Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-841/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-26
Bylos Nr.: 2-841/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-03118-2011-2
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Nutartis pakeista.

Teisėjai: Dalia Vasarienė, Danutė Milašienė, Rimvydas Norkus
Kreditorius: akcinės bendrovės „DNB bankas“
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, akcinė bendrovė „DNB lizingas“, Vilniaus miesto savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė „Census Optimus“
Suinteresuotas asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija AB DNB lizingas DnB NORD bankas bankas "Snoras" "Vilniaus žemės grupė" Vilniaus miesto savivaldybės UAB "Census Optimus" Restruktūrizuojama "Masyvas" Suinteresuoto asmens atstovas Advokatų profesinė bendrija"Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai"

Civilinė byla Nr. 2-841/2012Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03118-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8.;122.2.; 122.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus akcinės bendrovės „DNB bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties, kuria kreditoriaus skundas tenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal kreditoriaus akcinės bendrovės „DNB bankas“ skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus žemės grupės komercija“ 2011 m. lapkričio 4 d. kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, akcinė bendrovė „DNB lizingas“, Vilniaus miesto savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė „Census Optimus“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus žemės grupė“, akcinė bendrovė bankas SNORAS, restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Masyvas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 22 d. nutartimi UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ iškėlė bankroto bylą, bendrovės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. AB „DNB bankas“ yra UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorius.

Šalies argumentai

Kreditorius AB „DNB bankas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2011 m. lapkričio 4 d. vykusiame BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorių susirinkime priimtus nutarimus antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju bei penktuoju darbotvarkės klausimais. Skunde bei paaiškinimuose nurodė, kad 2011 m. lapkričio 4 d. vykusiame kreditorių susirinkime svarstyti šie esminiai įmonės bankroto proceso klausimai ir jais priimti nutarimai: antrasis darbotvarkės klausimas: „Administratoriaus ataskaitos už laikotarpį nuo 2011-06-28 iki 2011-11-04 tvirtinimas“ - nutarta: „Patvirtinti administratoriaus ataskaitą už laikotarpį nuo 2011-06-28 iki 2011-11-04“; trečiasis darbotvarkės klausimas: „Dėl UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo“ – nutarta: „Nutraukti UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo pardavimo procesą ir šį debitorinį įsiskolinimą nurašyti“; ketvirtasis darbotvarkės klausimas: „BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ – nutarta: „Vienerių metų laikotarpiui, nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. kovo 25 d., patvirtinti bendrą BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administravimo išlaidų sąmatą 230 000 Lt, įskaitant visus mokamus mokesčius, tarp jų 120 000 Lt administratoriaus atlyginimas, įskaitant visus mokamus mokesčius, ir 110 000 Lt kitoms administravimo išlaidoms, įskaitant visus mokamus mokesčius“; penktasis darbotvarkės klausimas: „Dėl BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos dengimo“ – nutarta: „Nustatyti, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. AB DNB banko dalis administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatoje yra 210 694,47 Lt, AB bankas Snoras dalis yra 2 503,37 Lt.“ Kreditorius mano, jog minėti nutarimai yra nepagrįsti, pažeidžia ne tik AB DNB banko, bet ir kitų įmonės kreditorių interesus, o taip pat prieštarauja protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams.

Kreditorius dėl nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu „Administratoriaus ataskaitos už laikotarpį nuo 2011-06-28 iki 2011-11-04 tvirtinimas“ nurodė, jog administratorius nepagrindė, kodėl nesiimama veiksmų ginčyti 2009 m. vasario 16 d. sutartį dėl tarpusavio prievolių vykdymo, sudarytą tarp UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, UAB „Masyvas“ ir UAB „Olymp Invest“, nepateikė prašomos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatos laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. kovo 25 d. pagrindimo bei administravimo išlaidų poreikio prognozės iki įmonės pabaigos. Administratoriaus ataskaitoje už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d. pateikiamas tariamas administravimo išlaidų pagrindimas yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais skaičiavimais bei konkrečiomis UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ bankroto bylos faktinėmis aplinkybėmis, kurios nuo bankroto bylos iškėlimo žymiai pasikeitė, nes didžioji dalis įmonės turto parduota/perimta hipotekos kreditoriaus, užbaigtos civilinės bylos dėl kreditorinių finansinių reikalavimų ginčijimo bei dalis bylų dėl skolų priteisimo. Be to, administratorius negalėjo atsakyti į klausimą apie panaudotas bankroto administravimo išlaidas iki 2011 m. kovo 25 d., t. y. datos, iki kurios administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta kreditorių susirinkimo, nepateikė skaičiavimų, kiek administravimo išlaidų buvo patirta kiekvieno įkeisto turto objekto administravimui, nors ir šis klausimas jau buvo iškeltas prieš tai vykusiuose kreditorių susirinkimuose.

Kreditorius dėl kreditorių priimto nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu: „Dėl UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo“ nurodė, kad 2010 m. sausio 13 d. vykusiame kreditorių susirinkime paaiškėjo aplinkybės, jog 2009 m. vasario 16 buvo sudaryta sutartis dėl tarpusavio prievolių vykdymo tarp UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, UAB „Masyvas“ ir UAB „Olymp Invest“, kurios pagrindu UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ perleido UAB „Masyvas“ savo reikalavimą į UAB „Olymp Invest“, o UAB „Masyvas“ sumažino savo reikalavimą UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ šio perleisto reikalavimo apimtyje, tačiau iki šiol kreditorių susirinkimui bankroto administratorius nepateikė teisiškai pagrįstų išvadų dėl minėtos sutarties ginčijimo galimybių. Todėl šiuo klausimu priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes užkerta kelio atgauti per 2 milijonus lėšų iš įmonės debitoriaus (nuginčijus 2009 m. vasario 16 d. sutartį dėl tarpusavio prievolių vykdymo), iš kurių galėtų būti ne tik dengiamos bankroto administravimo išlaidos, bet ir tenkinami įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai.

