Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Tukompa“, uždaroji akcinė bendrovė „Ainava“) dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 6 straipsnio 6 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 32 straipsnio 2 dalies 16 punktu ir nurodė, jog savivaldybė yra atsakinga už teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūrą. Tvirtino, kad šiuo atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys. Neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė tuo, kad atsakovas būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir tvarkymą nepakankamai kontroliavo jų būklę ir dėl tokio neveikimo buvo padaryta žala, į kurią pareiškėjui įstatymų pagrindu yra perėjusi reikalavimo teisė.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, jog nekilnojamojo turto registre neregistruoto valstybinio sklypo ribose augo medis, kuris užvirto ant pareiškėjo drausto automobilio. Paaiškino, kad šis sklypas yra neregistruotas, todėl šiam žemės sklypui nėra suteikta nei miško, nei kitokio statuso, todėl atsakomybė kyla ne pagal miškų savininkams pareigas nustatančius teisės aktus, o pagal Želdynų įstatymą. Pasisakydamas dėl patirtos žalos dydžio pagrįstumo pareiškėjo atstovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad buvo apgadinti automobilio sparnai, tai juos keičiant dėl techninių dalykų reikėjo nuimti ir priekinį bei galinį bamperį ir juos vėl uždėti, todėl automobilio sutaisymo kaina yra pagrįsta. Pabrėžė, kad apžiūros protokolas yra vienas iš dokumentų, patvirtinančių žalos dydį. Teigė, kad franšizė mokama tada, kai draudėjas yra kaltas už atsiradusią žalą, o kai dėl žalos yra kaltas kitas asmuo, tai franšizė neatlyginama.

Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), todėl jai ir tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais.

Pažymėjo, kad 2006 m. kovo 16 d. atsakovas perdavė Vilniaus miesto miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą UAB „Vilniaus zunda“, todėl, nepaisant to, kad įvykio metu sutartis su minėta bendrove negaliojo, ilgą laikotarpį UAB „Vilniaus zunda“ buvo atsakingas už medžių jiems perduotoje teritorijoje priežiūrą, kartu ir kirtimą. Nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 23 d. miško parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi įsipareigojo atlikti AB „Tukompa“, jam perėjo ir pareiga savo sąskaita atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo paslaugų teikimo.

Atsakovas laikė nepagrįstu pareiškėjo prašomą priteisti žalos dydį, tvirtindamas, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas draudėjui išmokėjo 10 162,72 Lt atsiradusiai žalai atlyginti, nepagrindžia iš tiesų tokio dydžio žalą buvus. Teigė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra aiškūs, nes skiriasi informacija, pateikta apgadinto automobilio remonto sąmatoje ir transporto priemonės apžiūros–defektų akte.

Nepagrįstu atsakovas laikė ir pareiškėjo prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas, nes nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai.

Neneigė, kad AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ 2010 m. birželio 23 d. su Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, tačiau atkreipė dėmesį, jog pagal šią sutartį visos paslaugos yra teikiamos tik gavus atsakovo nurodymą. AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ negavo jokio nurodymo iš Vilniaus miesto savivaldybės atsakingų specialistų nukirsti kokius nors medžius, todėl ir neatsirado prievolė atlyginti žalą.

II.

