yra įsitikinusi, kad atsakovė, nieko neverčiama, gera valia sutiko prisiimti UAB „Veisu“ skolas A. K., kilusias iš nuomos sutarties. Be to pažymėjo, kad joks teisės aktas nedraudžia prisiimti vykdyti tam tikrus įsipareigojimus už kitą asmenį. Priešingai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Šiuo gi atveju, nei šalių susitarimas, nei prievolės esmė nereikalauja, kad prievolę UAB „Veisu“ vykdytų tik asmeniškai. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, sumokėjusi UAB „Veisu“ skolą, atsakovė įgys teisę kreiptis į UAB „Veisu“, kad pastaroji grąžintu už ją atsakovės sumokėtas skolas (Civilinio kodekso 6.112 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atsakove, kad situacija, kai ieškovė turėtų asmeniškai atsiskaityti už UAB „Veisu" skolą prieštarautų pamatiniams civilinės teisės principams - teisingumui, protingumui ir sąžiningumui.
I. P. instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 6100 Lt skolą, šešių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 6100 Lt sumą nuo 2012 m. spalio 30 d. iki nurodytos pinigų sumos grąžinimo dienos, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2683 Lt bylinėjimosi išlaidas. Taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 26 Lt pašto išlaidų.
Atsižvelgdamas į skolininko (mokėtojo) galimybę ginčyti savo prievolę pagal vekselį remiantis vien formaliais vekselio trūkumais, teismas nurodė, kad atsakovės pasirašytas vekselis pilnai atitinka įstatyme įtvirtintus imperatyviųjų formos reikalavimus.
Nustatęs, kad ieškovė yra praleidusi ĮPVĮ 40 str. 1 d. ir 46 str. 3 d. nustatytus terminus pateikti vekselį apmokėjimui, teismas konstatavo, kad vekselis tapo skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.
Spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės ir valios išraiškos dėl įsipareigojimų ieškovei pagal išrašytą vekselį buvimo, teismas nurodė, kad nors atsakovė teigia, kad išrašytu vekseliu norėjo užtikrinti UAB „Viesu“ interesus, vekselį atsakovė vekselį išrašė savo anka ir pasirašė savo vardu. Vekselyje niekur nėra nurodoma, kad atsakovė, išrašydama vekselį, veikia kaip UAB „Viesu“ direktorė, nėra bendrovės rekvizitų, bendrovės antspaudo, kas leistų spręsti, kad įsipareigojimus prisiėmė įmonė. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pasikeitus aplinkybėms, t.y. atsakovei nustojus eiti UAB „Veisu“ direktorės pareigas, išnyko jos pareiga mokėti už bendrovę, kaip neįrodytus. Taip pat atmetė kaip neįrodytus atsakovės argumentus, kad UAB „Veisu“ jau yra sumokėjusi ieškovei vekselyje nurodytą sumą.
Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, buvo sudarytas dėl susidėjusių aplinkybių ir ji buvo priversta priverstas sudaryti sandorį labai nenaudingomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad nors atsakovė sandorį ginčija visais CK 1.91 str. 1 d. nurodytais sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad pati atsakovė pripažino, jog išrašant vekselį, dalyvavo tik ji ir ieškovė. Visą vekselio rašytinį tekstą atsakovė įrašė pati, savo ranka. Be to, atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad ir ankščiau išrašydavo vekselius. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė ginčijamą vekselį pasirašė laisva valia ir pilnai kaip fizinis asmuo prisiėmė įsipareigojimus sumokėti ieškovei vekselyje nurodytą sumą. Atmesdamas atsakovės argumentus, kad vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu, nes jį pasirašydama atsakovė nesuvokė tokio dokumento teisinės reikšmės bei padarinių, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo.
Teismas nurodė, kad nors atsakovė nurodo, jog vadovaujantis CK 1.81 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, nedetalizuoja kokioms konkrečiai imperatyvioms normoms prieštarauja sudarytas sandoris.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-07 sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Vilniaus miesto apylinkės teismas, padarydamas išvadą, kad vekselis pilnai atitinka įstatyme įtvirtintus imperatyvius formos reikalavimus, paneigė atsakovės teisę reikšti prieštaravimus dėl įsipareigojimo pagal ginčo vekselį.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad Vilniaus apylinkės teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktus argumentus, ginčijamuose sutartiniuose santykiuose yra netinkama šalis, o už nuomos sutartį susidariusį įsiskolinimą privalo atsiskaityti UAB „Veisu", formaliai vertino situaciją ir padarė klaidingą išvadą, kad būtent tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisniai santykiai. Situacija, kai apeliantė turėtų asmeniškai atsiskaityti už UAB „Veisu“ skolą, prieštarautų pamatiniams civilinės teisės principams - teisingumui, protingumui ir sąžiningumui.
Pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepripažino ginčijamo vekselio negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu. Apeliantė nurodo, kad vidinė jos valia neatitinka formaliai išreikšto valios, t. y., apeliantė nesiekė asmeniškai atsiskaityti už UAB „ Veisu“ skolas. Apeliantė pasirašė vekselį dėl jai daromo psichologinio spaudimo ir grėsmės netekti nuomojamų negyvenamųjų patalpų, ko pasekoje būtų nukentėję UAB „Veisu“ interesai.
Ginčijamas vekselis prieštarauja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių Įstatymo 19 straipsniui ir tai yra pagrindas pripažinti ji negaliojančiu, kadangi ieškovė tyčia veikė atsakovės nenaudai, nesutikdama tenkinti atsakovės prašymo perrašyti vekselį UAB „Veisu“ vardu, nors apeliantė, nei kaip akcininkė, nei kaip vadovė pagal įstatymus neturi pareigos asmeniškai atsiskaityti už bendrovės skolas.
Šalies argumentai
Apeliantė taipp at nesutinka su teismo priteistos skolos dydžiu, nurodydama, kad UAB „Veisu“ įsiskolinimo dydis vekselio išrašymo metu buvo ne 6100 Lt, o 3510,50 Lt.
Ieškovė su apeliaciniu skundu nesutinka. Prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad teismas pasisakė dėl vekselio apskundimo galimybės pažymėdamas, kad kai vekselio davėjo veiksmai neatitinka jo vidinės valios, vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Pirmosios instancijos teismas pilnai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino apeliantės nurodytas faktines aplinkybes, kurios, anot apeliantės, turėjo pagrįsti, jog ieškovės ir jos asmeninio pobūdžio santykiai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamas vekselis turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
Apeliantė pati, savo noru, prisiėmė UAB „Veisu" įsipareigojimus ir tai patvirtino išrašytu vekseliu. Todėl ieškovė turėjo teisėtą pagrindą pasitikėti apeliante ir priimti jos įsipareigojimą įvykdyti man UAB „Veisu" prievoles. Atsakovės veiksmai nėra neteisėti ir nepažeidžia jokių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, juo labiau, nėra, kaip teigiama apeliaciniame skunde, prieštaraujantys pamatiniams civilinės teisės principams - teisingumui, protingumui ir sąžiningumui. Joks teisė aktas nedraudžia prisiimti vykdyti tam tikrus įsipareigojimus už kitą asmenį. Civilinio kodekso 6.59 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos Įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Kaip teisingai nurodė teismas, abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Taigi, įvertinusi savo veiksmus ir jų padarinius bei, kaip nurodo pati apeliante, prisiėmusi vykdyti UAB „Veisu“ prievoles pagal nuomos sutartį, apalientė įgijo pareigą jas tinkamai ir laiku vykdyti.
Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų apeliantės aiškiai neteisingus ir niekuo nepagrįstus teiginius apie didesnio nuomos mokesčio, nei jis yra nurodytas nuomos sutartyje, sumokėjimą. Apeliantė nuomos mokestį mokėjo tik du mėnesius ir liko skolinga už nuomą daugiau nei už pusę metų (7 mėnesius). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jokie vekseliai kiekvieną mėnesį nebuvo rašomi. Tai buvo vienkartinis veiksmas dėl susidariusio ilgalaikio įsiskolinimo. Pažymėjo, kad nebuvo ir jokio susitarimo dėl didesnio nei sutartyje nurodyta nuomos mokesčio, kurio sumokėjimą būtų būtinybė užtikrinti kiekvieną mėnesį išrašomais vekseliais.
