Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski, sekretoriaujant Gražinai Osinskajai, vertėjaujant Irinai Pikčilingienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. O., jo įgaliotam atstovui advokatui Džigintui Žebeliui, pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) įgaliotiesiems atstovams Algirdui Paulauskui, Olgai Milienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje

traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį (jos nemokumą, kuris susidarė nuo 2016 metų) ir finansinius įsipareigojimus VMI bei kitiems kreditoriams, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos iškėlimo, tačiau nesikreipė į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, taip nevykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje. VMI 2018 m. liepos 19 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kai tuo metu bendrovės įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių fondų biudžetams sudarė 22455,75 Eur.

A. O. šiuo neveikimu pažeidė kreditorės VMI interesus ir padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas A. O. teismo posėdžio metu nusižengimo nepripažino ir paaiškino teismui, kad įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu jį prikalbino tapti pažįstamas A. Š.. Kartu su pastaruoju tuo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tik jis buvo paprastas darbininkas, vėliau brigadininkas, dar vėliau – darbų vykdytojas, o A. Š. – viršininkas. Tai galėjo būti 2014 m. lapkritis. Kai įmonė pradėjo bankrutuoti, A. Š. ėmė jį įkalbinėti tapti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. Jokių minėtos bendrovės vadovo pareigų jis realiai niekada neatliko. Jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų ar antspaudų niekada neturėjo ir nematė. Tik žinojo, kad minėta įmonė užsiimdavo statybomis. Kartu su A. Š. nuvyko į VĮ Registrų centras, kur pastarasis jam diktavo, ką pasakyti Registrų centro darbuotojams. Jis pasirašė reikiamus dokumentus ir tapo bendrovės direktoriumi. Tačiau su A. Š. buvo susitarimas, kad pastarasis faktiškai vykdys visą direktoriaus veiklą. A. Š. aiškino, kad pats negali tapti direktoriumi dėl teistumo už ekonominius nusikaltimus. Vėliau jis dirbo apsaugoje, o kartą per mėnesį jam skambindavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė arba A. Š., kad jis atvažiuotų pasirašyti reikalingų dokumentų. Kartais dokumentus atveždavo pats A. Š.. Jam buvo sakoma, kad tai dokumentai dėl įmonės darbuotojų atleidimo ar priėmimo. Apie įmonės įsiskolinimą VMI sužinojo tik tuomet, kai atėjo iš teismo dokumentai dėl įmonės bankroto. Tuomet rašė ir Sodrai, ir VMI, kad nevykdo jokios direktoriaus veiklos. Visą tą laiką jis faktiškai dirbo visai kitose įmonėse. Tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisas buvo Karoliniškėse. Iš įmonės vadovo pareigų atleistas niekada nebuvo. Kai panoro būti atleistas ir nuvažiavo į Registrų centrą dėl to aiškintis, jam nurodė, kad tai padaryti gali tik bendrovės akcininkai. Iš A. Š. niekada negavo jokio atlygio už buvimą vadovu. Nei apie įmonės buhalterinę apskaitą, nei apie teiktinus valstybinėms institucijoms dokumentus, nieko nežino. Neatsimena, ką rašė teismui bankroto byloje. Tik žino, jog dokumentus pasirašė kaip direktorius, nes oficialiai dar nebuvo atleistas. Tačiau nei viename posėdyje nedalyvavo. Sutikdamas tapti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi nesuvokė prisiimamos atsakomybės. Manė, kad įmonei vadovauja ir viską sprendžia akcininkai. Jis kaltas tik tuo, kad nežino įstatymų.

Liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas D. S. nurodė, kad yra buhalteris, padeda steigti interesantams įmones. Jis minėtą bendrovę tik įsteigė, po to išsyk pardavė akcijas. Į jį tiesiog kreipėsi žmonės pagalbos. Jų prašymu įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jau kitą dieną pardavė jos akcijas. Steigdamas įmonę buvo vienintelis jos akcininkas. Buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Visi su bendrovės steigimu ir pardavimu susiję dokumentai buvo atiduoti FNTT, kai prieš dvejus metus buvo iškviestas dėl tos įmonės. Tik tada sužinojo, jog tebėra įrašytas šios įmonės vieninteliu akcininku. FNTT pasiūlė kreiptis į prokuratūrą, tą ir padarė. Taip pat FNTT jam siūlė kreiptis į Registrų centrą ir pakeisti duomenis apie bendrovę, tačiau to jis nedarė, nes neturi tokios pareigos. Be to, Registrų centre jam paaiškino, kad bendrovės duomenis turi keisti direktorius. Asmens, kuriam pardavė įmonę, duomenų neatsimena. A. O. nepažįsta, o A. Š. pavardė girdėta. Jis buvo atsakingas už jo įmonės remontą kokiais 2014 metais, su juo dvi savaites darbo reikalais bendravo. Nuo to laiko jo nebematė. Neatmeta galimybės, kad pastarasis ir prašė įsteigti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apie šios įmonės veiklą, dokumentaciją, finansinius įsipareigojimus nieko nežino.

