Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-21 · Administracinė byla Nr. I-7410-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-21
Bylos Nr.
I-7410-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7410-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-01296-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui M. S. (M. S.), išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

M. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 200 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, dėl to dažnai kildavo konfliktinės situacijos su kitais asmenimis. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose buvo tamsu, drėgna ir šalta. Kalint perpildytose kamerose buvo jaučiamas oro trūkumas. Nurodo, kad dėl kalinimo sąlygų pablogėjo regėjimas, pareiškėjas patyrė depresiją, nuolat jaučia baimę, apatiją. Kalinimo sąlygas pareiškėjas nurodo vertinantis kaip žmogaus kankinimą. Nurodo, kad tokiu būdu buvo žeminamas jo orumas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir patikslino reikalavimą, nurodydamas, kad prašo priteisti ne 200 000,00 Eur, o 2 000,00 Eur.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–22). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 112).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodo tai, kad kameros buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.), t. y. 2013 m. birželio 3 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 123, kurios plotas – 7,42 kv. m., 2013 m. birželio 4–19 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 176, kurios plotas – 7,94 kv. m., 2013 m. birželio 20–30 d. ir 2013 m. liepos 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 277, kurios plotas – 7,99 kv. m., 2013 m. liepos 3–8 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 289, kurios plotas – 7,78 kv. m., 2013 m. liepos 9–28, 30 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1–5 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 281, kurios plotas – 7,87 kv. m., 2013 m. rugpjūčio 7–12, 15, 17–31 d., 2013 m. rugsėjo 1–10, 12–16 d. ir 2013 m. gruodžio 17–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 344, kurios plotas 7,84 kv. m., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 331, kurios plotas – 7,21 kv. m. (iš viso 202 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (b. l. 16–17, 23–24). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodomas oro trūkumas ir judėjimo galimybių ribotumas kamerose sietinas su tuo pačiu nustatytu Lukiškių TI-K pažeidimu dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas pakenkė pareiškėjo regėjimui. Be to, kamerose buvo šalta ir drėgna.

Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Pagal HN 76:2010 26 punktą, oro temperatūra šaltuoju periodu turi būti 18–22 ⁰C šilumos, o patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) patikrinimo aktų duomenimis (b. l. 52–53) nustatyta, kad 2013 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 277 buvo atliktas patikrinimas, išmatuota drėgmė, temperatūra ir nustatyta, kad patikrinimo rezultatai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. liepos 2 d. (imtinai). Kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Centras patikrinimų neatliko (pagal Lukiškių TI-K pateiktus dokumentus). Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. pažymos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į administraciją su rašytiniais ir žodiniais pareiškimais, prašymais, pasiūlymais bei skundais dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 25). Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kad dėl natūralios šviesos trūkumo kamerose ar kitų sąlygų būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 86–101) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl pablogėjusio regėjimo į gydytojus nesikreipė. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tualetu buvo priverstas naudotis visų akivaizdoje.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K pateikė teismui Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 5 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b. l. 26). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad rūkantys asmenys Lukiškių TI-K yra laikomi kartu su nerūkančiais. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis ir, kad tokiu asmenų laikymu kamerose buvo pažeistos jo teisės. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra rūkantis (b. l. 89). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai susiję su rūkymu atmetami, kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Skunde nurodoma, kad ploto trūkumas lėmė tai, kad gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (202 paros) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose kartais buvo itin mažas) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala yra tiesiogiai su asmeniu susijusi žala, nagrinėjant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, ypatingai svarbus yra pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas, savo neigiamų išgyvenimų apibūdinimas, tačiau iš pateikto skundo formos matyti, kad pareiškėjas ranka užpildė tik tam tikrus duomenis iš anksto atspausdintame skunde. Pareiškėjas įrašė savo asmens duomenis, buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, prašomą priteisti pinigų suma ir pan., tačiau nenurodė kaip jį individualiai paveikė laikymas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Visi skundo argumentai, susiję su patirta neturtine žala, jau buvo atspausdinti skunde, kurį pareiškėjas pabaigė užpildyti ranka. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad minėtą skundą jis gavo kaip blanką, kurį pareiškėjas pabaigė užpildyti nes viskas, kas buvo nurodyta „blanke“ jam tiko. Visgi, tokios formos skundo pateikimas, leidžia teismui pagrįstai abejoti, kad pareiškėjo skunde nurodomos su patirta neturtine žala susijusios aplinkybės yra tiesiogiai ir individualiai priskiriamos pačiam pareiškėjui. Asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjo fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimai (iš anksto atspausdinti skundo tam tikroje formoje, kuri buvo pateikta pareiškėjui pasirašyti) taip pat nenustatyti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, nustatytas pažeidimas dėl ploto trūkumo nebuvo nepertraukiamas, t. y. dalį ginčo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nepaisant to, teismo vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamas plotas kartais nesiekė net 2 kv. m.), trukmę (6,7 mėnesiai) ir pasekmes (sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir pažeidė pareiškėjo orumą), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 808,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (202 paros x 4 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 808,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 808,00 Eur (aštuonis šimtus aštuonis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė