- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-19
- Bylos Nr.
- A-469-1052-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- Darbo
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos socialdemokratų
- Kategorijos
- 18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Antano Ablingio ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Darbo partijos ir atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Darbo partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos socialdemokratų partijai, Tėvynės sąjungai, Liberalų ir centro sąjungai, Liberalų demokratų partijai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, Naujajai sąjungai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, Lietuvos krikščionims demokratams ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 56 nustatė, kad Darbo partija, kartu su metine finansine veiklos deklaracija nepateikusi Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, taip pat laiku nepateikusi savo finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį bei savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Tuo pačiu sprendimu Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė neskirti Darbo partijai valstybės dotacijos už 2006 metų antrąjį pusmetį ir šios dotacijos dydį paskirstyti kitoms politinėms partijoms ( b.l. 185-187, t. 1). 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 59 Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija paskirstė valstybės biudžeto dotacijos dalį Lietuvos socialdemokratų partijai, Tėvynės sąjungai, Liberalų ir centro sąjungai, Liberalų demokratų partijai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, Naujajai sąjungai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, Lietuvos krikščionims demokratams ir patvirtino pažymą Lietuvos Respublikos finansų ministerijai apie valstybės biudžeto dotacijos dalies paskirstymą nurodytoms politinėms partijoms (b.l. 188-189, t. 1).
Šalies argumentai
Darbo partija kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 ir 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59. Skunde nurodyta, kad pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio nuostatas, ar politinių partijų metinių finansinės veiklos deklaracijų, politinių kampanijų finansavimo ataskaitų, politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščių duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotus duomenis, ar politinių partijų finansinė veikla tvarkoma Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, tikrina Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri savo patikrinimo išvadas pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai. Pareiškėjo teigimu, Valstybinė mokesčių inspekcija neatliko Darbo partijos patikrinimo, todėl Vyriausioji rinkimų komisija negalėjo konstatuoti Darbo partijos finansinės veiklos pažeidimo ir jo vertinti. Pareiškėjo tvirtinimu, apskaitos žurnalo kopijos bei audito išvados pavėluotas pateikimas Vyriausiajai rinkimų komisijai negali būti vertinamas kaip nurodytų dokumentų nepateikimas apskritai, toks veiksmas negali būti laikomas šiurkščiu įstatymo pažeidimu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 dalies prasme. Darbo partija skunde pažymėjo, jog Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 31 d. rašte Nr. 8.2-2739(04) išdėstytais ikiteisminio tyrimo duomenimis bei, savarankiškai tirdama Darbo partijos finansinę veiklą, perėmė ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijas, nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje (iš esmės konstatavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 221 straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo sudėtį). Tuo, pareiškėjo nuomone, Vyriausioji rinkimų komisija pažeidė įrodymų leistinumo principą bei viršijo savo kompetenciją. Pareiškėjo teigimu, Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama klausimą dėl valstybės dotacijos skyrimo, atskiru sprendimu privalėjo konstatuoti šiurkštų įstatymo pažeidimą, suteikti galimybę Darbo partijai šį sprendimą apskųsti ir, tik tokiam sprendimu įsiteisėjus, priimti sprendimą dėl valstybės dotacijos Darbo partijai neskyrimo. Darbo partijos nuomone, atsakovas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu išsprendęs du klausimus, pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas. Darbo partija skunde nurodė ir tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą priėmė posėdyje, kurio vienas iš darbotvarkės klausimų buvo „Dėl valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai". Nei iki posėdžio pradžios, nei jo metu darbotvarkė pakeista nebuvo. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vyriausioji rinkimų komisija, 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje svarstydama klausimą dėl Darbo partijos galimai padarytų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų, pažeidė Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 31 ir 32 punktų nuostatas. Be to, Darbo partija pažymėjo, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje svarstytu klausimu dėl Darbo partijos galimai padarytų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 34 ir 35 punktų nustatyta tvarka nebuvo pateiktas sprendimo projektas, o balsuojant už pirmininko neva pateiktą sprendimo projektą, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas rankos pakėlimu nebalsavo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 rezoliucinėje dalyje nurodyti du sprendimai, nors Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje buvo balsuojama tik vieną kartą. (b.l. 3-10, t. 1).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija su pareiškėjo skundu nesutiko, atsiliepime nurodydamas, kad Darbo partija, ne vėliau kaip iki kovo 1 dienos teikdama Vyriausiajai rinkimų komisijai metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją, turėjo pareigą šiai komisijai pateikti ir patvirtintą apskaitos žurnalo kopiją. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas šios pareigos neįvykdė ir patvirtintą apskaitos žurnalo kopiją Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė tik skundžiamo sprendimo priėmimo dieną, t.y. 2006 m. lapkričio 14 d. Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjas per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki 2006 m. balandžio 1 d., nepateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai nepriklausomo audito išvados. Atsakovo tvirtinimu, nepriklausomo audito išvadą Darbo partija pateikė tik 2006 m. rugpjūčio 18 d., kartu pateikdama ir patikslintą 2005 metų finansinės veiklos deklaraciją. Vyriausioji rinkimų komisija nesutiko su skundo argumentu, jog pavėluotas dokumentų pateikimas nėra įstatymo pažeidimas. Priešingai, jos tvirtinimu, privalomų pateikti dokumentų nepateikimas laikytinas šiurkščiu įstatymo pažeidimu, dėl to pareiškėjai pritaikyta įstatyme numatyta atsakomybė. Vyriausioji rinkimų komisija pažymėjo, kad pareiškėjas privalomų dokumentų Vyriausiajai rinkimų komisijai nepateikė dėl savo kaltės ir be pateisinamų priežasčių. Vyriausioji rinkimų komisija nurodė ir tai, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o jai pateikta Darbo partijos 2005 metų finansinės veiklos deklaracijos auditoriaus nuomonė yra sąlyginė. Padaryta išvada, kad negalima nustatyti, ar pareiškėjo finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, ir ši aplinkybė atsakovės įvertinta kaip šiurkštus įstatymo pažeidimas. Atsakovo tvirtinimu, tokio įstatymo pažeidimo fakto konstatavimas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo prasme nepažeidžia pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos ir neįrodo jos kaltės nusikaltimo padaryme. Atsakovo nuomone, balsavimas dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimo pobūdžio reiškia ir atitinkamo sprendimo dėl dotacijos skyrimo politinei partijai priėmimą. Todėl Vyriausioji rinkimų komisija, balsuodama dėl valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai ir priimdama sprendimą, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nepažeidė. Vyriausioji rinkimų komisija pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje komisijos nariai savo valią išreiškė balsavimo metu, savo valios išraiškos neginčijo, pareiškimų ar kitokio pobūdžio informacijos dėl darbotvarkės, netinkamai suformuluoto balsavimui pateikto klausimo ar kitokių pastabų dėl balsavimo procedūros nepareiškė. Atsakovo nuomone, Darbo partija kvestionuoja komisijos narių valią, neturėdama tam teisinio pagrindo. Pažymėta, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu valstybės biudžeto dotacijos dydis politinėms partijoms paskirstytas proporcingai, vadovaujantis dotacijų dydžio nustatymo ir paskirstymo taisyklėmis, todėl naikinti šį sprendimą nėra įstatyminio pagrindo (b.l. 100-109, t. 1).
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos socialdemokratų partija su skundu nesutiko, nurodydamas, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, jog apskaitos žurnalo kopija turi būti pateikiama kartu su finansinės veiklos deklaracija. Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata taip pat imperatyviai nustato trijų mėnesių nuo finansinių metų pabaigos terminą, per kurį Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti pateikta nepriklausomo audito išvada, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą. Lietuvos socialdemokratų partijos teigimu, tokio termino nustatymas reiškia, kad politinė partija negali pasirinkti savo elgesio varianto. Lietuvos socialdemokratų partija pažymėjo, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas nenumato, jog klausimas dėl valstybės dotacijos neskyrimo turi būti sprendžiamas tik prieš tai politinei partijai realizavus galimybę ginčyti teisme veiksmo įvertinimą šiurkščiu įstatymo pažeidimu (b.l. 153-155, t. 1).
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys Naujoji sąjunga, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepimuose jokių sutikimo ar nesutikimo su skundu argumentų nenurodė (b.l. 1-2, t. 2; b.l. 10-11, t. 2; b.l. 74-75, t. 2 ).