Kreditorius dėl kreditorių priimto nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu: „BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ nurodė, jog papildomai nustatyta 230 000 Lt (su visais mokesčiais) bankroto administravimo išlaidų sąmata, iš jos skiriant 120 000 Lt (su visais mokesčiais) bankroto administratoriaus atlyginimui ir 110 000 Lt (su visais mokesčiais) kitoms administravimo išlaidoms, laikotarpiui nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. kovo 25 d., yra neprotingai didelė ir akivaizdžiai nepagrįsta. Bankroto administratoriui 2009 m. lapkričio 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 7 d. kreditorių susirinkimuose priimtais nutarimais jau yra nustatytas 180 000 Lt (su visais mokesčiais) atlyginimas, kuris, atsižvelgiant į jo atliekamo darbo apimtis šioje bankroto byloje, būtų protingas atlyginimas visam įmonės bankroto administravimo laikotarpiui. Poreikio didinti administratoriaus atlyginimą nėra. Didžioji dalis bankrutuojančios įmonės turto jau parduota, bankrutuojanti įmonė nebevykdo turto nuomos veiklos, iš trisdešimties įmonės debitorių tebevyksta bylinėjimasis tik su keliais. Todėl administratoriaus darbo apimtys sumažėjo ir ateityje tik dar labiau mažės.

Kreditorius dėl kreditorių priimto nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu: „Dėl BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos dengimo“ nurodė, kad šis nutarimas priimtas remiantis bankroto administratoriaus pateiktu paskaičiavimu, kuris parengtas vadovaujantis principu, kad administravimo išlaidos, įskaitant ir atlyginimą bankroto administratoriui, dengiamos proporcingai nuo kiekvienos iš gautų įmonės lėšų rūšies sumos. Tačiau šio principo taikymas administravimo išlaidų dengimo tvarkos nustatymui neatitinka teisinio reglamentavimo. AB DNB bankui įkeistos garažų patalpos, esančios Pelesos g. 1 / Dariaus ir Girėno g. 2, Vilniuje, nebuvo parduotos iš varžytynių, o perduotos įkaito turėtojo nuosavybėn už 4 910 000 Lt sumą. ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, jog visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas nekilnojamasis turtas iki jo perdavimo Bankui buvo nuomojamas, patirtos šio turto administravimo išlaidos turėtų būti minimalios. Todėl bankroto administratoriaus atliktas administravimo lėšų dengimo paskaičiavimas proporcingai nuo Banko perimto turto vertės prieštarauja ĮBĮ, o jo pagrindu priimtas nutarimas dėl AB DNB bankui tenkančios administravimo išlaidų dengimo dalies yra neteisėtas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi AB DNB banko skundą tenkino iš dalies. Pakeitė priimtą nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nustatant, kad 230 000 Lt administravimo išlaidų sąmata yra skiriama nuo 2011 m. kovo 25 d. iki įmonės pabaigos. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 22, 23, 24 bei 25 straipsnių pažeidimo, reglamentuojančių kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarką.

Dėl nutarimo „Patvirtinti administratoriaus ataskaitą už laikotarpį nuo 2011-06-28 iki 2011-11-04“. Teismas pareiškėjo poziciją, kad administratorius netinkamai vykdė savo funkcijas, ataskaita patvirtinta nepagrįstai, nes joje nepateikta informacija, susijusi su esminiais UAB „VŽGK“ bankroto bylos klausimais, vertino kritiškai. UAB „Masyvas“, UAB „Olymp Invest“ ir UAB „VŽGK“ 2009 m. vasario 16 d. sudaryta tarpusavio prievolių įvykdymo sutartis atitinka reikalavimo perleidimo santykius. Advokatas, administratoriaus pavedimu išnagrinėjęs 2009-02-16 sutartį dėl tarpusavio prievolių vykdymo, padarė išvadą, jog UAB „VŽGK“ perleido savo reikalavimą į UAB „Olymp Invest“ įmonei UAB „Masyvas“ už kainą santykiu 1:1 ir UAB „VŽGK“ bei UAB „Masyvas“ įskaitė tarpusavio priešpriešinius reikalavimus. Taigi, akivaizdu, kad administratorius vykdė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtintą pareigą patikrinti sandorius. Pareiškėjo argumentas, jog administratorius nepateikė prašomos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatos laikotarpiui nuo 2011 m. kovo mėn. 25 d. iki 2012 m. kovo mėn. 25 d. pagrindimo bei administravimo išlaidų poreikio prognozės iki įmonės pabaigos, yra nepagrįstas. Tiek ataskaitoje už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. 28 d. iki 2011 m. lapkričio mėn. 4 d., tiek prie jos esančiose prieduose Nr. 19-21 yra pakankamai aiškiai ir išsamiai nurodyta, kiek yra faktiškai panaudota ir kiek yra nepanaudota lėšų. Be to, prašoma patvirtinti sąmata yra pagrindžiama ataskaitoje, kur nurodyta, jog sąmata yra suformuota atsižvelgus į įmonės patiriamas išlaidas. Pažymėjo, jog administruojant įkeistą turtą patiriamos ne tik tiesioginės išlaidos, bet ir su administravimu susijusios laiko sąnaudos, kurios privalo būti atlyginamos, tačiau tiksliai paskaičiuoti kiek yra patiriama tokių išlaidų yra neįmanoma. Be to, ĮBĮ neįpareigoja skaičiuoti, kiek realiai yra patirta išlaidų kiekvieno įkeisto turto administravimui. Visgi administratorius minėtas išlaidas paskaičiavo proporcingai turto vertei ir pateikė jo atliktus administravimo išlaidų sąmatos skaičiavimus (ataskaitos priedas Nr. 17). Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, jog administratorius nepateikė skaičiavimų, kiek administravimo išlaidų buvo patirta kiekvieno įkeisto turto objekto administravimui.

Dėl nutarimo „Nutraukti UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo pardavimo procesą ir šį debitorinį įsiskolinimą nurašyti“. UAB „Masyvas“, UAB „Olymp Invest“ ir UAB „VŽGK“ 2009 m. vasario 16 d. sudarė tarpusavio prievolių įvykdymo sutartis. Atsižvelgdamas į advokato išvadą, jog UAB „VŽGK“ perleido savo reikalavimą į UAB „Olymp Invest“ įmonei UAB „Masyvas“ už kainą santykiu 1:1 ir UAB „VŽGK“ bei UAB „Masyvas“ įskaitė tarpusavio priešpriešinius reikalavimus, administratorius siūlė nutraukti UAB „Olymp Invest“ debitorinio reikalavimo pardavimo procesą ir šį debitorinį įsiskolinimą nurašyti, nes BUAB „VŽGK“ nebeturi reikalavimo teisės į UAB „Olymp Invest“. Nebeturint reikalavimo teisės, nėra jokio teisinio pagrindo nukreipti skolos išieškojimą į UAB „Olymp Invest“, todėl atmetė pareiškėjo skundo motyvą, jog administratorius nesiima realių veiksmų dėl skolinio įsipareigojimo iš debitoriaus UAB „Olymp Invest“ išieškojimo.

