Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012 m. birželio 21 d. 2010 m. Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, nuteistajam S. V., gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Patenkinta dalis I. Ž. civilinio ieškinio ir iš S. V. jam priteista 2522,07 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 3 d., apie 15 val., I. Ž. priklausančioje ganykloje, esančioje Anykščių rajone, Troškūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio tarpusavio konflikto metu, smogdamas su plyta I. Ž. į galvą, jį pastūmęs parbloškė ant žemės ir spardydamas koja į dešinį šoną padarė jam sumušimus galvos kairėje pusėje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje, 9 dešiniojo šonkaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, kuris perėjo į lėtinį kraujo išsiliejimą, ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo I. Ž. sveikatą.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis bei jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras bei nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinama nuteistojo S. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinio skundo dalis, nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas S. V. pagrįstai pripažino kaltu dėl I. Ž. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 135 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistojo S. V. gynėjas advokatas iš esmės nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, teigdamas, jog jis buvo priimtas tinkamai neišanalizavus ir neįvertinus nusikaltimo metu įvykio vietoje susiklosčiusios situacijos bei neatsižvelgus į byloje esančių įrodymų visumą, t. y. neatsižvelgus į tai, kad konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis I. Ž., o S. V. tik gynėsi nuo jį užpuolusio I. Ž., todėl, mano, kad S. V. veiksmus teismas turėjo vertinti kaip padarytus ginant save nuo pradėto ir tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus (tikras, o ne asmens įsivaizduojamas) ir akivaizdus, t. y. prasidėjęs ir dar nepasibaigęs, o teisė į būtinąją gintį neišnykusi. Tik nustačius šias sąlygas, aiškinamasi, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis I. Ž., ir kad S. V. tik gynėsi nuo jį užpuolusio I. Ž., t. y. nėra pagrindo pripažinti nuteistąjį veikus esant būtinajai ginčiai.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis I. Ž. gyvena kaimynystėje su nuteistojo S. V. motina. Jie nuolat tarpusavyje konfliktuoja, nesutaria ir praktiškai nebendrauja. Byloje nustatyta, kad dar prieš nagrinėjamą įvykį nuteistasis S. V., būdamas savo motinos namo kieme, žodžiu, t. y. šaukdamas „gaidy, gaidy, aš į tave kreipiuosi“, įžeidinėjo nukentėjusį I. Ž.. Po to, nukentėjusiajam I. Ž. nuėjus į ganyklą melžti karvės, nuteistasis nusekė paskui jį. Nuteistojo S. V. paaiškinimu, jis paskui I. Ž. į ganyklą nuėjo norėdamas su juo išsiaiškinti dėl žemės sklypų užtvėrimo. Jam priėjus prie I. Ž. ir stovint vienam priešais kitą, I. Ž. pirmas jam smogė su plastmasiniu suoliuku ir pataikė į pakaušį. I. Ž. užsimojus smogti antrą kartą, jis jį pastūmė ir I. Ž. nugriuvo. Jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Mano, kad I. Ž. galėjo susižaloti griūdamas ant žemės ir į kažką atsitrenkdamas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis I. Ž. buvo su savimi pasiėmęs plastmasinį suoliuką, kad atsisėstų melždamas karvę. Tačiau kolegija, įvertinusi tokius pirmiau paminėtus nuteistojo paaiškinimus, konstatuoja, kad jie prieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems bei teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Teisiamajame posėdyje dalyvavęs ekspertas G. S., išklausęs S. V. paaiškinimus apie jam I. Ž. suduotą smūgį, ir kaip I. Ž. buvo užsimojęs, paaiškino, jog asmenims stovint veidu vienas priešais kitą ir užsimojus suoliuku, neįmanoma pataikyti kitam asmeniui į pakaušį. Tokiu atveju asmuo turi būti pasisukęs šonu. Ekspertas G. S. taip pat paaiškino, kad nukentėjusysis susižaloti pats griūdamas ant žemės ir į kažką atsitrenkdamas, negalėjo. Nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai skirtingose kūno pusėse (sužalota galvos kairė pusė ir krūtinės ląstos dešinė pusė), kurių griūdamas nukentėjusysis patirti negalėjo. Eksperto paaiškinimu, nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti suduodant smūgius į skirtingas kūno puses. Kad pastumiant ir griūnant ant žolės tokie sužalojimai, kokie nustatyti nukentėjusiajam, nepadaromi nurodyta ir byloje esančioje 2009-09-18 specialisto išvadoje Nr. G 1175/09(05). Taigi nukentėjusysis pagal nuteistojo S. V. pateiktą įvykio versiją tokių sužalojimų, kurie jam buvo nustatyti, patirti negalėjo. