Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

gynėjams advokatams Romaldui Briliui, Viktorui Rutkauskui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Birutei Strimaitytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. J. , apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d., 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p., 138 str. 1 d. 187 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d. - laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. – laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., bausmes už veikas, numatytas BK 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p., 138 str. 1 d. ir 187 str. 2 d., subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, prie šios bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d., ir nuteistajam L. J. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d. (dėl V. J. turto sugadinimo sprogdinant), 24 str. 4 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p., 24 str. 4 d. ir 138 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d. (dėl dviejų žmonių nužudymo, vieno žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir tyčinio svetimo turto sužalojimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo) išteisintas, nenustačius, jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

A. J. iš kaltinimo nusikaltimu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d., išteisintas nenustačius, jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. V. , R. S. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. V. , kartu su nusikaltimo tiesioginiu organizatoriumi bei nusikaltimo plano parengėju A. K. , L. J. 1996 metų pabaigoje - 1997 metų pradžioje, tiksliau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai iš A. K. įgijus (gavus) savadarbį sprogmenį – apie 750 gramų amonito tipo sprogstamąją medžiagą, kurios pagrindiniai komponentai – amonio nitratas ir trotilas, ir nuotolinio valdymo pultelį, bei neteisėtai sprogmenį laikant automobilyje “Alfa Romeo 164” ir bute, esančiame Maskvos mieste, kuriame tuo metu abu gyveno, siekdami iš A. K. gauti asmeninę naudą, A. K. nurodžius nusikalstamos veikos - tyčinio asmens (G. D. ) nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – padarymo būdą – sprogdinant, ir vietą – (duomenys neskelbiami), Maskvoje, turėdami vieningą išankstinę tyčią ir tikslą nužudyti G. D. , laikotarpyje nuo 1997 m. sausio 9 dienos iki 1997 m. sausio 17 d., tiksliau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytą dieną ir valandą, įdėjo įgytą savadarbį sprogmenį – apie 750 gramų amonito tipo sprogstamąją medžiagą, (duomenys neskelbiami) namo lietaus nutekamąjį vamzdį, ir 1997 m. sausio 17 d., apie 12 valandą G. D. ir jo apsaugininkams A. K. bei P. B. einant pro vietą, kur buvo paslėptas savadarbis sprogmuo, bendrininkai, paspaudę nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, savadarbį sprogmenį susprogdino, ir tyčia mirtinai sužalojo G. D. , kuris dėl daugybinių skeveldrinių galvos, kaklo, krūtinės, pilvo ir galūnių sužalojimų įvykio vietoje mirė, jo apsaugininką A. K. , kuris dėl pilvaplėvės ertmės kiauryminio skeveldrinio sužalojimo bei išsivysčiusio sunkaus trauminio šoko 1997 m. sausio 17 d. ligoninėje mirė, bei P. B. , kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokiu būdu nusikaltimo bendrininkai tyčia, turėdami išankstinį tikslą ir tyčią nužudyti G. D. , nužudė du asmenis kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – sprogdinant bei nesunkiai sutrikdė vieno asmens sveikatą (A. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus).

Taip pat tuo pačiu metu, tomis pat aplinkybėmis ir toje pat vietoje, visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant, buvo sugadintas ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) “Roskontraktpostavka” turtas, padarant turtinę žalą, kurios dydis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas dėl nusikaltimo padarymo vietos (kita valstybė).

V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis organizavo tyčinį svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu – sprogdinant būdu. 1996 m. rugsėjo mėn. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku parengė nusikalstamą veiką, t.y. parinko nusikalstamos veikos vykdytoją A. K. , kuriam 1996 m. rugsėjo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbiami) pasiūlė sugadinti V. J. turtą - nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbiami) visuotinai pavojingu - sprogdinant - būdu bei parodė A. K. minėtą gyvenamąjį namą. A. K. , sutikęs padaryti nusikalstamą veiką, vykdydamas V. Š. nurodymą, kartu su jo paties sukurto nusikalstamo susivienijimo nariu R. S. nuvyko į Šiaulių raj., Drąsučių km., pasiėmė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį ten neteisėtai laikomos sprogiosios medžiagos - trotilo su detonatoriumi, kurį 1996 m. rugsėjo mcn. 28 dieną apie 23 vai. 30 min. neteisėtai nugabeno į Telšių miestą, sprogstamąją medžiagą trotilą perdavė R. S. , kurią R. S. nunešė ir, padėjęs Telšių mieste (duomenys neskelbiami) namo garaže, ją susprogdino. Sprogimo metu visuotinai pavojingu būdu sugadintas V. J. turtas, nebaigtas statyti gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbiami) registruotas R. P. vardu, padarant turtinę žalą, kurios dydis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas. Taip pat sprogimo metu visuotinai pavojingu būdu sugadintas A.ir S. V. turtas - stiklinis šiltnamis, esantis prie (duomenys neskelbiami) namo, Telšiuose, padarant 700 litų turtinę žalą.

