Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja R.Valentinienė Teisėja A.SadauskaitėBaudž. byla Nr. 1A–339-106/2007Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.6.1, 1.2.14.8, 2.1.6.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2007 m. rugsėjo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-06-13 nuosprendžio, kuriuo N. V., gim. (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių;

V. V. išteisintas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių; pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. V. ir V. V. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, iki 2005 m. spalio mėnesio pabaigos, turėdami tikslą apgaulės būdu užvaldyti S. S. G. priklausantį 82 300 Lt vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), susitarė įkalbėti S.S. G. laikinai išsikelti iš jam priklausančio buto, kuriame neva darys remontą, o nukentėjusįjį laikinai nugabenti į kitą butą, kuriame jis bus laikomas, po ko jį nuvežti pas notarą ir apgaulės būdu įkalbėti pasirašyti reikiamus dokumentus dėl minėto buto perleidimo V. V.. Jie, pasinaudodami tuo, jog S.S. G. negalėjo teisingai suprasti su juo atliekamų veiksmų reikšmės, įkalbėjo S.S. G. laikinai išsikelti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), iki bute bus atliktas remontas. Po to, 2005 m. spalio 26-27 dienomis, N. V., vykdydamas V. V. nurodymus, paėmė S.S. G. asmens pasą, buto, priklausančio S.S. G., dokumentus ir raktus bei, pasinaudodami nukentėjusiojo negalėjimu pilnai suprasti atliekamų su juo veiksmų esmės ir reikšmės, taksi automobiliu išvežė S.S. G. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame laikė jį užrakintą iki 2005 m. spalio 29 d. Po to, tą pačią dieną, V. V. nurodymu, N. V. išvežė S.S. G. į kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame laikė jį užrakintą iki 2005 m. lapkričio 16 d., taip neteisėtai atimdami jam laisvę. Neteisėto laisvės atėmimo metu - 2005 m. lapkričio 2 d. N. V. ir V. V. apgaudami S.S. G., kad neva yra reikalingas jo įgaliojimas buto remontui, nuvežė nukentėjusįjį į Klaipėdos m. 11-ąjį notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kur notarė Vanda Kasiulynienė patvirtino S.S. G. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 3842) V. V. vesti paveldėjimo bylą. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus 2005 m. lapkričio 15 d. N. V. ir V. V. apgaulės būdu, įtikinę nukentėjusįjį, kad V. V. yra jo giminaitis, įkalbėjo S.S. G. sudaryti testamentą dėl nukentėjusiajam priklausančio buto palikimo V. V., nuvyko į Klaipėdos m. 11-ąjį notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kur notarė Vanda Kasiulynienė patvirtino S.S. G. testamentą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo nukentėjusysis mirties atveju turėjo palikti jam nuosavybės teisėmis priklausančias 5/8 dalis buto ir visą kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą V. V.. Tačiau N. V. ir V. V. neužvaldė nukentėjusiajam priklausančio turto dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes S.S. G. dukra R. B., sužinojusi apie tėvo dingimą, kreipėsi į policiją, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

N. V. pripažinti kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir nuteisti 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo bausme; pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. ir nuteisti 3 metams laisvės atėmimo bausme. Remiantis BK 63 str. l, 4 d., bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir nustatyti skirti 4 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką.

V. V. pripažinti kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir nuteisti 1 metams laisvės atėmimo bausme; pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. ir nuteisti 3 metams laisvės atėmimo bausme. Remiantis BK 63 str. l, 4 d., bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir nustatyti 3 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuosprendyje išdėstytų nukentėjusiojo dukters R. B. parodymų, galima daryti išvadą, kad ji nelabai jaudinosi dėl tėvo dingimo, pokalbis su V. V. buvo geranoriškas, o į policiją ji kreipėsi tik po pokalbio su V. V.. Tačiau R. B. davė kiek kitokius parodymus, nei tie, kurie yra nuosprendyje, t.y. sužinojusi apie tėvo dingimąjį iš karto kreipėsi į policiją, o pokalbio metu su V. V. buvo išsigandusi ir supykusi bei reikalavo jai gražinti tėvą. Liudytoja N. F. nurodė, kad S.S. G. buvo kalbama, kad V. V. yra jo giminaitis ir V. V. gimė dukra, ir kad S.S. G. nuveš pažiūrėti anūkės, kurią pavadino S. G. žmonos vardu – M., ir kad dabar S. G. reikėtų butą perrašyti anūkės vardu. Tokiu būdu S.S. G. buvo įtikintas, kad V. V. yra jo giminaitis, ir S.S. G. tuo metu tai suprato kai realų faktą, kadangi pas notarę S.S. G. patvirtino, jog kitų giminių išskyrus V. V. jis neturi, be to, V. V. notarei taip pat prisistatė kaip S.S. G. giminaitis.