Dėl nutarimo „Vienerių metų laikotarpiui, nuo 2011-03-25 iki 2012-03-25, patvirtinti bendrą BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administravimo išlaidų sąmatą 230 000 Lt sumoje, įskaitant visus mokamus mokesčius, tarp jų 120 000 Lt administratoriaus atlyginimas, įskaitant visus mokamus mokesčius, ir 110 000 Lt kitoms administravimo išlaidoms, įskaitant visus mokamus mokesčius“, teismas pažymėjo, jog UAB „VŽGK“ bankroto byla iškelta 2009 m. kovo 12 d. Taigi 2012 m. kovo 12 d. sueis 3 metai kaip vyksta bankroto procedūra. Nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2012 m. kovo 25 d. atlyginimas administratoriui sudarytų 300 000 Lt. Taigi administravimo mėnesio išlaidos sudarytų apie 8333,33 Lt su PVM, ir 6887,05 Lt atskaičius PVM. Be to, administratorius būdamas juridiniu asmeniu turi daug išlaidų (vadovo, buhalterio ir kitų darbuotojų atlyginimai, patalpų išlaikymas ir pan.). Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad bankroto administratoriui 2009-11-06 ir 2010-09-07 kreditorių susirinkimuose priimtais nutarimais jau nustatytas 180 000 Lt atlyginimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokio dydžio atlyginimas buvo nustatytas tik iki 2011-03-25. Bendrąja prasme 300 000 Lt dydžio administravimo išlaidos yra tikrai didelės, tačiau skiriant jas buvo atsižvelgta ir į administruojamos įmonės dydį, jos valdomą turtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad bendra bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra apie 83,6 mln. litų, o bankrutuojanti įmonė bankroto proceso metu jau yra gavusi 10 793 000 litų pajamų (įskaitant turto vertę perduodant turtą įkaito turėtojams), todėl net ir bendra iki 2012 m. kovo 25 d. patvirtinta 300 000 Lt administravimo išlaidų suma tesudaro 0,36 proc. patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos ir 2,78 proc. įmonės bankroto proceso metu gautų pajamų. Todėl tokia administravimo išlaidų suma iš esmės nelaikytina neprotinga. UAB „VŽGK“ bankroto byla tęsiasi beveik 3 metus, atsižvelgiant į tebesitęsiančias procedūras, teisminius ginčus, likusį neparduotą turtą, archyvo sutvarkymą ir kt., gali užsitęsti dar metus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bankroto procesas baigiasi, didžioji turto dalis yra realizuota, vadinasi administravimo išlaidos sumažės, todėl teismo įsitikinimu, tikslinga kreditorių susirinkimo nutarimą ne panaikinti, o pakeisti nustatant, kad administravimo išlaidų sąmata administratoriui skiriama ne iki 2011 m. kovo 25 d., o iki įmonės pabaigos ir taip paspartinti bankroto procedūras.

Dėl nutarimo „Nustatyti, kad 2011 m. rugsėjo 7 dieną AB DnB NORD bankas dalis administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatoje yra 210 694,47 Lt, AB bankas Snoras dalis yra 2 503,37 Lt“. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonės bankroto administravimo išlaidos mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). IBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato kreditorių susirinkimo teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str. 4 d.). ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Įstatymo leidėjas numatė, kad hipotekos kreditorius dengia administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Šiuo konkrečiu atveju įkeistos garažų patalpos, esančios Pelesos g. 1/Dariaus ir Girėno g. 2, Vilniuje buvo perduotos įkaito turėtojo nuosavybėn už 4 910 000 Lt sumą. Todėl administratorius proporcingai turto vertei paskaičiavo administravimo lėšų dengimą ir tai patvirtinančius įrodymus pateikė kartu su ataskaita (ataskaitos priedas 17). Nutarimas dėl administravimo išlaidų dengimo proporcijų ir sumų priimtas daugumos kreditorių balsų persvara, tai reiškia, jog toks nutarimo projektas atitiko daugumos kreditorių interesus, todėl jis yra privalomas visiems kreditoriams, taip pat ir pareiškėjui (ĮBĮ 24 str. 4 d.).

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti negaliojančiais 2011 m. lapkričio 14 d. vykusiame BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorių susirinkime priimtus nutarimus antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju darbotvarkės klausimais, ir perduoti šiuos klausimus kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pagrindinis teismo argumentas, kuriuo remiantis teismas atmetė pareiškėjo skundą, buvo tas, kad visi nutarimai priimti kreditorių daugumos balsų persvara ir nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Šiuo formaliu pagrindu teismas atmetė skundą ir nesigilo į skundo esmę, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių skundo argumentų. Neįvertino aplinkybių, kad už skundžiamus nutarimus balsavo AB bankas Snoras, turintis 44,08 procentų visų balsų, taip pat UAB „Masyvas“, kurį su bankroto administratoriumi galbūt sieja tam tikri susitarimai, vilkinamas ir skolos iš UAB „Olym Invest“ išieškojimas, o taip pat BUAB „Vilniaus žemės grupė, kuri yra BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ akcininkė. Du kreditoriai – Vilniaus miesto savivaldybė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba – minėtus nutarimus taip pat laikė pažeidžiančiais daugumos kreditorių interesus.

2. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo argumentus dėl bankroto administratoriaus netinkamai vykdomų pareigų administruojant bankrutuojančią bendrovę. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bankroto administratorius tinkamai atliko savo pareigas, susijusias su bankrutuojančios įmonės sandorių tikrinimu ir 2 milijonus viršijančios skolos iš UAB „Olymp Invest“ išieškojimu. Teismas nesigilino į kilusio ginčo esmę bei netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismui nebuvo pagrindo spręsti, jog administratorius pateikė kreditoriams advokatų teisinę išvadą, nes advokato R. Š. 2011 m. liepos 13 d. atsakyme pasisakyta tik dėl galimybės vykdyti UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo pardavimą iš varžytinių, tačiau apie tikslingumą ginčyti 2009 m. vasario 16 d. sutartį neužsimenama. Teismas nepagrįstai pasisakė dėl paties kreditoriaus teisės ginčyti jam įtarimą sukeliantį sandorį.

