Kauno apygardos teismo nutartis

2012-12-03 · Civilinė byla Nr. 2A-2385-480/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-03
Bylos Nr.
2A-2385-480/2012
Teisminio proceso Nr.
2-20-3-00018-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Galina Blaževič (pirm.), Albina Rimdeikaitė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Atsakovas
B. E. J.
Ieškovas
K. K.
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2385-480/2012Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00018-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. E. J. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-143-840/2012 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei B. E. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 47500,00 Lt nepagrįsto praturtėjimo, 4322,50 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jam ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklausė gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,1500 ha žemės sklypas po šiais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir atsakovė 2010 m. kovo 9 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi nurodytus nekilnojamuosius daiktus pardavė V. ir S. S.. Sutarties 2.1 p. nurodyta, jog visas turtas parduodamas už 95000,00 Lt. Sutarties 2.2 p. nurodyta, kad ieškovas ir atsakovė gavo po 47500,00 Lt prieš pasirašant sutartį. Pirkėjai visus pinigus – 95000,00 Lt, pervedė tik į atsakovės sąskaitą kredito įstaigoje. Atsakovė notarui patvirtino, kad visi pinigai yra gauti. Ieškovas prieš sandorio sudarymą jokių pinigų asmeniškai negavo. Šalys žodžiu susitarė, kad, sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovė iš karto ieškovui perves jam priklausančius pinigus – 47500,00 Lt, į ieškovo sąskaitą banke. Ieškovas ir atsakovė yra garbaus amžiaus, nuo seno palaikė gerus giminiškus santykius – ieškovas yra atsakovės sesers sutuoktinis, todėl pasitikėjo atsakove, abejonių atsakovės sąžiningumu nebuvo kilę. Tačiau iki šiol atsakovė nėra perdavusi ieškovui jam priklausančių pinigų už parduotą turtą – 47500,00 Lt, jokia forma: nei grynais, nei banko pavedimu. Atsakovei 2010 m. kovo 29 d. buvo pateikta pretenzija raštu, tačiau atsakovė į ją nereagavo ir iki šiol neteisėtai naudojasi ieškovo pinigais. Atsakovė pažeidė prievolę, todėl, vadovaujantis CK 6.38 str., 6.63 str. ir 6.210 str. nuostatomis, privalo atlyginti ieškovui visus nuostolius – 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2012 m. sausio 4 d. (665 dienos), – 4322,50 Lt. Be to, atsakovė privalo atlyginti ieškovui 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovės ieškovui 47500,00 Lt nepagrįsto praturtėjimo, 4322,50 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. sausio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 6 d. notariškai patvirtinta preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas ir atsakovė įsipareigojo jiems priklausančią sodybą parduoti V. D. ir S. S. už 100000,00 Lt. V. D. ir S. S. sumokėjo ieškovui ir atsakovei 40000,00 Lt avansą, kuris – gryni pinigai, ieškovui matant ir prašant, buvo paduotas atsakovei – tiesiai į jos rankas. Pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną į kredito įstaigoje atsakovės sąskaitą pirkėjai pervedė 30000,00 Lt ir prieš pat pasirašant sutartį, notaro priimamajame, matant ieškovui, pirkėjai davė atsakovei 9000,00 Lt, tiesiai į jos rankas. Laikotarpyje nuo preliminarios iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. kovo 9 d., V. D. ir S. S., ieškovui nematant, per kelis kartus atsakovei tiesiai į rankas davė iš viso 16000,00 Lt (avansą už ketinamą įsigyti ieškovui ir atsakovei priklausančią sodybą). Ginčo tarp šalių dėl šių aplinkybių nėra, t. y. iš tiesų ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusi sodyba buvo parduota už 95000,00 Lt, pardavėjai su pirkėjais visiškai atsiskaitė dalimis. Sodybos pirkėjai V. ir S. S., duodami visus pinigus už sodybą tik atsakovei, suprato atsiskaitą ne tik su atsakove, bet ir su kitu sodybos savininku – ieškovu, t. y. sodybos pirkėjai atsakovei perdavė ne tik jai, bet ir atsakovui priklausančius pinigus – kiekvienam po 47500,00 Lt. Ieškovas ir atsakovė, būdami ilgą laiką geruose giminiškuose santykiuose (ieškovas yra atsakovės sesers sutuoktinis), pasitikėdami vienas kitu, buvo žodžiu susitarę parduoti nurodytą sodybą ir pasidalinti už ją gautus pinigus lygiomis dalimis. Šalys sutarė, kad, gavusi iš sodybos pirkėjų pinigus, atsakovė iš karto atiduos ieškovui priklausančią pinigų dalį, atskaičius mokesčius – turėtas išlaidas. Ginčo tarp šalių dėl šių aplinkybių taip pat nėra.

