Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-05-27 · Administracinė byla Nr. TA-58-552/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-05-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-27
Bylos Nr.
TA-58-552/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02512-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. TA-58-552/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02512-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. L. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. sausio 6 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose nebuvo galimybės pavalgyti sėdint prie stalo, nes jis buvo per mažas. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, todėl darė išvadą, kad jo patirtą žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo pataisos įstaigoje nebuvo, todėl Lukiškių TI-K jo teisių pažeisti negalėjo. Į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas gali neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Atsakovas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteisė 800 (aštuonis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamasis pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam teisingą neturtinės žalos dydį, nurodytą jo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti teismo sprendimo apskundimo terminą. Pareiškėjas nurodo, kad jam teismo sprendimas buvo įteiktas 2015 m. balandžio 22 d., jis nebuvo atvežtas į teismo posėdį, kai buvo skelbiamas teismo sprendimas. Pareiškėjo manymu, terminas skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įteikimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Pareiškėjas M. L. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalį apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (2 d.). Pažymėtina, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjo skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas 2015 m. balandžio 13 d., taigi terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2015 m. balandžio 27 dieną. Tačiau apeliacinį skundą pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam išsiuntė tik 2015 m. gegužės 5 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti atnaujinti prašo motyvuodamas tuo, kad skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą gavo tik 2015 m. balandžio 22 dieną.

Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas nurodė nepageidaujantis dalyvauti pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš esmės (b. l. 38-39). Vilniaus apygardos administracinis teismas proceso šalims neatvykus į teismo posėdį ir gavus pareiškėjo prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, 2015 m. kovo 24 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad termino apeliaciniam skundui paduoti pradžia yra siejama ne su skundžiamo teismo sprendimo įteikimo proceso šaliai momentu, o su šio sprendimo paskelbimo momentu. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas laikantis ABTĮ 93 straipsnyje nustatytų terminų, t. y. 2015 m. balandžio 13 d. (b. l. 44). Kaip nurodo pareiškėjas, jam pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašas įteiktas 2015 m. balandžio 22 d., t. y. dar nepasibaigus jo apskundimo terminui, be to, minėtame sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Apeliacinį skundą pareiškėjas paruošė ir išsiuntė 2015 m. gegužės 5 d., t. y. per 12 dienų nuo įteikimo, apeliacinio skundo padavimo terminą praleidęs 7 dienomis. Kitų priežasčių, dėl kurių apeliacinio skundo negalėjo surašyti ir pateikti anksčiau, išskyrus vėlesnį sprendimo įteikimą, pareiškėjas nenurodė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kalinimo įstaigoje būtų ribojamos jo galimybės įgyvendinti procesines teises, paruošti skundą teismui.

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomas termino praleidimo priežastis negalima pripažinti nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis, kad sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Teisėjų kolegijos nuomone, net įvertinus faktą, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, ir neveikė pakankami operatyviai.

Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė, apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui praleidęs įstatymo nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Įstatymo nustatyti atskirųjų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Minėta, kad skundžiamame teismo sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus.

Remiantis išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas praleido ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis to paties straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas ir jo apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškais atvejais tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2015 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-27-822/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. L. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo paduoti netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasRamūnas Gadliauskas