3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bankroto administratorius pagrindė prašomos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatos dydį, o tiksliai prognozuoti, koks administravimo išlaidų poreikis bus ateityje, administratorius negali. Teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodinėjimo našta su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka bankroto administratoriui. Būsimų administravimo išlaidų prognozė turi būti pagrįsta ne deklaratyviais teiginiais, bet realiomis konkrečios bankroto bylos faktinėmis aplinkybėmis ir skaičiavimais. Administratorius buvo įpareigotas 2011 m. birželio 27 d. vykusiame kreditorių susirinkime pateikti duomenis apie patirtas išlaidas bei duomenis apie prognozuojamas išlaidas, tačiau tokia informacija nebuvo pateikta, o tai patvirtina, kad administratorius netinkamai vykdo kreditorių susirinkimo įpareigojimus.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog tai, kad sudarius minėtą 2009 m. vasario 16 d. sutartį BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ nebeturi reikalavimo teisės į UAB „Olymp Invest“, sudaro pagrindą 2 milijonus viršijantį reikalavimą nurašyti, neišnagrinėjus galimybių minėtą susitarimą nuginčyti.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas atlieka tik kreditorių priimtų nutarimų pagrįstumo kontrolę, tuo atveju, jei panaikina kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą, jis privalo perduoti šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Todėl teismas neturėjo teisės pakeisti skundžiamo nutarimo dėl administratoriaus išlaidų tvirtinimo, o turėjo grąžinti šį klausimą svartyti kreditorių susirinkimui iš naujo.

6. Teismo išvada, kad bankroto byloje pareikštų kreditorinių reikalavimų suma, bankroto proceso metu gautų piniginių lėšų suma, lyginant su administravimo išlaidų suma tesudaro 2,78 procentus įmonės bankroto proceso metu gautų pajamų, todėl nelaikytina neprotinga, yra nepagrįsta, nes minėtos proporcijos nėra reikšmingos sprendžiant bankroto administratoriaus atlyginimo dydį.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nustačius per didelę administravimo išlaidų sąmatą, kyla grėsmė bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui, kadangi administravimo išlaidos yra apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios įmonės lėšų, todėl pinigų sumos, skiriamos įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų patenkinimo galimybėmis.

8. Teismas nepasisakė ir neanalizavo banko skundo argumentų, jog skundžiamas nutarimas dėl administravimo išlaidų sąmatos dengimo nors ir priimtas kreditorių balsų dauguma, tačiau yra nepagrįstas ir pažeidžia pareiškėjo interesus. Nesąžininga reikalauti, kad pareiškėjas padengtų virš 100 000 Lt administravimo išlaidų, kadangi nekilnojamasis turtas iki perdavimo bankui buvo nuomojamas, todėl patirtos šio turto administravimo išlaidos turėtų būti minimalios.

Atsiliepimas

Atsakovo BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ bankroto administratorius atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atskirojo skundo argumentai, kad administratorius nepateikė pagrįstos išvados apie galimybes išieškoti skolą iš didžiausio įmonės debitoriaus nuginčijus 2009 m. vasario 16 d. sutartį bei nepagrindė, kodėl nesiima veiksmų ginčyti minėtą sutartį, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir neįrodo administratoriaus netinkamo funkcijų atlikimo.

2. Administratorius 2011 m. rugsėjo 16 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu nurodė, jog atlikus patikrinimą, paaiškėjo, jog 2009 m. vasario 16 d. tarp UAB „Masyvas“, UAB „Olymp Invest“ ir UAB „VZGK“ buvo sudaryta tarpusavio prievolių įvykdymo sutartis. Apie minėtą sandorį administratoriui tapo žinoma tik pradėjus pardavinėti debitorinį įsiskolinimą (apie 2011 m. rugpjūčio mėnesį), nes tik tuomet pavyko gauti visus su minėtu sandoriu susijusius dokumentus, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad apie sandorį administratorius sužinojo 2010 m. sausio 13 d. vykusiame kreditorių susirinkime. Išnagrinėjęs minėtą sutartį, advokatas padarė išvadą, jog UAB „VZGK“ perleido savo reikalavimą į UAB „Olymp Invest“ įmonei UAB „Masyvas“ už kainą santykiu 1:1 ir UAB „VŽGK“ bei UAB „Masyvas“ įskaitė tarpusavio priešpriešinius reikalavimus. Teisininkų vertinimu, sutartis yra teisėta, ji įmonei nuostolių nepadarė. Be to, kreditorių susirinkimo metu buvo balsuojama už apelianto pasiūlymą įpareigoti administratorių svarstyti sandorio ginčijimo galimybę, ir esant pagrindui, teikti ieškinį, bei išanalizavus sandorį gautas išvadas pateikti kitame kreditorių susirinkime, tačiau tokiems apelianto pasiūlymams nebuvo pritarta bei nutarimai nebuvo priimti.

3. Tiek ataskaitoje už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 04 d., tiek prie jos esančiose prieduose Nr. 19-21 yra pakankamai aiškiai ir išsamiai nurodyta, kiek yra faktiškai panaudota ir kiek yra nepanaudota lėšų. Prašoma patvirtinti sąmata yra pagrindžiama ataskaitoje, kur nurodyta, jog sąmata yra suformuota atsižvelgus į įmonės patiriamas išlaidas, todėl negalima sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog administratorius neįrodė prašomos patvirtinti administravimo sąmatos pagrįstumo.

Šalies argumentai

4. apeliantas nepagrįstai teigia, jog administratoriui nepateikus administravimo išlaidų poreikio prognozės iki įmonės pabaigos, turėtų būti netvirtinama administratoriaus veiklos ataskaita už praėjusį laikotarpį.

5. Administruojant įkeistą turtą patiriamos ne tik tiesioginės išlaidos, bet ir su administravimu susijusios laiko sąnaudos, kurios privalo būti atlyginamos, tačiau tiksliai paskaičiuoti kiek yra patiriama tokių išlaidų yra neįmanoma. Nors ĮBĮ neįpareigoja skaičiuoti, kiek realiai yra patirta išlaidų kiekvieno įkeisto turto administravimui, administratorius minėtas išlaidas paskaičiavo proporcingai turto vertei ir pateikė jo atliktus administravimo išlaidų sąmatos skaičiavimus. Todėl atmestinas apelianto atskirojo skundo argumentas, jog administratorius nepateikė skaičiavimų, kiek administravimo išlaidų buvo patirta kiekvieno įkeisto turto objekto administravimui.