Teismas nurodė, kad nors atsakovė teismo posėdžio metu teigė, kad su ieškovu ji yra visiškai atsiskaičiusi, t. y. jam yra davusi grynais į rankas per kelis kartus niekam nematant ir nežinant 45000 Lt (iš jam priklausančių 47500 Lt atskaičius jos turėtas visų reikiamų pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti dokumentų rengimo išlaidas), tačiau paprašyta tiksliai nurodyti, kada ir kiek pinigų ji yra gavusi iš sodybos pirkėjų ir kada bei kiek ji yra davusi ieškovui, atsakovė nurodydavo vis skirtingas sodybos pirkėjų jai perduodamų pinigų ir ieškovui priklausančių pinigų perdavimo ieškovui aplinkybes, ir vis nurodydavo skirtingas perduodamų pinigų sumas. Skirtingą aplinkybių aiškinimą atsakovė aiškino senai vykusių įvykių neprisiminimu ir dėl jos amžiaus. Paklausta, kodėl, žinodama ir ieškovo garbų amžių, ji ieškovui duodavo dideles pinigų sumas niekam nematant, nepaimant ieškovo patvirtinimo raštu, jog pinigus gavo, kai taip jai pinigus duodavo sodybos pirkėjai Vaida ir S. S., ar nepervedant pinigų per banką, atsakovė atsakė, jog pasitikėjo ieškovu. Atsakovė negalėjo tiksliai atsakyti, kiek ji turėjo reikiamų pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti dokumentų rengimo išlaidų, nepateikė tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, negalėjo atsakyti, ar ji iš ieškovui priklausančios pinigų dalies – 47500,00 Lt, atskaitė visas turėtas išlaidas ar tik ieškovui tenkančią dalį. Atsakovė nuo pat bylos nagrinėjimo teisme pradžios nebuvo nuosekli, net vengė sakyti tiesą – nutylėjo apie preliminarios sodybos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, 40000,00 Lt avanso gavimą, kitų avanso dalių: 2000,00 Lt, 1000,00 Lt, 2000,00 Lt, 1000,00 Lt, ir 10000,00 Lt, gavimo patvirtinimą jos surašytais ir pasirašytas rašteliais. Be to, atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė (b.l. 54) nurodė, kad „jos žiniomis ir ieškovas K. K. savo dalį pinigų yra gavęs“, taip bandydama suklaidinti teismą, jog ieškovas už sodybos dalį jam priklausančius pinigus gavo iš kitų asmenų – pirkėjų. Ką teismo posėdžio metu ji ir bandė paaiškinti, tačiau šias aplinkybes visiškai paneigė teismo posėdžio metu apklausti liudytojai V. ir S. S.. Atsakovė ieškovui priklausančių pinigų perdavimą, įrodinėjo 2008 m. lapkričio 6 d. preliminaria pirkimo-pardavimo ir 2010 m. kovo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimis, kur ieškovas savo parašu yra patvirtinęs, liudytojo notaro A. B. paaiškinimais, jog ieškovas ir žodžiu, ir raštu pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną už jam sodybos priklausančią dalį visus pinigus yra gavęs, tačiau tuo pat metu atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad paskutinius ieškovui priklausančius pinigus ji ieškovui atidavė iš karto po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, grįžusi iš notaro, savo namuose.

