- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-14
- Bylos Nr.
- eI-1824-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00463-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja I. J. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (Komisija) 2018 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 3R-9(AG-353/04-2017) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (32.41-GPM)RM-25832 ir 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 32.41-GPM)RM-29144.
Pareiškėja nurodo, kad Komisijos sprendime iš esmės pateikta analogiška pozicija kaip ir skundžiamuose VMI raštuose, todėl, pareiškėjo nuomone, skunduose pateikti argumentai liko neišnagrinėti, o Komisijos sprendimas yra nepagrįstas.
Pareiškėja nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio 21 d. gavo VMI 2017 m. rugpjūčio 17 d. atsakymą Nr.(32.41-GPM)RM-25832, kuriame nurodoma, kad jai (pareiškėjai) pardavus 2011 m. sausio 17 d. įsigytus komercinės paskirties statinius nuosavybėje neišlaikius 10 metų, statinių pardavimo pajamos būtų priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Analogiškas atsakymas buvo pateiktas ir 2017 m. rugsėjo 20 d. atsakyme Nr.(32.41-GPM)RM-29144.
Pareiškėja kreipėsi į VMI su paklausimu, kokiu pagrindu jai 2011 m. sausio 17 d. įsigijus statinį ir šiuo metu siekiant parduoti laikoma, kad statinių pardavimo pajamos yra apmokestinamos. Pareiškėja siekia išsiaiškinti, kodėl jai taikoma nauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) redakcija ir taikomas 10 metų terminas išlaikyti nuosavybę, kad pardavimo metu gautos pajamos būtų neapmokestinamos, nors įsigijimo metu galiojusi redakcija numatė 5 metų terminą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad VMI, aiškindama GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. sausio 1 d., nurodė, kad parduoto nekilnojamojo turto, esančio Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėje, pajamos yra neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, jei nekilnojamasis turtas parduotas iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir jeigu turtas įsigytas po 2011 m. sausio 1 d. - toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 5 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, ir jeigu iki 2010 m. gruodžio 11 d. buvo priskirtas individualios veiklos turtui (5 metų išlaikymo laikotarpis taikomas tik tais atvejais, kai parduodamas ar kitaip perleidžiamas nuosavybėn 2011 m. sausio 1 d. ar vėliau įsigytas nekilnojamasis turtas arba anksčiau įsigytas ir iki 2010 m. gruodžio 11 d. individualios veiklos turtui priskirtas nekilnojamasis daiktas).
Pareiškėja kelia klausimą - kodėl vienu atveju kai buvo taikomas 5 metų terminas buvo atsižvelgiama, kad kai turtas įgytas po 2011 metų, tuomet taikomas 5 metų terminas, o jei 2010 metais, bet 2011 metais parduotas buvo taikomas trijų metų terminas. Pareiškėjai nesuprantama, kokiu pagrindu tos pačios nuostatos yra taikomos skirtingai, t.y. iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija numatė atgalinę įstatymo taikymo galimybę, tuo tarpu šiuo metu galiojanti redakcija neaptaria apie turto įsigijimą galiojant senajai redakcijai. Į šiuos klausimus pareiškėjai neatsakė nei VMI, nei Komisija.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad įstatymas iš esmės pažeidžia jos teisėtus lūkesčius, atsižvelgiant į tai, kad turtas buvo įsigytas kaip investicija komerciniais tikslais, pareiškėjai išlaikius nekilnojamąjį turtą 5 metus. Pareiškėja nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo 2011 m. sausio 17 d., galiojant GMPĮ redakcijai nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. įtvirtinusiai, kad neapmokestinamosios pajamos laikomos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą (įskaitant kilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris nekilnojamuoju pripažįstamas pagal įstatymus), jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas EEE valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn; turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį EEE valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 5 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Įsigijo metu pareiškėjai įstatymas numatė 5 metų terminą išlaikyti turtą, kurį pardavus gautos pajamos nebus apmokestinamos. Tokiu reguliavimu pareiškėjai buvo suteikti teisėti lūkesčiai, kad išlaikius turtą iki 2017 m. sausio 17 d. pareiškėjai neteks mokėti GPM.
Pareiškėja mano, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus, jai perkant turtą su tikslu jį parduoti pasibaigus GPMĮ nustatytam 5 metų terminui, toks turto pardavimas bus neapmokestinamas. Tačiau įsigaliojus naujai GPMĮ redakcijai ir nustačius 10 metų terminą pareiškėjos interesai buvo pažeisti, nes ji neturėjo galimybės to suplanuoti.
Pareiškėja prašo atsižvelgti į fundamentaliuosius principus ir laikyti, kad pardavus 2011 m. sausio 17 d. įsigytus komercinės paskirties statinius nuosavybėje neišlaikius 10 metų, statinių pardavimo pajamos būtų priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų pagal senąją GPMĮ redakciją.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėja siekia išsiaiškinti, kodėl jos 2011 m. sausio 17 d. įsigytam nekilnojamajam komercinės paskirties turtui, kurį pareiškėja numato parduoti neišlaikiusi 10 metų nuo jo įsigijimo iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, yra taikoma GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto redakcija, numatanti, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, jeigu toks turtas įgytas anksčiau negu prieš 10 metų iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.