6. Administratorius, atsižvelgdamas į teisininkų išvadą, kuri, priešingai nei nurodo apeliantas, buvo pateikta kartu su ataskaita ir su kuria buvo galima susipažinti, siūlė nutraukti UAB „Olymp Invest“ debitorinio reikalavimo pardavimo procesą ir šį debitorinį įsiskolinimą nurašyti, nes BUAB „VŽGK“ nebeturi reikalavimo teisės į UAB „Olymp Invest“. Todėl nėra teisinio pagrindo nukreipti skolos išieškojimą į UAB „Olymp Invest“, dėl to atmestinas apelianto atskirojo skundo motyvas, jog administratorius nesiima realių veiksmų dėl skolinio įsipareigojimo iš debitoriaus UAB „Olymp Invest“ išieškojimo.

7. Atmestinas apelianto atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas sutiko, kad kreditorių susirinkimo patvirtinta sąmata yra neprotingai didelė. Nors teismas ir pakeitė kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą, tačiau nutartyje nurodė, jog kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų suma iš esmės nelaikytina neprotinga.

8. Pirmosios instancijos teismas nepanaikino kreditorių susirinkimo nutarimo, bet jį pakeitė, todėl esant minėtai situacijai bei atitinkamai praktikai, teismas pagrįstai savo kompetencijos ribose atliko kontrolės funkciją bei išsprendė ginčą. Priešingu atveju, t. y. teismui panaikinus kreditorių priimtą nutarimą ir jį perdavus kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo, galėtų susidaryti tokia situacija, jog kreditoriai balsuotų taip pat ir būtų priimtas lygiai toks pats nutarimas.

9. Sprendimą, patvirtinti administratoriaus atlyginimą, priėmė ne pats administratorius, bet kreditorių susirinkimas, neviršydamas savo kompetencijos. Tokiu būdu buvo išreikšta tikroji kreditorių valia, ji išreikšta įstatymo nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad jų interesai nebuvo ir negalėjo būti pažeisti. Apelianto nurodytais kreditorių susirinkimuose priimtais nutarimais nustatytas 180 000 Lt (su visais mokesčiais) atlyginimas buvo nustatytas už jo suteiktas administravimo paslaugas laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. (bankroto bylos iškėlimo) iki 2010 m. kovo 24 d. ir nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2011 m. kovo 25 d. Todėl apelianto argumentai dėl to, kad toks konkrečiai apibrėžtiems laikotarpiams paskirtas atlyginimas būtų pakankamas visam bankroto laikotarpiui iki įmonės pabaigos, nepagrįstas.

10. Administravimo išlaidos yra skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimui finansuoti, atsižvelgiant į tai, ar įmonė toliau vykdo veiklą, į veiklos rūšį ir teritorinį išsidėstymą, įmonės turto dydi, kreditorių skaičių ir jų reikalavimu dydį, civilinių bylų skaičių ir sudėtingumą. Atsižvelgdamas į minėtus kriterijus bei jais vadovaujantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog administravimo išlaidų suma iš esmės nelaikytina neprotinga. Teisės aktai nenumato konkretaus ir baigtinio kriterijų sąrašo į kuriuos būtų atsižvelgiama nustatant bankroto administratoriaus atlyginimo dydį.

Šalies argumentai

11. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šis ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Sistemiškai aiškinant teisinį šio santykio reguliavimą matyti, kad įstatymų leidėjas tik skirtingai suformulavo įkaito (hipotekos) turėtojo atsiskaitymą už administravimo paslaugas, tačiau tai nereiškia skirtingo įsipareigojimo apimties administravimo išlaidų dengimo atžvilgiu tuo atveju, jei įkeistas turtas parduotas ir jei turtas perduotas įkaito turėtojui. Apeliantui įkeistos garažų patalpos, esančios Pelesos g. 1/Dariaus ir Girėno g. 2, Vilniuje, nebuvo parduotos iš varžytinių, o perduotos įkaito turėtojo nuosavybėn už 4 910 000 Lt sumą. Todėl administratorius proporcingai paskaičiavo administravimo lėšų dengimą ir tai patvirtinančius įrodymus pateikė kartu su ataskaita.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atskiruoju skundu skundžiama visa pirmosios instancijos teismo nutartis, kartu apeliantas prašo panaikinti BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorių susirinkime priimtus nutarimus antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju bei penktuoju darbotvarkės klausimais ir perduoti šiuos klausimus kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, kad kiekvieną kreditorių susirinkimo nutarimą skirtingais darbotvarkės klausimais apeliantas ginčija skirtingais argumentais, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo, susijusio su kiekvienu iš skundžiamo nutarimo punktais.

Dėl kreditorių susirinkimo priimto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu „Administratoriaus ataskaitos už laikotarpį nuo 2011-06-28 iki 2011-11-04 tvirtinimas“

Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atmestas reikalavimas panaikinti BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorių susirinkime priimtą nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu apeliantas iš esmės motyvuoja tuo, kad bankroto administratorius nepagrįstai neginčijo 2009 m. vasario 16 d. sutarties dėl tarpusavio prievolių vykdymo, sudarytos tarp UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, UAB „Masyvas“ ir UAB „Olymp Invest“, nepateikė kreditorių susirinkimui su šiuo sandoriu susijusios išsamios informacijos. Pastarasis kreditorių susirinkimo nutarimo punktas taip pat ginčijamas tuo pagrindu, kad bankroto administratorius nepateikė prašomos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatos laikotarpiui nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. kovo 25 d. pagrindimo bei administravimo išlaidų poreikio prognozės iki įmonės pabaigos, o taip pat nepateikė skaičiavimų, kiek administravimo išlaidų buvo patirta kiekvieno įkeisto turto objekto administravimui.