A. O. atstovas advokatas Džigintas Žebelys palaikė savo atstovaujamojo poziciją ir nurodė, jog išrašuose iš Registrų centro matyti, kad kontaktiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninio pašto adresu buvo nurodoma (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė patvirtina A. O. parodymus, kad greičiausiai faktiškai įmonei vadovavo A. Š., kurio vardas yra A. ir su kuriuo jis dirbo kartu firmoje „(duomenys neskelbtini)“, kai buvo pastarojo įkalbėtas tapti fiktyviu įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. A. O. pripažįsta, kad formaliai jis tapo įmonės vadovu de jure, tačiau de facto juo niekada nebuvo. O už ANK 120 straipsnyje numatytus nusižengimus administracinėn atsakomybėn turi būti traukiamas būtent faktinis bendrovės vadovas. A. O. veiksmuose nėra jam inkriminuojamo nusižengimo būtinojo subjektyviosios pusės požymio - kaltės, nes byloje nėra įrodyta, kad jis suvokė savo, kaip direktoriaus funkcijas, jam tenkančių pareigų ir atsakomybės turinį. Jam niekada nebuvo perduoti įmonės dokumentai, jis nebuvo supažindintas su savo pareigybine instrukcija, net iki šio proceso nežinojo, kas yra įmonės akcininkai. Atitinkamai jis neturėjo jokių galimybių žinoti apie įmonės finansinę padėtį, jos nemokumą, tuo labiau - reaguoti į tai įstatymų numatyta tvarka. Dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku, turi atsakyti faktinis įmonės valdytojas, o ne vadovas de jure .

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovė Olga Milienė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nori patikslinti įsiskolinimo atsiradimo laikotarpį. PVM įsiskolinimas atsirado Bendrovei 2016-03-16 patikslinus PVM deklaraciją už 2015 metų laikotarpį. Nuo to momento ir atsirado mokestinė prievolė. Faktiškai bendrovės PVM įsiskolinimo suma susidarė už 2015 metų mokestinį laikotarpį. O įsiskolinimas už GPM atsirado nuo 2016 m. sausio 14 d. ir taip pat už 2015 metus (b.l. 49-51). A. O. teigia, kad nedirbo 2016 metais, tačiau įmonės deklaracijos buvo tikslinamos būtent jo vadovavimo laikotarpiu. Pažeidėjo argumentai, kad jis tapdamas direktoriumi nesuvokė prisiimamos atsakomybės, jo nusižengimo nešalina. Jis yra suaugęs žmogus ir turi galvoti apie savo veiksmų pasekmes. Jis turėjo prieigą prie Registro duomenų, galėjo gauti jį dominančią informaciją, savo vardu pasirašinėjo bendrovės dokumentus, savo vardu teikė atsiliepimus bankroto byloje. Tokiu būdu, tam tikra apimtimi vykdė savo, kaip direktoriaus, funkcijas. Įmonei tapus nemokiai, įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriniai įsiskolinimai vis augo, kol VMI nenutraukė jo neteisėto neveikimo pati kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo. Net jei A. O., sutikdamas tapti bendrovės direktoriumi, nesuvokė šios pareigybės funkcijų, niekas nekliudė jam tuo pasidomėti, sužinoti, kokias pareigas ir atsakomybę jis prisiėmė. Jis pats pasirinko poziciją nesidomėti įmonės veikla ir finansine padėtimi, ir tai negali tapti pagrindu atleisti jį nuo atsakomybės. Prašo skirti jam sankcijos vidurkį atitinkančią baudą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, veikos kvalifikavimas.

