Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė, susipažinusi su gautu pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo Viceprovincijos skundu dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirma, Lietuvos vyriau­siasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreip­tis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AM21/2004). Iš nusistovėjusios Vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys as­meniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje bylo­je Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžia­mas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt).

Antra, ABTĮ 35 straipsnyje numatyta, kad skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. ABTĮ įstatymo 19 straipsnio „Vilniaus apygardos administracinio teismo papildoma kompetencija“ 1 dalyje nurodoma, jog be kompetencijos, nustatytos šio įstatymo 18 straipsnyje, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat bylas, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 12 punkte. Šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos skundžiamu 2014-07-31 sprendimu Nr. lT-(3.5)-32 panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2014-06-11 sprendimą Nr. 11SD-(14.11.104-2246) ir priėmė naują sprendimą – sustabdyti administracinę procedūrą dėl Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos 2014-05-15 ir 2014-05-21 prašymų nagrinėjimo, todėl toks Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas, vadovaujantis ABTĮ 19 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsniu, skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kadangi šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas sietinas tik su centrinio viešojo administravimo subjekto veiksmais. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014-07-31 sprendimo Nr. lT-(3.5)-32 panaikinimo atsisakytinas priimti kaip nepriskirtinas tam teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir pareiškėjui siūlytina kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Trečia, Valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę - komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą byloje UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija; 2008 m. liepos 29 d. nutartį, priimtą byloje viešoji įstaiga „Alytaus regioninė televizija“ v. Alytaus miesto savivaldybės taryba; 2007 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą byloje Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija v. Utenos apskrities viršininko administracija; 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą byloje J. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, valstybės įmonė Registrų centras).

Pareiškėjo trečiasis reikalavimas sietinas su valstybinio žemės sklypo neatlygintiniu perdavimu. Valstybės institucija, spręsdama klausimą dėl žemės perleidimo konkrečiam asmeniui, iš esmės įgyvendina valstybės, kaip nuosavybės subjekto (žemės sklypo savininko), teises ir išreiškia žemės savininko poziciją dėl sutartinių santykių atsiradimo. Bylos dėl ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė ar jos institucijos, priskirtinos nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1, 22, 25 straipsniai, Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3, 15, 16 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl valstybinio žemės sklypo neatlygintinio perdavimo atsisakytinas priimti, nes nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir pareiškėjui siūlytina kreiptis į Raseinių rajono apylinkės teismą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 2 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo Viceprovincijos skundą atsisakyti priimti, pasiūlyti pareiškėjui kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir Raseinių rajono apylinkės teismą.

Nutarčiai įsiteisėjus, skundą ir prie jo esančius dokumentus grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.