Įvertinęs ieškovo, atsakovės, liudytojų A. B., S. S. ir V. S. paaiškinimus bei teismo posėdžio metu ištirtus rašytinius įrodymus, teismas, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė, t. y. neatidavė ieškovui už parduotos sodybos dalį priklausančių ir jos iš sodybos pirkėjų gautų pinigų – 47500,00 Lt. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovą ir atsakovę sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai, įsakmiai neatsirandantys iš teisės aktų nuostatų ar konkretaus sandorio, kurių pagrindu ieškovas iš atsakovės galėtų išsireikalauti jam priklausančius pinigus, kitais civilinių teisių gynybos būdais. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog yra visos būtinos sąlygos tarp šalių esančius civilinius teisinius santykius pripažinti kaip nepagrįstą praturtėjimą. Nors atsakovė turėjo pagrindą iš sodybos pirkėjų gauti ir ieškovui skirtus pinigus, tačiau atsakovei neatsirado pagrindas jų neatiduoti ieškovui, t. y. išnyko atsakovei pagrindas turėti ieškovo pinigus (CK 6.237 str., 6.242 str.).

Taip pat teismas nurodė, kad pagal CK 6.261, 6.240 ir 6.242 straipsnius, asmuo, praleidęs piginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Todėl atsakovė privalo mokėti ieškovui 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo praleistos prievolės įvykdymo termino (2010 m. kovo 10 d.) iki civilinės bylos iškėlimo dienos (2012 m. sausio 4 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 4322,50 Lt palūkanų. Be to, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė iš atsakovės ieškovui ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas priėmė sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet ne pagal turimus įrodymus.

2. Teismas neišminusavo apeliantės turėtų išlaidų už dokumentų paruošimą turto pardavimui (geodeziniai matavimai, planų sudarymas, inventorizacija, notaro išlaidos).

3. Teismas savo iniciatyva kitu pagrindu priteisė iš apeliantės palūkanas, nors ieškovas prašė priteisti palūkanas pagal CK 6.210 straipsnį, tuo išėjo iš ieškinio reikalavimų ribų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas teisingai nustatė, kad ginčas faktiškai kilo dėl pinigų atidavimo fakto. Teismas pagrįstai apeliantės parodymus vertino kritiškai, kadangi ji davė nenuoseklius parodymus, mėgino klaidinti teismą, nuslėpė faktus apie preliminarios sutarties sudarymą, 16000 Lt avanso gavimą pagal pakvitavimus, nors juos pati turėjo, vengė sakyti tiesą. Jos parodymus pilnai paneigė liudytojai V. ir S. S.. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė turėjo pagrindą gauti ieškovui priklausančius pinigus, tačiau neturėjo jokio pagrindo pinigų ieškovui neatiduoti, pagrindas juos turėti apeliantei yra išnykęs, o vadovaudamasis tikėtinumo taisykle bei remdamasis šalių, liudytojų A. B., V. ir S. S. parodymais, rašytiniais įrodymais, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neatidavė ieškovui pinigų už parduotą sodybą - 47500 Lt.

2. Teismas įvertino apeliantės paaiškinimus, tai, kad ji negalėjo tiksliai teismui atsakyti, kiek turėjo dokumentų rengimo išlaidų pirkimo pardavimo sandoriui sudaryti, nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių įrodymų, negalėjo teismui atsakyti, ar ji iš ieškovui tenkančios dalies atskaitė visas turėtas išlaidas ar tik ieškovui tenkančią dalį, buvo nenuosekli ir vengė sakyti tiesą, todėl laikė aplinkybę dėl išlaidų turėjimo neįrodyta. Be to, apeliantė teismui reikalavimo dėl turėtų išlaidų įskaitymo nepareiškė.