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojų G. P. (nuteistojo sugyventinė) ir I. S. (nuteistojo draugas) parodymų vertinimu. Nors pastarieji ir tvirtino matę, kaip nuteistajam S. V. nuėjus prie I. Ž., nukentėjusysis pirmas jam plastikiniu suoliuku sudavė vieną kartą į pakaušį, o nukentėjusiajam dar kartą ketinant smogti S. V. suoliuku, S. V. jį pastūmė ir I. Ž. nukrito, nuteistasis jam jokių smūgių nesudavė, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad minėti liudytojai yra nuteistojo draugai, todėl jie yra suinteresuoti nuteistajam duoti palankius parodymus ir taip jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir tai, kad minėtų liudytojų parodymai prieštarauja ir kitiems byloje esantiems įrodymams, įskaitant ir jau pirmiau aptartus eksperto G. S. paaiškinimus bei specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų būdo ir mechanizmo. Taip pat liudytojų G. P. ir I. S. parodymai nesutampa ir tarpusavio detalėmis, o būtent: liudytoja G. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip S. V. pastūmus nukentėjusįjį, jis parkrito kniūbsčias, keturpėsčias ir atsirėmė rankomis į žemę, tuo tarpu, liudytojas I. S. tvirtino matęs, kaip S. V. pastūmus I. Ž., jis nukrito ant šono. Liudytoja G. P. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad matė S. V. nubrozdintą galvą ir „mėlynę“, tuo tarpu liudytojas I. S. tvirtino, kad matė S. V. viršugalvyje nubrozdinimą ir guzą. Iš specialisto išvados Nr. G 659/09(05) matyti, kad S. V. buvo nustatytas pakaušio minkštųjų audinių sumušimas ir odos nubrozdinimas pakaušyje. Taigi pirmiau paminėtų liudytojų nurodyti sužalojimai - guzas ar kraujosruva S. V. nustatyti nebuvo. Tačiau kolegijai pats faktas, kad nukentėjusįjį I. Ž. sumušė bei jam sunkų sveikatos sutrikdymą padarė būtent S. V., jokių abejonių nekelia. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis I. Ž. dėl savo psichinės būklės po patirtos traumos dalyvauti teisme ir duoti parodymų negalėjo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPK – 119/2011 nurodyta, kad I. Ž. bylos teisminio nagrinėjimo metu dėl psichinės būklės nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Tačiau iš minėto ekspertizės akto matyti, kad paties įvykio metu jis visiškai suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusysis prieš jį atliktus nusikalstamus veiksmus visiškai suprato ir tuoj po įvykio apie juos galėjo papasakoti kitiems asmenims bei duoti apie juos parodymus. Kaip matyti iš byloje esančių nukentėjusiojo apklausų, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su nuteistuoju protokolų, šių procesinių veiksmų metu nukentėjusysis aiškiai nurodė konflikto pradžią, t. y. kad S. V., būdamas savo motinos kieme, jį išvadino „gaidžiu“ ir visada tvirtino, jog jam nuėjus melžti karvės, atėjęs nuteistasis S. V. jį sužalojo, bei nuosekliai nurodė sužalojimo aplinkybes, kurios iš esmės sutampa su kitais byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais - liudytojų D. Ž., D. Š. parodymais, specialisto išvada Nr. G 1175/09(05), eksperto G. S. teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimai ir paties nuteistojo S. V. įvykio dieną surašytu paaiškinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis I. Ž. apie jo sužalojimo aplinkybes papasakojo savo žmonai D. Ž.. Kaip liudytoja apklausta D. Ž. labai aiškiai ir nuosekliai pirmosios instancijos teismui nurodė visas tos dienos aplinkybes, kaip nuteistasis iš pat pradžių, jau būdamas savo namo kieme, kibo prie jos vyro I. Ž., jį vadindamas „gaidžiu“, kaip vyras sugrįžo iš ganyklos ir aiškiai jai nurodė, jog jį sužalojo S., jog mušė su kažkokiu daiktu per galvą, spardė. Minėta liudytoja nurodė ir nuteistojo S. V. elgesį jau atliekant ikiteisminį tyrimą, kuomet jis iš savo kiemo jai šaukė, jog jis kviečiamas į policiją ir klausė jos, ką jam sakyti. Apie jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis I. Ž. nurodė ir netrukus po įvykio atvykusiai medicinos darbuotojai D. Š.. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta D. Š. patvirtino, jog jai atvykus pas I. Ž., jį rado sužalotą, tačiau jis buvo sąmoningas ir aiškiai nurodė jo sužalojimo aplinkybes, t. y. kad jį sumušė kaimynas. Minėtos liudytojos paaiškinimu, ji iki įvykio nepažinojo nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo S. V.. Kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti liudytojų D. Ž. ir D. Š. parodymais apie joms nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes, nes jie yra nuoseklūs, išsamūs, tarpusavio detalėmis ir su kitais bylos įrodymais visiškai sutampa. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi paties nuteistojo S. V. įvykio dieną surašytu paaiškinimu, kuriame jis pripažino tarpusavio asmeninio konflikto metu du kartus I. Ž. smogęs į galvą, o jam nugriuvus, du kartus spyręs į šoną. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad minėtas paaiškinimas iš nuteistojo S. V. buvo išgautas neteisėtu būdu, tačiau su tuo sutikti kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad kai nuteistasis buvo pristatytas į komisariatą, niekas dar nežinojo, kokios bus pasekmės nukentėjusiajam I. Ž.. Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas D. L., kuris parodė, kad iš pradžių nebuvo žinomas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų sunkumas. Kad buvo tikimasi švelnesnių pasekmių matyti ir iš tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., požymius, t. y. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Byloje nustatyta, kad paaiškinimą iš nuteistojo S. V. priėmė policijos pareigūnas D. L.. Jis teisme parodė, kad niekaip negalėjo daryti įtakos nuteistajam, ką jis turėtų rašyti savo paaiškinime, kadangi jis pats tuo metu nežinojo, kokie konkretūs sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam, nei kur jie padaryti. D. L. teigimu, jis tik žinojo patį faktą, kad įvyko kažkoks konfliktas ir kad buvo sužalotas žmogus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškimą – protokolą iš nukentėjusiojo I. Ž. priėmė tas pats policijos pareigūnas D. L.. Tačiau tai, kad tas pats policijos pareigūnas priėmė pareiškimą iš nukentėjusiojo ir paaiškinimą iš nuteistojo S. V., jokiu būdu neįrodo, kad paaiškinimas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, iš nuteistojo buvo išgautas neteisėtu būdu, t. y. policijos pareigūnui D. L., kuriam buvo žinomos visos I. Ž. nurodytos aplinkybės, įkalbant nuteistąjį „prisipažinti“ bei jam padiktuojant, ką nuteistasis turi savo paaiškinime rašyti. Kaip matyti iš nukentėjusiojo pareiškimo – protokolo, priešingai nei nuteistojo paaiškinime, jame nėra nurodyta konkrečių nukentėjusiajam suduotų smūgių į galvą bei šoną, skaičių. Taigi atsižvelgusi į tai, kolegija neturi jokio pagrindo tikėti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog nuteistąjį „prisipažinti“ įkalbėjo bei jam padiktavo, ką jis turi savo paaiškinime rašyti, neva tuo metu visas iš I. Ž. aplinkybes jau žinojęs D. L., nes iš pareiškimo – protokolo turinio matyti, kad D. L. apie nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, kurį savo ranka rašytame paaiškinime nurodė nuteistasis, nežinojo. Be to, abejones dėl neteisėtu būdu išgauto paaiškinimo iš nuteistojo pašalina ir tos aplinkybės, kad paties nuteistojo ranka įvykio dieną surašytas paaiškinimas iš esmės sutampa ne tik su nukentėjusiojo I. Ž. pirmiau paminėtų procesinių veiksmų metu nurodytomis aplinkybėmis, bet ir su liudytojų D. Ž., D. Š. parodymais, specialisto išvada Nr. G 1175/09(05) bei eksperto G. S. paaiškinimais dėl I. Ž. padarytų sužalojimų būdo ir mechanizmo. Taigi kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas, išanalizavęs visus surinktus ir patikrintus teisme įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis S. V. asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio tarpusavio konflikto metu, suduodamas smūgius I. Ž., padarė jam sužalojimus, sunkiai sutrikdžiusius jo sveikatą. Sprendžiant iš bylos aplinkybių, jokio pavojingo kėsinimosi, kuris nuteistajam S. V. suteiktų teisę į būtinąją gintį, nenustatyta. Pirmiau aptarti įrodymai leidžia teigti, kad nuteistojo S. V. veikimas buvo sąlygotas subjektyvių ketinimų, atsiradusių dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, kilusio tarpusavio konflikto metu, ir nukreiptas ne jokiai gynybai, o sąmoningam asmens žalojimui, t. y. S. V. tiesiogine neapibrėžta tyčia siekė sužaloti I. Ž.. Kadangi nuteistojo S. V. veiksmais I. Ž. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.

Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam I. Ž. į galvą buvo smogta su plyta. Liudytoja D. Ž. parodė, kad praėjus po įvykio maždaug 20 d., ji ganykloje rado į „Maximos“ baltą maišelį įrištą plytą, kuria, mano, galėjo būti sumuštas jos vyras I. Ž.. Tačiau plyta, kurią, D. Ž. paaiškinimu, ji rado praėjus po įvykio maždaug 20 dienų, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikta tik praėjus pusei metų po įvykio (2010-01-08). Be to, net jei plyta buvo rasta netoli įvykio vietos, atlikus DNR lyginamąjį tyrimą nei ant jos, nei ant maišelio jokių pėdsakų, kurie patvirtintų, jog I. Ž. buvo smogta šia plyta, nebuvo rasta (specialisto išvada Nr. 140-(683)-IS1-6989). Kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes bei į tai, kad ir pats nukentėjusysis I. Ž. konkrečiai nenurodė, jog jam buvo smogta plyta, bei į tai, kad byloje nėra daugiau jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, konstatuoja, jog ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina, vietoj jos nurodant, kad S. V. I. Ž. į galvą smogė kietu buku daiktu. Ši nuosprendžio dalis keistina dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Tenkinti nuteistojo S. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinio skundo dalį.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad S. V. I. Ž. į galvą smogė plyta.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.