Be to, V. Š. buvo kaltinamas tuo, jog jis veikdamas bendrininkų grupėje dėl savanaudiškų paskatų organizavo dviejų žmonių nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu - sprogdinant, nesunkų sveikatos sutrikdymą bei tyčinį svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant. V. Š. , veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, siekdamas iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto bendrininko gauti turtinę naudą sau, 1996 metais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, parengė nusikalstamą veiką, t.y. parinko nusikalstamos veikos vykdytoją A. K. , kuriam 1996 m. rugsėjo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), pasiūlė nužudyti G. D. , nurodė nusikalstamos veikos padarymo būdą ir vietą — susprogdinant G. D. (duomenys neskelbiami) Maskvoje, bei už įvykdytą nusikaltimą A. K. pažadėjo sumokėti 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) JAV dolerių. A. K. sutikus padaryti nusikalstamą veiką, aptarus ir suderinus su V. S. nusikaltimo rengimosi bei padarymo aplinkybes, V. Š. per kelis kartus A. K. perdavė pinigus organizuojamo nusikaltimo rengimuisi. Po ko A. K. , veikdamas bendrai su jo paties sukurto nusikalstamo susivienijimo nariu R. S. , Lietuvos Respublikoje pasirengė nusikaltimui ir, vykdydamas V. Š. nurodymą kuo greičiau nužudyti G. D. , susprogdinant jį automobilyje, bei V. Š. apmokėjus A. K. ir kitų nusikaltimo bendrininkų kelionę į Rusijos Federacijos Maskvos miestą, A. K. , pasirinkęs nusikalstamos veikos vykdytojus - R. S. , L. J. bei R. M. , kartu su jais 1996 m. spalio 12 dieną dviem automobiliais išvyko į Maskvos miestą Rusijos Federacijoje. A. K. , R. S. , J. , ir R. M. , atvykę į Maskvos miestą ir tęsdami savo nusikalstamą veiką, susipažino ir stebėjo nusikaltimo padarymo vietą, sekė G. D. bei planavo, kaip neteisėtai turėtą sprogmenį pridėti prie automobilio, kuriuo važinėjo G. D. , bei jį susprogdinti. Nepavykus įgyvendinti V. Š. nurodymo - nužudyti G. D. susprogdinant jį automobilyje, A. K. telefonu su V. Š. suderino, kad G. D. nužudys panaudojant savadarbį sprogmenį, t.y. sprogmenį įdės į (duomenys neskelbiami) namo lietaus nutekamąjį vamzdį, esantį prie įėjimo į Ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) "Roskontraklpostavka" patalpas, kuriose dirbo G. D. , bei minėtą savadarbį sprogmenį susprogdins kuomet pro jį eis G. D. . Po ko A. K. nurodė jo pasirinktiems nusikaltimo vykdytojams baigti nusikaltimą, tačiau R. S. ir R. M. savanoriškai atsisakius nužudyti G. D. , J. pasirinko bendravykdytoją A. V. . L. J. ir A. V. , veikdami kartu, turėdami bendrą tyčią nužudyti G. D. , laikotarpyje nuo 1997 m. sausio 9 dienos iki 1997 m. sausio 17 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tikslią dieną ir valandą, įdėjo savadarbį sprogmenį - ne mažiau kaip 750 gramų amonito tipo sprogstamąją medžiagą, kurios pagrindiniai komponentai - amonio nitratas ir trotilas, į (duomenys neskelbiami), namo lietaus nutekamąjį vamzdį bei 1997 m. sausio 17 d., apie 12 vai., G. D. einant pro vietą, kur buvo paslėptas savadarbis sprogmuo, jį susprogdino. Sprogimo metu buvo sužalotas G. D. , kuris dėl daugybinių skeveldrinių galvos, kaklo, krūtinės, pilvo ir galūnių sužalojimų įvykio vietoje mirė. Kartu su juo buvo sužalotas A. K. , kuris dėl pilvaplėvės ertmės kiauryminio skeveldrinio sužalojimo bei išsivysčiusio sunkaus trauminio šoko 1997 m. sausio 17 d. ligoninėje mirė. Taip pat sprogimo metu P. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei visuotinai pavojingu būdu sugadintas Ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) "Roskontraktpostavka" turtas, padarant turtinę žalą, kurios dydis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas.

V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d. (dėl V. J. turto sugadinimo sprogdinant), 24 str. 4 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p., 24 str. 4 d. ir 138 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d. (dėl dviejų žmonių nužudymo, vieno žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir tyčinio svetimo turto sužalojimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo) išteisintas, nenustačius, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai įgijo, laikė, realizavo didelės sprogstamosios galios sprogstamąją medžiagą t.y.ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tikslią dieną ir valandą, nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustato asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 800 gramų sprogstamosios medžiagos trotilo ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką neteisėtai įgytą trotilą laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 1996 metų spalio mėnesio pabaigos, kol neteisėtai laikomą sprogstamąją medžiagą- trotilą, 1996 metų spalio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tikslią dieną ir valandą, savo namuose esančiuose Vikšnėnų km., Šiaulių raj., pardavė, už tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, A. K. bei taip realizavo didelės sprogstamosios galios sprogstamąją medžiagą- 800 gr. trotilo.

