- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-12
- Bylos Nr.
- 2S-564-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-201260-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- J. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Roman V
- Išvadą teikia
- Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-25569-887/2013 pagal pareiškėjos J. P. prašymą suinteresuotiems asmenims Roman V. K., AB SEB bankas dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu, institucija, teikianti išvadą byloje, - Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama vieno sutuoktinio prašymu nutraukti jos ir Roman V. K. 2005 m. kovo 9 d. JAV Vašingtono valstijoje, Kingo apygardoje sudarytą civilinę santuoką; nustatyti, jog nepilnamečio J. Ž. gyvenamoji vieta yra kartu su motina J. P. adresu (duomenys neskelbtini); R. V. K., nebūdamas vaiko tėvu, išlaikymo J. Ž. teikti neprivalo; nustatyti, kad santuokos nutraukimas J. P. asmeninės nuosavybės teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2005 m. birželio 1 d.; pripažinti, jog po santuokos nutraukimo J. P. asmeninės nuosavybės teise atitenka 50,87 kv. m. butas su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti J. P. vienasmeniškai vykdomą prievolę pagal 2007 m. birželio 26 d. sudarytą kredito sutartį (duomenys neskelbtini) su AB SEB banku, asmenine jos prievole; po santuokos nutraukimo J. P. palikti pavardę – P..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi nustatė dešimties dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas konstatavo, kad J. P. prašymas dėl santuokos nutraukimo neatitinka CK 3.55 straipsnio 1 dalies (santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu) nustatytų sąlygų, kadangi sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija) yra pagrindas nutraukti santuoką vieno sutuoktinio prašymu tik tuo atveju, jeigu separacija buvo patvirtinta teismo tvarka, t. y. laikantis CK 3.73 – 3.80 straipsniuose numatytų procedūrų. Kadangi separacija nėra patvirtinta teismo sprendimu, teismas sprendė, jog šiuo atveju turėtų būti reiškiamas ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl vieno arba abiejų sutuoktinių kaltės, taigi ieškinys turi atitikti CPK 111 straipsnio, 113 straipsnio, 114 straipsnio, 135 straipsnio ir 382 straipsnio reikalavimus. Remiantias nurodytu, teismas sprendė, kad pareiškėjos pareiškimas neatitinka tokiam ieškiniui keliamų reikalavimų. Teismo nuomone, J. P. ieškinyje turi būti nurodyta ne pareiškėja, o ieškove, jos sutuoktinis Roman V. K. - atsakovu; ieškinio rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai ir konkrečiai suformuluotas ieškinio dalykas; ieškinio rezoliucinės dalies 1 punkte turėtų būti nurodyta, dėl kurio sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės prašoma nutraukti santuoką, o 6 punkte turėtų būti pasisakyta dėl abiejų sutuoktinių pavardžių po santuokos nutraukimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos vaikas turi kitą biologinį tėvą, kurio tėvystė yra nustatyta, konstatavo, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas nėra šios bylos dalykas, dėl ko Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius neturėtų būti įtrauktas į bylą kaip institucija, duodanti išvadą. Iš pareiškime nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad šalys, gyvendamos Jungtinėse Amerikos Valstijose, galimai įgijo turto, todėl nurodė pareiškėjai pateikti duomenis apie abiejų sutuoktinių registruotą turtą ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose arba pažymas, kad registruoto turto neturi.