Iš VMI pareiškimo bei jo priedų matyti, kad pagal VMI prie FM apskaitomas prievoles UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas 2019-06-25 Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams sudarė 22.455,75 Eur (b.l. 5). VMI pareiškimo duomenimis, Bendrovės mokestinė nepriemoka yra susidariusi nuo 2016-03-17. VMI prie FM nuo 2016-03-23 vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą iš bendrovės lėšų banko sąskaitose. Kadangi sprendimai išieškoti iš lėšų banko sąskaitose nebuvo įvykdyti, išieškojimas buvo nukreiptas į Bendrovės turtą. VMI prie FM viršininko sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. Antstolis Robertas Vasiliauskas savo 2018-03-26 pažymoje apie vykdomosios bylos vykdymo eigą nurodė, kad Bendrovė registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi, areštuotose skolininko vardu atidarytose sąskaitose piniginių lėšų nenustatyta, vykdomųjų dokumentų įteikti nepavyko.

VMI prie FM su 2018-07-19 pareiškimu Nr. (23.28-08-1 E) RNA-21040 „Dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama iškelti Bendrovei bankroto bylą. Pareiškimo surašymo dieną Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 22.455,75 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2018-09-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4423-345/2018 iškėlė Bendrovei bankroto bylą. Nutartyje Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs VMI prie FM pareiškime nurodytas aplinkybes ir argumentus bei iš viešųjų registrų gautus duomenis, konstatavo, kad Bendrovė yra nemoki, ji negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).

Iš VMI pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog ieškinio padavimo dienai, VĮ Registrų centras duomenimis, bendrovė registruoto nekilnojamo turto neturėjo, jos vardu buvo įregistruotos tik dvi transporto priemonės, kurioms VMI 2018-04-23 sprendimu buvo pritaikyta priverstinė hipoteka. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, keturiose vykdomosiose bylose VMI ir kitų kreditorių naudai vykdomas išieškojimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. VSDFV 2018-07-16 duomenimis, bendrovėje nedirbo nei vienas darbuotojas, o 2018-07-16 dienai bendrovė VSDFV buvo skolinga 1028,54 Eur.

Pažymėtina, kad atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime, kurį bendrovės vardu teikė pats A. O., su pareikštais VMI reikalavimais sutiko, bendrovės nemokumo fakto neginčijo. Nurodė, kad jo žiniomis, nuo 2017 m. bendrovė nebevykdo veiklos.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi yra patvirtintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašas, iš kurio matyti, kad bendrovė yra skolinga ne tik VMI ir VSDFV Vilniaus skyriui, bet ir UAB „Bitė Lietuva“, „Compensa Vienna Insurance Group“ ADB (b.l. 11). Bendra visų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 24124,48 Eur. 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, be kita ko, už kreditorių teisių pažeidimą (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui).

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Teismas, ištyręs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad A. O. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą.

Iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų išplaukia, jog norint patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį įmonės vadovą ar kitą atsakingą asmenį už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymą būtina įrodyti visas tokios pareigos atsiradimo sąlygas: 1) tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; 2) nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 3) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-56-332/2018).

Nuo 2016-03-23 d. kreditorius VMI bandė išieškoti susidariusią UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinę nepriemoką priverstine tvarka, iš bendrovės turto antstoliui išieškoti nepriemokos nepavyko, kadangi bendrovė neturi registruoto turto, bendrovės sąskaitose piniginių lėšų nėra. Vien bendrovės mokestinė nepriemoka sudaro 22450,63 Eur, bendra visų kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia 24124,48 Eur. Tai, kad bendrovei iki bankroto bylos iškėlimo nepavyko padengti nei dalies mokestinės nepriemokos, rodo, kad jos finansiniai sunkumai nebuvo trumpalaikiai. Bendrovės skolos akivaizdžiai viršija jos turto vertę.

Iš aukščiau išvardintų aplinkybių matyti, kad bendrovė valstybei buvo skolinga nuo 2016 metų, privalomų mokesčių nemokėjo, nėra duomenų, kad bendrovės vadovas būtų kreipęsis dėl skolos mokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, ar būtų dėjęs kokias nors pastangas įmonės mokumui atkurti. Valstybinei mokesčių inspekcijai ėmusis priemonių valstybei skolą iš bendrovės išieškoti priverstinai, antstolis grąžino išieškojimo negalimumo aktą, nurodydamas, kad bendrovė neturi realizuotino turto, kas rodo, jog bendrovė ir ateityje skolos padengti neturėjo galimybės.