VMI nurodo, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata reiškia, jog nekilnojamojo daikto pardavimo pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, jeigu nuo tokio turto įsigijimo iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra praėję 10 metų, išskyrus GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį daiktą. Šio punkto nuostata nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi pareiškėja nekilnojamąjį turtą įsigijo 2011 m. sausio 17 d. ir nuo turto įsigijimo iki jo planuojamo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn 10 metų terminas nėra praėjęs.
Motyvuojamoji dalis
Administracinė byla dalyje nutrauktina, likusioje dalyje skundas atmestinas
Dėl VMI 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašto Nr. (32.41-GPM)RM-25832
Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 36 straipsnyje yra įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti. Šios teisės įgyvendinimas yra reglamentuotas MAĮ 37 ir 37¹ straipsniuose.
Tuo tarpu MAĮ 37¹ straipsnyje nurodyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Šiame prašyme mokesčių mokėtojas turi tiksliai ir vienareikšmiškai apibūdinti būsimąjį sandorį, aplinkybes, su kuriomis pagal mokesčių įstatymus sietinas apmokestinimas, taikytinas mokesčių teisės aktų nuostatas ir pateikti kitą informaciją ir įrodymus, kuriais grindžia siūlomą mokesčių teisės aktų nuostatų taikymą. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „būsimasis sandoris“ suprantama kaip mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurie bus pradėti vykdyti po šioje dalyje nurodyto prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos. Prašymas negali būti pateiktas dėl mokesčio dydžio. Mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl prašymo per 60 dienų nuo jo gavimo dienos. Prašymų, gautų iki 2013 m. liepos 1 d., nagrinėjimui papildomai skiriama 30 dienų. Prašymo nagrinėjimo terminas mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas dar 60 dienų, jeigu prašymui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie prašymo nagrinėjimo termino pratęsimą turi būti raštu pranešta prašymą pateikusiam mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Priėmęs šį sprendimą, mokesčių administratorius įsipareigoja, kontroliuodamas, ar šis mokesčių mokėtojas teisingai apskaičiavo, deklaravo ir mokėjo mokesčius, taikyti mokesčių teisės aktų nuostatas būsimajam sandoriui taip, kaip nurodyta sprendime, išskyrus šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus; 2) nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Šiame sprendime mokesčių administratorius turi nurodyti nepritarimo priežastis. Jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas sprendimas galioja visą prašyme nurodyto būsimojo sandorio vykdymo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip einamuosius ir 5 kalendorinius metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos, o tuo atveju, kai priimami nauji mokesčių teisės aktai, kuriais pakeičiamos, papildomos arba pripažįstamos netekusiomis galios šiame sprendime nurodytos mokesčių teisės aktų nuostatos, – iki naujų mokesčių teisės aktų nuostatų įsigaliojimo dienos. Jeigu po šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto sprendimo priėmimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje arba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo arba Europos Sąjungos teisminių institucijų įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimai, kuriems šis sprendimas prieštarauja, mokesčių administratorius pakeičia sprendimo galiojimo laikotarpį ir apie tai nedelsdamas praneša mokesčių mokėtojui. Tokiu atveju šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas sprendimas galioja iki atitinkamo išaiškinimo paskelbimo dienos. Mokesčių administratorius netaiko sprendimo dėl prašymo, jeigu mokestinio patikrinimo metu nustato, kad faktinės sandorio vykdymo aplinkybės neatitinka mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių. Mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis mokesčių administratoriaus sprendimu dėl prašymo ar sprendimu dėl ankstesnio sprendimo galiojimo laikotarpio pakeitimo. Šiame straipsnyje nurodyto prašymo pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, prašymo formą, mokesčių administratoriaus sprendimo dėl prašymo priėmimo ir sprendimo pakeitimo tvarką, atitinkamo sprendimo formą nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą.
Šių dviejų teisės normų, jų taikymo pasekmių atskyrimą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartyje Nr. AS-1079-858/2015 konstatavo, kad MAĮ 37¹ straipsnyje įtvirtintas institutas negali būti tapatinamas su MAĮ apibrėžta mokesčių administratoriaus pateikta konsultacija (MAĮ 37 str.). LVAT šiuo aspektu pažymėjo, jog pagal MAĮ 37 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais ir tai nėra laikytina mokesčių administratoriaus išankstiniu įsipareigojimu dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo pagal MAĮ 37¹ straipsnio nuostatas. Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu, klaidinga mokesčių administratoriaus suteikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais laikytina pagrindu atleisti mokesčių mokėtoją tik nuo baudų, paskirtų pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius. Tuo tarpu, remiantis mokesčių administratoriaus išankstinio įsipareigojimo dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo instituto reguliavimu pats mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą ir priėmęs sprendimą pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, įsipareigoja, kontroliuodamas, ar šis mokesčių mokėtojas teisingai apskaičiavo, deklaravo ir mokėjo mokesčius, taikyti mokesčių teisės aktų nuostatas būsimajam sandoriui taip, kaip nurodyta sprendime, išskyrus teisės aktų numatytas išimtis (MAĮ 37¹ str. 3 d.). Pastaroji aplinkybė de facto turi įtakos ir pareiškėjo veiksmams sprendžiant atitinkamų sandorių sudarymo, tam tikro veikimo būdo pasirinkimo.