A. J. iš kaltinimo nusikaltimu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d., išteisintas nenustačius, jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

V. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 138 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. ir nuteisti:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., (dėl V. J. turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant organizavimo) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 138 str. 1 d., (dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo organizavimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų organizavimo) laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 3 p., 9 d. subendrintas bausmes subendrinti su Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu ir paskirti V. Š. galutinę bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Nuteistasis L. J. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti apygardos teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis L. J. ir jo gynėjas prašė nuteistojo L. J. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti, išteisintieji V. Š. ir A. J. bei jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo L. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo prokuroras prašo pagrįsti išteisintųjų V. Š. ir A. J. kaltę ir pripažinti juos kaltais – V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., (dėl V. J. turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant organizavimo); pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 138 str. 1 d., (dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo organizavimo); pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 2 d., (dėl ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant organizavimo); pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų organizavimo), A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 2 d. (dėl didelės sprogstamosios galios sprogmens įgijimo, laikymo ir realizavimo A. K. ) yra mirusio tuo metu įtariamojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo apklaustas daug kartų: 2002 m. kovo 7 d., 2002 m. kovo 18 d., 2002 m. spalio 4 d. 2004 m. birželio 11 d., 2005 m. sausio 20 d., 2005 m. vasario 23 d. A. K. prokuroro buvo apklaustas įtariamuoju (t. 8, b. l. 72, 77 – 78, 102 – 105, 134 – 142, 155 – 158, 165 – 177), 2003 m. vasario 14 d. A. K. apklaustas kaltinamuoju (t. 8, b. l. 114 – 115), tame tarpe – 2004 m. rugsėjo 3 d. A. K. Lietuvos onkologijos centre, kur tuo metu buvo hospitalizuotas, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 8, b. l. 147 – 152). Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p. nustatyta, jog kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Nagrinėjant bylą teisme, A. K. jau buvo miręs, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo paskelbti Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio tvarka. A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nesant kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, būtų tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio prasme, o A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai yra vertingi tikrinant byloje esančius įrodymus. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti visi A. K. parodymai, šių parodymų dinamika ikiteisminio tyrimo proceso metu, prieštaringumas.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo A. K. parodymų įvertinimu. A. K. pradžioje neigė bet kokias sąsajas su nusikaltimais (2002 m. kovo 7 d. Įtariamojo apklausos protokolas (t.8, b. l. 72), 2002 m. kovo 8 d. akistatos su R. S. protokolas (t.8, b. l. 73 – 74)). Byloje yra spausdintas tekstas be datos, pavadinimo, nenurodant jį surašiusio asmens duomenų, kuriame A. K. vardu pasakojama apie įvairių nusikaltimų padarymą (t. 8, b. l. 118 – 129). Šiame tekste pasakojama ir apie išteisintojo V. Š. vaidmenį jam inkriminuojamų nusikaltimų padaryme. Apklaustas liudytoju apeliacinės instancijos teisme ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras R. D. parodė, kad lapus su šiuo tekstu jam davė pats A. K. . Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šis tekstas neatitinka baudžiamojo proceso dokumentų reikalavimų ir negali būti laikomas tinkamu įrodymu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme.

