Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininko S. Č. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria skolininkui S. Č. taikytos laikinosios apsaugos priemonės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorė J. Ž. pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko S. Č. 72 692,50 Eur žalos atlyginimą. Pareikštam materialiniam subjektiniam reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą. Šiam prašymui pagrįsti nurodoma, jog, pirma, skolininkas vengia bendrauti su kreditore ir atlyginti nuostolius, antra, reikalavimo suma yra labai didelė, trečia, skolininkas gali slėpti savo turtą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 2 d. išdavė kreditorei teismo įsakymą. Be to, tos pačios dienos nutartimi patenkino kreditorės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo skolininko turtą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, reikalavimo, pareikšto skolininkui, suma yra didelė ir todėl egzistuoja pagrindas manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skolininkas pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį ir atmesti kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Atskirasis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

Kreditorė prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas skolininko atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Kreditorė pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš apelianto 72 692,50 Eur žalos atlyginimą. Be to, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti apelianto turtą. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. gegužės 2 d. išdavė kreditorei teismo įsakymą. Be to, tos pačios dienos (skundžiama) nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo apelianto turtą. Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kurią tiesiogiai numato nurodytoji procesinės teisės norma, – tikėtinas ieškinio pagrindimas. Reikalavimas tikėtinai pagrįsti ieškinį, kaip sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, reiškia reikalavimą nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti faktinius duomenis, kurių preliminarus įvertinimas sudarytų teismui pakankamą pagrindą manyti, jog ieškinys, bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje nustačius juo nurodomas faktines aplinkybes, bus patenkintas.Kaip nustatyta, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktas pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 3 dalis numato, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Pagal Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 3 dalį, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Šios procesinės teisės normos patvirtina, jog kreditorius, teikiantis pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, neprivalo pagrįsti reiškiamo materialinio subjektinio reikalavimo. Teismas atitinkamai neturi teisės atsisakyti išduoti teismo įsakymą, motyvuodamas įrodymų, pagrindžiančių pareikštąjį materialinį subjektinį reikalavimą, nebuvimu. Nebent pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalis). Tačiau kreditorius, reikalaujantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti įrodymus, tikėtinai pagrindžiančius reiškiamą materialinį subjektinį reikalavimą. Kitaip teismas negalėtų preliminariai įvertinti, ar pareikštas materialinis subjektinis reikalavimas, kuriam užtikrinti pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra tikėtinai pagrįstas. O, kaip minėta, be šios sąlygos nėra galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Sumarinio (supaprastinto) proceso pagal pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ypatumai, tarp jų – neprivalomumas pateikti įrodymus, pagrindžiančius reiškiamą materialinį subjektinį reikalavimą, nekeičia procesinės tvarkos, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Todėl pareiškėjo nepagrindžiamas ir niekaip neįrodomas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareikštas nagrinėjant civilinę bylą CPK XXIII skyriaus tvarka, negali būti tenkinamas. Kreditorės pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, formuluojant faktinį reikalavimo pagrindą, nurodoma, kad apeliantas yra solidarusis skolininkas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį. Kreditorė įgijo regreso teisę reikalauti iš apelianto 72 692,50 Eur žalos atlyginimo. Prie kreditorės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo nėra pridėti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kurias kreditorė nurodė, formuluodama faktinį reikalavimo pagrindą, nėra pakankamos išvadai, jog kreditorė tikėtinai pagrindė savo materialinį subjektinį reikalavimą, daryti. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, jog apeliantas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį, kuris buvo pakeistas kreditorės nurodytu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendžiu. Be to, apeliantui šios baudžiamosios bylos procese nebuvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, kreditorei nenurodžius papildomų faktinių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog reiškiamas materialinis subjektinis reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas, daryti. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Sprendžiant pagal skundžiamos nutarties motyvus ir jų formulavimą, pirmosios instancijos teismas ne tik nepasisakė, bet ir apskritai nevertino, pareikštas materialinis subjektinis reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas ar ne. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas netyrė esminių, reikšmingų klausimo išsprendimui aplinkybių, neatskleidė klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esmės. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog apeliantas pateikė prieštaravimus dėl kreditorės pareiškimo. Kreditorė pateikė ieškinį, kurio priėmimo klausimas perduotas spręsti Vilniaus apygardos teismui. Prie ieškinio yra pridėti faktiniai duomenys, kuriais kreditorė grindžia savo materialinį subjektinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tarp jų – antstolės 2016 m. gegužės 2 d. nurodymas priverstinai nurašyti pinigines lėšas, priimtas kreditorės bendraskolio pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį atžvilgiu, ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis, 2016 m. gegužės 6 d. sudaryta tarp kreditorės ir nurodyto jos bendraskolio, pagal kurią kreditorė, kaip ji nurodo, įgijo regreso teisę į apeliantą dėl žalos atlyginimo. Tačiau ir prie ieškinio pridėti faktiniai duomenys nėra pakankami išvadai, jog yra tikėtinai pagrįstas kreditorės materialinis subjektinis reikalavimas, daryti. Antstolio nurodymas priverstinai nurašyti pinigines lėšas savaime nepatvirtina lėšų nurašymo aplinkybės. Vadinasi, nėra pakankamai tikėtinai pagrįsta, jog kreditorės nurodomas bendraskolis (pirminis kreditorius) įgijo reikalavimo teisę į apeliantą pagal pateiktą sutartį. Todėl nėra pagrindo ir preliminariai išvadai, kad apeliantas yra kreditorės skolininkas, daryti. Kreditorės, reikalaujančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pateikti įrodymai nėra pakankami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esmei atskleisti. Materialinio subjektinio reikalavimo tikėtinam pagrindimui, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai, nustatyti turi būti pateikti papildomi faktiniai duomenys. Todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą nutartį ir perduoda klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). Apeliantas šiame procese patyrė žyminio mokesčio išlaidas. Šios bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos pirmosios instancijos teisme, šiam iš naujo išnagrinėjus kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.