- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- I-2505-257/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01969-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- P. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.
Pareiškėjas P. G. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (110 b. l.). Rašytiniu prašymu (114 b. l.) pareiškėjas prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Skunde (2–3 b.l.) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d. įvairiose kamerose, kurių plotas apie 20 m², ir kamerose buvo laikoma po 12 asmenų. Taip pat kamerose buvo dviaukštės lovos, kurių išmatavimai 200 cm x 110 cm, ir tokių dviejų aukštų lovų kamerose buvo 12. Kamerų langų stiklai –purvini, jų nuvalyti nėra galimybės, nes iš vidaus ir išorės yra grotos, veikia 3 vnt. 25 vatų lemputės, o šviesa išjungiama nuo 9.30 iki 16.00 val. Kamerose visi asmenys rūkė, kiti keldavosi parūkyti ir naktį. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nereagavo į prašymus, kad nerūkantiems asmenims būtų suteikta atskira patalpa. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra apie 20 m² ir jais naudotis leidžiama vieną valandą visiems kameroje esantiems asmenims, t. y. 12 asmenų, o tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad maistas tiekiamas tiesiai į kameras, į kurias nėra tiekiamas karštas vanduo, o tiekiamo maisto energetinė vertė per maža pagal jo ūgį ir svorį. Tualetai kamerose nėra atskirti nuo bendros kameros erdvės, nėra tualeto ventiliacijos, nėra unitazo, tik skylė grindyse. Dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Nurodo, kad kamerose visada būdavo drėgna, pilna žiurkių, tarakonų, o čiužiniuose ir patalynėje – kitų parazitų. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė neturinę žalą – pablogėjo jo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė dirglus, o dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo jo socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė. Cituoja Europos Sąjungos teisės aktus, teismų praktiką ir prašo iš atsakovo priteisti 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (112 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (90–101 b. l.) nurodė, kad prašo taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, jog pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad nuo 2011-05-01 iki 2013-10-30 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytus reikalavimus. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-08-27 pažymos Nr. 69/06-3711 „Dėl P. G.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2011-05-06 iki 2012-11-07.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014-08-13.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl preziumuojama, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-08-27 pažymos Nr. 69/06-3630 „Dėl P. G.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2011-05-06 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012-11-07. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kameroje Nr. 96 nuo 2011-08-22 iki 2011-10-24 ir nuo 2011-10-28 iki 2011-12-15 su dar 4–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,89 m² iki 2,7 m², kameroje Nr. 29 – nuo 2011-10-27 iki 2011-10-28 su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,07 m² iki 5,37 m², kameroje Nr. 91 – laikotarpiu nuo 2011-12-12 iki 201-12-22 su dar 7–12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,42 m² iki 2,31 m², kameroje Nr. 52 – periodiškai nuo 2011-12-22 iki 2012-02-22 su dar 9–12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,42 m² iki 1,85 m², kameroje Nr. 20 – nuo 2012-03-06 iki 2012-03-08 su dar 7–11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,56 m² iki 2,34 m², kameroje Nr. 19 – periodiškai nuo 2012-03-08 iki 201203-23 su dar 4–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,96 m² iki 3,52 m², kameroje Nr. 92 – nuo 2012-03-23 iki 2012-06-04 su dar 7–14 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,26 m² iki 2,37 m², kameroje Nr. 51 – nuo 2012-06-04 iki 2012-11-7 su dar 6–11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 m² iki 5,37 m².
Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,26 m² iki 18,9 m² gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.
Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas 284 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo patikrinta kamera Nr. 51 (išvados surašytos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012-07-19 patikrinimo akte Nr. EP-289). Patikrinimo metu nustatyta, kad kamera Nr. 51 tvarkinga, joje atliktas einamasis remontas, pelėsio nėra, lentynėlės tualeto reikmėms laikyti ir veidrodžiai yra.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56–60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informavo, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) iki 2012 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Vadovaujantis direktoriaus 2011-12-30 patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012-2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-150-14 yra pasisakęs, jog „nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiomis dienomis kreipėsi į įstaigos administraciją, kad jam nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamosios patalpos sanitariniame mazge“. Vadinasi, svarbu, kad poreikis būtų aiškus, konkretus ir išreikštas kreipiantis į įstaigos administraciją. Tačiau jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos vykdymo, nešvaraus tualeto pareiškėjas įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs (Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014-08-28 pažyma Nr. 61/04-1252), o dėl šių dalykų pirmą kartą skundžiasi tik savo 2014-08-13 skunde teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv.m iki 22,44 kv.m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pareiškėjas nurodo, kad vaikščioti kiemeliuose neįmanoma, nes vienu metu juose būna daug žmonių. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.
Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos 27 p. numato, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis nebuvo pilnai aprūpintas pirmo būtinumo higienos priemonėmis.
Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato pastarasis įstatymas. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Vadovaujantis to paties teisės akto 44 straipsnio 2 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas [4.20]. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Šiose patvirtintose normose numatyta asmens aprūpinimo tualetiniu popieriumi tvarka. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, jog tariamai jam išduodavo per mažai tualetinio popieriaus. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nurodyta aprūpinimo tualetiniu popieriumi tvarka. Pareiškėjas neginčija to fakto, kad tualetinis popierius jam nebuvo išduodamas, jis tik skundžiasi dėl per mažo jo kiekio. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo išduodamas tualetinis popierius pagal nustatytas higienos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio bei jo kokybės yra labai individualios ir neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis.
Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Visgi, kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011-09-05 patikrinimo akto Nr. EP-349 „<visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietą dėl apgyvendinimo su rūkančiais asmenimis pateikia rašytinius prašymus administracijai. Šie prašymai laikomi asmens bylose. Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 19 kamerų nerūkantiems asmenims.>“ Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. rugpjūčio mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais.
Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Tokia teismų pozicija minėto teisinio reglamentavimo atžvilgiu taip pat rodo, jog gintinos galimai pažeistos nerūkančiųjų teisės, o ne rūkančiųjų pretenzijos. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose įtvirtintas nerūkančiųjų teisių į sveiką aplinką užtikrinimas, o ne rūkančiųjų interesai, pareiškėjo abstraktūs ir neįrodyti argumentai dėl rūkančiųjų laikymo su nerūkančiaisiais nelaikytini neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Pareiškėjo saugomos įstatymų teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su rūkymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje televizorių, radijo imtuvų, kompiuterinių, kompiuterinių žaidimų aparatų ir kitų daiktų priėmimo ir naudojimosi tvarka organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. IX-994 patvirtintu Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis.
Pareiškėjas savo skunde reiškia pretenzijas dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje neleidžiama naudotis kompiuteriu. Atsakovas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose tyrimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atsakovas pažymi, kad nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą“, todėl jei pareiškėjas nesinaudojo suteiktomis teisėmis, tai neturi jokio teisinio pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti.
Pareiškėjas skundžiasi teismui, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (1 p.); nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p.); nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei (3 p.); nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1,2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas.
Pastebėtina ir tai, kad, pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas).
Iš išdėstytų teisės normų turinio ir pastarųjų praktinio taikymo teismų praktikos darytina išvada, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos nesuteikiami.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Fiziologinės mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikti cheminiai tyrimai dėl fiziologinės mitybos normų atitikimo nustatytiems reikalavimams. Šiaulių visuomenės sveikatos centras tokį patikrinimą atliko 2014-01-14 (patikrinimo išvados surašytos 2014-01-23 patikrinimo akte Nr. EP-8), buvo nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendras kilokolorijų kiekis buvo nepakankamas (bendra paros davinio praktinė energinė vertė 1844 kcal). Iš UAB „Pontem“ 2014-03-06 rašto Nr. 05-09-94 „Dėl patikrinimų metu nustatytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad mėginių paėmimo vietoje buvo atliktas neplaninis auditas ir atlikti papildomi cheminiai tyrimai gaminamo maisto energetinei vertei ištirti. Tyrimų rezultatai buvo teigiami – atitinantys nustatytas ribas. Atliktų cheminių tyrimų rezultatai sudarė prielaidas teigti, jog pasitaikę Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu neatitikimai galimai vienetiniai arba kilę dėl maisto produktų tiekėjų produkcijos, tiekiamos maisto gamintojui, neatitikimo deklaruojamai kokybei. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-02-27 atlikto patikrinimo metu (patikrinimo išvados surašytos 2014-03-19 patikrinimo akte Nr. EP-58) cheminiam ištyrimui buvo paimtas laisvės atėmimo vietose laikomiems nedirbantiems vyrams skirto paros maisto racionas. Nustatyta, kad patikrinimo dienos maisto raciono bendra energetinė vertė atitinka patvirtintą normą (bendra paros davinio praktinė energinė vertė 2312 kcal).
Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maistas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo, o dokumentinė medžiaga rodo, jog maisto raciono energetinės vertės neatitikimas reikalavimams galėjo būti konstatuotas tik kaip vienetinis atvejis arba dėl maisto produktų tiekėjų produkcijos, tiekiamos maisto gamintojui, neatitikimo deklaruojamai kokybei.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo pilnos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Byloje yra pateikta 2014 m. rugpjūčio 27 d. pažyma Nr. 69/06-3711 „Dėl P. G.“ (49 b. l.), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2011 m. gegužės 6 d. ir laikytas periodiškai iki 2012 m. lapkričio 7 d., o ne kaip skunde teigia pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime (90–101 b. l.) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas senaties terminą yra praleidęs iki 2011 m. rugpjūčio 18 d., nes tik 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, 4 b. l. ). Pareiškėjas savo skunde nėra nieko pasisakęs apie praleistą terminą skundui paduoti, nenurodė svarbių priežasčių, dėl ko tokį terminą yra praleidęs, todėl teismas nesvarsto klausimo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams po išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, laikotarpiu, kuriam taikytina senatis, pareiškėjas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl galbūt turėtų nepatogumų (50 b. l.). Pareiškėjo toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskriaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu leidžia daryti prielaidą, kad patikslintame skunde jo nurodyti kaip patirti sutrikimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.
Pareiškėjas periodiškai buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011-08-22 iki 2012-11-07 ir šiam laikotarpiui ieškinio senatis netaikoma. Atkreiptinas dėmesys, kad tik dviem atvejais pareiškėjas nuo 2011-10-27 iki 2011-10-28 kameroje Nr. 29 ir nuo 2011-10-28 iki 2011-11-15 kameroje Nr. 96 laiko tarpą, kurio neįmanoma nustatyti, buvo laikomas su kitais asmenimis ir vienam asmeniui teko 3,6 m² kameros ploto ir šiek tiek daugiau, o visais kitais atvejais, apie 280 dienų, pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgia į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Kai kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, tai suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos jo, kaip žmogaus, teisės, o pateiktame prašyme nurodė, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, pažeminimus. Pareiškėjo aiškinimas, kad buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiant įstatymus, iš dalies neatitinka tikrovės. Atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 19 d. patikrinimo aktą Nr. EP-289 (64–66 b. l., patikrinimas atliktas 2012 m. liepos 18 d.). Šio patikrinimo metu buvo tikrinama apgyvendinimo kamera Nr. 51, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki 2012-08-24 ir nuo 2012-09-03 iki 2012-11-07. Patikrinimo metu nustatyta, kad kamera tvarkinga, joje atliktas einamasis remontas, pelėsio nėra, lentynėlės tualeto reikmėms laikyti ir veidrodžiai yra. Kameros patalpa vėdinama per langus ir natūralios traukos kanalais. Atsakovas taip pat pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 (58–63 b. l., patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.). Patikrinimo akte nurodyta, kad apgyvendinimo kameroms, patalpų valymui yra skiriami plastmasiniai dubenys ir soda patalpos valymui. Pagal suimtųjų prašymą atskirai pateikiamas valymo inventorius (šluotos, skudurai). Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Valymo inventoriaus jose yra. Suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja saugos duomenų lapus, naudojimo instrukcijas turi. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų valymą yra. Įstaigoje profilaktinis aplinkos nukenksminimas atliekamas. Vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas yra. Kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Taigi, iš patikrinimo akto ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos medžiagos (Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 m., Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. dezinfekcijos planas (52–57 b. l.) matyti, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus.