Teismas, remdamasis protokolu, liudytojo K. K. parodymais, atsakovo pateiktu teritorijų planavimo suvestiniu skaitmeniniu žemėlapiu, teritorijų planavimo suvestiniu skaitmeniniu žemėlapiu, iš byloje pateiktų nuotraukų iš įvykio vietos, nustatė, kad nuvirtęs medis augo nekilnojamojo turto registre neregistruoto valstybinio miško sklype. Be to, teismui, įvertinus nuvirtusio medžio augimo vietą, byloje esančius teritorijų planavimo žemėlapius, protokolą, liudytojo K. K. paaiškinimus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio ir transporto departamento miesto tvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. A51-47048(2.9.3.19-UK2), nekilo abejonių, kad nuvirtęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale. Teismas pažymėjo, jog šią išvadą paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, ir pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu ir nurodė, jog viena iš atsakovo funkcijų yra kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nukritęs medis augo valstybinio miško sklype, turi būti taikomos ne Želdynų įstatymo, kadangi šis įstatymas netaikomas žolinei augalijai, augančiai ne želdynų teritorijose, o Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo pateiktu argumentu, jog, nustačius, kad, šiuo atveju, užvirtęs medis priklauso miško teritorijai, turi būti sprendžiamas UAB „Vilniaus zunda“ ir AB „Tukompa“, kaip miško parko (duomenys neskebtini) gatvėje prižiūrėtojų, atsakomybės klausimas. Nurodė, jog 2006 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija su UAB „Vilniaus zunda“ sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. A64-20, kuria UAB „Vilniaus zunda“ įsipareigojo pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodymus atlikti Vilniaus miesto miškų parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, tačiau ši sutartis įvykio metu jau nebegaliojo. Teismo teigimu, ši aplinkybė atleidžia UAB „Vilniaus zunda“ nuo atsakomybės atlyginti pareiškėjui žalą, atsiradusią nuvirtus medžiui ant automobilio. Pažymėjo, kad, net jei ši sutartis ir būtų galiojusi, UAB „Vilniaus zunda“, įvertinus tarp šios bendrovės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pasirašytą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, nelaikytina atsakinga, nes ne bendrovė, o Vilniaus miesto savivaldybė turi pareigą rūpintis mišku ir jame augančiais medžiais.

Teismas taip pat nustatė, kad AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ 2010 m. birželio 23 d. su Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. A64-69(3.10.22-UK) pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodymus atlikti Vilniaus miesto miškų parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą. Sutarties IV dalies 3.1 punktas numatė, kad tiekėjas, t. y. AB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“, šioje sutartyje sutartas paslaugas įsipareigoja teikti, vadovaujantis Miškų įstatymu ir kitais teisės aktais bei Vilniaus miesto tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-118 patvirtintomis Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklėmis ir techninėje specifikacijoje nurodyta tvarka, būdais bei terminais. Tuo tarpu techninės specifikacijos 16 punkte nustatyta, kad medžio kirtimo darbų būtinumą ir eiliškumą nustato Vilniaus miesto savivaldybės atsakingi specialistai. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas būtų davęs nurodymą 2010 m. birželio 23 d. ar 2010 m. birželio 24 d. AB „Tukompa“ ar UAB „Ainava“ atsakingiems asmenims nukirsti kokius nors medžius Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale, esančiame šalia (duomenys neskelbtini), Vilniaus, todėl AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ neatsirado prievolė atlyginti žalą padarytą dėl užvirtusio medžio ant automobilio. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, jog, nustačius, kad užvirtęs medis priklauso parko teritorijai, jis turi spręsti AB „Tukompa“ bei UAB „Ainava“ atsakomybės klausimą.

Remdamasis nurodytais argumentais teismas sprendė, jog atsakovas privalėjo prižiūrėti medį, augusį šalia stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskebtini), Vilniuje, o tuo pačiu galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Žala atsirado, nes nuvirtęs medis kliudė automobilį, o medis nuvirto dėl atsakovo neteisėtos veikos (neveikimo). Pabrėžė, jog neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys, t. y. sąlygos civilinei atsakomybei kilti, šioje byloje yra įrodytos.

Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomo priteisti žalos dydžio nurodė, jog į transporto priemonės apžiūros–defektų akto Nr. TPA grafą „apgadintų ir numatomo remonto aprašymas“ įrašyti: keičiamos dalys, remontuojamos dalys ir papildomi darbai, o 2010 m. liepos 30 d. remonto sąmatoje Nr. 8973 nurodyta, kad į remonto sąmatą patenka suvestinėje nurodyti darbai, papildomos išlaidos, dažymas, dalys. Taigi į 2010 m. liepos 30 d. remonto sąmatą, be transporto priemonės apžiūros–defektų akte remonto aprašyme įtrauktų keičiamų dalių, remontuojamų dalių ir papildomų darbų, buvo įtraukti ir remonto, ardymo–surinkimo, kėbulo darbai. Teismas vertino, kad išlaidos susijusios su remonto, ardymo–surinkimo, kėbulo darbais yra neišvengiamos ir neatsiejamos su patiriamomis išlaidomis remontuojant automobilį.

Teismas, remdamasis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011 m. rugpjūčio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

Papildomai pažymima, jog pareiškėjas skundo teisiniu pagrindu nurodė Želdynų įstatymo normas (10 str. 1 d. 1, 8, 12 p.), tačiau teismas Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybę nustatė vadovaudamasis Miškų įstatymo nuostatomis.

Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2204/2012 pateiktus išaiškinimus. Nurodo, jog pareiškėjas nenurodė tikslios medžio augimo vietos, savo teiginius bylos nagrinėjimo metu keitė, todėl neįvykdė pareigos įrodyti žalos atsiradimo priežastis, šiuo atveju žalą nulėmusio medžio augimo vietos. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tomis pačiomis byloje buvusiomis nuotraukomis ir raštu, iš kurių, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, negalima nustatyti tikslios medžio, padariusio žalą, vietos. Papildomai teismas rėmėsi 2013 m. vasario 7 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FA-0241-13-08 bei matininko K. K. parodymais, tačiau iš šių įrodymų taip pat negalima nustatyti nurodomų koordinačių tikslios vietos. Be to, nesuprantama, kaip buvo konstatuota, kad koordinačių vieta yra būtent valstybinėje žemėje, kurioje sklypas nėra suformuotas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matininkas K. K. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktame skaitmeniniame žemėlapyje negalėjo nurodyti tikslios medžio, nulėmusio žalą, augimo vietos. Taigi nagrinėjamu atveju liko nenustatyta medžio augimo vieta. Atsakovas pabrėžia, jog Panerių valstybinis miškas teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje žymimas ištisine žalia linija, kuri neapima kelio, tuo pačiu ir stovėjimo aikštelės pakraštyje išsidėsčiusių lapuočių medžių masyvo. Taigi metro atstumu augę medžiai, tarp jų ir žalą nulėmęs medis, nepatenka į minėto miško teritoriją.

Nurodo, jog nustatinėjant koordinates atsakovo atstovai nebuvo kviesti, dalyvavo tik pareiškėjo atstovas, žalą patyręs asmuo, antstolis ir matininkas, tačiau tiek pareiškėjo atstovas, tiek nukentėjusysis yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pareiškėją ir nukentėjusį asmenį sieja sutartiniai santykiai, todėl protokolu konstatuotos aplinkybės laikytinos nepatikimais įrodymais.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomos priteisti žalos dydį laikė pagrįstu. Pažymi, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados rašte Nr. 10-13-S-24708 nurodoma, kad įvykio metu buvo išdaužtas automobilio stiklas ir apgadintos durelės. UAB „RATDIRBYS” pateiktoje remonto sąmatoje Nr. 8973, UAB „ERGO LIETUVA” transporto priemonės apžiūros–defektų akte Nr. TPA-258592 nurodomas platesnis automobilio sugadinimų mastas. Skiriasi ir informacija, pateikta remonto sąmatoje ir transporto priemonės apžiūros–defektų akte, remontuojamos dalys ir papildomi darbai, numatomas siauresnis reikiamų atlikti darbų sąrašas.

Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė procesines palūkanas. Nurodo, jog nesant atsakovo pareigos prižiūrėti medžius negalimi konstatuoti ir susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo, todėl nagrinėjamu atveju negalimos taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog mažesnis apgadinimų kiekis policijos sudaromuose dokumentuose yra paaiškinamas tuo, kad policijos pareigūnai nėra specialistai ir dažniausiai užfiksuoja tik pagrindinius, vizualiai geriausiai matomus išorinius apgadinimus. Nurodo, jog pareiškėjas, teismas atsakė išsamiai į visas atsakovo abejones dėl žalos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą kad nuvirtęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių girininkijos valstybinio miško žemės 13 kvartale. Remiasi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 26 punktu, Želdynų įstatymo 10 straipsniu ir nurodo, jog šių teisės aktų pagrindu Vilniaus miesto savivaldybei nustatyta pareiga vykdyti šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teritorijoje želdinių priežiūrą. Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, privalėjo užtikrinti, kad šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ar jų turtui. Nurodo, jog atsakovo atsakomybė nurodyta ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados 2010 m. liepos 1 d. rašte Nr. 10-13-S-24708.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo prašomos priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 10 162,72 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 10 162,72 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir pabrėžia, kad teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiems atsakovo argumentams nepritaria.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kyla dėl medžio, sukėlusio žalą, augimo vietos ir atitinkamai asmens, kuriam kyla pareiga atlyginti kilusią žalą. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylą nagrinėjant pirmą kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2204/2012 pateiktus išaiškinimus ir nenustatė tikslios žalą sukėlusio medžio augimo vietos.

Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas medžio augimo vietą papildomai rėmėsi naujai surinktais įrodymais, taip iš esmės vykdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2204/2012 pateiktus išaiškinimus dėl tikslios medžio sukėlusio žalą augimo vietos nustatymo, t. y. 2013 m. vasario 7 d. antstolio D. T. surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FA-0241-13-08 (t. II, b. l. 44-48), kai matininkas K. K. naudodamasis GPS įrenginiu nustatė žalą padariusio medžio augimo vietą, matininko K. K. parodymais (t. II, b. l. 44-49, 94), atsakovo pateiktais papildomais įrodymais (t. II, b. l. 20-34)

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinėje byloje pateiktas 2013 m. vasario 7 d. antstolio D. T. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA-0241-13-08, jame nurodytos matininko fiksuotos koordinatės (t. II, b. l. 44-49), liudytojo K. K. parodymai (t. II, b. l. 94), atsakovo pateiktas teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis (t. I, b. l. 61, t. II, b. l. 23-27, 33-34), pateiktos nuotraukos iš įvykio vietos (t. I, b. l. 18, II, b. l. 45-47) leidžia daryti išvadą, jog nuvirtęs ir žalą sukėlęs medis augo nekilnojamojo turto registre neregistruoto valstybinio miško sklype.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje Panerių valstybinis miškas žymimas ištisine žala linija ir jis neapima kelio, stovėjimo aikštelės pakraštyje išsidėsčiusių lapuočių masyvo (t. I, b. l. 61), nurodo, jog iš įvykio vietos fotografijų matyti, kad žalą sukėlęs medis yra nuvirtęs iš medžių tankmės, o nėra pavienis medis, augęs kitoje vietoje. Šiuo atveju, kaip minėta, matininkas K. K. naudodamasis GPS įrenginiu nustatė žalą padariusio medžio augimo vietą, jo tikslias koordinates (t. II, b. l. 44-49).