3. Kadangi tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovas pareiškė teismui reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio palūkanas, o teismas, vadovaudamasis CK 6.261, 6.240, 6.242 straipsniais, šį reikalavimą patenkimo. Bendroji CK 6.210 straipsnio 1 dalies norma numato 5 proc. palūkanas, kurią antrina CK 6.240 straipsnyje numatyta speciali norma, reglamentuojanti jų priteisimą nepagrįsto praturtėjimo atveju.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo remtis įrodymų visuma bei vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo nevertinus turimų įrodymų, bet jį priimant vadovaujantis tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Byloje nustatyta, kad šalims – ieškovui K. K. ir atsakovei B. E. J., bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė po ½ dalį sodybos: 0,1500 ha žemės sklypo su jame esančiais pastatais (toliau –turtas), adresu (duomenys neskelbtini), kurią jie paveldėjo 2007-09-26 (t. 1, b. l . 16-18, 8-9). 2008-11-06 notariškai patvirtinta preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi šalys įsipareigojo turtą parduoti pirkėjams V. D. ir S. S. už 100 000,00 Lt (t. 1, b. l. 105), o 2010-03-09 turtą paminėtiems pirkėjams notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė už 95 000,00 Lt ( t. 1, b. l. 10-15). Byloje surinktais įrodymais - pakvitavimais, banko sąskaitos išrašais, liudytojų A. B., V. S. (buv. D.) bei S. S. parodymais, o taip pat šalių paaiškinimais, nustatyta, kad pirkėjai pardavėjams sumokėjo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą 95 000 Lt sumą, kuriuos visus ieškovui neprieštaraujant gavo apeliantė. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

Byloje šalys ginčija tarpusavio atsikaitymo faktą, t. y. iš pirkėjų apeliantės gautų ir ieškovui už praduotą sodybą priklausančių 47 500,00 Lt atidavimo ieškovui faktą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ir atsakovės paaiškinimus, liudytojų A. B., S. S. ir V. S. parodymus bei teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovė B. E. J. su ieškovu K. K. neatsiskaitė, t. y. neatidavė ieškovui už parduotos sodybos dalį priklausančių ir jos iš sodybos pirkėjų V. ir S. S. gautų pinigų – 47 500,00 Lt.

Pagal įstatymo nustatytą bendrąją įrodinėjimo naštą, šalys turi rodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų, nes tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad atsakovė neįvykdė savo prievolės grąžinti jam gautus pinigus už parduotos sodybos ½ dalį, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tokios prievolės atsiradimo pagrindą, tačiau neprivalėjo įrodinėti, kad su juo nebuvo atsiskaityta. Tai, kad tinkamai įvykdė prievolę, turėjo įrodyti atsakovė, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą. Todėl apeliantės argumentas, kad ieškovas neįrodė, jog negavo iš jos pinigų, laikytinas nepagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimta procentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino visų įrodymų visumą, išdėstė įrodymų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 str. - 185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės turėtas išlaidas už dokumentų paruošimą turto pardavimui, be to, tokio reikalavimo ji byloje ir nebuvo pareiškusi, todėl vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šių išlaidų dalimi nesumažino ieškovui priteistą sumą (CPK 178 str.).

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva kitu pagrindu, nei prašė ieškovas, priteisė iš jos palūkanas, nes ieškovui ieškinyje išdėsčius ieškinio pagrindą, teismas pritaiko materialinės teisės normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą. Ieškovas tiek pradiniu ieškiniu, tiek jį tikslindamas, atsakovei pažeidus prievolę pervesti gautus pinigus iš karto, vadovaudamasis CK 6.210 straipsniu, prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2010-03-10 (pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas 2010-03-09 ir jo sudarymo dieną pirkėjai pilnai atsiskaitė) iki 2012-01-04 (kreipimosi į teismą dienos) - 4 322,50 Lt, o taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, priteisdamas minėtas palūkanas, pagrįstai nurodė CK 6.261, 6.240 (1 dalis) ir 6.242 (1 dalis) straipsnius, reglamentuojančius palūkanų bei jų dydžio atlyginimą nepagrįsto praturtėjimo atveju laiku negrąžinus gautos pinigų sumos, o taip pat CK 6.37 straipsnio 2 dalį – numatančią skolininko pareigą mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, iš esmės nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas