Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovui A. J. dėl 1 724,22 Eur negrąžintos paskolos, 10 345,32 Eur sutartinių palūkanų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas V. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. J. 1 724,22 Eur negrąžintą paskolą, 10 345,32 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovas A. J. pagal 1994-05-20 paskolos sutartį neterminuotam laikotarpiui pasiskolino iš ieškovo 1 800 JAV dolerių. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti 10 procentų palūkanas per mėnesį (sutarties 2.1 p.). Iki 1997 m. atsakovas mokėjo ieškovui palūkanas po 180 JAV dolerių, tačiau nuo 1997 m. atsakovas nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Šalis siejo kolegiški santykiai, ieškovas žinojo apie sunkią to meto atsakovo finansinę padėtį (atsakovas prarado verslą), po to prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, vėliau turėjo asmeninių problemų. 2013 m. pradėjus domėtis paskolos grąžinimo reikalais, ieškovas kalbėjosi su atsakovu, tačiau pastarasis ir toliau nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, ėmė vengti ieškovo, todėl ieškovas kreipėsi į teismą. Nurodė, kad sprendžiant, ar sutarties sudarymo metu sutartos palūkanos buvo protingos ar ne, būtina vertinti ir tuo metu buvusią ekonominę situaciją Lietuvoje bei tai, kad sutarties sudarymo metu atsakovas buvo verslininkas. Atsakovas sudarydamas šią ir kitas paskolos sutartis su ieškovu ne tik įvertino, bet ir suvokė prisiimamą riziką bei palūkanų mokėjimo galimybes. Pažymėjo, kad ieškovas su atsakovu buvo sudarę ir kitų paskolos sutarčių, taip pat su 10 procentų palūkanomis per mėnesį. Nurodė, kad sutartis rengė ieškovas, bet atsakovas pats pasiūlė ir savo ranka jas užpildė ir įrašė palūkanų normas. Pabrėžė, kad 1997 m. nebuvo pateikęs atsakovui reikalavimo grąžinti skolą pagal ginčo sutartį, o pareikalavo ją grąžinti 2016-04-16, pareikšdamas pretenziją su reikalavimu grąžinti paskolą ir nesumokėtas palūkanas per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos. Ieškovo nuomone, senaties terminas reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pradedamas skaičiuoti nuo 2016-05-22, todėl senaties terminas reikalavimui grąžinti paskolą nėra praleistas.Atsakovas A. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, neįrodytą ir pareikštą praleidus senaties terminus.Nurodė, kad atsakovas su ieškovu yra pažįstami nuo 1990 m. Ieškovas dirbo atsakovo įmonėje, atsakovas laikė jį savo partneriu, todėl taip „lengvai“ buvo pasirašomi dokumentai, jie kartu vystė verslą. Iki 1997 m. verslas sekėsi gerai, tačiau iškilus problemų, atsakovas nebegalėjo mokėti tokių didelių palūkanų, prašė jas sumažinti. Atkreipė dėmesį, jog kaip teigia ieškovas, 1994-05-20 paskolos sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., tačiau, ieškinyje reikalaujama visos paskolos ir palūkanų (už 5 metus) priteisimo, iš viso 10 403,82 Eur, lyg paskolos sutartis apskritai nebuvo vykdoma. Net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatytas paskolos suteikimo faktas, būtų pagrindas daryti išvadą, kad paskola yra tinkamai grąžinta ir šalių teisiniai santykiai yra pasibaigę tinkamu įvykdymu (CK 6.123 str.). Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovas pateikė ieškinį po daugiau nei 22 metų nuo paskolos sutarties sudarymo dienos. Atsakovo nuomone, paskolos sutartyje nustatytas palūkanų dydis yra akivaizdžiai neprotingai didelis ir, vadovaujantis teismų praktika, teismo privalo būti mažinamas. Paskolos sutartis pasirašyta dviejų fizinių asmenų, Ieškovo prašomos palūkanos yra net 6 kartus didesnės nei pati paskolos suma. Atsakovo nuomone, yra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovas teigia, kad paskolos sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 1997 m., o nuo 1997 m. nebuvo vykdoma, todėl konstatuotina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą privalėjo žinoti dar 1997 m., todėl jis yra akivaizdžiai praleidęs tiek 3-jų metų ieškinio senaties terminą, remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 str., tiek bendrą 10 metų ieškinio senatį pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 str. Pagal atidaus, rūpestingo, sąžiningo asmens standartą, ieškovas turėjo rūpintis savo tariamai pažeistų teisių gynyba tinkamai ir laiku.

Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė ieškovui V. Z. iš atsakovo A. J. 1 724,22 Eur negrąžintą paskolą, 10 345,32 Eur sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 12 069,54 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016-09-15, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 762,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė valstybei iš A. J. 6,48 Eur bylinėjimosi išlaidas.Įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas įrodė, kad suteikė atsakovui paskolą, o atsakovas pagal sutartį gautos paskolos ieškovui negrąžino. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir atmetė atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo, kadangi byloje nėra duomenų, įrodančių, kad ieškovas 1997 m. būtų pareiškęs reikalavimą grąžinti paskolą. Sutarties 4.7 p. patvirtina, kad šalys buvo sutarusios, jog reikalavimas turi būti pareikštas raštu ir siunčiamas registruotu laišku. Taigi, remiantis byloje pateiktais įrodymais, sutarties sąlygas atitinkantis reikalavimas buvo pateiktas 2016-04-16 ieškovo pretenzija Nr. 1, išsiųsta 2016-04-16 per AB „Lietuvos paštas“ registruotu laišku. Liudytojos O. D. parodymus teismas vertino kritiškai ir atmetė, atsižvelgdamas į jos ir atsakovo ryšius bei konstatavo, jog ji yra suinteresuota atsakovui palankia bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovo paaiškinimai dėl dar 1997 m. ieškovo pareikšto reikalavimo grąžinti skolą yra nenuoseklūs. Taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas, kaip pripažino ir jis pats, nuo 2003 m. turėdamas neblogą finansinę padėtį, nepasinaudojo sutarties 4.5 p. nuostata, kuria remiantis paskolos gavėjas turi teisę bet kada grąžinti paskolą, t. y. nelaukiant paskolos davėjo reikalavimo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas 1997 m. buvo pareiškęs reikalavimą grąžinti paskolą ir konstatavo, kad ieškovas įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl negrąžintos paskolos priteisimo pareikšti nepraleido.Vertindamas atsakovo argumentus dėl nepagrįstai didelių palūkanų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šalių sudaryta sutartis patvirtina, jog dėl palūkanų šalys susitarė laisva valia, be to, atsakovas sutarties sudarymo metu buvo ir šiuo metu yra verslininkas, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovas buvo priverstas sudaryti sutartį ar atsakovas būtų buvęs priklausomas nuo ieškovo, ir tuo kita šalis (ieškovas) nesąžiningai pasinaudojo. Pats atsakovas patvirtino, kad jis sutiko su ieškovo siūlomu palūkanų dydžiu ir nurodė, kad iš pradžių tokios palūkanos (10 procentų per mėnesį) buvo protingos. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog šalys buvo sudarę ne tik ginčo sutartį, ieškovo sudarytą su atsakovu kaip su fiziniu asmeniu, bet dar dvi sutartis su tokiomis pat 10 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis - 1994-04-05 ir 1994-06-26 su UAB „ALKA“, kurią atstovavo atsakovas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas privalėjo įvertinti sudaromų sutarčių pasekmes bei prisiimti sau verslo riziką, todėl atsakovui šalių sutartimi sutartos palūkanos nebuvo netikėtos, apgaulingos, nesąžiningos ar neprotingos. Kaip neįrodytus, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, jog jis prasidėjus krizei, prašė ieškovo sumažinti palūkanas.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčui reikšmingų byloje esančių įrodymų visetą, konstatavo, kad atsakovas neįvykdė prievolės grąžinti ieškovui paskolą bei sumokėti sutartas palūkanas pagal šalių sudarytą 1994-05-20 paskolos sutartį Nr. 001/94, todėl ieškovo reikalavimas dėl 1 724,22 Eur negrąžintos paskolos ir 10 345,32 Eur sutartinių palūkanų priteisimo iš atsakovo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apelianto nuomone, teismas atsisakydamas taikyti ieškovo reikalavimų atžvilgiu senaties termino praleidimo pasekmes, savo išvadas grindė visapusiškai ir objektyviai neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, ir iš esmės pažeidus įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, t.y. pažeidė CPK 185 str. bei CK 1.131 str. 1 d. Ieškovas