Apeliantė, faktiškai dar kartą pripažindama savo įsipareigojimus pagal ginčijamą vekselį, visiškai nepagrįstai nurodo, kad vekselio suma turėtų būti ne 6 100 Lt, o 3 510,50 Lt. Apeliantė nutyli, kad UAB „Veisu" įsiskolinimas, kas aiškiai nurodyta UAB „Veisu" 2013 m. kovo 25 d. Pažymoje bei kas buvo išsakyta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kurį prisiėmė apeliantė, 2012 m. lapkričio 30 d. buvo 7 200,76 Lt. Taigi, įsiskolinimas, kurį įsipareigojo likviduoti apeliantė, buvo 1 100 Lt didesnis, nei nurodyta vekselyje.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Byloje nustatyta, kad atsakovė 2012 m. spalio mėn. 11 d. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2012 m. spalio 30 d. sumokėti ieškovei 6100 Lt sumą. Paprastasis vekselis reiškia savarankišką ir besąlyginę vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 straipsnio 4 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 4 punktas, 77 straipsnio 2 punktas). Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės išrašytas ieškovei paprastasis vekseliai atitinka visus ĮPVĮ paprastajam vekseliui keliamus formos reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovė yra praleidusi terminą kreiptis dėl vekselio apmokėjimo ĮPVĮ nustatyta tvarka, todėl konstatavo, kad vekselis tapo skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Įvertinus atsakovės išrašytą vekselį kaip paprastą skolos raštelį, atsakovė nėra atleidžiamas nuo pareigos įvykdyti prievolę – grąžinti skolą ieškovui. Tačiau šiuo atveju svarbu nustatyti kokį sandorį pagal pasekmes pasirašė šalys.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
Pagal nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes atsakovė, būdama UAB „Veisu“ direktore, pasirašė vekselį, taip užtikrindama UAB „Veisu“ skolinių įsipareigojimų pagal nuomos sutartį įvykdymą. Šį faktą, t.y. kad atsakovė išrašytu vekseliu užtikrino UAB „Veisu“ skolos ieškovei mokėjimą, pripažino abi šalys. Kaip jau minėta, vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, kuriuo sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta.
Atsižvelgiant į situacijos specifiškumą, t.y. nors pinigai realiai atsakovei nebuvo perduoti, tačiau pasirašydama vekselį atsakovė įsipareigojo grąžinti trečiojo asmens skolą, teismas sprendžia, kad egzistuoja visos sąlygos, leidžiančios konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius faktinius teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepripažino ginčijamo vekselio negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu. Nurodo, kad vidinė jos valia neatitinka formaliai išreikšto valios, t. y., apeliantė nesiekė asmeniškai atsiskaityti už UAB „Veisu“ skolas. Apeliantė pasirašė vekselį dėl jai daromo psichologinio spaudimo ir grėsmės netekti nuomojamų negyvenamųjų patalpų, ko pasekoje būtų nukentėję UAB „Veisu“ interesai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 yra išaiškinusi, kad tuo atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vekselio davėjo vidinės valios, vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Atsakovė pripažįsta, kad būdama UAB „Veisu“ direktore, pasirašė vekselį, taip užtikrindamas skolos ieškovei už UAB „Veisu“ sumokėjimą. Aplinkybė, kad ji jau nėra UAB „Veisu“ direktore, neatleidžia atsakovės nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, kadangi kaip jau buvo pažymėta ir skundžiamame sprendime, vekselis išrašytas ne įmonės, o atsakovės vardu. Vekselyje nėra numatyta jokių papildomų nuorodų ar išlygų, atleidžiančių atsakovę nuo įsipareigojimų vykdymo, todėl teismas sprendžia, kad atsakovė, kaip fizinis asmuo, pilnai prisiėmė įsipareigojimus sumokėti ieškovei vekselyje nurodytą sumą.
Apeliantės argumentas dėl ieškovės atsakovei daryto psichologinio spaudimo, susijusio su grėsme UAB „Veisu“ netekti nuomojamų negyvenamųjų patalpų atmestinas kaip nepagrįstas.
Nuomos sutarties nutraukimas nuomininkui nevykdant nuomos sutarties yra įprasta nuomos sutarties sąlyga. Priminimas, jog nuomos sutartis nevykdoma, ir kad egzistuoja sutartyje nurodytos sąlygos, kurioms esant nuomos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą (ieškovė nurodė, kad įmonė nuomos nemokėjo daugiau kaip pusę metų), negali būti laikoma ekonominiu ar psichologiniu spaudimu. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pripažinti atsakovės sudarytą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį nėra pagrindo.
Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės galimai ribotos galimybės suvokti išrašyto dokumento teisines pasekmes bei padarinius, kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Pasirašydama vekselį, ieškovė veikė savo rizika, todėl privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, padarydamas išvadą, kad vekselis pilnai atitinka įstatyme įtvirtintus imperatyvius formos reikalavimus, paneigė atsakovės teisę reikšti prieštaravimus dėl įsipareigojimo pagal ginčo vekselį.
Pasisakydamas dėl vekselio apskundimo galimybės teismas pažymėjo, kad dėl to, jog vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai kai asmens, t. y., vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su skolos dydžiu, kadangi jos nebuvo nurodytos bylos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus byloje ir tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, susijusias su šalių prievolinių teisinių santykių nustatymu bei jų vykdymu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pagrįsto teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-07 sprendimas paliktinas nepakeistas (326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.