ĮBĮ 23 straipsnio 4 punkte įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti. Jei kreditorių susirinkimas administratoriaus ataskaitos nepatvirtina, ją gali tvirtinti teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Nepaisant to, kad kreditorių susirinkimas pritaria administratoriaus veiklos ataskaitai, kreditoriams nėra užkirstas kelias skųsti tokį kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo patvirtinta ataskaita, teismui ir teisme įrodinėti, jog administratorius neatliko (netinkamai atliko) veiksmus, už kuriuos pateikiama ataskaita, arba neatliko kitų veiksmų, kuriuos pagal teisės aktų arba kreditorių susirinkimo nurodymą privalėjo atlikti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai bankroto administratorius nereiškė ieškinio ginčydamas minėtą 2009 m. vasario 16 d. sutartį dėl tarpusavio prievolių vykdymo. Bet kokį sandorį administratorius turi pagrindą ginčyti tik preliminariai nustatęs, kad egzistuoja teisės aktuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai, įvertinęs bylos laimėjimo perspektyvą ir neigiamas pasekmes, kurios atsirastų, jei ieškinys dėl sandorio negaliojimo būtų atmestas. Atskiro kreditoriaus nuomonė dėl to, jog administratorius turėjo (neturėjo) ginčyti atitinkamą sandorį neturi lemiamos reikšmės, nes ieškinį dėl sandorio negaliojimo savarankiškai teikia pats administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos teismų praktika be to suteikia galimybę ir pavieniam kreditoriui ginčyti bankrutuojančio skolininko sudarytus sandorius. Taigi jei kiekvienas kreditorius mano, jog administratorius atitinkamo sandorio neginčijo nepagrįstai, jam nėra užkirstas kelias siekti teisminės gynybos ir savarankiškai pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tuo pačiu prisiimant ir bylinėjimosi naštą bei neigiamas pralaimėtos bylos pasekmes. Visgi administratorius turi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nurodytą pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, atidžiai išanalizuoti įtarimą keliančius sandorius ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių sandorių ginčijimo arba neginčijimo. Šią administratoriaus pareigą atitinka kreditorių teisė reikalauti, kad administratorius jiems pateiktų tikslią ir išsamią informaciją apie savo pareigos patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius vykdymą, o taip pat motyvus, kodėl jis teisme ginčija ar neginčija atitinkamą sandorį. Ši informacija be kita ko reikšminga tam, kad kreditorius galėtų įvertinti administratoriaus atsisakymo ginčyti sandorį motyvus ir apsispręsti, ar savarankiškai reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atitinkamos administratoriaus informacijos nepateikimas, jos neišsamumas yra pagrindas kreditoriams nepritarti administratoriaus ataskaitai.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas kreditorių susirinkimuose nuosekliai kėlė klausimą dėl 2009 m. vasario 16 d. sutarties dėl tarpusavio prievolių vykdymo aplinkybių. Vertinant, ar administratorius įvykdė pareigą išanalizuoti 2009 m. vasario 16 d. sutartį ir pateikti su ja susijusią informaciją kreditoriams, atsižvelgtina į tai, kad administratorius 2011 m. rugsėjo 16 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu pateikė informaciją apie 2009 m. vasario 16 d. sutartį ir nurodė, kad „kreditoriai gali nutarti ginčyti minėtą sutartį, tačiau jis abejoja, kad ginčas bus laimėtas, nes teisininkai padarė išvadą, kad sutartis yra teisėta, ji įmonei jokių nuostolių nepadarė. Jei minėtas sandoris būtų nuginčytas, bankroto byloje atsirastų papildomas UAB „Masyvas“ kreditorinis reikalavimas“. Kreditorių susirinkimas 2011 m. rugsėjo 16 d. susirinkime administratoriaus ataskaitos nepatvirtino. Iš esmės analogišką informaciją administratorius pateikė 2011 m. spalio 21 d. kreditorių susirinkimui, papildomai nurodydamas, kad kreditorių susirinkimas gali įpareigoti administratorių šį sandorį ginčyti. Kreditorių susirinkimas 2011 m. spalio 21 d. susirinkime administratoriaus ataskaitos vėl nepatvirtino, o minėto susirinkimo metu kreditoriaus UAB „DNB NORD lizingas“ atstovas nurodė, kad administratorius tinkamai neišanalizavo sandorio ginčijimo galimybės, o kreditoriams yra pateikta per mažai informacijos apie sandorį.

Kreditorių susirinkimo protokolai patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. spalio 21 d. vykusių kreditorių susirinkimų metu buvo balsuojama už apelianto pasiūlymą įpareigoti administratorių svarstyti sandorio ginčijimo galimybę ir esant pagrindui teikti ieškinį bei išanalizavus sandorį gautas išvadas pateikti kitame kreditorių susirinkime. Susirinkimo nutarimai dėl šių apelianto siūlymų nebuvo priimti.

Iš 2011 m. lapkričio 4 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad pastarajame kreditorių susirinkime kažkokios papildomos informacijos, susijusios su 2009 m. vasario 16 d. sutartimi, administratorius nepateikė, tik nurodė, kad „kreditoriams, kurie balsavo prieš UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo nurašymą, artimiausiu metu bus pateikta išsami advokatų išvada šiuo klausimu. Advokatų manymu, nuginčyti 2009-02-16 tarpusavio prievolių įvykdymo sutartį bus labai sudėtinga, o įmonė bet kuriuo atveju patirs bylinėjimosi išlaidas“. Byloje jokios papildomos advokatų išvados nėra pateikta, yra pateikta tik 2011 m. liepos 13 d. teisinė išvada, kurioje nurodoma, kad „VŽGK nebeturi reikalavimo teisės į UAB „Olymp Invest“, o tai reiškia, kad nėra objekto, dėl kurio paskelbtos varžytynės, todėl manome, kad paskelbtas varžytynes šioje dalyje reikėtų atšaukti“. Apeliantas atskirajame skunde iš esmės teisingai nurodo, kad 2011 m. liepos 13 d. teisinėje išvadoje, kuria remiasi administratorius, pasisakyta tik dėl galimybių vykdyti UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo pardavimą iš varžytynių, esant galiojančiai 2009 m. vasario 16 d. sutarčiai, tačiau neužsimenama apie tikslingumą ginčyti 2009 m. vasario 16 d. sutartį tarpusavio prievolių vykdymo. Taigi administratoriaus pateikta informacija apie netikslingumą ginčyti 2009 m. vasario 16 d. sutartį remiasi tik jo paties nuomone, kuri nėra paremta išsamia sutarties aplinkybių analize ir svariais argumentais.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratoriaus atlyginimas mokamas iš esmės kreditorių sąskaita, todėl kreditoriai turi pagrindą tikėtis, kad ĮBĮ nustatytos funkcijos (tame tarpe ir įtarimą keliančių sandorių tikrinimas) bus atliekamos ne formaliai, o atidžiai ir atsižvelgiant į bankroto administratoriams keliamus aukščiausius profesionalumo ir rūpestingumo standartus. Aplinkybė, kad konkrečiu atveju kreditorius (bankas) turi potencialą pats įvertinti sandorio ginčijimo galimybes ir kaip kreditorius pareikšti reikalavimą teisme neatleidžia administratoriaus nuo įstatyme jam įsakmiai nustatytų pareigų vykdymo. Ne kreditorius, o bankroto administratorius atlieka bankroto administravimo funkcijas, už tai gaudamas atlyginimą. Pasaulinėje praktikoje kreditoriaus savarankiškai atliekamas skolininko sudarytų sandorių ginčijimas bankroto procese yra itin retas reiškinys. Lietuvoje taip pat pagrindinis sandorių ginčijimo subjektas yra bankroto administratorius, kuriam tenka pareiga kreditorių susirinkime išsamiai pagrįsti savo sprendimą dėl sandorio ginčijimo ar neginčijimo.