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime taip pat nenurodė sutikimo ar nesutikimo su skundu argumentų, tik pabrėžė, kad 2006 m. lapkričio 21 d. gavusi iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, pervedė valstybės dotacijos dalį už 2006 metų antrąjį pusmetį politinėms partijoms, kaip tai nurodyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktoje pažymoje (b.l. 4-5, t.2).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies - Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 pakeitė, pašalindamas iš jo 1 punkto rezoliucinės dalies nuostatą „ji taip pat pažeidė šį įstatymą savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę (15 straipsnio 3 dalis)". Kitoje dalyje Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 paliktas nepakeistas, skundą atmetant kaip nepagrįstą. Nustatyta, kad Darbo partija 2006 m. kovo 1 d. pateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją. Deklaracijoje nurodyta, kad Darbo partija per 2005 kalendorinius metus gavo 1 972 057,23 Lt pajamų (b.l. 132-134, t. 1). Vadovaujantis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 24 straipsnio nuostatomis, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę kaip 3000 MGL (375000 Lt) dydžio pajamų sumą, ji turi atlikti nepriklausomą savo veiklos auditą ir per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki 2006 m. balandžio 1 d., pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nepriklausomo audito išvadą. Tačiau UAB „Alvigdos auditas" auditoriaus išvadą Vyriausiajai rinkimų komisijai Darbo partija pateikė tik 2006 m. rugpjūčio 18 d., kartu pateikdama ir patikslintą 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją ( b.l. 192-194, t.1).
Administracinėje byloje įrodymų, patvirtinančių objektyvias priežastis, sutrukdžiusiais Darbo partijai pateikti nepriklausomo audito išvadas įstatymo nustatytu laiku, t.y. iki 2006 m. balandžio 1 d., nesurinkta. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, jog Darbo partija, nesudariusi sutarties, uždarajai akcinei bendrovei „Audito pulsas" 5000 Lt avansą sumokėjo 2006 m. kovo 29 d. ( b.l. 143, t. 1) ir tik po Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. birželio 12 d. priminimo 2006 m. birželio 27 d. raštu informavo Vyriausiąją rinkimų komisiją, jog UAB „Audito pulsas" 2006 m. birželio 9 d. atsisakė užbaigti Darbo partijos nepriklausomą 2005 metų auditą (b.l. 142, t. 1; b.l. 143, t. 1).
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 1, 5 dalimis, 22 straipsnio 9 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi. Bylos duomenys neginčytinai patvirtino, kad Darbo partija, 2006 m. kovo 1 d. pateikdama 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją, Vyriausiajai rinkimų komisijai nepateikė patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos. Patvirtintą šio žurnalo kopiją pareiškėjas Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė tik 2006 m. lapkričio 14 d., t.y. skundžiamo sprendimo priėmimo dieną (b.l. 123, t. 1). Darbo partijos vyr. buhalterė teisme paaiškino, kad apskaitos žurnalas 2005 metais nebuvo vedamas, o 2006 m. lapkričio 14 d. Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktame apskaitos žurnale esantys duomenys įrašyti 2006 metais. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar saugotinų dokumentų praradimas yra laikomas šiurkščiu įstatymo pažeidimu. Politinė partija už Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimus atsako šio įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka (įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį politinei partijai, padariusiai šiurkštų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis (jo dalis paskirstoma kitoms politinėms partijoms), politinė partija turi teisę pradėti gauti biudžeto asignavimų pusmetinį dydį tik kitą pusmetį nuo pažeidimo pašalinimo (30 straipsnio 1 dalis).
Teismas konstatavo, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies normos yra imperatyvios. Tai reiškia, jog šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas politinė partija ne tik privalo įvykdyti, bet ir įvykdyti įstatymo nustatytu laiku. Pareiškėjas, įstatymo nustatytu terminu nepateikdamas Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiurkštus šio įstatymo pažeidimas yra pagrindas politinei partijai neskirti valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu pagrįstai pripažino pareiškėjo padarytus pažeidimus - patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados nepateikimą - šiurkščiais įstatymo pažeidimais ir pagrįstai Darbo partijai neskyrė valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio.
Nustatyta, jog apie Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdį, kurio metu buvo priimtas skundžiamas sprendimas, paskelbta Lietuvos Respublikos Seimo interneto tinklalapyje 2006 m. lapkričio 13 d. Šiame pranešime nurodyta posėdžio darbotvarkė, kurios 2 punktas skelbė, kad bus nagrinėjamas klausimas dėl Valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai (b.1.71, t. 1). Byloje esanti Vyriausiosios rinkimų komisijos nario pažyma „Dėl Darbo partijos finansinės veiklos įvertinimo" išplatinta prieš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdį. Šioje pažymoje nurodytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis įvertinimas ir pasiūlyti trys galimi Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo svarstomu klausimu variantai, iš kurių vienas - neskirti 2006 m. II pusmečio valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai (b.l. 72-75, t. 1). Teismo konstatavimu, kadangi pagrindas neskirti dotacijos politinei partijai yra Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo šiurkštus pažeidimas, faktinių aplinkybių, susijusių su šio įstatymo pažeidimu, nustatymas bei jų įvertinimas yra neatsiejama dotacijos skyrimo politinei partijai klausimo dalis. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 23 patvirtino, kad komisijos nariai, pasisakydami klausimu dėl dotacijos skyrimo ar neskyrimo Darbo partijai, suprato svarstomą klausimą, sprendimo projektą ir balsuodami išreiškė savo valią (b.1.110-122, t. 1). Todėl skundo argumentas, jog Vyriausioji rinkimų komisija, 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje svarstydama Darbo partijos pažeidimus ir juos vertindama, pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 44, 31, 32, 33, 35 bei 36 punktų reikalavimus, atmestas kaip nepagrįstas.
Nustatyta, jog Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d. priėmė vieną sprendimą, kuriuo išsprendė du klausimus. Tačiau, teismo konstatavimu, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nenumato, kad valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai klausimu Vyriausioji rinkimų komisija privalo priimti du administracinius aktus. Kaip nustatyta iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo Nr. 23, Vyriausios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje dalyvavo 14 Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Komisijos posėdžiui pirmininkavo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Už valstybės biudžeto dotacijos skyrimą Darbo partijai balsavo 7 komisijos nariai, prieš - 6 komisijos nariai. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas posėdžio metu informavo savo balsą atiduodąs už tai, kad Darbo partijos padaryti pažeidimai yra šiurkštūs ir partijai negali būti skiriama biudžeto dotacija. Šių aplinkybių tiek pareiškėjos atstovas, tiek atsakovės atstovai teisme neginčijo. Konstatuota, jog pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 52 punktą šios komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu. Byloje duomenų, jog komisijos nariai negalėjo pasinaudoti šia jiems suteikta teise ar kitaip jiems buvo suvaržyta galimybė išreikšti savo valią svarstomu klausimu, nesurinkta. Nustatyta, jog balsavimas vyko atvirai, o balsams pasidalijus po lygiai, balsavimo rezultatus lėmė posėdžio pirmininko balsas (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento 54 punktas). Darbo partijos skundo argumentas, jog Vyriausiosios komisijos pirmininkas nebalsavo ir taip neišreiškė savo pozicijos svarstomu klausimu, paneigtas Vyriausiosios komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo duomenimis bei paties Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, atstovavusio teisme atsakovę, paaiškinimais.
Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 rezoliucinėje dalyje taip pat nurodyta, kad Darbo partija pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinė veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Iš sprendimo turinio nustatyta, kad šią išvadą Vyriausioji rinkimų komisija padarė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2006 m. spalio 31 d. rašte Nr. 8.2-2739(04) nurodytais duomenimis bei auditoriaus A.K., atlikusio Darbo partijos finansinės veiklos auditą, paaiškinimais. Teismo konstatavimu, politinės partijos finansinės veiklos įvertinimas galimas atlikus jos finansinės veiklos patikrinimą. Finansinės veiklos patikrinimas reikalauja specialių žinių, todėl tokį patikrinimą gali atlikti tik tam kompetentingos institucijos ar asmenys, turintys specialių žinių ir teisę atlikti tokį patikrinimą. Teismas vadovavosi Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu Vyriausiosios rinkimų komisijos uždaviniu įstatymų nustatyta tvarka ir formomis kontroliuoti politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimą, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija politinių partijų finansinę veiklą ir politinių kampanijų finansavimą kontroliuoja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo ribose. Nurodyta, jog kontroliuodama, kaip politinė partija laikosi kitų įstatymų nustatytų reikalavimų, Vyriausioji rinkimų komisija turi teisę kreiptis į institucijas, kurioms įstatymų suteikta kompetencija leidžia atlikti tokius patikrinimus. Pažymėta ir tai, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalis besąlygiškai įpareigoja Valstybinę mokesčių inspekciją tikrinti, ar politinių partijų finansinė veikla, politinių kompanijų finansavimas tvarkomas teisės aktų nustatyta tvarka bei ar metinių politinių partijų finansinės veiklos deklaracijų, apskaitos žiniaraščių duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotų pajamų duomenis. Tokio Darbo partijos patikrinimo Valstybinė mokesčių inspekcija nėra atlikusi (b.l. 197, t. 1), o ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei įtarimų pareiškimas Darbo partijai, teismo konstatavimu, nėra besąlyginis pagrindas išvadai, jog negalima nustatyti, ar Darbo partijos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Todėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr.56 1 punktas pakeistas, pašalinant iš sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto nuostatą, kad Darbo partija pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų, patvirtintų 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088, 5.1.1. punkte aptartu valstybės biudžeto dotacijos politinėms partijoms apibrėžimu. Konstatuota, jog piniginius išteklius valstybės iždo sąskaitoje valdo Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, ji perveda vadovaudamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikta pažyma. Vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr.59 paskirstydama valstybės biudžeto dotacijos dalį kitoms partijoms, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 30 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Todėl panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK) 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59 nenustatyta įstatyminio pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti ir ištirti daug naujų įrodymų. Apeliantas paaiškina neskundžiantis tos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas Darbo partijos skundas. Apeliantas pažymi, jog Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje išvardintos veikos, kurios laikomos netinkama veikla. Privalomų pateikti dokumentų nepateikimas pats savaime nelaikomas šiurkščiu Įstatymo pažeidimu. Tokiu jį turėjo pripažinti VRK, išnagrinėjusi visas su šiuo faktu susijusias aplinkybes. Visos aplinkybės, susijusios su nepriklausomo audito pavėluotu atlikimu, išnagrinėtos VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje bei nagrinėjant administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Nurodoma, jog Darbo partijai nuolatines audito paslaugas teikė UAB „Audito pulsas", kuriai partija 2006 m. kovo 29 d. sumokėjo 5 000 Lt dydžio avansą, ši įmonė pradėjo auditą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Darbo partijos veiklos auditas buvo pradėtas iki Įstatymo nustatyto termino, tačiau vėliau nurodyta įmonė pati savavališkai auditą nutraukė ir jokios išvados nei partijai, nei VRK nepateikė. Apie šias aplinkybes 2006 m. birželio 27 d. Darbo partija informavo VRK. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2006 m. gegužės 19 d. Darbo partijos būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu buvo paimti visi finansiniai dokumentai, jų kopijos iš esmės pradėtos gauti tik nuo 2006 m. liepos 20 d. (apie tai liudija Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. liepos 20 d. raštas Nr. 8.2.-1897 (04)). Paaiškinama, jog Darbo partijos buhalterinė apskaita buvo kompiuterizuota. 2006 m. gegužės 19 d. kratos metu paimti kompiuteriai bei laikmenos iki šios dienos negrąžinti, o galimybės nusikopijuoti šiuos duomenis Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra iki šiol nesuteikia. Tokiu būdu, UAB „Audito pulsas", pradėjusi auditą, iš esmės jo baigti negalėjo, o kita audito kompanija UAB „Alvigdos auditas" auditą baigė tik po to, kai iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros buvo gautos finansinių dokumentų kopijos. Jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas norėjo išsiaiškinti objektyvias priežastis, dėl kurių UAB „Audito pulsas" nebaigė audito, apelianto teigimu, jis galėjo į teismo posėdį iškviesti šios įmonės atstovus ir juos apklausti (tokiai būtinybei iškilus dabar, tai padaryti galėtų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą). VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime nurodė, kad nesulaukusi Darbo partijos finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, 2006 m. birželio 12 d. raštu Nr. 2- 170 (1.5) kreipėsi į Darbo partiją, prašydama paaiškinti, dėl kokių priežasčių nepateikiama nepriklausomo audito išvada. Apelianto teigimu, iš 2006 m. gegužės 19 d. kratos protokolo ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. liepos 20 d. rašto matyti, kad Darbo partija tuo metu neturėjo jokių savo finansinės veiklos dokumentų ar jų kopijų, buvo iš esmės sutrikdyta jos finansinė - ūkinė veikla, todėl joks auditas nebuvo įmanomas. Pažymima, jog 2006 m. gegužės 19 d. kratos protokolo visiems byloje dalyvaujantiems asmenims negalima pateikti, kadangi jame užfiksuoti atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenys, kurių atskleidimas be prokuroro leidimo užtraukia atsakomybę (protokolas bus pateiktas tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinio skundo nagrinėjimo metu). Apelianto teigimu, iš esmės dėl tos pačios priežasties patikrinimo negalėjo atlikti ir Valstybinė mokesčių inspekcija, tai matyti iš jos 2006 m. spalio 17 d. rašto Nr. (21.6.32- 3). Jeigu teismas būtų norėjęs išsiaiškinti objektyvias audito išvadų nepateikimo laiku priežastis, apelianto manymu, jis galėjo iškviesti į teismo posėdį Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovą ir apklausti jį šiuo klausimu (tokiai būtinybei iškilus dabar, tai padaryti gali Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Pažymima, jog netgi esant tokioms sunkioms sąlygoms, vėluojant dėl objektyvių priežasčių, Darbo partija audito išvadą pateikė. Apelianto nuomone, audito išvados nepateikimą laiku prilygindami visiškam jos nepateikimui, VRK ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai įvardino tai kaip šiurkštų Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, juo labiau, kad Įstatymas imperatyviai nenurodo, jog privalomų pateikti dokumentų nepateikimas laiku prilyginamas jų nepateikimui apskritai.
Atsiliepimas
Apeliantas nurodo, jog VRK savo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 56 apskaitos žurnalo kopijos nepateikimą įvardijo kaip šiurkštų Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą, tačiau nei pačiame sprendime, nei VRK atsiliepime į Darbo partijos skundą nenurodyta, kodėl toks pažeidimas laikytinas šiurkščiu ir kodėl jis tokiu laikytinas vien Darbo partijos atžvilgiu. Apeliantas teigimu, VRK žinojo ir sąmoningai nutylėjo, kad 2005 metais apskaitos žurnalo nevedė ir VRK nepateikė ne tik Darbo partija, bet ir kitos politinės partijos, nes dokumentas tokiu pavadinimu apskritai neegzistuoja (spėjama, kad galėtų būti kalbama tik apie Politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštį, kurio forma patvirtinta VRK 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 326 bei suderinta su Valstybine mokesčių inspekcija). Tokiu būdu, kaip teigiama, tiek VRK, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas šiurkščiu Įstatymo pažeidimu įvardino neegzistuojančio dokumento nepateikimą laiku. 2006 m. lapkričio 14 d. Darbo partija nurodo VRK pateikusi Politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštį, kitos politinės partijos šį dokumentą VRK pateikusios įvairiu laiku (iš VRK vyresniosios specialistės Janinos Latvienės 2007 m. vasario 23 d. sudarytų lentelių matyti, kad dauguma Lietuvoje veikiančių politinių partijų nurodyto žiniaraščio VRK apskritai nėra pateikusios, o politinė partija „Naujoji sąjunga" (socialliberalai) tokį žiniaraštį pateikė 2006 m. lapkričio 10 d. faksu). Apelianto manymu, tiek VRK, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas neįsigilino į esamą situaciją, o VRK pirmininkas, 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje pristatydamas klausimą, klaidino VRK narius, dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, patikėjęs VRK atstovais, apelianto teigimu, priėmė nepagrįstą sprendimą. Jos manymu, aplinkybes galėtų paaiškinti VRK vyresnioji specialistė J. Latvienė, be to, jas patvirtina ir Naujosios sąjungos (socialliberalų) Politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščio kopija su atžyma apie jos išsiuntimą.
Darbo partija pažymi, kad iki VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio Įstatymo pažeidimai jai niekada nebuvo įvardinti, tokių pažeidimų svarstymas net nebuvo įtrauktas į 2006 m. lapkričio 14 d. VRK posėdžio darbotvarkę (pažeistas VRK darbo reglamento, patvirtinto VRK 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 44, 32 punktas). Nurodoma, jog 2006 m. lapkričio 13 d. VRK priėmus sprendimą dėl posėdžio bei jį paskelbus internetiniame puslapyje, darbotvarkės klausimas, susijęs su Darbo partija, buvo suformuluotas taip: „Dėl valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai“. Kokių nors pažeidimų konstatavimas ir jų svarstymas į 2006 m. lapkričio 14 d. VRK posėdžio darbotvarkę nebuvo įtrauktas. Tokiu būdu, apie kokius pažeidimus bus kalbama ir kokie jie bus konstatuoti, nežinojo nei vienas VRK narys. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, matyti iš to, kad 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžiui pateiktoje VRK nario J. Jasaičio pažymoje nepriklausomo audito išvados pateikimas ne laiku neįvardintas kaip šiurkštus Įstatymo pažeidimas. Priešingai, joje analizuojami UAB „Alvigdos auditas" išvados teiginiai bei jais remiamasi teikiant pasiūlymus VRK, apskaitos žurnalo kopijos nepateikimo situacija iš viso neaptarinėjama ir tai neįvardinama pažeidimu. Apeliantas teigia, jog klausimas dėl apskaitos žurnalo nepateikimo iškilo VRK posėdyje ekspromtu, nei vienas VRK narys nežinojo ir negalėjo žinoti tikros padėties, nes joks tyrimas šiuo klausimu nebuvo atliktas. Kaip paaiškėjo vėliau, VRK nariai net nežinojo, apie kokį dokumentą kalbama. Už šio pažeidimo konstatavimą ir pripažinimą šiurkščiu Įstatymo pažeidimu iš viso nebuvo balsuojama (VRK reglamento 52 p.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad klausimų pateikimo ekspromtu, t.y. be atitinkamo projekto pateikimo ir svarstymo, VRK reglamentas nenumato. Šiuo atveju ne tiek svarbu, ar buvo svarstomas vienas ar du klausimai. Sprendimas dėl Darbo partijos neva padarytų pažeidimų priimtas ne balsavimo būdu, todėl yra neteisėtas (VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolas bei posėdžio stenograma).