Vėliau A. K. apklausų įtariamuoju protokoluose, apklausiant jį tiek prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 8, b. l. 134 – 142, 147 – 152, 165 – 177), nurodoma, kad sprogdinimus Telšiuose ir Maskvoje organizavo V. Š. ir nusikaltimai buvo daromi tiesiogiai dalyvaujant V. Š. . Palyginus įtariamojo A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, su neįvardintu tekstu bei su parodymais, duotais prokurorui, matyti, kad A. K. parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, užfiksuoti teismo posėdžio protokole, iš esmės pažodžiui tik su nedideliais pakeitimais sutampa su neįvardintu tekstu bei su prokuroro užfiksuotais įtariamojo parodymais. Šiuose dokumentuose sutampa ne tik dėstomas tekstas, pasakojimo struktūra, išsireiškimai, žodžiai, bet ir gramatikos, sintaksės, loginės klaidos – visuose dokumentuose tie patys žodžiai parašyti su identiškomis klaidomis. Neįmanoma, kad A. K. 2004 m. rugsėjo 3 d., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos, savarankiškai duotų parodymus pažodžiui identiškus jo 2004 m. birželio 11 d. parodymams, duotiems prokurorui, ir dar kartą tą patį pažodžiui pakartotų 2005 m. vasario 23 d. Taip pat neįmanoma, kad skirtingi asmenys, rašantys protokolus, padarytų tuose pačiuose žodžiuose, tame pačiame tekste identiškas rašybos, skyrybos, logines klaidas. Darytina išvada, kad 2004 m. rugsėjo 3 d. protokole surašyti ne realiai A. K. pasakyti žodžiai, o nukopijuotas tekstas nuo ankstesnio protokolo ar elektroninės laikmenos. Realiai duoti A. K. parodymai nėra užfiksuoti.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad įtariamojo apklausos metu duotų parodymų fiksavimas ne pagal įtariamojo parodymus apklausos metu, o nukopijuojant nuo ankstesnių parodymų ar kitokio teksto, pažeidžia Lietuvos Respublikos BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 189 straipsnio 4 dalies reikalavimus (baudžiamoji byla Nr. 2k – 562/2006). Įtariamojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo. Įtariamojo A. K. parodymai nebuvo užfiksuoti nei garso, nei vaizdo įrašymo priemonėmis. Byloje esant tik baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų neatitinkančiam įtariamojo apklausos protokolui, pačiam A. K. mirus, teismas neturi galimybių protokole užfiksuotų duomenų patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Įtariamojo A. K. parodymai, 2004 m. rugsėjo 3 d. duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl jais vadovautis, priimant nuosprendį, nėra pagrindo. A. K. parodymai apie išteisintuosius V. Š. , A. J. nėra užfiksuoti ir jokiuose kituose procesinių tyrimo veiksmų protokoluose. Nebuvo atliekamos V. Š. ir A. K. bei A. J. ir A. K. akistatos, nebuvo atliktas A. K. parodymų apie V. Š. ir A. J. veiką patikrinimas vietoje. Tikėtina, kad šie tyrimo veiksmai nebuvo atlikti dėl prastos A. K. sveikatos būklės, todėl nebuvo užfiksuota leistinomis procesinėmis priemonėmis informacija, galinti turėti įrodomąją reikšmę byloje. Šiuo metu, mirus A. K. , ištaisyti procesinių veiksmų trūkumus nėra galimybės.

Kolegija pažymi, kad, vertinant A. K. parodymus, pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog, nors Lietuvos Respublikos BPK 189 straipsnis to ir nereikalauja, tačiau A. K. sveikatos būklė bei parodymų specifika – jis parodymus davė ne tik apie savo, bet ir apie kitų asmenų, tuo metu įtariamųjų, nusikalstamą veiką – sąlygojo būtinumą apklausoje dalyvauti ir tiems įtariamiesiems, apie kuriuos A. K. davė parodymus, bei jų gynėjams. Šių asmenų dalyvavimas įtariamojo A. K. apklausoje ne tik būtų leidęs jiems realizuoti savo procesines teises, gintis nuo kaltinimų, užduoti klausimus asmeniui, duodančiam juos kaltinančius parodymus, pareikšti savo kontrargumentus, bet ir būtų sudaręs sąlygas Baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrinti A. K. parodymus.

Prokuroras, prašydamas pripažinti V. Š. kaltu dėl V. J. turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant, nurodo tas, prokuroro manymu, esmines aplinkybes, kurios įrodo V. Š. kaltę:

- A. K. parodymai dėl V. Š. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje sutampa su nukentėjusiojo V. J. parodymais;

- A. K. , sprogdindamas namą kartu su R. S. , neturėjo jokio motyvo ir tikslo sugadinti V. J. turtą;

- R. S. pirmas nurodė išreikštas V. Š. pretenzijas dėl nepakankamai galingo sprogimo.

Šiame nuosprendyje jau motyvuota, kodėl negalima remtis A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau net ir analizuojant A. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek prokurorui, kuriuose A. K. parodo apie V. Š. veiką, darant nusikaltimus, lyginant šiuos parodymus su nukentėjusiojo V. J. parodymais, - priešingai negu nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, - matyti akivaizdūs prieštaravimai. A. K. parodymuose nurodyta, jog V. Š. turėjo pyktį ir nemėgo V. J. dėl to, kad pastarasis V. Š. apgavo privatizuojant parduotuvę Telšiuose bei organizuojant cigarečių kontrabandą Vokietijoje. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis V. J. parodė, kad dėl parduotuvės privatizavimo su V. Š. nekonfliktavo, cigarečių verslo Vokietijoje neorganizavo ir dėl to su V. Š. nesitarė, su V. Š. konfliktavo dėl asmeninių ambicijų. V. J. parodė, kad A. K. su kitais asmenimis buvo atvažiavęs prie jo namo ir jam aiškino, kad jis yra kažkam skolingas, po to buvo susprogdintas jo namas. Tuo tarpu A. K. parodymuose užrašyta, kad su V. J. jis susitiko jau po namo sprogdinimo, V. Š. liepus V. J. pagąsdinti, nes sprogdinimas padarė mažai žalos. Šis prieštaringumas yra esminis, nes A. K. parodymuose ir V. J. parodymuose skirtingai nurodoma ne tik grasinimo ir namo sprogdinimo seka, bet ir priežastingumas, t. y. V. J. mano, kad namas buvo susprogdintas nepavykus jo A. K. įbauginti, o A. K. parodymuose nurodoma, kad V. J. buvo bauginamas, būtent, dėl to, kad namo sprogdinimas padarė mažai žalos.