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad konstatuojant faktines aplinkybes, matininkui nustatant tikslią žalą sukėlusio medžio augimo vietą nedalyvavo atsakovo atstovai, nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodytais įrodymais ar vertinti juos kritiškai. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog faktines aplinkybes konstatavo antstolis, kuriam pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (2013 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Antstolių įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 23 straipsnį yra suteikiama tokia teisė. Antstolių įstatymo 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antstolį konstatuojant faktines aplinkybes laikytis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų. Šiuo atveju pasitelkus žalą patyrusį asmenį V. R. bei vadovaujantis įvykio metu darytomis nuotraukomis buvo nustatyta vieta, kurioje augo nuvirtęs ir žalą sukėlęs medis, be to, toje vietoje buvo likusi įduba, medžio augimo vietą nustatė matininkas K. K. naudodamasis GPS įrenginiu (t. II, b. l. 44-49). Be to, pastebėtina, jog atsakovui nebuvo sudarytos kliūtys nesutinkant su konstatuotomis aplinkybėmis pačiam teikti papildomus įrodymus dėl tikslios medžio augimo vietos, jo priklausomybės atitinkamo subjekto priežiūrai, tačiau atsakovas nurodyta teise nepasinaudojo ir nurodytų išvadų paneigiančių įrodymų nepateikė. Šiuo atveju atsakovas ir apeliaciniame skunde remiasi iš esmės vien tik deklaratyviais argumentais dėl tikslios medžio augimo vietos nenustatymo, galimų matavimų paklaidos, koordinačių netikslumo, bet ne pagrįstais ir įtikinamais įrodymais, paneigiančias ar leidžiančiais abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuvirtęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių valstybinio miško žemės 13 kvartale ir atitinkamai, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, turi būti sprendžiama dėl atsakovo atsakomybės buvimo ir kilusios žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnį, priteisimo. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją) 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti turtine žala, teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems turtinę ar neturtinę žalą, ji bus teisingai atlyginta (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus).

Pažymėtina, jog valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra reglamentuojamas CK (2009 m. lapkričio 10 d. redakcija) 6.271 straipsnyje, kuris įtvirtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį.

Pabrėžtina, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Atsižvelgus į nurodytus aiškinimus darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo galėjo būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kiek tai yra susiję su viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėtais veiksmais – teisėjų kolegija nurodo, jog neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 3, 4 d.). Nustatant neteisėtus veiksmus konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos atsakovui, ar jos buvo objektyviai ir tinkamai buvo įvykdytos.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje ginčas kyla ir dėl to, ar Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) ar Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) pagrindu turėtų būti vertinamos ir nustatomos atsakovo pareigos kiek tai susiję su žalą sukėlusio medžio priežiūra ir atitinkamai sprendžiama dėl neteisėtų veiksmų buvimo sąlygos.

Pasisakydama šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog atsižvelgus į Želdynų įstatymo (2008 m. sausio 1 d. redakcija) 1 straipsnį, Miškų įstatymo (2009 m. liepos 1 d. redakcija) 1 straipsnį, apibrėžiančius nurodytų įstatymų taikymo sritis ir paskirtis, matyti, kad Želdynų įstatymas yra skirtas nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus. Šis įstatymas netaikomas žolinei augalijai, augančiai ne želdynų teritorijose (1 str.). Tuo tarpu Miškų įstatymas reglamentuoja miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir pan. ir jo kontekste miškas yra suprantamas kaip ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės) (1 str., 2 str. 1 d.).

Kaip jau minėta, žalą sukėlęs medis augo Panerių valstybinio miško žemės 13 kvartale, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos ne Želdynų įstatymo, o Miškų įstatymo normas. Be to, šiuo atveju yra taikytinos ir kitų teisės aktų nuostatos, nustatančios atitinkamų subjektų pareigas, susijusias su miškų priežiūra, inter alia bendra rūpestingumo pareiga.

Nurodytų išvadų dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino reguliavimo negali paneigti ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjas skundo teisiniu pagrindu nurodė Želdynų įstatymo normas (10 str. 1 d. 1, 8, 12 p.) ir teismas nepagrįstai jo atsakomybę nustatė vadovaudamasis Miškų įstatymo nuostatomis. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog skundo pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, t. y. tam tikri įvykiai, atsitikimai ir veiksmai, su kuriais siejamas teisės normų taikymas. Faktinės aplinkybės neapima teisinio kvalifikavimo. Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl yra nevaržomas teisinių argumentų, pateiktų skunduose, atsiliepimuose į skundus, paaiškinimuose ir kituose šalių dokumentuose. Teismas žino įstatymą ir jam suteikta teisė konkrečioje byloje taikant teisės normą atskleisti jos tikrąjį turinį, t. y. ją aiškinti ir pagal jos prasmę parinkti teisinius argumentus, net ir tuos, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nenurodė. Be to, pabrėžtina, jog pareiškėjas, atsižvelgdamas į žalą sukėlusio medžio augimo vietą, pats patikslino atsakovui tenkančias pareigas inter alia atsižvelgdamas į Miškų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą (t. II, b. l. 36). Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytu aspektu pažeidė jo teises, nepagrįstai nesivadovavo vien tik Želdynų įstatymo nuostatomis.