pripažino, jog paskolos sutartį atsakovas vykdė iki 1997 m., todėl ieškovas apie savo teisių pažeidimą privalėjo žinoti ir žinojo dar 1997 m.. Taigi, ieškinio senaties terminas suėjo 2000 m. (3 metai nuo 1997 m.), o ieškovas jį praleido daugiau nei 16 metų. Teismo posėdyje apklaustos liudytojos parodymai patvirtina atsakovo argumentus dėl ieškovo pareikšto reikalavimo dar 1997 m. grąžinti paskolos sumą bei tai, kad ieškovui dar 1997 m. buvo žinoma apie jo teisių pažeidimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos O. D. parodymais, netinkamai taikydamas CPK 185 str. bei nenurodydamas, koks yra liudytojos suinteresuotumas bylos baigtimi. Apelianto įsitikinimu, liudytojos parodymai yra patikimi, detalūs ir išsamūs, jų nepaneigė kiti byloje surinkti įrodymai. Aplinkybė, jog atsakovas ir liudytoja prieš penkioliką metų buvo sugyventiniai ir juos sieja suaugusi dukra, nenustačius kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie liudytojos galimą neobjektyvumą ar pateiktų liudijimų neatitikimą tikrovei, laikytini nepakankamais pateisinti teismo atsisakymą jais vadovautis.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas atmesdamas atsakovo argumentus dėl 1997 m. ieškovo pareikšto reikalavimo grąžinti paskolą. Sprendime konstatuodamas, jog atsakovo parodymai tariamai yra prieštaringi, tokius pat prieštaringus ieškovo parodymus dėl faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo šalių santykiais po 1997 m., vertino kaip pakankamus ir patikimus tam, kad ieškinys būtų patenkintas. Ieškovas pripažino, jog 1997 m. atsakovas nebevykdė įsipareigojimų pagal Sutartį, taip pat, jog žinojo faktą, kad 2003 m. atsakovas gavo pakankamai didelę pinigų sumą už parduotą butą. Nurodytos aplinkybės paneigia ieškovo bylos nagrinėjimo metu išsakytus teiginius, jog jis skolos grąžinimo nereikalavo dėl tariamai blogos atsakovo turtinės padėties. Taip pat prieštarauja faktams ieškovo teiginys, kad pareikalavo skolos grąžinimo 2016 m., nes sužinojo, kad atsakovas įsteigė UAB "Ramilė", kad gauna pajamų, kad nuosavybės teise valdo žemės sklypus, tačiau UAB "Ramilė" įsteigta dar 2004-10-01. Atsakovo paaiškinimai, liudytojos O. D. pateikti parodymai, paties ieškovo pripažintos faktinės aplinkybes dėl sutarties nevykdymo nuo 1997 m., patvirtina, kad ieškovas pateikė reikalavimą grąžinti paskolą 1997 m., todėl būtent nuo nurodytos datos prasidėjo įstatyme įtvirtintas ieškinio senaties terminas ieškovui kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo.Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl 10 345,32 Eur palūkanų, kurios net 6 kartus viršijo pačią skolos sumą, nepagrįstai atsisakė jas sumažinti kaip neprotingai dideles. Šalių sulygtos palūkanos iš esmės ženkliai viršijo palūkanų dydį, kurį sutarties sudarymo laikotarpiu taikė Lietuvos bankai. Sutartimi nustatytos metinės palūkanos buvo dvigubai didesnės. Sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų ir faktas, kad atsakovas buvo įkūręs keletą įmonių, negali pateisinti neprotingai didelių palūkanų. Kitos tarp ieškovo ir atsakovo atstovaujamų įmonių sudarytos paskolos sutartys, kuriose taip pat sutarta dėl 10 proc. palūkanų, apelianto vertinimu, neturi teisinės reikšmės, kadangi buvo sudarytos su juridiniais asmenimis, jos buvo terminuotos arba skolinamos sumos buvo didesnės už ginčo sumą suteiktą sutartimi. Būtent ieškovas teismo turėjo būti pripažintas stipresniąja paskolos sutartinių santykių šalimi, galėjusia piktnaudžiauti savo pranašesne padėtimi nustatant palūkanas, kadangi pats ieškovas pripažino, jog vertėsi pinigų skolinimu, taip pat yra profesionalus teisininkas, advokatas. Visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog skolos suma 6 kartus mažesnė už reikalaujamas priteisti palūkanas. Kaip nesąžiningas privalėjo būti vertintinas ir ieškovo delsimas pareikšti ieškinį dėl skolos priteisimo 20 metų, nors, kaip jau buvo nurodyta, pats ieškovas pripažino, jog atsakovas Sutarties nevykdė nuo 1997 m.Ieškovas V. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pagrįstai nesivadovavo liudytojos O. D. parodymais apie tai, kad neva ieškovas 1997 metais pavasarį - vasarą aiškiai ir nedviprasmiškai pareikalavo iš atsakovo grąžinti 1800 JAV dolerių skolą. Pirma, dėl to, kad reikalavimo dėl skolos grąžinimo tvarka ir būdas buvo nustatytas paskolos sutartyje (sutarties 4.7 p.), pagal kurią kreditorius apie reikalavimą praneša skolininkui raštu registruotu laišku, o ne žodžiu. Antra dėl to, kad ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo sutarties sudarymo iki 2016 metų, kada buvo pateikta pretenzija - reikalavimas grąžinti paskolą ir nesumokėtas palūkanas, nei žodžiu, nei raštu nereikalavo grąžinti paskolos, žinodamas apie sudėtingą atsakovo finansinę padėtį bei dėl kitų aplinkybių. Teismas pagrįstai sprendė, jog liudytoja O. D. ir apeliantas A. J. nuo 1990 m. iki 2003 m. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, gyvenant kartu jiems gimė duktė, normalius santykius palaiko iki šiol, todėl liudytoja yra suinteresuota palankia apeliantui A. J. bylos baigtimi ir jos parodymai vertintini kritiškai.Argumentuodamas sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą senaties termino praleidimu, apeliantas neskiria prievolės grąžinti paskolą (pagrindinės prievolės) nuo prievolės mokėti palūkanas kas mėnesį pagal paskolos sutartį. Paskola apeliantui buvo suteikta neterminuotai (sutarties 3.1 p.). Apeliantas įsipareigojo grąžinti paskolą ieškovui pagal jo pareikalavimą (sutarties 4.1 p.). Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento (CK 1.127 str. 3 d.). 2016 04 16 ieškovas pareikalavo paskolą grąžinti per 30 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos. Apeliantas pretenziją gavo 2016 04 21 d. ir iki 2016 05 21 paskolos negražino, todėl nuo šios dienos pažeidė ieškovo teisę atgauti paskolintus pinigus. Senaties terminas reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pradedamas skaičiuoti nuo 2016 05 22 d., todėl senaties terminas reikalavimui grąžinti paskolą nėra praleistas. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šalių sulygtų palūkanų neprotingai didelėmis. Ieškovo vertinimu, teismas visapusiškai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, susijusias su šalių dalykiniais santykiais iki 1994-05-20, paskolos sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo, taip pat paskolos sutarties sąlygas ir jos vykdymą, šalių patirtį versle pagrįstai konstatavo, jog šalių sutartos palūkanos, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir nepažeidė šalių interesų pusiausvyros, todėl pagrindo mažinti sutartas palūkanas nėra. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad iki 1997 m. paskolos sutartį vykdė, t.y. mokėjo sutartas 10 proc. palūkanas kas mėnesį , tačiau dabar teigia, kad sudarant sutartį palūkanos buvo neprotingai didelės. Paskolų metinės palūkanos komerciniuose bankuose 1994 m. pradžioje sudarė 82 % . Tarpbankinė palūkanų norma (palūkanos už kurias vieni bankai skolina kitiems bankams lėšas) 1994 05 20 paskolos sutarties sudarymo metu siekė 100 %. Todėl teigti, kad sutarties sudarymo metu buvo galima pasiskolinti lėšas už mažesnę palūkanų normą, negu tuo metu egzistavo rinkoje kaip tik būtų neprotinga ir nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu. Jeigu apeliantas turėjo duomenų, kad sutarties sudarymo metu rinkoje buvo mažesnės (protingos) palūkanos, tai bylos nagrinėjimo iš esmės metu turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Nepagrįsti yra ir apeliacinio skundo motyvai, jog ieškovas turėjo būti pripažintas stipresniąja paskolos santykių šalimi, nei tuo metu, nei dabar neužsiima verslu ir nėra verslininkas, todėl ir negali būti stipresniąja paskolos santykių šalimi.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovui V. Z. iš atsakovo A. J. priteista 1 724,22 Eur negrąžinta paskola, 10 345,32 Eur sutartinės palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas V. Z. ir atsakovas A. J. 1994-05-20 sudarė paskolos sutartį Nr. 001/94, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 1 800 JAV dolerių, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 10 procentų palūkanas per mėnesį. Šalys sulygo, jog paskola (toliau – Paskola) paskolos gavėjui suteikiama neterminuotai (Sutarties 3.1 p.). Sutarties 4.5 p. sutarta, kad paskolos gavėjas turi teisę bet kada grąžinti paskolą, o paskolos davėjui reikalaujant, paskolos gavėjas privalo grąžinti visą paskolos sumą ir nesumokėtas palūkanas per 30 dienų nuo reikalavimo gavimo registruotu laišku (Sutarties 4.7 p.).Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinį skundą iš esmės motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą bei ieškinio senatį reglamentuojančias normas, taip pat nepagrįstai atsisakė sumažinti akivaizdžiai per dideles palūkanas.

