Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Alvydo Pikelio, teisėjo Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį aštuoneriems metams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo V. L. ir nukentėjusiojo P. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 25 d. vakare, bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu nužudė brolį V. L., t. y. sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į pilvą, krūtinę, liemenį, galvą bei dešinę blauzdą. Dėl to V. L. buvo sumuštas viršutinės lūpos vidinis paviršius, plyšo storųjų žarnų (kylančiosios ir riestinės pasaitų bei kylančiosios žarnos) sienelės, kasa bei didžioji taukinė ir aplink susidarė kraujosruvos, nedidelės kraujosruvos pilvo sienoje, lūžo aštuonių (IV–XI) dešiniosios pusės šonkaulių priekinės dalys ir susidarė kraujosruvos aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose bei poodinė kraujosruva krūtinės dešiniojoje pusėje, taip pat poodinės kraujosruvos susidarė viršugalvio abiejose pusėse, dešiniajame smilkinyje (dėl to po galvos smegenų minkštaisiais dangalais smegenų dešiniosios pusės smilkininės skilties išoriniame paviršiuje ir kairės momeninės skilties užpakalinėje dalyje išsiliejo nedidelis kiekis kraujo), kairiajame viršutiniame voke, krūtinės bei nugaros dešiniosiose pusėse, abiejose juosmens pusėse, dubens kairiajame šone bei dešinėje blauzdoje. Nuo suduotų smūgių, plyšus storųjų žarnų pasaitams, kasai, storžarnės sienelei bei didžiajai taukinei, kilo ūmus vidinis nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę ir dėl to V. L. mirė.

Kartu kasatorius skunde neneigia, kad 2004 m. gruodžio 25 d., apie 21.00 val., gindamasis sudavė broliui kelis smūgius į veidą ir krūtinę, nes pastarasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir reikalaudamas pinigų, pirmas pradėjo muštynes ir sudavė jam (kasatoriui) rankomis į veidą, krūtinę, spyrė kojomis. Po to, išsiskirsčius kiekvienam į savo kambarį, pasak kasatoriaus, jų tarpusavio konfliktas tuo ir baigėsi. Kasatorius teigia nežinąs, kaip brolis praleido dieną ir koks buvo jo elgesys iki tarpusavio konflikto, taip pat su kuo kartu jis vartojo alkoholį ir ar buvo sumuštas iki jų tarpusavio konflikto.

Kasatorius pabrėžia, kad, be jo paties parodymų, byloje kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę nužudžius brolį, t. y. padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, nėra. Specialisto išvadoje nurodyta, kad visi V. L. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kūną žalojančiais daiktais paveikus jį ne mažiau kaip keturiolika kartų. Sužalojimai padaryti maždaug vienu metu iki keturių valandų prieš V. L. mirtį, tačiau tikslus jo mirties laikas nenustatytas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tuo tarpu, kasatoriaus tvirtinimu, jo suduoti smūgiai broliui į veidą bei krūtinę negalėjo sukelti pastarojo mirties. Vadinasi, pirmosios instancijos išvada, kad visus, tarp jų ir V. L. mirtį sukėlusius sužalojimus padarė jis (kasatorius), neatitinka tikrovės ir kelia abejones.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami jo kaltės klausimą, turėjo vertinti įrodymus remdamiesi visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu, tačiau taip nepadarė. Nevisapusiškas byloje esančių įrodymų įvertinimas sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, suteikdamas prioritetą jo parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas. Todėl, pasak kasatoriaus, esant nurodytoms aplinkybėms, nutartyje nepaneigtas jo teiginys, kad brolis buvo sumuštas prieš įvykusias jų tarpusavio muštynes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie būtinosios ginties situaciją