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. davė išsamius parodymus apie V. J. namo sprogdinimą, tačiau tiesiogiai apie V. Š. vaidmenį jis nieko nežino, tik iš A. K. žodžių yra supratęs, kad V. J. namo sprogdinimą galėjo užsakyti V. Š. . Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei R. S. , nei A. K. neturėjo motyvo ir tikslo sprogdinti V. J. namą, tačiau ta aplinkybė, kad nenustatytas A. K. ir R. S. motyvas ir tikslas sprogdinti V. J. namą jokiu būdu neįrodo, kad šį nusikaltimą suorganizavo, būtent, V. Š. . Vienintelis tinkamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme įrodymas, kuriame užfiksuota informacija, gauta iš A. K. yra 2002 m. kovo 21 d. A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 8, b. l. 80 – 86). Šiame procesiniame dokumente nėra jokių duomenų apie V. Š. dalyvavimą jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Nelaikant A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, leistinais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme, apie V. Š. parodo tik R. S. ir V. J. . R. S. parodymai, kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tai subjektyvios išvados, paremtos nuogirdomis iš A. K. . V. J. parodė, kad konfliktavo su V. Š. dėl įvairių ambicijų, tačiau jis neteigia, kad jo namo sprogdinimą organizavo V. Š. , apie tai V. J. neturi jokių duomenų. Esant tokiam įrodymų visetui, laikantis nuostatų, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti turi būti traktuojami kaltinamojo naudai, pirmos instancijos teismo išvada, kad nėra įrodytas V. Š. dalyvavimas V. J. turto sugadinime, yra teisėta ir pagrįsta.

Prokuroras, grįsdamas V. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamo dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu organizavimo, nurodo, kad A. K. parodymai turėtų būti vertinami kaip pagrindinis įrodymas, A. K. parodymus dėl V. Š. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje papildo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. parodymai, taip pat ir liudytojo S. P. parodymai. Šiame nuosprendyje jau išanalizuota, dėl kokių priežasčių A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nelaikytini leistinais įrodymais, todėl jie negali būti ne tik vertintini kaip pagrindinis V. Š. kaltės įrodymas, bet šiais parodymais negalima visiškai vadovautis, priimant nuosprendį.

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. nors ir dalyvavo visuose pasirengimo nusikaltimui veiksmuose, kaip nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau jis nėra nė karto bendravęs su V. Š. . Pats asmeniškai R. S. nieko nežino apie V. Š. , jo parodymai, liečiantys V. Š. , kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, yra išvestiniai iš A. K. parodymų. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. parodymus iš dalies patvirtina liudytojo S. P. parodymai bei liudytojo V. Š. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. parodė, kad jam iš A. K. buvo žinoma, jog G. D. nužudymą užsakė V. Š. . Liudytojas S. P. parodė, kad V. Š. organizavo jo ir V. Š. kelionę į Maskvą, kur V. Š. buvo susitikęs su dviem rusų tautybės asmenimis. Liudytojas V. Š. parodė, kad V. Š. pasiūlymu jis su S. P. važiavo į Maskvą, kur turėjo už 50000 JAV dolerių nužudyti žmogų. Maskvoje paaiškėjus, kad žmogus, kurį reikėjo nužudyti dirba ofise, kuris sujungtas su kariniu komisariatu ir ten visą dieną yra didelis judėjimas, V. Š. , grįžo į Lietuvą ir V. Š. pasiūlė kitą nužudymo variantą – susprogdinimą. V. Š. pasakė, kad V. Š. pats sugalvotų nužudymo būdą. Vėliau šis darbas buvo perleistas A. K. . Kolegijos nuomone, šių įrodymų viseto nepakanka daryti kategorišką neginčijamą išvadą, kad būtent V. Š. organizavo dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – sprogdinant. Kaip minėta, R. S. pats nėra bendravęs su V. Š. , jam tiesiogiai nieko nėra žinoma apie V. Š. ir A. K. pokalbius, išvadas apie šių pokalbių turinį R. S. padarė tik iš A. K. žodžių bei veiksmų. S. P. , kaip jis pats parodė, nieko nežino apie kelionės į Maskvą tikslą, jis važiavo tik palaikyti kompaniją V. Š. . V. Š. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad turėjo V. Š. nurodymus Maskvoje nužudyti žmogų, tačiau V. Š. parodymai yra prieštaringi, taip pat iš dalies prieštarauja ir S. P. parodymams. Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. nieko neparodė apie kelionę į Maskvą, pirmos instancijos teisme jis parodė, kad į Maskvą važiavo perduoti narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teisme V. Š. ne tik davė parodymus apie V. Š. veiką, bet jis ir nurodė, kad A. K. apie nužudymo Maskvoje organizavimą sužinojo iš S. P. . Ši V. Š. parodymų dalis prieštarauja S. P. parodymams, nes iš jo parodymų teisme seka, kad S. P. iš viso nežinojo kelionės į Maskvą tikslo, o ikiteisminio tyrimo metu S. P. buvo parodęs, kad jis tikrai nieko apie organizuojamą nužudymą nesakė A. K. , nes jų santykiai buvo labai blogi. V. Š. parodymų tikrumu verčia abejoti ir šį liudytoją charakterizuojanti medžiaga. V. Š. yra nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. dėl R. P. , A. P. ir R. L. melagingo įskundimo. Tai rodo, kad, duodamas parodymus, liudytojas V. Š. gali ne tik sąžiningai klysti, bet ir sąmoningai meluoti.