Patikrinimo akte nurodyta, kad sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių). Dezinfekuojama po 50 min. 110 C. Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas yra, nurodyta dezinfekavimo data, laikas, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai. Lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi, įvertinami ir, jei reikia, nurašomi kartą per mėnesį.
Taip pat patikrinimo akte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore. Ant pastato stogo ketvirtame aukšte įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jų yra 21. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai. Drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze (TBC) yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas po kiekvieno jame suimtųjų, sergančių TBC, apsilankymo. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.
Atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo aktą Nr. EP-8 (67–73 b. l., patikrinimas atliktas 2014 m. sausio 14 d.), kuriame konstatuota, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, tai numatyta HN 76:2010. Taip pat įstaigoje profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas atliekamas. Vykdomas ir cheminis apdorojimas. Deratizacija įstaigoje atliekama mechaniniu bei cheminiu būdu, nurodoma, kokiomis priemonėmis tai atliekama. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra sukomplektuotas valymo inventorius, kuris išduodamas paprašius kameros gyventojui, ir grąžinamas atgal juo pasinaudojus. Tualeto šveitimo reikmenys į kameras išduodami ta pačia tvarka.
Šiuo patikrinimo aktu taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų patiekiamo maisto fiziologinės mitybos normos yra pažeistos, nes bendras paros kilokalorijų kiekis nepakankamas.
Atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo aktą Nr. EP-58 (74–82 b. l., patikrinimas atliktas 2014 m. vasario 27 d.), kuriame konstatuota, kad pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą tvarką suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku.
Taip pat paminėtu patikrinimo aktu konstatuota, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje atlikus cheminius tyrimus, nustatyta, jog paros davinio energetinė vertė atitinka patvirtintą normą. Kad anksčiau pasitaikę atvejai yra galimai vienetiniai, patvirtina UAB „Pontem“ raštas (83 b. l.).
Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra pateikęs, neinformavo administracijos apie tai, ar rūko, ar ne, todėl nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl rūkymo, buvo laikomas atitinkamose kamerose. Savo skunde teismui pareiškėjas taip pat kategoriškai nenurodo, kad yra nerūkantis, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai (dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir pasivaikščiojimų trukmės, tiekiamo maisto, tualeto, dušų, žiurkių, tarakonų, ilgalaikių pasimatymų, draudimo turėti kompiuterius) yra nepagrįsti).
Pareiškėjo nusiskundimai dėl ilgalaikių pasimatymų, draudimo turėti kompiuterius, tualetinio popieriaus kiekio yra nepagrįsti ir teismas sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais pasisakymais.
Iš administracinėje byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (9–46 b. l.) matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje 2011-05-05 metu užfiksuoti pareiškėjo nusiskundimai: nepastovus skausmas širdies plote, trūksta oro, skauda pečių sąnariai, apie 1 metus serga cukriniu diabetu, hepatitu C apie 3 metus, nustatytas neįgalumas (darbingas 40 procentų), vartoja insuliną. Diagnozės: cukrinis diabetas II tipo, kardiopatija, didelis nutukimas, abiejų pečių periartritas. Iš įrašų asmens sveikatos istorijoje matyti, kad pareiškėjas naudojo insuliną, dažnai skųsdavosi sąnarių skausmais, skausmais širdies plote. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjui buvo atliekami įvairūs tyrimai, periodiškai teikiami vaistai. Iš įrašų asmens sveikatos istorijoje matyti, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, pareiškėjui visada suteikiama medicininė pagalba, pagal galimybes išrašomi vaistai, suteikiamos kitos medicininės paslaugos, siunčiamas į Laisvės atėmimo vietos ligoninę. Tuo pačiu teismas pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad tai pakenkė pareiškėjo sveikatai, jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra pagrindo, nes visi pareiškėjo nusiskundimai yra pasekmė ir ligų progresavimas, kuriomis pareiškėjas susirgo iki jį patalpinant į Šiaulių tardymo izoliatorių.
Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo P. G. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.
Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginti adekvačia suma laikytina 3 500 Lt (CK 6.250 straipsnis). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 40 000 Lt. Todėl pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas tenkinami iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. G. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui P. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.