Kiek tai susiję su galimais neteisėtais atsakovo veiksmais, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai inter alia miestų miškai (4 str. 4 d. 2 p.), kurie yra suvokiami kaip miestų teritorijose esantys miškai (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.). Pažymėtina, jog Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas (Miškų įstatymo 4 str. 5 d.), tačiau valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos (Miškų įstatymo 4 str. 6 d.). Iš esmės tokį reguliavimą atspindi ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2010 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 7 straipsnis, kuriame kaip viena iš valstybinių (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijų yra numatytas savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės plotų patvirtinimo” 60 priedu yra patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės valstybinių miškų plotai ir juos administruojančios girininkijos, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės Panerių girininkija. Pažymėtina, jog žalą sukėlusio medžio augimo vieta, t. y. Panerių valstybinis miškas, buvo priskirta atsakovo priežiūrai (t. I, b. l. 104).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žala. Pastebėtina, jog nurodytame straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Pagal Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį miško valdytojai, savininkai ir naudotojai privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje (miške), palaikyti dirvožemio našumą, saugoti biologinę įvairovę, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Kaip minėta, atsakovui yra priskirta prižiūrėti Panerių valstybinį mišką, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į žalą sukėlusio medžio augimo vietą, t. y. kad jis augo šalia daugiabučio, šalia automobilių stovėjimo aikštelės, be to, administracinėje byloje yra pateiktas 2009 m. rugpjūčio 24 d. pranešimas dėl adresu (duomenys neskelbtini) esančio medžio ir jo keliamos grėsmės (t. I, b. l. 94), manytina, jog atsakovui yra taikoma ir bendroji CK 6.263 straipsnyje numatyta rūpestingumo pareiga. Atitinkamai, atsakovas turėjo įvertinti šioje teritorijoje augusių medžių būklę, įvertinti, kad jie auga šalia gyvenamosios vietos ir juos pašalinti, kad asmenims ar jų turtui nebūtų keliamas pavojus, t. y. atlikti medžių kirtimus. Pažymėtina, jog Miško sanitarinės apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204 (2007 m. balandžio 15 d.) (toliau – ir Taisyklės), be kita ko, taip pat detaliai reguliuoja sanitarinius kirtimus, kai jų metu yra iškertami stipriai pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai (4 d.), taip inter alia užtikrinant asmenų ir jų turto saugumą.