Taip pat apeliantas teigia, kad neatitinka tikrovės ir teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai, kad S.S. G. nebuvo girdomas alkoholiniais gėrimais, o priešingai, buvo siekiama jį išblaivinti ir, kad kaltinamieji nesuprato, kad nukentėjusysis nesuvokia su juo atliekamų veiksmų. Kadangi tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. P., N. F., tiek kaltinamojo tėvas A. V. parodė, jog nukentėjusiajam S.S. G. buvo perkami alkoholiniai gėrimai ir jis juos gerdavo. Be to, liudytojas A. V. parodė, kad su S.S. G. buvo sunku susikalbėti, jis nelabai suprasdavo apie ką su juo kalbama. Tuo labiau, pats nukentėjusysis teigė, kad pas notarą nėra buvęs ir savo buto parduoti nenorėjo, tačiau byloje užfiksuoti du nukentėjusiojo apsilankymai notarų biure faktai, kur jis pasirašinėjo atitinkamus dokumentus. Tai, kad S.S. G. negalėjo pasipriešinti įtariamųjų veiksmams, nes negalėjo teisingai suprasti su juo atliekamų veiksmų reikšmės, dėl reikšmingo pažintinių procesų nusilpimo, nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu, patvirtina ir 2006-02-14 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 44, o remiantis bylos duomenimis tokio žmogaus kaip tik ir ieškojo kaltinamieji. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizė buvo atlikta praėjus keliems mėnesiams po nusikaltimo įvykdymo, tačiau ekspertai konstatuoja nukentėjusiojo piktnaudžiavimą alkoholiu, nors kaltinamieji teigia priešingai, neva jie stengėsi išgydyti S.S. G. nuo alkoholizmo ir jie tai sėkmingai darė, kas prieštarauja ekspertizės aktui ir patvirtina byloje surinktus faktinius duomenis apie tai, kad S.S. G. buvo girdomas alkoholiniais gėrimais. Apeliantas abejoja dėl kaltinamųjų parodymų, kuriuose jie teigia, kad norėjo tik pagelbėti nukentėjusiajam ir juo rūpintis, kadangi nei N. V., nei V. V. anksčiau su S.S. G. nebuvo pažįstami, jokie giminystės ryšiai jų nesiejo ir staiga jiems atsiranda noras rūpintis anksčiau jiems nepažįstamu žmogumi, tuo labiau jie ketina rūpintis žmogumi, kuris gyvena toli nuo jų gyvenamosios vietos. Tuo labiau N. V. pats neturėjo lėšų pragyvenimui, jau nekalbant apie tai, kad jis norėjo padėti nukentėjusiajam, o tai juk susiję su materialinėmis išlaidomis. Apelianto nuomone visi šie veiksniai apylinkės teismo tūrėjo būti įvertinti kaip vieno su kitu tarpusavyje priežastiniu ryšiu susijusių ir vienas kitą sąlygojusių įvykių grandinė, o vertinant juos atskirai visos bylai svarbios aplinkybės netenka loginio ryšio.

Išteisintieji ir jų gynėjai prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nepadarytos N. V. ir V. V. inkriminuojamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d. ir BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimo motyvai detaliai išdėstyti nuosprendyje, teisėjų kolegija su jais sutinka.

Dėl BK 146 str. 2 d.