Teismas pažymėjo, byloje nėra duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimą, todėl kreipiantis pareiškėjai į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, turi būti sumokėtas įstatymo nustatyto dydžio žyminis mokestis pagal byloje reiškiamus reikalavimus (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 punktas, 82 straipsnis). Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas „nustatyti, jog santuokos nutraukimas jos ir Roman V. K. turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2005 m. birželio 1 d.“ galimas tik reiškiant reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kadangi pagal CK 3.67 straipsnio 2 dalį tik sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu J. P. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį, išskyrus dalyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos J. P. 2013 m. gruodžio 18 d. prašymą dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pareiškėjos nuomone, jos prašymas atitinka CK 3.55 straipsnio l dalies l punkte nustatytas sąlygas, o įpareigojimas teikti ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės pažeidžia dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ir pareiškėjos teises. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos ir suinteresuoto asmens R. V. K. faktinio santuokos nutraukimo aplinkybes, todėl nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja negali reikšti prašymo nutraukti santuoką CK 3.55 straipsnio l dalies l punkto pagrindu. Teismo įpareigojimas pateikti ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei negali būti įgyvendintas, nes neatitinka faktiškai susiklosčiusios situacijos. Be to, vykdydama skundžiama nutartimi nustatytą įpareigojimą, pareiškėja būtų priversta teikti procesinį dokumentą, kurio nebūtų pajėgi pagrįsti įrodymais, kadangi CK 3.60 straipsnyje nustatytu pagrindu reiškiamas ieškinys turi atitikti ir CPK 382 straipsnyje keliamus specialius reikalavimus, kurie įpareigoja ieškovą nurodyti, kuo pasireiškia atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo. Tačiau ieškovė pažymi, kad nei jos, nei jos sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo nėra. Be to, pareiškėja nutraukti santuokos CK 3.51 straipsnyje nustatytu pagrindu negali, nes dėl daugiau kaip prieš 8 metus visiškai nutrūkusių santykių jai nepavyksta susisiekti su R. V. K. ir pasiūlyti jam nutraukti santuoką bendru sutuoktinių sutarimu kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje. Be to, pasak pirmosios instancijos teismo, pareiškėja negali pasinaudoti ir CK 3.55 straipsnyje nustatytu pagrindu, nes jai ir R.V. K. nėra nustatyta teisinė separacija. Taigi, pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis visiškai užkerta kelią pareiškėjos santuokos nutraukimui. Pareiškėja siekia pasinaudoti CK 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta teise nutraukti santuoką vieno sutuoktinio prašymu, sutuoktiniams gyvenant skyrium daugiau nei vienerius metus. Teikti tokio pobūdžio prašymą, pareiškėjos nuomone, įgalina faktinė šalių separacija, trunkanti daugiau nei 8 metus, šalims nevedant bendro ūkio ir kartu negyvenant santuokinio gyvenimo. Formalus teisinės separacijos nustatymas pareiškėjai ir R. V. K., ne tik neatliktų savo nustatytos paskirties, bet ir pažeistų jos bei jos nepilnamečio sūnaus J. Ž. teises. Teikdama prašymą nutraukti santuoką vieno sutuoktinio prašymu, pareiškėja siekia, kad santuoka būtų nutraukta per protingą laiko tarpą, bereikalingai nevilkinant viso proceso. Papildomas 1 metų teisinės separacijos nustatymas vardan formalaus reikalavimo išpildymo yra visiškai netikslingas ir neatitinkantis Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Vaiko teisių apsaugos konvencijos nuostatų. Pareiškėja, norėdama nutraukti 2005 m. faktiškai iširusią santuoką su R.V. K., siekia pasinaudoti savo teise sudaryti kitą santuoką bei tuo pačiu įgyvendinti jos sūnaus teisę - augti šeimoje. Papildomų apribojimų nustatymas – kaip kad vienerius metus trunkanti teisinė separacija – dėl ko pareiškėja neapibrėžtą laiko tarpą negalėtų pasinaudoti savo teise sudaryti santuoką bei negalėtų įgyvendinti savo sūnaus teisės – neproporcingai suvaržytų pareiškėjos teises, pažeistų sūnaus J. Ž. teises bei prieštarautų EŽTT praktikai, ES teisės aktams ir protingumo principui.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė įstatymuose nenumatytą pareigą pateikti pažymas apie turtą, kurio šalys neturi, bei neteisėtai pareiškimo priėmimo metu vertino įrodymų turinį. Kadangi prašyme pareiškėja aiškiai nurodė, kad per 3 santuokoje išgyventus mėnesius ji su sutuoktiniu jokio turto neįgijo. Tačiau pirmos instancijos teismas nustatė prielaidomis grįstą priešingą aplinkybę, jog per 3 mėnesius bendro gyvenimo šalys galėjo įgyti turto A. T. išvada galėjo būti padaryta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir po visapusiško bylos aplinkybių įvertinimo nustačius, kad pareiškėja pateikė ne visus duomenis apie turimą turtą. CPK 382 straipsnio 4 punkte įtvirtinta asmens pareiga nurodyti duomenis apie bendrą sutuoktinių turtą, nėra tapati įpareigojimui pateikti pažymas ir duomenis apie tai, kad šalys neturi turto jokioje kitoje pasaulio valstybėje. Įstatymas įpareigoja pareiškėją pateikti duomenis apie turimą turtą, kas ir buvo padaryta. Įstatymas neįpareigoja pateikti konkrečių pažymų jei šalys turto neturi. Be to, apeliantė pažymi, kad JAV yra sudaryta iš 50 savarankiškų valstijų, kurių kiekviena atskirai veda nekilnojamojo, kilnojamojo ir įmonių registrus. Todėl pirmos instancijos teismo įpareigojimas iš esmės reiškia, kad pareiškėja privalo pateikti pažymas apie jos ir R.V. K. neturimą turtą iš visų 50 JAV valstijų. Tokia teismo pozicija akivaizdžiai neatitinka proceso koncentracijos, protingumo principo bei nepagrįstai apsunkina pareiškėjos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą.
3. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad CK 3.67 straipsnio pagrindu keliamas reikalavimas dėl santuokos nutraukimo pasekmių momento nustatymo gali būti reiškiamas tik teikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokia teismo pozicija prieštarauja CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatai ir užkerta kelią pareiškėjai naudotis įstatymo jai suteikiamomis teisėmis. Nurodytoje teisės normoje, priešingai nei konstatavo teismas, nėra nustatyta, jog toks prašymas gali būti reiškiamas tik bylose dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Šioje normoje yra įtvirtintas tik draudimas pasinaudoti šia teise tam sutuoktiniui, kuris yra kaltas dėl santuokos nutraukimo, tačiau ši norma neriboja galimybės nekaltam sutuoktiniui reikšti tokį prašymą bet kokios rūšies santuokos nutraukimo byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Konstitucijos 30 straipsnis bei CPK 5 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisę kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai tokiu būdu, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą. Atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo teismas gali tada, jei iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos, dėl ko teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu (CK 3.55 straipsnio 1 dalis). Kauno apylinkės teismas skundžiama 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti, iš kurios seka, kad pareiškėja negali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu kol teismine tvarka nebus patvirtintas sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija), dėl ko teismas pasiūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo kitu įstatymo pagrindu, tai yra dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio arba abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.60 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reguliuojančių santuokos nutraukimą vieno sutuoktinio prašymu, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio trūkumus, taikymo ir aiškinimo.
Teismas pažymi, kad įstatyme numatyti trys galimi santuokos nutraukimo būdai: 1) bendru abiejų sutuoktinių sutikimu; 2) vieno sutuoktinio prašymu; 3) dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės (CK 3,51, 3.55, 3.60 straipsniai). Minėta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką CK 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (vieno sutuoktinio prašymu), kadangi sutuoktiniai faktiškai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus. CK 3.79 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jei sutuoktinių gyvenimas skyrium tęsiasi daugiau kaip vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet kuris sutuoktinis gali reikalauti santuoką nutraukti CK 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė įrodymų, kad sutuoktinių separacija buvo patvirtinta teismo. Tačiau nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad nesant teismo patvirtintos separacijos, pareiškėja turėtų reikšti ieškinį kitu teisniu pagrindu – dėl kito sutuoktinio arba abiejų sutuoktinių kaltės. Kaip teisingai nurodo apeliantė savo atskirajame skunde, teismo išaiškinimas teikti pareiškėjai ieškinį kitu įstatymo pagrindu nesuderinamas su ieškinio trūkumų pašalinimo institutu, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiamas proceso dispozityvumo principas (CPK 13 straipsni).