Pažymėtina, kad apeliantas kėlė klausimą dėl itin didelės vertės sandorio ginčijimo galimybių, o apeliantas šioje bankroto byloje yra vienas didžiausių kreditorių, todėl jo ir kitų kreditorių pageidavimui gauti išsamesnę informaciją apie 2009 m. vasario 16 d. sutartį ir jos ginčijimo perspektyvą turėjo būti skiriamas didelis dėmesys. Bankroto administratoriaus argumentas, kad jei kreditorių susirinkimas būtų įpareigojęs administratorių ginčyti sandorį, jis tokį ieškinį pareikštų, nesudaro pagrindo administratoriui perkelti visą atsakomybę dėl sandorio ginčijimo kreditoriams. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su bankroto administratoriaus argumentu, kad dėl tokio neaiškios perspektyvos ieškinio pareiškimo kreditorių susirinkimo nuomonė bankroto administratoriui būtų reikšminga. Tačiau tam, kad kreditorių susirinkimas galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl ieškinio pareiškimo (nepareiškimo), kreditoriams turi būti pateikta visapusiška informacija, kuria remdamiesi jie galėtų priimti sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje ji nesprendžia klausimo, ar bankroto administratorius pagrįstai nereiškė ieškinio dėl 2009 m. vasario 16 d. sutarties nuginčijimo. Minėta, kad tokio klausimo išsprendimas priklauso paties bankroto administratoriaus, o ne teismo kompetencijai. Šioje byloje tik konstatuojama, kad atsižvelgiant į apeliantui įtarimą keliančios 2009 m. vasario 16 d. sutarties reikšmę, jos sudarymo aplinkybes, į apelianto nuoseklią poziciją reikalaujant daugiau informacijos, kreditoriai turėjo pagrindą tikėtis gilesnės jos analizės ir išsamesnio bylinėjimosi perspektyvų įvertinimo. Nagrinėjamoje byloje kreditorių susirinkimas pritarė administratoriaus ataskaitai labai nedidele balsų persvara, nors jokios papildomos informacijos kreditoriams nebuvo pateikta, ankstesnėms administratoriaus ataskaitoms nebuvo pritarta. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos manymu, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti 2011 m. lapkričio 4 d. BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas reikalavimas dėl šio nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.

Vertindama apelianto argumentus, kad administratoriaus ataskaita neturėtų būti tvirtinama todėl, kad administratorius nepagrindė būsimų administravimo išlaidų, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad administratoriaus ataskaita yra tvirtinama už praėjusį laikotarpį, tuo tarpu būsimų administravimo išlaidų pagrindimas yra nukreiptas į ateitį. Šis argumentas nesudaro pagrindo nepritarti administratoriaus ataskaitai ir jos netvirtinti. Dėl būsimų administravimo išlaidų pagrindimo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija plačiau pasisako nagrinėdama atskirojo skundo argumentus dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu.

Apelianto argumentai, kad ataskaita neturėjo būti tvirtinama dėl to, jog administratorius nepateikė informacijos apie konkrečių turto objektų administravimui patirtas išlaidas, siejami su apelianto siekiu sumažinti jam tenkančią administravimo išlaidų dalį. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia informacija, kiek ji siejama su administravimo išlaidų paskirstymu tarp kreditorių, nėra teisiškai reikšminga, todėl jos nepateikimas nesudaro pagrindo nepritarti administratoriaus ataskaitai. Plačiau šiuo klausimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisako nagrinėdama atskirojo skundo argumentus dėl kreditorių susirinkimo nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu.

Dėl kreditorių susirinkimo priimto nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu „Dėl UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo“

Kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu „Dėl UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo“ tiesiogiai siejasi su šioje nutartyje jau analizuota 2009 m. vasario 16 d. sutartimi dėl tarpusavio prievolių vykdymo. Pastaruoju kreditorių susirinkimo nutarimu nutarta nutraukti UAB „Olymp Invest“ debitorinio įsiskolinimo pardavimo procesą ir šį įsiskolinimą nurašyti.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis 2009 m. vasario 16 d. sutartimi dėl tarpusavio prievolių vykdymo minėtą debitorinį įsiskolinimą bankrutuojanti įmonė prieš bankroto bylos iškėlimą perleido UAB „Masyvas“ ir su pastarąja bendrove įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Taigi šiuo metu joks UAB „Olymp Invest“ įsiskolinimas bankrutuojančiai įmonei neegzistuoja, o tai pažymėta ir 2011 m. liepos 13 d. teisinėje išvadoje, kuria remiasi administratorius. UAB „Olymp Invest“ įsiskolinimas bankrutuojančiai bendrovei vėl atsirastų tik tokiu atveju, jei būtų pareikštas ir patenkintas ieškinys dėl 2009 m. vasario 16 d. sutarties dėl tarpusavio prievolių vykdymo pripažinimo negaliojančia ir būtų pritaikyta restitucija, t. y. bankrutuojančiai įmonei grįžtų reikalavimo teisė į UAB „Olymp Invest“. Šiuo metu tęsti neegzistuojančios reikalavimo teisės pardavimo procesą neturėtų prasmės. Kreditorių susirinkimo nutarimas nurašyti šį debitorinį įsiskolinimą neturi savarankiškos reikšmės, nes neturint reikalavimo teisės, nėra ir ką nurašyti. Jei būtų pareikštas ir patenkintas ieškinys dėl 2009 m. vasario 16 d. sutarties dėl tarpusavio prievolių vykdymo pripažinimo negaliojančia, o bankrutuojančiai įmonei grįžtų reikalavimo teisė į UAB „Olymp Invest“, nebūtų kliūčių tęsti šios reikalavimo teisės pardavimo procesą, o analizuojamas kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu tam nesudarytų jokių teisinių kliūčių.