BK 146 str. dispozicijoje numatytos nusikaltimo sudėties esminis požymis yra neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas. Apylinkės teismas pagrįstai išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad “Neteisėtas laisvės atėmimas gali pasireikšti tokia veika, kai kaltininkas negavęs nukentėjusiojo asmens savanoriško sutikimo sudaro tokias sąlygas nukentėjusiajam, kurios dėl kaltininkui žinomų nukentėjusiojo charakterio savybių ar kitokių psichologinio (valinio) pobūdžio veiksnių savaime riboja arba atima nukentėjusiajam galimybę savarankiškai pasirinkti norimą buvimo vietą.” Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. S. G. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikėlė savo valia.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajam laisvė buvo atimta neteisėtai, grindžiamas liudytojų B.B., Z. S., N. M. parodymais. Tačiau minėtų liudytojų parodymai pagrindžia tik faktą, kad S. S. G. buvo išvežtas iš savo buto ir kurį laiką savo bute negyveno, tačiau šie parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad N. V. kartu su V. V. išvežė ir laikė S. S. G. specialiai išnuomotuose butuose prieš jo valią. Liudytoja B. B. parodė, kad ji į jos išnuomotą butą nepateko, nes jame buvęs S. S. G. paaiškino, kad durys užrakintos, o jis neturi rakto, o kai ji netrukus vėl atvyko, nukentėjusysis S. G. neprašė jos pagalbos, nesiskundė, viskas buvo tvarkinga, V. virė sriubą, visi juokavo (t. 4, b. l. 40 – 44, Teisiamojo posėdžio protokolas). B. B. patvirtino faktą, kad nukentėjusysis buvo užrakintas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė nerodo, kad jis ten buvo laikomas neteisėtai. Kaip matosi iš bylos medžiagos S. G. labai sunkiai vaikščiojo, iš namų neišeidavo, dažniausiai gulėjo lovoje.

Liudytojų Z. S. N. M. parodymai ( t. 4, b. l. 45-47, t. 5, b. l. 27-28, Teisiamojo posėdžio protokolas), kad S. S. G. kelių asmenų buvo nuvestas į taksi automobilį ir išvežtas iš namų, taip pat nepatvirtina, kad S.S. G. buvo iš savo buto išvežtas neteisėtai. Nors N. M. buvo pasakyta, kad S. S. G. išvažiavo į Vilnių pas savo dukrą, tai nepatvirtina, kad nukentėjusiajam tokiu būdu buvo atimta laisvė. Kaip jau buvo minėta, S. S. G. sunkiai vaikščiojo ir jam buvo reikalinga pagalba įsėsti į automobilį.

Pats nukentėjusysis S. S. G. patvirtino, kad prievarta jo niekas nevežė, juo buvo rūpinamasi, jis nežino ar galėjo iš buto išeiti, nes to daryti nebandė, jokia prievarta prieš jį naudojama nebuvo. ( t.3, b. l. 150- 154, Teisiamojo posėdžio protokolas).

Byloje yra teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktas, iš kurio matosi, kad S.S. G. negalėjo teisingai suprasti svarbias bylai aplinkybes dėl reikšmingo pažintinių procesų nusilpimo, nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu. Gali būti padidintai įtaigus ir psichologiškai priklausomas, nes nepajėgus savarankiškai gyventi ir pilnavertiškai adaptuotis socialinėje aplinkoje, negalėjo teisingai suprasti atliekamų su juo veiksmų reikšmę. Tiriamojo psichinė būsena atitinka priklausomybės alkoholiui sindromą ir demencijos ( silpnaprotystės) vartojant alkoholį kriterijus. Tiriamasis S. G. negalėjo teisingai suprasti byloje nagrinėjamus įvykius, abejotina, kad jis gali teisingai pateikti duomenis apie įvykius ( t. 1, b. l. 61-62).

Teisėjų kolegija neabejoja šio ekspertizės akto išvadomis, kurios, beje, nėra labai kategoriškos. Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad S. S. G. įvykio metu buvo tik 69 metų amžiaus, jokia psichikos liga neserga, nebuvo pripažintas neveiksniu ar apribotas jo veiksnumas, jam nebuvo paskirtas globėjas ar rūpintojas, gyveno iš gaunamos pensijos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus, iš kurių matyti, kad jis supranta užduodamus klausimus, tačiau skundžiasi atmintimi ir todėl ne į visus gali atsakyti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nors liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau niekas nenurodė, kad dėl to jo psichika buvo sutrikusi, kad jis nesuprato savo veiksmų. S.S. G. buvo du kartus pas notarę V. Kasiulynienę, jai taip pat nekilo jokių įtarimų dėl nukentėjusiojo psichinės būklės, ji buvo įsitikinusi, kad S. S. G. visiškai suprato, kokius dokumentus pasirašė ( t. 4, b. l. 36 - 49). Kaip matosi iš bylos medžiagos, jau iškėlus kaltinamiesiems baudžiamąją bylą, S. S. G. atšaukė surašytą testamentą, o vėliau butą pardavė, kas taip pat patvirtina, kad S. S. G. nėra tokios būsenos, kad nesuprastų savo veiksmų ir jo psichinė būklė notarui, tvirtinusiam sandorius, abejonių nesukėlė. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis skundžiasi atmintimi yra lengvai paveikiamas ir įtikinamas, ne visiškai supranta su juo atliekamų veiksmų reikšmę, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra pagrindas teigti, kad S.S. G. laisvė buvo atimta neteisėtai. Be to, šios asmens savybės nedaro asmens neveiksniu, nesuprantančiu savo ar kitų veiksmų, nes tai neriboja asmens gebėjimo orentuotis konkrečiomis aplinkybėmis. Kad S. G. gyvendamas ne savo bute nesijautė, kad jo laisvė suvaržyta ir jis yra skriaudžiamas, parodo ir ta aplinkybė, kad jis, tikėdamasis iš išteisintųjų tolimesnės globos, notarinėje kontoroje pasirašė testamentą, savo buto dalį po mirties palikdamas kaltinamajam V. V..

Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai išteisintųjų N. V. ir V. V. veikoje nenustatė BK 146 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties.

Dėl BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.

BK 182 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Sukčiavimo esmė – turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Įgyti turtinę teisę apgaule reiškia taip paveikti kitą asmenį ( turto valdytojo valią), kad šis dėl suklydimo tam tikra forma patvirtintų juridinį faktą, suteikiantį tokią teisę. Atsakomybė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsiranda tada, kai veika, atitinkanti BK 22 str. 1 ar 2 d. numatytus požymius pradedama, kaltininkai pradeda realizuoti sukčiavimo sudėties objektyviosios pusės požymius, bet dėl nuo kaltininkų nepriklausančių aplinkybių nepabaigiama vykdyti.

Apylinkės teismas esminiu išteisinimo pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. pagrindu laiko tai, kad V. V. ir N. V., pradėję juo rūpintis, įgavo nukentėjusiojo pasitikėjimą ir dėl to nukentėjusysis pats galėjo laikyti V. V. giminaičiu arba jam tai galėjo pasakyti N. V.. Bet toks nukentėjusiojo įtikinimas, kad V. V. yra jo giminaitis, negalėjo turėti ir neturėjo lemiamos įtakos S.S. G. apsisprendimui surašyti testamentą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada laikytina pagrįsta.

Testamento sudarymo faktas dėl S.S. G. nuosavybės paveldėjimo pats savaime negali būti įrodymas, kad pasikėsinta sukčiauti. Nukentėjusysis testamentą sudarė tikėdamasis, kad V. V. ir N. V. juo rūpinsis, padės suremontuoti butą, padės buityje. Būtent ši priežastis buvo lemiama pasirašant testamentą, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis pats savimi negalėjo tinkamai pasirūpinti, nes sunkiai vaikščiojo, dažnai vartojo alkoholį, pas jį bute, esančiame netoli turgavietės, lankydavosi asocialūs asmenys, be to, artimieji juo nesirūpino. Šias aplinkybes patvirtina Įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusiojo butas labai apleistas ( 1, b. l. 12-14) iš dalies liudytojos, nukentėjusiojo dukters, R. B. parodymai ( t. 3, b. l. 154- 158 Teisiamojo posėdžio protokolas) liudytojų Z. S., A. P., N. F. parodymai . ( t. 4, b. l. 45-47, 109-114, t. 5, b. l. 21-26, Teisiamojo posėdžio protokolas).

Nors nustatyta, kad S. S. G. buvo sunku savarankiškai gyventi, jam buvo reikalinga pašalinių asmenų pagalba ir jis buvo nuo jų priklausomas, tai neduoda pagrindo teigti, kad dėl savo psichinės būsenos jis būtinai turėjo būti kaltinamųjų apgautas. Kad su S. S. G. buvo gerai elgiamasi, jis buvo prižiūrimas, jis parodė teisiamajame posėdyje, tai parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, paaiškindamas, kad dėl to surašė testamentą, turtą po mirties palikdamas V. V.. Apie tai, kad V. V. yra jo giminaitis ir dėl to jis surašė testamentą, S. S. G. netvirtino. Ta aplinkybė, kad iš karto po įvykių jis apklausiamas tyrėjo davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kad jis pas notarą pasirašė įgaliojimą, o po to testamentą, kai dar tyrimo organams apie tai nebuvo žinoma, rodo, kad jis savo atliekamų juridinių veiksmų prasmę visiškai suprato ( Apklausos protokolas, t. 1, b. l. 39-40).