Dėl ieškinio senaties

Bylos medžiaga patvirtina, jog šalys paskolos sutartį sudarė 1994 m. gegužės 20 d., paskolos gavėjui suteikiama paskola neterminuotai (Sutarties 3.1 p.). Sutarties 4.5 p. numatė, kad paskolos gavėjas turi teisę bet kada grąžinti paskolą, o paskolos davėjui reikalaujant, paskolos gavėjas privalo grąžinti visą paskolos sumą ir nesumokėtas palūkanas per 30 dienų nuo reikalavimo gavimo registruotu laišku.Pažymėtina, jog nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Nagrinėjamu atveju sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje reikalavimui dėl skolos priteisimo nustatytas trejų metų, o 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje – dešimties metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Tiek 1964 m. CK 86 straipsnyje, tiek galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Reikalavimui priteisti paskolintus pinigus ieškininės senaties termino pradžia prasideda nuo tos dienos, kai pasibaigia sutartyje numatytas įvykdymo terminas ar atsiranda aplinkybės, su kuriomis siejamos prievolės grąžinti pinigus įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2001).Šiuo atveju šalių sudarytos sutarties turinys, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog šalys sulygo, kad paskola yra suteikiama neterminuotai, o paskolos grąžinimą siejo su skolintojo pareikštu pageidavimu (raštu) atsiimti skolą. 2016-04-16 ieškovas pareiškė atsakovui pretenziją reikalaudamas per 30 kalendorinių dienų grąžinti 1 800 JAV dolerių paskolą ir 10 800 JAV dolerių nesumokėtų palūkanų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ir jis prasidėjo atsakovui per 30 kalendorinių dienų neįvykdžius 2016 m. balandžio 16 d. ieškovo reikalavimo grąžinti paskolą ir palūkanas. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutikimą su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmesdamas liudytojos O. D. ir atsakovo parodymus dėl ieškovo 1997 m. pareikšto reikalavimo grąžinti paskolą, priėjo neteisingos išvados, jog ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007, ir kt.). Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo. Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Paskolos sutarties atveju tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006).Atsakovas teigdamas, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1997 m., kadangi tuomet ieškovas pareikalavo grąžinti paskolą, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas liudytojos ir atsakovo parodymus kaip prieštaringus, išimtinai rėmėsi tokiais pat nenuosekliais ieškovo parodymais. Tačiau kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios teismas rėmėsi šalių sudarytos sutarties nuostatomis, pagal kurias ieškovo reikalavimas grąžinti paskolą turėjo būti pareikštas raštu. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo argumentus dėl 1997 m. pareikšto žodinio ieškovo prašymo grąžinti paskolą, esant prieštaringiems šalių ir liudytojos parodymams, pagrįstai vadovavosi byloje esančiu sutarties sąlygas atitinkančiu įrodymu – 2016-04-16 pateikta ieškovo pretenzija Nr. 1, išsiųsta 2016-04-16 per AB „Lietuvos paštas“ registruotu laišku. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad atsakovas yra kitokios nuomonės dėl byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą, įrodymų vertinimą bei ieškinio senaties terminus reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai konstatavo, jog remiantis šalių laisva valia sudarytos sutarties sąlygomis bei atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ieškinio senaties terminas nelaikytinas praleistu.