Byloje nustatyta, kad A. O. nuo 2015 m. vasario 23 d. (paskirtas/išrinktas 2015-02-19) iki 2018 m. rugsėjo 26 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. VMI savo pareiškime nurodė, jog mokestinė bendrovės nepriemoka yra susidariusi nuo 2016-03-17 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu patikslino, jog iš tiesų bendrovei pateikus patikslintas PVM ir GPM deklaracijas, paaiškėjo, jog PVM nepriemoka atsiradusi nuo 2016-03-16, o GPM nepriemoka - nuo 2016-01-14 d. už 2015 metų mokestinius laikotarpius. Bet kuriuo atveju, nemokumas susidarė laikotarpiu, kai įmonei vadovavo ir už įmonės veiklą buvo atsakingas A. O.. Tokiu būdu, būtent A. O. kilo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad de jure bendrovės vadovo veiksmuose nėra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties, kai šis objektyviai nesuvokia, jog vadovauja konkrečiai įmonei (pvz. jam apskritai nėra žinoma, kad jis yra paskirtas tam tikros įmonės vadovu). Teismo vertinimu, tokios situacijos nagrinėjamu atveju nėra.

A. O. nusižengimo nepripažino, motyvuodamas, kad jis niekad realiai įmonės veiklos nekontroliavo, tai jo manymu daręs A. Š. (iki jo buvęs įmonės direktorius), kuris ir įkalbėjo jį tapti bendrovės direktoriumi. Tačiau tuo pačiu jis pripažino, jog jam buvo aiškiai suprantama, kad jis yra paskirtas ir registruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu (asmeniškai vyko į VĮ Registrų centras, bendravo su jo darbuotojais, atsakinėjo į užduodamus klausimus), jam buvo žinoma šios įmonės veiklos rūšis (žinojo, jog įmonė užsiima statybų verslu), jos būstinė (vykdavo į ją pasirašyti dokumentų), pažinojo jos buhalterę. Pagal jo paties paaiškinimus, po to, kai buvo registruotas bendrovės direktoriumi, sykį į mėnesį vykdavo į bendrovės būstinę, kur pasirašinėdavo tam tikrus jam teikiamus įmonės dokumentus. Iš teismo gavęs pranešimą apie kreditoriaus VMI inicijuojamą bankroto bylą bendrovei, savo vardu teikė atsiliepimą. Būdamas veiksnus žmogus jis turėjo suvokti, jog prisiimdamas bendrovės direktoriaus pareigas, prisiima ir teisės aktų bendrovės vadovui numatytą atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovas, atstovaudamas juridiniam asmeniui, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą ir turi veikti rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 528/2009).

Pažymėtina, kad bendrovės vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti įstaigos turto apskaitą, stebėti įstaigos finansinę padėtį, o jei ši turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Ta aplinkybė, jog A. O. suvokdamas, kad yra paskirtas bendrovės direktoriumi, nesidomėjo bendrovės vadovo funkcijų ir pareigų apimtimi, sąmoningai pasirinko poziciją bendrovės vadovo funkcijas vykdyti pasirinktinai ir padrikai, tik tam tikra apimtimi (pvz., prašomas nuvykti į atitinkamas valstybės institucijas, pasirašyti jam teikiamus dokumentus), tačiau nuosekliai nesidomėjo nei įmonės veikla, nei finansine padėtimi, nei jam buhalterės teikiamų dokumentų (galimai ir finansinių) turiniu, teismo vertinimu, negali šalinti jo atsakomybės dėl teisės aktuose jam numatytų vadovo pareigų nevykdymo. Iš paties A. O. parodymų matyti, jog bendrovei tebevykdant veiklą jis lankydavosi jos būstinėje, bendravo su bendrovės buhaltere, jam buvo teikiami įmonės dokumentai, atitinkamai jo nežinojimą apie bendrovės tikslią finansinę būklę didžiąja dalimi lėmė jo paties nesidomėjimas ir pasyvumas, o ne objektyvus negalėjimas gauti šios informacijos, todėl ši aplinkybė neturėtų šalinti jo atsakomybės. Nors A. O. ir jo atstovas teigė, kad A. O. niekad nedisponavo jokiais bendrovės dokumentais, tačiau pagal jo paties paaiškinimą bankroto byloje (atsiliepimas į bankroto administratoriaus prašymą skirti baudą), ši aplinkybė neatitinka tikrovės. Minėtame atsiliepime pats A. O. teigė, kad nebeturi bankroto administratoriaus reikalaujamų bendrovės dokumentų, kadangi VMI reikalavimu, pastarajai 2016 metais atliekant operatyvų įmonės veiklos patikrinimą, 2016-03-07, 2016-03-31 juos pateikė VMI ir vėliau jų nebeatsiėmė, nes įmonė nebevykdė veiklos, prie atsiliepimo pridėjo savo paties pasirašytus dokumentų poėmio aktus, iš kurių matyti, kad jis turėjo ir VMI teikė 2014-2015 metų kasos knygas, sąskaitas –faktūras, rangos sutartis, bankų išrašus ir t.t.