Žemesnės instancijos teismas
Pažymima, jog 2006 m. lapkričio 14 d. VRK priėmė sprendimą dviem klausimais: pirmuoju klausimu nustatė Darbo partijos neva padarytus šiurkščius Įstatymo pažeidimus, o antruoju nusprendė neskirti jai valstybės dotacijos už 2006 metų antrą pusmetį. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad VRK priėmė vieną sprendimą, kuriuo išsprendė du vieningus klausimus. Teismo nuomone, Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nenumato, kad valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai klausimu VRK privalo priimti du administracinius aktus. Tačiau, remdamasis Įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, apeliantas pažymėjo, jog pagal šio straipsnio nuostatas pažeidimai turi būti svarstomi ir konstatuojami per 15 dienų nuo finansinių ataskaitų gavimo dienos. Kadangi Darbo partija 2006 m. kovo 1 d. VRK pateikė metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją, VRK pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo bei kitus rezultatus turėjo savo sprendimu konstatuoti šiurkščių įstatymų pažeidimų buvimą. Toks įsitikinimas grindžiamas ir Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią, nustačius politinės partijos padarytą šiurkštų Įstatymo pažeidimą, VRK sprendimu partijai neskiriamas valstybės dotacijos pusmetinis dydis. Pažymima, jog šiurkštūs Įstatymo pažeidimai turėjo būti nustatyti tikrinant finansinės veiklos ataskaitą per 15 dienų nuo jos pateikimo ir tik konstatavus tokius pažeidimus, galėjo būti priimtas atskiras sprendimas neskirti partijai valstybės pusmetinės dotacijos. Šiuo atveju tik 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje, reaguojant į Darbo partijos atstovų priekaištus, apsižiūrėta, kad neįvardinti jokie pažeidimai (2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolas bei stenograma). Apelianto teigimu, pažeidimai buvo sugalvoti be jokio specialaus tyrimo bei atitinkamų projektų pateikimo svarstymui, teismas šioje dalyje bylą išsprendė neteisingai.
Šalies argumentai
Apeliantas remiasi VRK reglamento 52 punktu, nurodydamas, jog VRK balsuojant dėl sprendimo, realiai iš to, kaip buvo pateiktas klausimas, nebuvo galima suprasti, už ką buvo balsuojama, todėl VRK pirmininkas klausimą tikslino. Balsavimo metu, t.y. iki suskaičiuojant balsus, VRK pirmininkas rankos nekėlė, pagal VRK reglamento 52 punktą nebalsuodamas nei „už", nei „prieš", tačiau suskaičiavęs balsus (7 „už" ir 6 „prieš"), konstatavo, kad balsai pasiskirstė po lygiai. Pastebėjus nesusipratimą, pirmininkas paaiškino, kad jis balsuoja paskutinis, nors tokia jo teisė (teisė balsuoti paskutiniam po to, kai jau suskaičiuoti balsai ir yra aiškus jų pasiskirstymas) niekur nenumatyta. Apelianto manymu, esant tokiai situacijai, teismas turėjo konstatuoti, kad tikrovės neatitinka duomenys apie tai, jog balsai pasiskirstė po lygiai, kadangi tik balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas. Norėdama, kad ši situacija būtų objektyviai ištirta, Darbo partija prašiusi iškviesti į teismo posėdį visus VRK narius bei apklausti juos liudytojais. Tačiau teismas šio prašymo netenkino, apelianto teigimu, iš esmės nepagrįstai atsisakydamas tirti šią skundo dalį. Dėl atitinkamos skundo dalies pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir savo 2007 m. vasario 22 d. sprendime.
Apeliantas paaiškina Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio pagrindu prašiusi taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t.y. laikinai sustabdyti VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 ir 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 galiojimą, nes nesiėmus tokių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali būti neįmanomas. Apelianto teigimu, VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 įvykdymas ir tapo neįmanomu, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas, dar nepriėmęs Darbo partijos skundo (2006 m. lapkričio 29 d. buvo priimta nutartis, kuria iki 2006 m. gruodžio 13 d. nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti), 2006 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kuri 2006 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (3.5.1-04)- SK-063222 (teisme gautas 2006 m. gruodžio 7 d.) informavo, kad valstybės dotacijos dalis už 2006 metų antrąjį ketvirtį jau pervesta kitoms politinėms partijoms. 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas Darbo partijos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė. Apelianto teigimu, neaišku, kokiais sumetimais teismas, dar neišsprendęs Darbo partijos skundo priėmimo klausimo, užklausinėjo Lietuvos Respublikos finansų ministeriją dėl lėšų pervedimo. Keliamas klausimas, ar toks užklausimo pateikimas iš esmės nepadarė teismo sprendimo dėl VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 neįvykdomu (šio klausimo teisme išsiaiškinti nepavyko, kadangi Lietuvos Respublikos finansų ministerija, nors ir patraukta byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, į teismo posėdį neatvyko). Apeliantas nurodo, jog piniginių lėšų pervedimo kitoms politinėms partijoms aplinkybės pagal VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59 taip ir liko neišnagrinėtos, teismas jų nesiaiškino, be jokių argumentų konstatuodamas, kad panaikinti 2006 m. lapkričio 15 d. VRK sprendimą Nr. 59 nėra įstatyminio pagrindo. Teismui nesukėlė abejonių ir skunde nurodyta aplinkybė, kad 2006 m. lapkričio 15 d. VRK sprendimu Nr. 59 dalis lėšų buvo skirta neegzistuojančiam juridiniam asmeniui, t.y. Liberalų demokratų partijai, bei faktas, kad esant neišnagrinėtam ginčui teisme, VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 59 buvo skubiai įvykdytas.
Apelianto teigimu, teismas, nagrinėdamas jos 2006 m. lapkričio 24 d. skundą, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, t.y. nedalyvavo aktyviai tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jų netyrė. Be to, jis neatkreipė dėmesio į tai, kad VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 ir 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 59 yra priskirtini individualiems administraciniams aktams ir turi atitikti reikalavimus, nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis). Apelianto manymu, teismas privalėjo nustatyti, dėl kokių priežasčių Darbo partija laiku nepateikė audito išvados ir ar tai padarė vien dėl savo kaltės, vien tik paties fakto konstatavimas nebuvo pakankamas pagrindas audito išvados pateikimą ne laiku prilyginti jos nepateikimui apskritai bei tokį faktą laikyti šiurkščiu Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Teismas neišnagrinėjo klausimo ir dėl Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies taikymo, t.y. neįsigilino, kokio dokumento laiku nepateikė Darbo partija, kokia yra praktika dėl tokio dokumento pateikimo ir kaip praktikoje tokią situaciją vertina VRK. Teismas taip pat neįsigilino į faktines aplinkybes ir nenustatė, kad dviejų dokumentų pateikimas ne laiku įvertintas kaip šiurkštus Įstatymo pažeidimas tik Darbo partijos atžvilgiu, ar pagal taisykles buvo priimti ginčijami individualūs administraciniai aktai. Nors teismas konstatavo, kad jokie VRK Reglamento, patvirtinto VRK 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 44, punktai nebuvo pažeisti, jis šio klausimo iš esmės netyrė. Apelianto nuomone, reglamento 32, 33, 34, 35, 36, 41, 52 ir 54 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimą ar nepažeidimą teismas gali ištirti tik apklausęs VRK narius, dalyvavusius 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje (šį prašymą Darbo partija buvo pateikusi teismui, tačiau teismas jo netenkino). Teismas nenustatė, kokiais kriterijais remiantis, VRK dviejų dokumentų pateikimą ne laiku priskyrė prie šiurkščių Įstatymo pažeidimų ir kokias pasekmes sukėlė pavėluotas šių dokumentų pateikimas. Teismas taip pat pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnį, nepagrįstai neišsiaiškino, kodėl UAB „Audito pulsas", priėmusi avansą, pradėto daryti audito neužbaigė. Apelianto teigimu, vien konstatavimas, kad Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies normos laikomos imperatyviomis, yra nepakankamas ir formalus. Nepakankamas ir pažeidžiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus yra ir VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 vertinimas, kadangi teismas rėmėsi vien VRK 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolu Nr. 23 bei atsakovės atstovų paaiškinimais, dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų bei jos atstovų paaiškinimų nepasisakė. Pažymima, jog duomenų, patvirtinančių, kad VRK nariai negalėjo pilnai pasinaudoti savo teise ir jiems buvo suvaržyta teisė išreikšti savo valią, teismas ir nebandė gauti. Be to, jis be jokių argumentų konstatavo, kad panaikinti VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59 nėra įstatyminio pagrindo, nors šis sprendimas yra susijęs su VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 56, kurį teismas iš dalies pakeitė. Apelianto nuomone, teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalį ir 71 straipsnio 1 dalį, sudarydamas sąlygas VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 skubiam įvykdymui (nepaisant to, kad skundui nebuvo duota eiga, užklausė Lietuvos Respublikos finansų ministeriją apie minėto sprendimo įvykdymą, tokiu būdu įspėdamas ją apie Darbo partijos skundą). Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir formaliai, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsnių reikalavimus, kad visapusiškam bylos išnagrinėjimui būtina ištirti daug naujų įrodymų.
Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas, panaikinti ir skundą atmesti. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas, kuriuo buvo pakeistas jos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kelia tam tikrų abejonių Įstatymo taikymo aspektu. Paaiškinama, jog pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų Įstatymo pažeidimą, VRK sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis, jo dalis paskirstoma kitoms politinėms partijoms. Šiurkštaus Įstatymo pažeidimo atvejai nurodyti Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje. Sąrašas nėra baigtinis, VRK yra suteikta teisė šiurkščiu Įstatymo pažeidimu pripažinti ir kitus atvejus. VRK, atsižvelgdama į faktinę situaciją bei į teisinį reglamentavimą, rėmėsi dviem Įstatyme nurodytais pagrindais, kuriems esant Įstatymas laikomas pažeistu šiurkščiai (privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar saugotinų dokumentų praradimas ir kita veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę). Priimdama 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56, ji nustatė, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 9 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies normas, Įstatymo nustatytu terminu kartu su politinės partijos finansinės veiklos deklaracija nepateikdama VRK patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos (ji buvo pateikta tik 2006 m. lapkričio 24 d., t.y. priimant skundžiamą sprendimą), taip pat nepriklausomo audito išvados. Pažymima, jog minėtų dokumentų pateikimas Įstatyme nustatytais terminais reglamentuotas imperatyviomis teisės normomis, todėl šių normų pažeidimas VRK buvo įvertintas kaip šiurkštus Įstatymo pažeidimas. Su tokiu vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas, papildomai nurodydamas, kad aplinkybė, jog apskaitos žurnalas pareiškėjo apskritai nebuvo vedamas, taip pat sietina su šiurkštaus Įstatymo pažeidimo konstatavimu. Atsakovo manymu, teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino dokumentų nepateikimo aplinkybes, t.y. pareiškėjo veiksmus, iš kurių buvo matyti, kaip jis vykdo Įstatymo reikalavimus, kokiomis aplinkybėmis bando pateisinti Įstatymo nuostatų pažeidimą ir pan. Vienos iš Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų pripažinti pažeidimą šiurkščiu egzistavimas buvo patvirtintas neginčijamais rašytiniais įrodymais. Atsakovas remiasi Įstatymo 22 straipsniu, 2 straipsnio 7 dalimi, pažymėdamas, jog įstatyme įtvirtintas reikalavimas pateikti metinę finansinės veiklos deklaraciją kartu su apskaitos žurnalu yra viena iš politinės partijos veiklos skaidrumo, viešumo kontrolės, kurią atlieka VRK, garantijų (apskaitos žurnalas detalizuoja deklaracijoje nurodytą informaciją ir minėtuose dokumentuose užfiksuotų duomenų sutikrinimas, sulyginimas gali duoti labai vertingos informacijos, sprendžiant apie politinės partijos veiklą, jos finansavimą, tuo garantuojant galimybę užtikrinti, jog bus įgyvendintas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas Įstatymo tikslas). Pažymima, kad Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatyta VRK teisė reikalauti net ir pirminių apskaitos dokumentų, kuriais, kilus abejonei, būtų galima remtis, tikrinant apskaitos žurnale esančių ir finansinėje deklaracijoje apibendrintų duomenų atitikimą. Todėl apskaitos žurnalo, detalizuojančio ir paaiškinančio deklaracijoje nurodytus duomenis, pateikimas yra svarbus. Teigiama, jog pareiškėjui pateikus apskaitos žurnalą tik 2006 m. lapkričio 14 d., nei Vyriausioji rinkimų komisija, nei Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo galimybės atlikti net formalaus pateiktos finansinės veiklos deklaracijos vertinimo, nustatyti, ar apskaitos žurnale esanti informacija yra tinkamai atspindėta deklaracijoje ir kt. Nurodoma, jog finansinės veiklos deklaracijos atitikimo tikrovei nustatymui svarbi ir audito išvada. Audito išvados svarbą iliustruoja net pačios pareiškėjos veiksmai (po audito išvados pareiškėja tikslino savo finansinės veiklos deklaraciją, atsižvelgdama į audito atlikimo metu nustatytas aplinkybes). Šių argumentų visuma, atsakovo teigimu, leidžia tvirtinti, kad finansinės veiklos deklaracijos atitikimas tikrovei gali būti nustatomas ne tik Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus finansinį tyrimą, bet ir įvertinus pateiktą audito išvadą ir apskaitos žurnalą, tuo tarpu šioje situacijoje minėtų dokumentų pateikimas ženkliai pavėluotai neleido to padaryti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas finansinės veiklos deklaracijos atitikimo tikrovei nustatymą nepagrįstai susiejo vien su Valstybinės mokesčių inspekcijos atliekamu patikrinimu, kuris nebuvo galimas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (finansinės veiklos deklaracijos atitikimas tikrovei negalėjo būti nustatytas ne tik dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, bet ir dėl to, kad pareiškėjas vengė pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai Įstatyme nurodytus dokumentus). Vengimas, išsisukinėjimas nuo Įstatyme numatytos pareigos vykdymo, atsakovės teigimu, akivaizdžiai matyti ir iš byloje esančių įrodymų: auditu pradėta rūpintis tik paskutinėmis Įstatyme numatyto termino dienomis, audito išvada pateikta ženkliai pavėlavus, be to, buvo sąlyginė; VRK buvo teikiami prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms duomenys, t.y., kad audito išvados ir kitų dokumentų pareiškėjas negali pateikti dėl atliktos kratos, tuo tarpu nustatyta, jog krata buvo atliekama jau pasibaigus Įstatymo nustatytiems terminams dokumentams pateikti ir negalėjo įtakoti galimybės pateikti dokumentus, laikantis Įstatymo reikalavimų. VRK taip pat nurodo surinkusi prieštaringus duomenis apie audito atlikimą - audito bendrovės, pareiškėjo teigimu, pradėjusios daryti auditą, atsakyme pateikta informacija skyrėsi nuo pareiškėjo teiginių. Apskaitos žurnalas 2005 m. apskritai nebuvo vedamas, todėl buvo pateiktas VRK tik 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio metu, jos nariams nebeturint galimybės ištirti ir įvertinti šio dokumento. Atsakovo manymu, pareiškėjo veiksmai (neveikimas) pagrįstai buvo įvertinti kaip veikla, dėl kurios nebuvo galima nustatyti duomenų, užfiksuotų finansinės veiklos deklaracijoje, atitikimo tikrovei, t.y. šio pagrindo pripažinti Įstatymo pažeidimą šiurkščiu nustatymas buvo tarsi loginė padarytų pažeidimų seka, sudaranti pagrindą tvirtinti, kad pažeidimas iš tikrųjų buvo šiurkštus, nes pareiškėjo veiksmais (neveikimu) buvo ne tik pažeistos imperatyvios Įstatymo nuostatos, nustatančios dokumentų pateikimo terminus, bet ir dėl jų nebuvo galima nustatyti bent formalaus deklaracijos turinio atitikimo pirminiams dokumentams.