Pirmos instancijos teismo nuosprendyje, motyvuojant V. Š. išteisinimą dėl dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu organizavimo, yra itin išsamiai išanalizuoti nuteistųjų L. J. , A. V. , liudytojų R. M. , A. U. , A. Š. parodymai, šie parodymai sugretinti su atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. parodymais ir padaryta motyvuota išvada dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šių liudytojų ir nuteistųjų parodymų vertinimu. Tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai L. J. , A. V. , liudytojas R. M. , kuris taip pat dalyvavo parengiamuosiuose nusikaltimo veiksmuose, davė išsamius ir teisingus parodymus tiek apie savo veiką, tiek apie nusikaltimo organizatoriaus - A. K. veiksmus. Tačiau šiuose parodymuose nėra jokios informacijos apie V. Š. .

Nelaikant leistinu įrodymu A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. S. , liudytojų S. P. ir V. Š. parodymai nėra pakankami įrodyti V. Š. dalyvavimą dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu organizavime. Pirmos instancijos teismo išvada, kad nėra įrodyta, jog V. Š. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra teisėta ir pagrįsta.

Taip pat teisėtai ir pagrįstai yra išteisintas ir A. J. dėl didelės sprogstamosios galios sprogmens įgijimo, laikymo ir realizavimo A. K. , kadangi jo kaltė pareikštuose kaltinimuose buvo grindžiama išimtinai A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nelaikant šių parodymų tinkamu įrodymu, iš esmės nelieka jokių kitų A. J. kaltinančių faktinių duomenų. R. S. parodė tik vietą, kurioje A. K. pirko sprogmenis, tačiau jis nematė ir nežino iš kokio asmens sprogmenys buvo pirkti.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas nevertino A. J. charakterizuojančios medžiagos, jog, būtent, iš šio asmens 1996 metais dažniausiai būdavo įgyjami sprogmenys nusikaltimų darymui. Charakterizuojanti asmenį medžiaga yra svarbi vertinant asmens parodymus, kaltam asmeniui parenkant bausmės rūšį ir dydį, tačiau ši medžiaga negali būti kaltės įrodymu – juo labiau – vieninteliu kaltės įrodymu.