Kad bendrovės vadovui A. O. buvo žinoma, jog bendrovė turi finansinių sunkumų ir praktiškai nebevykdo veiklos, matyti iš kartu su atsiliepimu į VMI pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikto 2018-08-14 A. O. asmeninio prašymo bendrovės akcininkui, kuriame nurodoma, jog jis prašo atleisti jį iš direktoriaus pareigų, kadangi bendrovė nuo 2017 metų sausio nevykdo jokių darbų ir veiksmų, nemoka jam atlyginimo. Tokiu būdu, iš jo paties atsiliepimų bankroto byloje matyti, kad iš esmės A. O. buvo žinoma, kad bendrovė nemoki, nebegali atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant savo darbuotojus, tačiau jis, kaip bendrovės vadovas, situacijos tikslintis nebandė. Bendrovei nebevykdant veiklos, jos vadovui nebebuvo pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas ir pan. Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl vadovo atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka. Nepaisant to, A. O. nesidomėjo pareigomis, kurias jam, kaip bendrovės vadovui, esant bendrovės nemokumo situacijai, numato įstatymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad juridinio asmens vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Bendrovės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 130/2011).

Pažymėtina, kad sprendžiant civilinės atsakomybės dėl pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismas konstatavo, kad ši atsakomybė taikoma būtent formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017) .

Kaip matyti iš pateikiamų mokesčių mokėtojo prievolių išrašų, Bendrovės nepriemoka susidarė jau nuo 2015 metų, tęsėsi 2016 metais ir vėliau. Iš A. O. paaiškinimų bankroto byloje matyti, kad jam įmonės dokumentai buvo prieinami, jam buvo žinoma, jog 2017 metus bendrovė nebevykdė veiklos, darbuotojams nemokėjo, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad mažiausiai nuo 2017 metų jam turėjo būti aišku, kad Bendrovė yra nemoki ir nepajėgia atsiskaityti su kreditoriais. Nepaisant to, jos direktorius V. O. nesilaikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. A. O. nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, viena iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių - VMI - 2018-07-19 pareiškimu kreipėsi į teismą prašydama iškelti bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą. Taigi šiuo atveju nėra abejonių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. O. laiku nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, todėl pažeidė kreditoriaus (VMI) interesus.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytas nusižengimas yra trunkamasis, t.y. trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. Šiuo atveju A. O. pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo iškilusi nuo IBĮ numatytų sąlygų atsiradimo iki tos dienos, kai kreditoriaus (VMI prie FM) iniciatyva buvo pradėta įmonės bankroto procedūra. Tai, kad VMI pati kreipėsi dėl bankroto procedūros pradėjimo, A. O. atsakomybės nešalina.

A. O. veika (neveikimas) dėl kreditoriaus teisių pažeidimo atitinka administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nes jis, būdamas atsakingas, neužtikrino, kad nebūtų pažeistos kreditorių teisės.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymas užtraukia juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenimis baudą nuo 1400 iki 3000 Eur.

Vienas iš nuobaudos tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Individualizuodamas pažeidėjui skiriamą nuobaudą teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartis byloje Nr. 2AT-37-2013, 2AT-54-2014).

Teismas atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, į tai, kad A. O. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nusižengimas padarytas iš esmės neatsargia kaltės forma, nebuvimą duomenų, kad jis būtų buvęs anksčiau traukiamas administracinėn atsakomybėn už šios rūšies nusižengimus, į pažeidėjo turtinę padėtį, mano, kad šiuo atveju netgi minimali sankcijoje numatyta bauda neatitiktų padaryto pažeidimo ir pažeidėjo asmenybės pavojingumo, todėl atsižvelgiant į teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus, taikytinos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos ir skirtina žymiai mažesnė bauda nei sankcijos minimumas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 572 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu, teismas

nutaria:

A. O. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, ir pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, skirti jam 500 Eur (penkių šimtų eurų) baudą.

Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001. Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ bankas, banko kodas 72900; LT74 4010 0510 0132 4763 bankas Luminor Bank AB, banko kodas 40100; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, banko kodas 70440; LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, banko kodas 71800; LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filialas, banko kodas 74000; LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; banko kodas 73000, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, banko kodas 72300.

Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (ANK 668 straipsnio 4 dalis).

Išaiškinti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.