Atsiliepimas
„Naujoji sąjunga“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pažymi, kad jos veikla ir santykiai su VRK neturi nieko bendro su Darbo partijos veikla ir jos santykiais su VRK. Atkreipiamas dėmesys, kad priimant VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr.56 ir 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59, „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) į VRK posėdžius nebuvo kviečiama ir priimant minėtus sprendimus nedalyvavo. Kadangi Darbo partija jokių Naujosios sąjungos (socialliberalų) veiksmų neskundžia, „Naujoji sąjunga“ mano trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje būti negalinti.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundžiamoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymima, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu neneigia teismo sprendime konstatuotų pažeidimų fakto, skunde tik pakartojami argumentai, kurie jau paneigti byloje esančiais įrodymais. Nurodoma, kad audito bendrovės, pareiškėjo teigimu, pradėjusios daryti auditą, atsakyme pateikta informacija skyrėsi nuo pareiškėjo teiginių, be to, teiginiai apie neva laiku pradėtą auditą, kurį atliko UAB "Audito pulsas", paneigti pačio pareiškėjo į bylą kviesto liudytojo A.K. (auditorius nurodė, kad auditas, nesudarius sutarties, negali būti pradėtas). Teismas, atsakovo manymu, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė tinkamai laikęsis Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas nesiėmė priemonių pateikti įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, o apeliacinio skundo argumentai, neva pirmosios instancijos teismas turėjo tai padaryti savo iniciatyva, atsakovo manymu, nepagrįsti. Paaiškinama, jog nepriklausomo audito išvada turėjo būti pateikta per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki balandžio 1 dienos, o partijos finansinės veiklos deklaracija kartu su apskaitos žurnalo kopija - iki kovo 1 dienos (šiuo atveju nustatyta, jog apskaitos žiniaraštis 2005 metais apskritai nebuvo vedamas). Atsakovas pažymi, jog byla nagrinėjama viešame teismo posėdyje, todėl visa bylos medžiaga turi būti vieša visiems proceso dalyviams. Be to, kratos protokolas galėjo būti pateiktas teismui nagrinėjant bylą pirmąja instancija, pareiškėjas nenurodo, kokias su byla susijusias aplinkybes minėtas dokumentas gali patvirtinti ar paneigti (niekas neginčija, kad jos būstinėje 2006 m. gegužės 19 d. buvo atlikta krata). Atsakovo teigimu, apeliantas klaidingai interpretuoja ir Įstatyme nustatytų reikalavimų pateikti dokumentus imperatyvumo pobūdį - Įstatymas imperatyviai nurodo ne tik tai, kad dokumentai turi būti pateikti VRK, bet ir jų pateikimo terminus. Todėl argumentai, kad pavėluotas dokumentų pateikimas nelaikytinas imperatyvių nuostatų pažeidimu, yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai nustatė, kad VRK sprendimu išsprendė du neatsiejamus klausimus. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog komisija pirmiausia turėjo priimti sprendimą dėl to, ar padaryti Įstatymo pažeidimai laikytini šiurkščiais, ir tik po to, kai Darbo partija apskųs šį sprendimą teismui ir bus gautas teismo sprendimas, spręsti dėl valstybės biudžeto dotacijų skyrimo ar neskyrimo. Atsakovas remiasi Įstatymo 30 straipsniu, pažymėdamas, jog balsavimas už tai, kad padaryti pažeidimai nelaikomi šiurkščiais, kartu reiškia pritarimą dotacijos skyrimui, o balsavimas už tai, kad jie laikytini šiurkščiais - pritarimą, jog valstybės biudžeto dotacija negali būti skiriama (atskirti šių dviejų klausimų neįmanoma, nes bet koks balsavimas dėl Įstatymo pažeidimo pobūdžio reiškia ir atitinkamo sprendimo dėl dotacijos skyrimo priėmimą). Todėl VRK, balsuodama dėl valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai, nepažeidė teisės normų. Ši aplinkybė paneigia ir pareiškėjo argumentus dėl tariamai pažeisto VRK reglamento. Kadangi Įstatymo pažeidimo klausimas yra neatsiejamas nuo dotacijos skyrimo klausimo, kaip pažymi atsakovas, atskirai už jį balsuoti nereikia (VRK narys, pasisakydamas dėl dotacijos skyrimo, išreiškia ir poziciją dėl pažeidimo pobūdžio). Apeliantas netinkamai aiškina Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas - 15 dienų terminas skaičiuojamas ne nuo 2006 m. kovo 1 dienos, kuomet Darbo partija pateikė finansinės veiklos deklaraciją (ją patikslino 2006 m. rugpjūčio 18 d.), o nuo tada, kai VRK patikrina ataskaitas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadas bei kitą informaciją. Todėl apeliacinio skundo argumentai, neva šiurkštus Įstatymo pažeidimas turėjo būti konstatuotas iki 2006 m. kovo 15 d. atskiru sprendimu, kaip teigiama, yra visiškai nepagrįsti. Pažymima, jog Įstatyme nėra teisės normų, kurios įpareigotų VRK atskirais sprendimais konstatuoti šiurkštaus Įstatymo pažeidimo faktą ir atskirai konstatuoti pasekmes, kylančias iš tokio pažeidimo. Apeliantas nepagrįstai kelia klausimą ir dėl balsavimo procedūros - jo teiginiai dėl balsų pasiskirstymo nepagrįsti, iš jų reikėtų suprasti, kad VRK pirmininkas apskritai neturi teisės balsuoti arba šią teisę įgyja tik tuo atveju, jei balsai pasiskirsto po lygiai. Pažymima, kad nė vienas komisijos narys neskundė VRK sprendimų tuo pagrindu, kad balsavimui buvo pateikti neaiškiai suformuluoti klausimai ir jų valia buvo neteisingai atspindėta priimtuose sprendimuose. Paaiškinama, jog pirmininkui balsavus „prieš" dotacijos skyrimą, balsai pasiskirstė po lygiai ir dėl to lėmė pirmininko balsas, tai atitinka Vyriausiosios rinkimų komisijos reglamento ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo nuostatas. Nesutinkama ir su apeliacinio skundo argumentu, neva teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojais VRK narius, pažymint, jog teismo salė nėra skirta pakartotiniam balsavimui, komisijos nariai savo valią išreiškė 2006 m. lapkričio 14 d. posėdyje ir jos neginčijo (į bylą pateiktuose dokumentuose yra užfiksuota kiekvieno komisijos nario valia). Atsakovas nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumu ar nepagrįstumu. Pažymima, jog Darbo partija, žinodama, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį VRK ne vėliau kaip iki lapkričio 15 d. turi pateikti pažymą apie dotacijas Finansų ministerijai, o pagal Įstatymo 13 straipsnio 6 dalį Finansų ministerija valstybės biudžeto dotacijos dalį privalo pervesti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo aukščiau minėto termino pabaigos, galėjo rūpestingiau naudotis savo procesinėmis teisėmis ir pateikti skundą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas (dėl savo neveikimo ar netinkamo veikimo kaltinti teismą nėra teisinio pagrindo). Be to, atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, nustatančias imperatyvius dotacijų pervedimo terminus, Finansų ministerijos veiksmai, kuriais dotacijos buvo pervestos politinėms partijoms, nelaikytini skubotais, visiškai atitinka Įstatymo reikalavimus. Pažymima, jog apelianto argumentai dėl sprendimo įvykdymo galimumo ar negalimumo neturi įtakos galutiniam teismo sprendimui, jo motyvams ir byloje surinktų įrodymų vertinimui. Argumentai dėl to, kad dotacija buvo skirta neegzistuojančiai politinei partijai, taip pat nepagrįsti, kadangi pareiškėjai yra žinoma, jog Liberalų demokratų partija pakeitė pavadinimą į „Tvarka ir teisingumas“ (net ir savo skunde pareiškėja nurodė naująjį jos pavadinimą). Atsakovo teigimu, tai rodo, kad apeliantas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, reiškia nepagrįstus prašymus ir argumentus, kuriuos pats savo veiksmais paneigia. Atsakovas pažymi, jog teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nedalyvavo tiriant įrodymus, paneigtas teismo posėdžio protokoluose užfiksuotais duomenimis, kad visos bylos aplinkybės buvo nustatytos, visi byloje esantys įrodymai buvo betarpiškai ištirti teismo posėdžio metu ir įvertinti, vadovaujantis įstatymu. Atsakovo teigimu, pareiškėjas siekia bylos grąžinimo į pirmą instanciją tik tam, kad teismas surinktų įrodymus, kuriuos pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą turėjo surinkti ir pateikti teismui pats pareiškėjas. Apeliantas taip pat pateikė į bylą papildomus įrodymus, kurių jis neprašė nei prijungti prie bylos, nei išreikalauti pirmosios instancijos teismo, naujus prašymus, kurių jis nereiškė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą papildomų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribotas.
Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog pagal jos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088 5.1.1. punktą vienas iš svarbiausių Finansų ministerijos uždavinių yra valstybės piniginių išteklių valstybės iždo sąskaitoje valdymas. Minėtų nuostatų 6.8 punktas nustato, kad Finansų ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, organizuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje yra reglamentuota, kad Finansų ministerija, vadovaudamasi VRK pateikta pažyma, valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, perveda į jos sąskaitą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų pabaigos. Finansų ministerija paaiškina iš VRK 2006 m. lapkričio 21 d. gavusi VRK 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 59, kuriuo buvo patvirtinta pažyma apie valstybės biudžeto dotacijos dalies paskirstymą politinėms partijoms. Todėl, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, pervedė valstybės dotacijos dalį už 2006 metų antrąjį pusmetį politinėms partijoms. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės iždo procedūros vykdomos vadovaujantis Valstybės biudžeto lėšų išdavimo iš valstybės iždo sąskaitos taisyklėmis (toliau - Taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 195. Atsiliepime remiamasi Taisyklių 19 punktu, pažymint, jog Finansų ministerija teismo 2006 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. I-6508/2006 gavo tik 2006 m. gruodžio 1 d., t. y. po to, kai jau buvo pradėtos valstybės iždo procedūros, pervedant valstybės dotacijos dalį už 2006 metų antrąjį pusmetį politinėms partijoms pagal VRK pažymoje nurodytas sumas (apie tai teismas informuotas Finansų ministerijos 2006 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. ((3.5.1.-04)-5K-0632224)-6K-06112006. Todėl Darbo partijos teiginys, kad teismas įspėjo Finansų ministeriją apie Darbo partijos skundą, yra nepagrįstas.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai į VRK posėdžius nebuvo kviečiami ir priimant sprendimus nedalyvavo. Kadangi Darbo partija jokių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiksmų neskundžia, Lietuvos lenkų rinkimų akcija mano trečiuoju suinteresuotu asmeniu būti negalinti.