Nuteistasis L. J. savo apeliaciniu skundu prašo atsižvelgti į tai, kad jo padarytiems nusikaltimams įtakos turėjo A. K. daromas psichologinis smurtas, kad, būtent, šis A. K. poveikis ir privertė padaryti nusikaltimus, taip pat prašo atsižvelgti , kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus, davė teisingus parodymus, nuoširdžiai gailisi, jo parodymų dėka buvo nustatytas nusikaltimų bendrininkas – A. V. . Dėl šių priežasčių nuteistasis prašo švelninti jam paskirtą bausmę, taip pat prašo pritaikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį dėl jo padarytų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 187 str. 2 d., 253 str. 2 d. bei įskaityti į bausmės laiką jo suėmimą Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pirmos instancijos teismas senaties L. J. netaikymą motyvavo tuo, kad L. J. senaties eiga nutrūko, jam pasislėpus nuo ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos. Toks pirmos instancijos teismo sprendimas teisingas, tačiau sprendimo motyvacija nėra teisinga, nes pirma – asmeniui, pasislėpus nuo ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos, senaties eiga ne nutrūksta, o sustoja (Lietuvos Respublikos BK 95 str. 3 d.), antra – senaties eiga L. J. iš tiesų nutrūko, tačiau ne dėl to, kad jis pasislėpė nuo ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos, o dėl to, kad L. J. padarė naują nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 95 str. 4 d.). Byloje yra duomenys, kad po nusikaltimų, už kurių padarymą L. J. nuteistas nagrinėjamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, L. J. 1997 m. balandžio 17 d. dar padarė nusikalstamą veiką, už kurią 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 271 str. 1 d. bei kitą nusikalstamą veiką 2001 m. kovo mėnesį, už kurią nuteistas JAV Niujorko pietinės apygardos teismo pagal JAV Kodeksų sąvado 18 sk. 371 d. ir JAV Kodeksų sąvado 42 sk. 408 d. (a) (7) (A) ir 18 sk. 2 d. Pirmos instancijos teismo sprendimas netaikyti L. J. apkaltinamojo nuosprendžio senaties yra iš esmės teisingas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Pirmos instancijos teismo bausmės L. J. skyrimo motyvai yra prieštaringi, nelogiški, nepagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis, sunkiai suvokiami, todėl, nagrinėjant L. J. apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl bausmės griežtumo, nėra galimybės ne tik remtis pirmos instancijos teismo motyvais, bet net ir juos analizuoti baudžiamojo įstatymo prasme. Nuosprendyje nurodyta, kad L. J. (kaip ir kito nuteistojo, kurio atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas – A. V. ) atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau, skirdamas bausmes, teismas nurodė, kad vadovaujasi pagrindais, nurodytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje ir taisyklėmis, kurias nustato Lietuvos Respublikos VIII skyrius, kai nėra atsakomybę lengvinančių, bet yra ją sunkinančių aplinkybių, ir nėra pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį. Apibūdinant L. J. asmenybę, teismas nurodo, kad L. J. iki šio nusikaltimo nebuvo padaręs nusikalstamų veikų ir nebuvo teistas, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. J. iki šio nusikaltimo padarymo jau buvo teistas tris kartus, šiuo nuosprendžiu nagrinėjamas nusikalstamas veikas padarė bausmės už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką atidėjimo laikotarpiu, dar vieną kartą Lietuvos Respublikoje ir vieną kartą JAV L. J. nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą jau po šio nusikaltimo. Visiškai nesuprantamas pirmos instancijos teismo teiginys, kad L. J. (iki nusikaltimo padarymo tris kartus teisto šiuo nuosprendžiu nagrinėjamas nusikalstamas veikas padariusio bausmės už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką atidėjimo laikotarpiu, dar vieną kartą Lietuvos Respublikoje ir vieną kartą JAV nuteisto už nusikalstamų veikų padarymą jau po šio nusikaltimo) asmenybės bruožuose, gyvenimo būde iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo aiškiai susiformavę antivisuomeniškos apraiškos, o jo pasirinktas elgesys, gyvenimo būdas, moralinės ir socialinės nuostatos tik iš dalies sąlygojo šio nusikaltimo padarymą. Neaišku, kodėl nuosprendyje teigiama, jog veika padaryta dėl girtavimo ir girtavimo pasėkoje, nes byloje nėra jokių duomenų apie L. J. girtavimą ar girtavimo įtaką nusikaltimo padaryme – priešingai, L. J. padarytas nusikaltimas reikalavo itin kruopštaus išankstinio pasirengimo, tikslių, blaivių ir apgalvotų veiksmų. Visiškai neaišku, ką bendro galėtų turėti su L. J. paskirtos bausmės dydžiu kaltinamojo K. V. pasirinktas gyvenimo būdas ir elgesys bei požiūris į visuomenines vertybes, nes tokio kaltinamojo – K. V. – šioje byloje nėra, apie tokį asmenį byloje net nėra jokių duomenų. Pirmos instancijos teismas nurodo, kad L. J. (ir A. V. , kurio atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas) griežtos bausmės paskyrimo reikalauja ne tik teisingumo, proporcingumo principai, bet ir viešasis interesas, tačiau kitoje nuosprendžio pastraipoje jau nurodoma dėl tų pačių principų – teisingumo ir proporcingumo – bei viešojo intereso reikalavimo teismas kaltinamajam skiria trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę. Iš nuosprendžio neaišku, kuriam nuteistajam skirta trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė, nes šioje byloje bausmės paskirtos tik L. J. ir A. V. , kurio atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas. Abiems nuteistiesiems paskirtos ne trumpalaikės, o, priešingai, ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės – L. J. – laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų, A. V. – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo L. J. neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo – Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, tačiau šis įstatymo pažeidimas nėra esminis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d.), dėl kurio nuosprendis turėtų būti naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Nėra pagrindo išvadai, kad dėl šio įstatymo pažeidimo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pirmos instancijos teismo padarytos klaidos gali būti ištaisytos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant paskirtos L. J. bausmės pagrįstumo, tesėtumo ir teisingumo klausimą, kolegija atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant tiek į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. L. J. padarė labai sunkų nusikaltimą – tyčinį nužudymą, kurį kvalifikuoja trys Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. nurodytos aplinkybės – nužudyti du žmonės kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl savanaudiškų paskatų. Padaryto nusikaltimo pasekmės itin sunkios, neatstatomos, nusikaltimas padarytas turint tiesioginę apibrėžtą išankstinę tyčią, savanaudiškais motyvais. Duomenys, apibūdinantys L. J. asmenybę, rodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti nusikaltimus. L. J. iki nusikaltimo padarymo buvo teistas tris kartus, jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė bausmės, paskirtos 1996 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. L. J. dar vieną kartą Lietuvos Respublikoje ir vieną kartą JAV nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą jau po šio nusikaltimo. Dėl išdėstytų aplinkybių L. J. bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p., turi būti paskirta viršijanti įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos medianą.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išanalizavusi L. J. ir kitų nusikaltimų bendrininkų bei liudytojų parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos ir apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad L. J. nuo pirmų apklausų iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, savo parodymų nekeitė. L. J. parodymai padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusį asmenį – A. V. . Ši aplinkybė pripažintina L. J. atsakomybę lengvinančia (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kolegijos nuomone, turi būti skatintinas nusikalstamą veiką padariusio asmens prisipažinimas duoti teisingus parodymus apie jo paties ir bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką, todėl įvertinus tai, kad nustatyta L. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, L. J. neturėtų būti paskirta griežtesnė bausmė, negu prašė prokuroras pirmos instancijos teisme.