Iš pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2005 m. kovo 9 d. pareiškėja Jungtinėse Amerikos valstijose susituokė su šios šalies piliečiu Roman V. K.. Po santuokos sudarymo praėjus 3 mėnesiams pareiškėja grįžo į Lietuvą. Pareiškėjos prašymu Lietuvoje yra išduotas santuokos liudijimas, vadinasi santuokos nutraukimo klausimas gali būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose. Pareiškėjos teigimu, nuo grįžimo į Lietuvą ji su sutuoktiniu R. V. K. nebendravo, nevedė bendro ūkio ir negyveno santuokinio gyvenimo aštuonerius metus. Pareiškėjai susisiekti su suinteresuotu asmeniu nepavyksta, dėl ko ji negali pareikšti ieškinį dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutarimu. Pagal vieno sutuoktinio ieškinį santuoka dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukiama, jei ieškovas (-ė) įrodo kito sutuoktinio kaltę (CK 3.60 straipsnis). Dėl santuokos nutraukimo pareiškėja nekaltina nei savęs, nei sutuoktinio, o įrodymų dėl sutuoktinio kaltės, pareiškėjos teigimu, nėra. Todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pateikus ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio (-ių) kaltės, jis neatitiktų CPK 135 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, kurių ieškinio trūkumų šalinimo instituto pagrindu nebūtų įmanoma pašalinti.
CPK 3 straipsnio 5 dalis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. balandžio 29 d. byloje V.K. v. Kroatija yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnis įtvirtindamas asmens teisę tuoktis ir kurti šeimą, tuo pačiu įtvirtina ir asmens teisę nutraukti santuoką. Nepagrįstai ilgai trunkantis santuokos nutraukimo procesas, nagrinėjamu atveju vienerius metus trunkanti privaloma teisinė separacija, neatitinka Konvencijoje įtvirtintų nuostatų dėl kiekvieno asmens teisės į bylos nagrinėjimą per kuo įmanomai trumpiausią laiką bei pripažintina jog šiuo atveju įstatymu nustatytas terminas pažeidžia ne tik pareiškėjos, siekiančios sukurti naują šeimą, bet ir jos vaiko teises, kadangi Vaiko teisių apsaugos preambulėje yra įtvirtinta pagrindinė vaiko teisė – augti šeimoje. Europos komisijos 2005 m. patvirtintoje Žaliojoje knygoje bei jos priede dėl santuokos nutraukimui taikytinos teisės ir jurisdikcijos nurodoma, jog Lietuvos Respublikoje santuoka vieno sutuoktinio prašymu gali būti nutraukiama remiantis vienerių metų faktinės (ne teisinės) separacijos pagrindu. Pareiškėjos teisė nutraukti santuoką remiantis faktinės separacijos pagrindu įtvirtinta ir teisės doktrinoje bei Europos šeimos teisės komisijos 2004 m. suformuluotuose principuose, t. y. šių principų 1:8 punktas įtvirtina, kad sutuoktinių faktinis gyvenimas skyrium yra pakankamas pagrindas vienam iš sutuoktinių teikti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu.
Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymo priėmimo klausimą, neatsižvelgė į situacijos sprecifiką, nesivadovavo Europos žmogaus teisių teismo, Europos komisijos išaiškinimais susijusiais su ištuokos klausimais, dėl ko nepagrįstai užkirto kelią pareiškėjai kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pateikė duomenis apie jos vardu turimą turtą bei įsiskolinimus Lietuvoje, be to, nurodė, kad bendro turto santuokos metu su sutuoktiniu neįgijo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo įpareigojimas pateikti duomenis apie abiejų sutuoktinių registruotą turtą ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos valstijose arba pateikti pažymą, kad šalys registruoto turto neturi, yra nepagrįstas, kadangi ieškinio priėmimo stadijoje teismas nesprendžia ieškinio (prašymo) pagrįstumo ar pakankamumo klausimų.
Pažymėtina, kad skundžiama nutartimi nustatytas dešimties dienų terminas pateikti duomenis apie atsakovo turimą turtą Jungrinėse Amerikos valstijose yra per trumpas (CK 1.5 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjai kreipusis dėl teismo prašomų duomenų gavimo apie atsakovo gyvenamąją vietą bei turimą turtą į Jungtinių Amerikos valstijų ambasadą, ambasada nesuteiktų informacijos apie Jungtinių Amerikos valstijų piliečių adresus ar jų turimą turtą.
Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.55 straipsnio nuostatas ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio trūkumų šalinimą, todėl skundžiama teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjos prašymo priėmimo klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį ir klausimą dėl prašymo priėmimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.