Dėl priteistų palūkanų dydžio

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo priteistų palūkanų dydžiu. Apelianto įsitikinimu, sutartyje nustatytas 10 proc. palūkanų dydis yra neprotingai didelis, atsižvelgiant į paskolos dydį bei tai, kad sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų.Šiuo metu galiojančio CK 6.872 str. numato palūkanas už naudojimąsi paskolos suma. Nagrinėjamoje byloje už naudojimąsi paskola paskolos gavėjas pagal sutartį įsipareigojo kas mėnesį mokėti 10 procentų palūkanas, kas atitinka CK 6.872 str. nuostatas. Paskolos sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 292 str., numatė procentus už naudojimąsi paskola, kurių dydis galėjo būti nustatytas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai.Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad 10 procentų šalių sulygtos palūkanos laikytinos neprotingomis ir atsakovas šiuo atveju pripažintinas silpnesniąja sutarties šalimi, kadangi sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, o ieškovas vertėsi pinigų skolinimu. Išnagrinėjusi bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais šiuos apelianto argumentus.Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (LAT 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, šalims pasirašant ginčo sutartį, jos tekstą parengė ieškovas, tačiau atsakovas savo ranka sutartyje įrašė palūkanų normą. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovas sutarties sudarymo metu buvo verslininkas, valdė kelias įmones, todėl neatsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, nėra pagrindo laikyti jį silpnesne sandorio šalimi. Šios atsakovo nepaneigtos aplinkybės, kolegijos vertinimu patvirtina, jog atsakovas laisva valia pasirašydamas ginčo sutartį su ieškovu sutiko su joje nustatytu palūkanų dydžiu. Kolegijos vertinimu, jeigu ieškovo siūlytos palūkanos būtų neprotingai didelės ir neatitiktų rinkos sąlygų, atsakovas būdamas verslininkas nebūtų sudaręs sutarties su ieškovu. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas kurį laiką mokėjo sutartas 10 proc. palūkanas, taigi, ši aplinkybė byloja, jog atsakovui toks palūkanų dydis buvo protingas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas siekdamas įrodyti, jog šalių sulygtos palūkanos sutarties sudarymo metu buvo protingos ir atitiko tuo metu rinkoje egzistavusią palūkanų normą, pateikė į bylą įrodymus apie tuometinę ekonominę situaciją šalyje, kurie nebuvo paneigti atsakovo (CPK 178 str.). Priešingai, teismo posėdžio metu atsakovas pripažino faktą, kad sutarties sudarymo metu tokio dydžio palūkanos buvo protingos, kadangi paskolintomis lėšomis buvo galima uždirbti kelis kartus daugiau. Nors apeliantas siekdamas, kad palūkanos būtų sumažintos remiasi ieškovo delsimu pareikšti ieškinį, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal šalių sudarytas sutarties 4.5 p., atsakovas turėjo teisę bet kada grąžinti paskolą ieškovui, tačiau šia teise nepasinaudojo. Taip pat nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, manydamas, kad sulygtos palūkanos yra per didelės.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodymų vertinimą, senaties terminus bei paskolos santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovo V. Z. apeliacinės instancijos teisme turėtos 200 EUR teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš atsakovo A. J..

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. Z. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. J. a.k. (duomenys neskelbtini) 200 EUR bylinėjimosi išlaidų