L. J. taip pat prašo įskaityti į bausmės atlikimą jo sulaikymą JAV nuo 2002 m. rugsėjo 6 d. iki 2003 m. rugsėjo 27 d. 1998 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės sutarties dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose 11 straipsnio 3 dalies e punkte nustatyta, kad laikas, kurį perduoto asmens teisės yra apribotos priimančioje Valstybėje, įskaitomas į siunčiančiosios Valstybės paskirtą bausmė terminą. Tačiau iš byloje prokurorės pateiktų iš JAV gautų dokumentų matyti, kad L. J. JAV buvo sulaikytas ir nuteistas už nusikaltimų – bendrininkavimas apgaule panaudojant socialinio draudimo numerį bei sukčiavimas, susijęs su socialiniu draudimu - įvykdytų JAV, padarymą, tai yra jam laisvė buvo apribota ne dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų prašymo dėl šiuo nuosprendžiu nagrinėjamo nusikaltimo, o už kitos nusikalstamos veikos, įvykdytos JAV, padarymą. Nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei tarptautinės sutartys, nei 1998 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės sutartis dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose nenumato, kad galėtų būti bendrinamos bausmės, paskirtos Lietuvos Respublikos ir JAV teismų už nusikaltimus, padarytus skirtingose valstybėse, todėl nėra pagrindo bendrinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su JAV Niujorko pietinės apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Nebendrinant bausmių, nėra pagrindo įskaityti į Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu L. J. paskirtą bausmę laisvės atėmimo, atlikto JAV, paskirto JAV Niujorko pietinės apygardos teismo, už JAV padarytą nusikalstamą veiką.

Išanalizavus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad L. J. po nusikaltimo, už kurį nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu, padarymo, 1997 m. balandžio 17 d. padarė nusikalstamą veiką, už kurią Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos 271 str. 1 d., jam paskirta galutinė, subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 82 str. 2 d., bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. 1998 m. spalio 28 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi L. J. buvo paleistas lygtinai prieš 11 mėnesių ir 23 dienas. Nusikaltimus, už kuriuos L. J. nuteistas 2006 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, L. J. padarė bausmės, paskirtos 1996 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, atidėjimo laikotarpiu. 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė už 1997 m. balandžio 17 d. padarytą nusikalstamą veiką buvo subendrinta su 1996 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Šioje byloje apeliaciniais skundais nėra prašoma Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu paskirtą L. J. bausmę bendrinti su 1996 m. rugpjūčio 16 d. Šiaulių apygardos teismo paskirta bausme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio taisyklėmis. Todėl Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio taikymo klausimas, neviršijant apeliacinių skundų ribų, nesvarstomas. Tačiau 2006 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta L. J. bausmė turi būti bendrinama su 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo paskirta bausme. Nors nei L. J. , nei prokuroras neprašo bendrinti minėtais teismų nuosprendžiais paskirtų bausmių, tačiau įvertinus tai, kad L. J. prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti, ir atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d. taikymas palengvina L. J. teisinę padėtį, 2006 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimas su 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo paskirtomis bausmėmis nelaikytinas apeliacinių skundų ribų peržengimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 2006 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu L. J. paskirta bausmė turi būti subendrinta su 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir iš dalies atlikta bausmė pagal 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendį turi būti įskaityta į Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką.

Kitoje dalyje apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str.1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti L. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

L. J. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p., skirti bausmę – laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 9 d., bausmę, paskirtą už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p. subendrinti apėmimo būdu su Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 str. 1 d. (subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 82 str. 2 d.);

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d. prie šios bausmės iš dalies pridėti bausmę, paskirtą Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 2 d. ir skirti L. J. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų.

Į paskirtos bausmė laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal 1998 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendį nuo 1997 m. spalio 19 d. iki 1998 m. lapkričio 3 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.