Iš pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 2 d. paklausimo (b.l. 8) akivaizdu, jog pareiškėja į mokesčių administratorių kreipėsi MAĮ 36, 37 straipsnių nustatyta tvarka, t.y. tiksliai ir vienareikšmiškai neapibūdino būsimojo sandorio, aplinkybių, su kuriomis pagal mokesčių įstatymus sietinas apmokestinimas, taikytinų mokesčių teisės aktų nuostatų ir nepateikė kitos informacijos ir įrodymų, kuriais grindžia siūlomą mokesčių teisės aktų nuostatų taikymą, kas būtų sąlygoję VMI pareigą priimti vieną iš MAĮ 37¹ straipsnio 3 dalyje numatytų sprendimų. Aptartas teisinis reglamentavimas ir nurodyti LVAT išaiškinimai suponuoja pagrįstą išvadą, kad MAĮ 37 straipsnio pagrindu mokesčių mokėtojui pateikta konsultacija teisinių pasekmių nesukelia – nei nustato mokesčių mokėtojui pareigas, nei apriboja jo teises, nes nėra privaloma nei mokesčių administratoriui, nei mokesčių mokėtojui.
Įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, vienas iš reikalavimų yra besikreipiančio asmens suinteresuotumas. Reikalavimas dėl suinteresuotumo yra įtvirtintas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą (dėl pažeistos ar ginčijamos teisės apgynimo) turi teisę kiekvienas suinteresuotas subjektas. Iš daugkartinės LVAT praktikos matyti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl viešojo administravimo srityje priimtų individualių teisės aktų, sukeliančių jam teisines pasekmes, t. y. darančių įtaką asmens teisėms ir įstatymų saugomiems interesams (pvz. LVAT 2017-04-26 nutartis Nr. AS-28-438/2017). Taigi, teisinių pasekmių nesukeliantis aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2011-06-20 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis Nr. A261-69/2011, 2017-11-08 nutartis Nr. AS-945-756/2017).
Byloje nustačius, jog pareiškėjos skundžiamas VMI 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. (32.41-GPM)RM-25832) yra išskirtinai informacinio – konsultacinio pobūdžio ir nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių nei pareiškėjai, nei mokesčių administratoriui, ir toks raštas negali būti administracinio ginčo dalyku, administracinė byla šioje dalyje nutrauktina.
Dėl VMI 2017 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (32.41-GPM)RM-20144
Pareiškėja skundu teismui prašo panaikinti ir VMI 2017 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. (32.41-GPM)RM-20144, kuriuo pareiškėjai buvo išaiškinta, jog kreiptis į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) galima tik tuo atveju, kaip tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kyla mokestinis ginčas – dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).
Visų pirma svarbu pastebėti, kad pareiškėja skundu teismui nepateikė jokių argumentų dėl VMI 2017 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (32.41-GPM)RM-20144 teisėtumo ir / arba pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas ex oficio taip pat nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje įtvirtintų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų - VMI teisingai pareiškėjai išaiškino mokestinio ginčo sąvokos esmę ir teisingai apibrėžė MGK kompetenciją spręsti būtent mokestinius, o ne viešojo administravimo srities, ginčus, todėl pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Dėl Komisijos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 3R-9(AG-353/04-2017)
2017 m. gruodžio 11 d. pareiškėja kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją su skundu prašydama panaikinti VMI 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (32.41-GPM)RM-25832 ir 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (32.41-GPM)RM-29144 bei laikyti, kad pardavus 2011 m. sausio 17 d. įsigytus komercinės paskirties statinius nuosavybėje neišlaikius 10 metų, statinių pardavimo pajamos būtų priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų pagal senąją įstatymo redakciją (Komisijos bylos medžiagos b.l. 1-3).
2018 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 3R-9(AG-353/04-2017) (Komisijos bylos medžiagos b.l. 42) Komisija pareiškėjos skundą atmetė. Komisija konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos netenkina VMI pateiktų atsakymų turinys, nėra pagrindas laikyti, jog VMI įstatymu nustatyta pareigą (MAĮ 12 str. 2 d., 26 str. 1 d.) teikti konsultacijas ir informaciją mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais atliko netinkamai.
Skundu teismui pareiškėja, prašydama panaikinti ir Komisijos sprendimą nepateikia jokių argumentų ir dėl šio ginčijamo sprendimo. Skunde teismui iš esmės yra pakartotas (beveik pažodžiui) skundo Komisijai turinys, tačiau jokių argumentų dėl Komisijos sprendime atlikto situacijos vertinimo ir padarytų išvadų pareiškėja nepateikia, todėl teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti ir šį pareiškėjos reikalavimą (ABTĮ 91 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,
nusprendžia:
administracinę bylą Nr. eI-1824-643/2018 dalyje dėl I. J. reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. (32.41-GPM)RM-25832 nutraukti.
Likusioje dalyje pareiškėjos I. J. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.