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą. Pareiškėjo manymu, teismas teisingai konstatavo, kad VRK išvada, jog Darbo partija savo veikla sudarė tokią situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar partijos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, yra paremta iš esmės vien Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2006 m. spalio 31 d. rašte Nr. 8.2- 2739 (04) išdėstytais duomenimis bei auditoriaus A. K. paaiškinimais, kad šių duomenų tokiai VRK išvadai padaryti nepakanka. Pareiškėjas nurodo manantis, kad remdamasi prokuroro S. Versecko 2006 m. spalio 31 d. rašte Nr. 8.2-2739 (04) išdėstytomis aplinkybėmis, kurios sutampa su ikiteisminio tyrimo duomenimis, išdėstytais pranešime apie įtarimą Darbo partijai baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-01075-03, VRK, pažeisdama Baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnio 1 dalį, priėmė sprendimą vykstant ikiteisminiam tyrimui. Pareiškėjo manymu, laikydama prokuroro S. Versecko pateiktus duomenis įrodymais, VRK pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 2 dalį, pagal kurią tik teismas sprendžia, ar ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys laikytini įrodymais. Konstatuodama, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, VRK, neturėdama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pavedimo, savarankiškai tirdama Darbo partijos finansinę veiklą (liudytojo apklausinėjimas, ikiteisminio tyrimo duomenų naudojimas priimant sprendimą), iš dalies perėmė ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijas, nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio byloje iš esmės tais pačiais klausimais, tokiais savo veiksmais grubiai pažeisdama Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo teigimu, VRK skunde nurodo aplinkybes, kurių nėra 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 56 - šiame sprendime VRK nedviprasmiškai nurodė išvadą padariusi pagal auditoriaus A. K. išvadoje pareikštą išlygą, o taip pat pagal prokuroro 2006 m. spalio 31 d. rašte nurodytus duomenis.
Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą atkreipia dėmesį į tai, kad ji nedalyvauja priimant VRK sprendimus. Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Pagrindinis nagrinėjamos bylos ginčo objektas yra Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 ,,Dėl valstybės biudžeto dotacijos Darbo partijai“. Kaip matyti iš šio administracinio akto turinio, Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė neskirti Darbo partijai valstybės dotacijos už 2006 metų antrąjį pusmetį, šios dotacijos dydį paskirstant kitoms politinėms partijoms, tokio sprendimo pagrindu nurodydama tai, kad ,,Darbo partija, kartu su metine finansinės veiklos deklaracija nepateikusi Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, taip pat laiku nepateikusi savo finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį. Ji taip pat pažeidė šį įstatymą savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę (15 straipsnio 3 dalis). „ . Taigi sprendimas neskirti Darbo partijai valstybės dotacijos yra pagrįstas nurodytų įstatymo pažeidimų sutapties konstatavimu.
Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 59 dėl valstybės dotacijos dalies paskirstymo savo turiniu yra išvestinis iš pirmojo sprendimo, dėl šio administracinio akto teisėtumo pareiškėjas savarankiškų argumentų nepateikia, todėl teismo sprendimą jo atžvilgiu lems tai, kaip bus išspręstas pirmasis pareiškėjo reikalavimas.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalis, kuria konstatuota, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, yra nepagrįsta kompetentingų vertinti finansinės veiklos ir apskaitos teisėtumą valdžios institucijų išvadomis ir šią sprendimo dalį panaikino. Kartu bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies pažeidimai (patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos nepateikimas Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai kartu su metine finansinės veiklos deklaracija, taip pat finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados nepateikimas laiku) Darbo partijos veikloje konstatuoti pagrįstai, tai yra šiurkštūs įstatymo pažeidimai, pakankami taikyti įstatymo numatytą sankciją- neskirti partijai valstybės dotacijos dalies.
Nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus teisėjų kolegija turi nustatyti, ar nurodytos pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra teisingos.
Dėl atsakovo ginčijamos teismo sprendimo dalies
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 56, pašalinant iš jo teiginį, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Atsakovas laikosi pozicijos, kad įstatyminis ginčo teisinių santykių reguliavimas ir faktinės aplinkybės suteikė Vyriausiajai rinkimų komisijai teisę ir pagrindą teismo sprendimu panaikintai sprendimo daliai priimti.
Vertinant atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumą būtina taikyti bendruosius viešojoje teisėje veikiančius teisinio reglamentavimo principus. Kaip jau ne kartą yra pažymėta administracinių teismų praktikoje, viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų ( intra vires / ultra vires) kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo (valstybės valdymo) subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 2 dalis).
Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kitų valstybės institucijų kompetencijos ribos vertinant politinių partijų finansavimo klausimus yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. Nr. IX-2428) 22 straipsnyje ,,Politinių partijų ir politinių kampanijų finansinės veiklos kontrolė“.
Šio įstatymo straipsnio 2 dalis nustato:
,, Vyriausioji rinkimų komisija:
1) kontroliuoja, kaip politinės partijos, pretendentai, kandidatai, referendumų iniciatoriai ar oponentai bei kiti politinių kampanijų dalyviai laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų;
2) sudaro sąlygas ir atsako, kad jos interneto tinklalapyje politinių partijų finansinės veiklos, politinių kampanijų finansavimo, viešosios informacijos rengėjo ar platintojo deklaracijos, pradinės ir galutinės politinių kampanijų finansavimo ataskaitos būtų skelbiamos nedelsiant gavus šių ataskaitų duomenis, atnaujinamos ir šie duomenys atitiktų gautą informaciją;
3) kontroliuoja, kaip vykdomas šis įstatymas, ir siūlo traukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus arba kreipiasi į kitas institucijas, kurioms įstatymų suteikta kompetencija leidžia patikrinti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų reikalavimų;
4) kasmet nustato maksimalius politinės kampanijos išlaidų konkrečiose rinkimų apygardose dydžius ir juos skelbia iki finansinių metų pradžios;
5) registruoja aukų lapus, juos išduoda bei kontroliuoja jų naudojimą;
6) išduoda politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščius.“.
3 – je to paties straipsnio dalyje yra įtvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos įgalinimai Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo taikymo srityje: ,,Valstybinė mokesčių inspekcija“ :
1) tikrina, ar metinių politinių partijų finansinės veiklos deklaracijų, politinių kampanijų finansavimo ataskaitų, politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščių duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotų pajamų duomenis;
2) tikrina, ar politinių partijų finansinė veikla, politinių kampanijų finansavimas tvarkomas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
3) tikrinimų išvadas pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai.“.
Kaip nurodyta pirmiau, Vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 56, be kitų teiginių, konstatavo ir tai, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Iš cituotų pirmiau Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad vertinti politinės partijos finansinės veiklos deklaracijos duomenų teisingumą (atitikimą tikrovei) yra įgaliota Valstybinės mokesčių inspekcija, o ne Vyriausioji rinkimų komisija; iš šio teiginio nuosekliai išplaukia išvada, kad būtent ši valstybės institucija yra kompetentinga spręsti ir tai, ar politinės partijos vykdoma buhalterinė apskaita leidžia patikrinti jos duomenų tikrumą. Bylos medžiaga rodo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nėra pateikusi atsakovui išvadų dėl Darbo partijos finansavimo buhalterinės apskaitos tinkamumo; šios institucijos 2006 m. spalio 17 d. rašte atsakovui yra nurodyta, kad Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus, 2006 m. balandžio 5 d. pradėjo Darbo partijos 2005 m. finansinės veiklos tikrinimą, siekiant tikrinimo išvadą pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai, tačiau tokios išvados negali pateikti kol nebus gauti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti, kad Darbo partija pateikė neteisingą 2005 m. finansinės veiklos ataskaitą, ir dėl to galintys turėti įtakos patikrinimo baigčiai.