Pastebėtina, jog iš esmės šią nurodytą atsakovo pareigą pripažįsta ir pats atsakovas, t. y. atsakovas buvo sudaręs atlygintinų paslaugų teikimo sutartį su ŽAB „Vilniaus zunda” (t. I, b. l. 42-45, 51), 2010 m. birželio 23 d. buvo sudaryta sutartis su AB „Tukompa” ir UAB „Ainava” (t. I, b. l. 52-60), kai nurodytos įmonės įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto miškų, miškų parkų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, laikantis inter alia Miškų įstatymo nuostatų ir kitų jų priežiūrai taikytinų teisės aktų (sutarčių IV dalies 3.1 p., techninės specifikacijos 16 p.). Nurodytų sutarčių techninėje specifikacijoje vienas iš miškų, kuriuo turėjo būti rūpinamasi buvo nurodytas ir Panerių valstybinis miškas (t. I, b. l. 46-50, 52-60). Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti jam priskirtus medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti. Šiuo atveju administracinėje byloje esantys įrodymai leidžia teigti, kad nuvirtęs medis buvo plataus vainiko sausuolis (t. I, b. l. 141-143). Tačiau teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų organizacinių priemonių, jog jam priskirtame valstybiname miške (jo pakraščiuose, prie gyvenamųjų namų) būtų vykdoma tinkama augančių medžių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė bei sprendžiama dėl grėsmę keliančio medžio pašalinimo. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Vertindama atsakovo argumentus, susijusius su UAB „Tukompa“, UAB „Ainava“ atsakomybe dėl medžių nepriežiūros, teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovu nurodė būtent Vilniaus miesto savivaldybę, kilusią žalą kildino iš jam priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo viešojo administravimo srityje, žalos nebuvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovo ir UAB „Tukompa“, UAB „Ainava“. Antra, teisės aktais yra nustatyta būtent pareiga atsakovui pasirūpinti jo teritorijoje augančiais medžiais ir tai, kad atsakovas iš dalies šiai funkcijai vykdyti pasitelkia trečiuosius asmenis, visiškai jo atsakomybės nepanaikina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, jeigu atsakovas mano, kad nurodyti subjektai netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, jis gali kreiptis į teismą dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir (ar) netinkamo jų vykdymo teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl į administracinį procesą neįtraukto UAB „Vilniaus zunda“ atsakomybės, atitinkamai, šie teismo motyvai ir argumentai yra šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pastebėtina, jog nurodyta aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su automobilio apgadinimo mastu ir atitinkamai pareiškėjui priteistinu žalos dydžiu, teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, nes reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška (ABTĮ 57 str.). Taigi šiuo atveju nors UAB „Ratdirbys” pateiktoje remonto sąmatoje Nr. 8973, UAB „Ergo Lietuva” transporto priemonės apžiūros–defektų akte Nr. TPA-258592 nurodomas platesnis automobilio sugadinimų mastas nei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados rašte Nr. 10-13-S-24708, tai nepaneigia byloje nustatytų apgadinimų ir pareiškėjui priteistinos žalos dydžio. Be to, pažymėtina, jog policijos pareigūnai nėra specialistai ir dažniausiai užfiksuoja tik pagrindinius, vizualiai geriausiai matomus išorinius apgadinimus. Šią išvadą pagrindžia tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados rašte Nr. 10-13-S-24708 buvo užfiksuotas išdaužtas automobilio galinis stiklas, apgadintos durelės (t. I, b. l. 7), tuo tarpu AB „Ratdirbys” pateiktoje remonto sąmatoje Nr. 8973, UAB „Ergo Lietuva” transporto priemonės apžiūros–defektų akte Nr. TPA-258592 nurodomi daug smulkesni sugadinimai, kurie buvo nustatyti po atliktos išsamios apžiūros (t. I, b. l. 11-17). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis įrodymų visuma vertino padarytos žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos mastu.

Pažymėtina, jog kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo konkrečiu atveju Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos patikėjimo teise valdomo miško priežiūrą, o žala atsirado lūžus (duomenys neskebtini), Vilniuje, esančiam medžiui, taigi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti. Pastebėtina, jog atsakovas sąlygų (force majeure ar paties automobilio savininko kaltė), kurios leistų netaikyti atsakovui deliktinės civilinės atsakomybės, neįrodinėjo, dėl jų argumentų nepateikė.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą ir atitinkamai priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 10 162,72 Lt žalos atlyginimo.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai priteistų procesinių palūkanų, teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.2, 6.37, 6.210 straipsniais, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011 m. rugpjūčio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pastebėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas šioje dalyje neprieštarauja teismų praktikai (ABTĮ 13 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 134-138). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atskirai sprendžia atitinkamas apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nenurodė, nedetalizavo, nenurodė, kokias išlaidas pareiškėjas patyrė nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėjui išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika nuo šios teismo nutarties paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti šį sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.