Kasatorius skunde nurodo, kad sudavė broliui kelis smūgius į veidą ir krūtinę gindamasis nuo jo, nes šis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir reikalaudamas pinigų, pirmas pradėjo muštynes, t. y. sudavė jam (kasatoriui) rankomis į veidą, krūtinę, spardėsi. Taigi nuteistasis V. L., nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia veikęs esant būtinosios ginties situacijai.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, atsižvelgė į tai, kad broliams padaryti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu, nes V. L., be kitų sužalojimų, pilvo organų sužalojimai sunkiai sutrikdė sveikatą ir dėl to V. L. mirė. Tuo tarpu V. L. padaryti sužalojimai tik nežymiai sutrikdė jo sveikatą ir teismo medicinos ekspertas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad beveik visos kraujosruvos V. L. buvo nugaroje, todėl dalis jų galėjo atsirasti ne tik nuo smūgių, bet ir nuo atsitrenkimo į daiktus grumtynių metu. Tai buvo dviejų apsvaigusių nuo alkoholio asmenų muštynės, kurias išprovokavo V. L. savo gyvenimo būdu. Nuteistasis V. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme netvirtino buvus būtinosios ginties situaciją, todėl teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos šiuo atveju nebuvo, nes „žuvusiojo V. L. kėsinimasis nebuvo pavojingas“.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų pažeidimus

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir tai sukliudė jiems išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad, be jo paties parodymų, byloje kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, nėra. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, suteikdamas prioritetą jo parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad nuteistasis V. L. tvirtindamas, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, konkrečiai nenurodo, kuo pasireiškė šių BPK nuostatų pažeidimas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, t. y. apklausė patį kaltinamąjį, liudytojus A. L., P. J., nukentėjusįjį P. L., teisiamojo posėdžio metu pirmininkas perskaitė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė šiais – teisiamajame posėdyje ištirtais – įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes, išsamiai bei nešališkai ištyręs įrodymus, vertino jų visetą, ir pagrįstai konstatavo, kad „kaltinamojo V. L. kaltė, be jo paties parodymų, įrodyta byloje surinkta medžiaga“.

Apeliacinės instancijos teismas, pasinaudojęs jam baudžiamojo proceso įstatymo 324 straipsnio 6 dalyje suteikta teise, patenkino nuteistojo V. L. gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą (kuriam pritarė nuteistasis V. L. bei nukentėjusysis P. L.) ir teismo posėdyje apklausė teismo medicinos ekspertą J. M. P. bei specialistą V. K. (K.), taip pašalindamas iškilusius neaiškumus byloje. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, neišeidamas už nuteistojo V. L. skundo ribų, byloje esančius įrodymus taip, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas, priešingai, nei tvirtina nuteistasis V. L., jo parodymams, duotiems pirmosios instancijos, ne suteikė prioritetą, o, išsamiai bei nešališkai ištyręs bylos aplinkybes, teisingai konstatavo, kad „nuteistasis savo apeliaciniame skunde iš esmės keičia įvykio aplinkybių dėstymą, akcentuodamas gintį ir teigdamas anksčiau save apkalbėjęs“. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. L. skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko, pagrįstai konstatuodamas, kad pirmosios instancijos „teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės“.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Kasatoriaus skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės tik perrašė jam kaltinamajame akte pateiktą kaltinimą, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atmesdama jo skundą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi sužalojimai V. L. padaryti maždaug vienu metu, iki keturių valandų prieš jo mirtį, ir per šį laiko tarpą V. L. negalėjo sumušti niekas kitas tik jis (kasatorius), todėl neabejotina, kad būtent jis (kasatorius) padarė sužalojimus, sukėlusius brolio mirtį; byloje nesurinkta objektyvių bei neginčijamų įrodymų, patvirtinančių minėtą išvadą; jis nežinąs, kaip brolis praleido tą dieną ir koks buvo jo elgesys iki tarpusavio konflikto, taip pat su kuo kartu jis (brolis) vartojo alkoholį ir ar buvo sumuštas iki tol; pagal specialisto išvadą visi V. L. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kūną žalojančiais daiktais paveikus ne mažiau kaip keturiolika kartų, maždaug vienu metu iki keturių valandų prieš mirtį, tačiau joje tikslus mirties laikas nenustatytas; jo (kasatoriaus) suduoti smūgiai į broliui veidą bei krūtinę negalėjo sukelti pastarojo mirties, todėl pirmosios instancijos išvada, jog visus, tarp jų ir V. L. mirtį sukėlusius sužalojimus padarė jis (kasatorius), neatitinka tikrovės bei kelia abejonių; nutartyje nepaneigtas jo (kasatoriaus) teiginys, kad brolis buvo sumuštas prieš įvykį, iš esmės reiškia, jog kasatorius neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl minėti nuteistojo V. L. kasacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.