Pažymėtina ir tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija, darydama išvadą dėl Darbo partijos finansinės deklaracijos tikrumo patikrinimo negalimumo, rėmėsi duomenų šaltiniais, kurie nėra pakankami tokiai išvadai padaryti. Nekaltumo prezumpcijos principas neleidžia fakto, kad dėl Darbo partijos finansinės veiklos vyksta ikiteisminis tyrimas, kurio metu yra pareikšti įtarimai, kad partija apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, prilyginti įrodymui, kad partija savo veiksmais sudarė situaciją, kurioje negalima patikrinti finansinės apskaitos teisingumo. UAB ,,Alvigdos auditas“ pateikti paaiškinimai Vyriausiajai rinkimų komisijai rodo, kad auditoriai laikosi pozicijos, jog Darbo partijos 2005 m. finansinės veiklos deklaracija ,,visais reikšmingais atžvilgiais“ atitinka buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės reikalavimus, o audito metu nustatyti vidaus kontrolės sistemos trūkumai esminės įtakos tokiam vertinimui neturi (b. t. 1 , l. 136). Kaip jau nurodyta, Valstybinė mokesčių inspekcija savo teiginį, kad negali užbaigti 2006 m. balandžio mėnesį pradėto Darbo partijos finansinės veiklos patikrinimo, sieja ne su pareiškėjo veiksmais ar neveikimu, o su būtinybe įvertinti ikiteisminio tyrimo duomenis.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, viršijo savo įstatyminę kompetenciją, todėl pirmosios instancijos teismas šią skundžiamo atsakovo sprendimą dalį panaikino pagrįstai. Tenkinti atsakovo apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Dėl pareiškėjo ginčijamos teismo sprendimo dalies
Vienu iš apeliacinio skundo argumentų pareiškėjas nurodo tai, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas be pakankamo faktinio ir įstatyminio pagrindo pripažino, kad Darbo partija padarė šiukščius Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimus. Dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių pripažinus, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalis, kuria Darbo partija pripažinta savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios neįmanoma nustatyti jos pateiktos finansinės deklaracijos duomenų tikrumo, yra neteisėta ir naikintina, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku tampa klausimas, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Darbo partija įvykdė kitus 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime įvardintus įstatymo pažeidimus, taip pat - ar šie pažeidimai pripažintini šiurkščiais Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo prasme, t.y. yra tokie, dėl kurių partijai galima taikyti sankciją ir neskirti dalies valstybės dotacijos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad Darbo partija, kartu su metine finansinės veiklos deklaracija nepateikusi Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, taip pat laiku nepateikusi savo finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados padarė šiurkščius Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimus.
Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas nustato politinių partijų finansinės veiklos dokumentų pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai reikalavimus: pagal įstatymo 22 straipsnio 9 dalies normą politinės partijos privalo kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1 dienos, pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai praėjusių kalendorinių metų metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją; įstatymo 19 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad kartu su finansinės veiklos deklaracija turi būti pateikta ir apskaitos žurnalo kopija; pagal įstatymo 24 straipsnio 1 dalį politinė partija, per kalendorinius metus gavusi didesnę kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą, per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki balandžio 1 d. , turi atlikti finansinį auditą ir pateikti jo išvadą Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Darbo partijos 2005 m. apskaitos žurnalo kopija atsakovui buvo pateikta 2006 m. lapkričio 14 d., nepriklausomo audito išvada - 2006 m. rugpjūčio 18 d., byloje nėra ginčo dėl to, kad audito išvadą pareiškėjas privalėjo pateikti. Taigi galima konstatuoti, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus dokumentų pateikimo terminus Darbo partija pažeidė. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas kvalifikuoja šią faktinę situaciją kaip šiurkščius įstatymo pažeidimus, tokio vertinimo pagrindu nurodydami tai, kad įstatymas imperatyviai nustato ne tik reikalavimą pateikti finansinės veiklos dokumentus, bet ir jų pateikimo terminus, be to nagrinėjant bylą nenustatyta nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kurios būtų sutrukdę pateikti finansinės veiklos dokumentus įstatymo nustatytais terminais.
Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas 30 straipsnio 1 dalyje nustato taisyklę, pagal kurią šiurkštus šio įstatymo pažeidimas yra pagrindas politinei partijai taikyti sankciją- neskirti valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio. Baigtinio šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų sąrašo įstatymų leidėjas nėra įvardijęs, tačiau įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad sprendžiant dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimo klausimą ,,šiurkščiais įstatymo pažeidimais šio straipsnio 2 dalyje laikoma netinkama veikla, nurodyta šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, kita veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, ir privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar saugotinų dokumentų praradimas, taip pat kita veikla, kurią Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta šiurkščiai pažeidžiančia šio įstatymo reikalavimus.“.
Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis apibrėžia šio įstatymo tikslą - ,,užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą bei viešumą, nustatyti, kaip finansuojamos politinės partijos bei politinės kampanijos, ir sukurti veiksmingą bei skaidrią politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę.“.
Vertinant cituotų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 1 straipsnio 1 dalies normų turinį visumos šio įstatymo nuostatų kontekste galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas kaip šiurkščius kvalifikuoja tuos įstatymo pažeidimus, kurie žymiai apsunkina ar daro negalimu įstatymo tikslų pasiekimą.
Įstatymas politinės partijos finansinės veiklos dokumentų pavėluoto pateikimo šiukščiu įstatymo pažeidimu tiesiogiai neįvardija. Neabejotinai yra galimos faktinės situacijos, kai nurodyti pirmiau dokumentų pateikimo terminai yra pažeidžiami nežymiai- viena ar keliomis dienomis; nėra pagrindo prielaidai, kad toks pavėlavimas galėtų sutrikdyti Vyriausiajai rinkimų komisijai tinkamai vykdyti partijos finansinės veiklos kontrolę.
Dėl šių argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų finansinės veiklos dokumentų pateikimo terminų pažeidimo konstatavimas nėra pakankamas pripažinti, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą. Visais atvejais būtina vertinti, kokias realias pasekmes toks pavėlavimas sukėlė, t.y. kaip buvo paveikta partijų ir politinių kampanijų efektyvios finansavimo kontrolės ir kt. įstatyminių tikslų realizavimo galimybė.
Kaip jau nurodyta pirmiau šioje nutartyje Darbo partija įstatyminius finansinių dokumentų pateikimo terminus pažeidė ženkliai, tačiau savo poziciją šiame ginče grindžia ir tuo, kad 2006 m. gegužės 19 d. atsirado nuo jos valios nepriklausanti aplinkybė, sutrukdžiusi paruošti ir pateikti atsakovui reikiamus dokumentus- Darbo partijos būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu buvo paimti finansinės apskaitos dokumentai.
Apeliacinės instancijos teismui pateiktos Vyriausiosios rinkimų komisijos vyresniosios specialistės Janinos Latvėnienės sudarytos lentelės duomenys rodo, kad finansinės veiklos dokumentus galimai vėlavo pateikti arba kai kurių iš jų iš viso nepateikė ir kitos politinės partijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas savo veikloje taikydamas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo normas ne visais atvejais finansinės politinių partijų veiklos dokumentų pateikimo reikalavimų pažeidimus vertina kaip šiurkščius įstatymo pažeidimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste nurodytos pirmiau įstatymo aiškinimo ir taikymo nuostatos reiškia tai, kad siekiant nustatyti, ar Darbo partija padarė šiurkštų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, būtina ištirti, dėl kokių priežasčių Darbo partija žymiai pažeidė įstatymo nustatytus finansinės veiklos dokumentų pateikimo terminus, kokią įtaką susidariusiai situacijai turėjo Generalinės prokuratūros atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl darbo partijos finansinėje veikloje įtariamų finansinių nusikaltimų, kokias pasekmes Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo taikymo prasme sukėlė pavėluotas partijos finansinės veiklos dokumentų pateikimas, ar šios pasekmės atsirado dėl pareiškėjo kaltės. Taip pat yra svarbu įvertinti, kaip Vyriausioji rinkimų komisija finansinės veiklos dokumentų pateikimo tvarkos pažeidimus vertino spręsdama dėl valstybės dotacijų už 2005 metus skyrimo kitoms politinėms partijoms. Nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino, jos yra svarbios teisingam bylos išsprendimui.
Visumos išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje dalyje naikinamas ir bylą grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis 2 punkte numatytu pagrindu – dėl to, kad bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo priėmimo procedūrų pažeidimų teisėjų kolegija atmeta pripažindama pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas teisingomis. Apie Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje numatytą svarstyti valstybės dotacijos skyrimo Darbo partijai buvo iš anksto viešai paskelbta, komisijos nariams buvo pateikta išsami pažyma su faktinės situacijos analize, teisiniu jos vertinimu ir galimais sprendimo variantais. Įstatymu nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad atsakovas nagrinėjamu klausimu turėjo priimti du atskirus sprendimus. Vyriausiosios rinkimų komisijos balsai suskaičiuoti tinkamai, kadangi balsavimas vyko atvirai, komisijos pirmininko pareiškimas, kad jis balsuoja už dotacijos neskyrimą nėra balsavimo tvarkos pažeidimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.