Byloje nėra neginčijamų duomenų, kad kaltinamieji nesiruošė daryti nukentėjusiojo buto remonto ir faktas, kad S. S. G. buvo iškeldintas iš savo buto, nepatvirtina, kad buvo pasikėsinta sukčiauti. V. V. parodė, kad jis verslo reikalais dažnai atvykdavo į Klaipėdą ir jam buvo reikalingas butas apsistoti, todėl padedamas N. V. jis tarėsi su S.S. G. dėl buto pardavimo, o S.S. G. dukrai atsisakius tvarkyti paveldėjimo po motinos mirties bei turto perleidimo dokumentus, S. S. G. surašė testamentą, kad mirties atveju jo turtas pereis V. V., jiems susitarus, kad bus suremontuotas S.S. G. butas ir jis bus globojamas. Byloje yra duomenų, kad išteisintasis V. V., bei įmonės bendrasavininkė jo žmona yra suteikę labdaringos pagalbos (ir materialios) įvairioms įstaigoms, tame tarpe ir senelių namams ( t.5, b. l. 40-44). Vien formalus faktas, kad V. V. nėra S. S. G. giminaitis, neduoda pagrindo daryti neginčijamą išvadą, kad sudarius testamentą kaltinamieji nebūtų nukentėjusiajam padėję. Vien spėjimu, kad V. V. nebūtų padėjęs S. S. G., nes nėra jo giminaitis, o N. V. ne kartą teistas ir nedirba, kaltinimas negali būti grindžiamas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. S. G. duktė R. B. kreipėsi policiją dėl tėvo dingimo iš namų iki susitikimo su kaltinamuoju V. V., kuris, kaip ji parodė, atvykęs pas ją prašė įgaliojimo sutvarkyti jos paveldėjimo dokumentus, išreiškė ketinimą nupirkti jos tėvo butą, aiškino, kad S. S. G. prašė V. V. juo rūpintis. Liudytoja R. B. parodė, kad kreipėsi į policiją po to, kai kitą dieną po šio pokalbio su V. V. jos tėvas S. S. G. nebuvo parvežtas į namus ( Teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 154- 158). Kad V. V. kalbėjosi su ja ir prašė pasirašyti įgaliojimą tvarkyti paveldėjimo dokumentus 2005 m. lapkričio 14 d. vakare apie R. B. parodė ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama 2005 m. lapkričio 17 d. kaip liudytoja ( t. 1, b. l. 90 ). Kaip matosi iš bylos dokumentų, R. B. į policiją dėl tėvo S. S. G. dingimo kreipėsi 2005 m. lapkričio 14 d. ryte ( t. 1, b. l. 7, 12-13) ). Iš aplinkraščio ir S. S. G. apklausos protokolo matosi, kad S. S. G. atsiradus, jo paieška buvo nutraukta 2005 m, lapkričio 16 d. ir tą pačią dieną jis buvo apklaustas tyrėjo ( t. 1, b. l. 38, 39-40). Tokiu būdu akivaizdu, kad V. V. su R. B. dėl jos tėvo ir jo buto kalbėjosi arba prieš jai kreipiantis į policiją dėl S. S. G. dingimo arba tą pačią dieną, kai iš esmės jokie dingusiojo paieškos veiksmai nebuvo atlikti ir byloje nėra jokių duomenų, kad jam buvo žinoma apie S. S. G. paiešką. R. B., priešingai negu jos tėvas S. S. G., yra jauno amžiaus ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ji negalėtų suvokti galimų sandorių pasekmių. Ta aplinkybė, kad V. V. kalbėjosi su ja dėl S. S. G. buto įsigijimo bei paveldėjimo dokumentų sutvarkymo, patvirtina, kad V. V. nesiekė pasinaudoti tuo, kad S. S. G. dėl savo amžiaus ir būklės galėjo kažko nesuvokti.

Byloje nėra duomenų, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudota apgaulė, jis neprarado galimybės disponuoti savo turtu, todėl testamento sudarymas vertintina kaip preliminarus nukentėjusiojo teisiškai įformintas pažadas atsilyginti kaltinamajam V. V. už suteikiamą globą. Tokių išvadų neleidžia daryti ir aplinkybė, kad S. S. G. pasirašė įgaliojimą tvarkyti paveldėjimo dokumentus, buto remonto laikui išsikėlė iš buto. Atitinkamai negali būti laikoma pagrįsta kaltinimo pozicija, kad kaltinamieji savo aktyviais veiksmais pasikėsino sukčiauti.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Tenkinti prokuroro apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinį skundą atmesti.