Apelianto argumentai, kuriais grindžiamas minėto kreditorių susirinkimo nutarimo neteisėtumas yra siejami su galimybe nuginčyti 2009 m. vasario 16 d. sutartį, todėl jie nesudaro pagrindo naikinti apskųstą teismo nutarties dalį, kuria reikalavimas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo atmestas.

Dėl kreditorių susirinkimo priimto nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu „BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pakeitė kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu ir nustatė, kad 230 000 Lt administravimo išlaidų sąmata yra skiriama nuo 2011 m. kovo 25 d. iki įmonės pabaigos.

Apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi ir nurodo, kad teismas įsiterpė į kreditorių susirinkimo kompetenciją, nes padaręs išvadą, kad kreditorių susirinkimo nutarimas nepagrįstas, privalėjo perduoti klausimą kreditorių susirinkimo nutarimui svarstyti iš naujo. Be to, nustatytas administratoriaus atlyginimas yra per didelis atsižvelgiant į jo teikiamų paslaugų apimtį, taip pat per didelė ir kitoms administravimo išlaidoms skirta suma.

Vertindama nustatytą administratoriaus atlyginimo dydį Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad įvertinus bendrą bankroto proceso trukmę administratoriaus mėnesinis atlyginimas sudarytų apie 8 333,33 Lt su PVM ir 6 887,05 Lt atskaičius PVM. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks atlyginimo dydis, atsižvelgiant į įmonės turimo turtą, kreditorių skaičių, atliekamas bankroto administravimo procedūras nėra neprotingai didelis. Tam, kad administratorius profesionaliai galėtų vykdyti savo funkcijas, jis turi gauti deramą atlyginimą. Nagrinėjamos bylos atveju tokį atlyginimo dydį administratoriui nustatė kreditorių susirinkimas, o Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu šis atlyginimas nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Vertindama atskirojo skundo argumentus dėl likusios administravimo išlaidų sąmatos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktoje administratoriaus ataskaitoje buvo trumpai aptartas administravimo išlaidų poreikis ir nurodytos būsimos išlaidos, kurioms padengti reikalingos sąmatoje numatytos lėšos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Nagrinėjamoje byloje pateiktoje administratoriaus ataskaitoje administravimo išlaidų poreikis pagrindžiamas gana abstrakčiai, bendrai nurodant kam bus naudojamos lėšos, tačiau nenurodant, kiek lėšų ir kodėl reikalinga atitinkamai funkcijai atlikti. Kreditorių susirinkimas turėjo teisę iš bankroto administratoriaus pareikalauti detalesnio sąmatos pagrindimo. Administratoriaus ataskaitoje nurodomi teiginiai, kad „siūloma administravimo išlaidų sąmata suformuota, atsižvelgus į įmonės patiriamas išlaidas, kurias sudaro darbo užmokestis administratorei, darbo užmokestis vyr. finansininkei, kanceliarinės išlaidos, transporto išlaidos, išlaidos teisinei pagalbai ir kitos išlaidos“ yra abstraktūs, tinka bet kuriai bankrutuojančiai įmonei ir nieko nepasako apie būtent šios bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų poreikį. Visgi atsižvelgdama į buvusių administravimo išlaidų panaudojimo ataskaitą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje neturi pagrindo teigti, kad patvirtinta administravimo išlaidų sąmata kitoms administravimo išlaidoms neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Nepaisant administratoriaus prašomų administravimo išlaidų pagrindimo stokos, šioje byloje būtų netikslinga naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, nes tai galėtų sutrikdyti bankroto administratoriaus atliekamų funkcijų efektyvumą. Pažymėtina be to aplinkybė, jog administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas nereiškia, kad administratorius yra laisvas sąmatoje numatytas lėšas savo nuožiūra išnaudoti. Sąmatoje nurodytas išlaidų dydis reiškia tik maksimalią lėšų ribą, kurios negali viršyti administratorius atlikdamas administravimo funkcijas. Už sąmatoje numatytų lėšų panaudojimą administratorius turi atsiskaityti kreditorių susirinkimui, o administravimo išlaidos neturi tapti paslėptu atlyginimu administratoriui greta jam teisės aktų nustatyta tvarka mokamo atlyginimo. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), todėl šias išlaidas administratorius turi naudoti atsakingai ir taupiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Taigi kreditorių susirinkimas turi teisę kontroliuoti sąmatoje numatytų lėšų panaudojimo realumą ir tikslingumą, todėl kreditorių teisės neturėtų būti pažeistos tuo, kad per didelė suma skirta bankroto administravimo išlaidoms padengti.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas priskiriamas kreditorių susirinkimo kompetencijai. Iš tiesų, ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 str. 5 p.); nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 str. 9 p.). ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas tvirtina, keičia ir nustato disponavimo administravimo išlaidomis tvarką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad teismas negali nustatyti atlyginimo administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti, jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Nagrinėjamos bylos atveju kreditorių susirinkimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nustatė administratoriaus atlyginimą ir patvirtino administravimo išlaidų sąmatą. Pirmosios instancijos teismas šį nutarimą pakeitė, t. y. nustatė, kad 230 000 Lt administravimo išlaidų sąmata yra skiriama ne iki 2012 m. kovo 25 d., bet iki įmonės pabaigos. Toks teismo procesinis sprendimas pagerino kreditorių teisinę padėtį, nes sudarė sąlygas jiems mažiau lėšų skirti įmonės bankroto administravimui, ir pablogino administratoriaus padėtį, nes tą patį nustatytą atlyginimą skyrė ilgesniam laikotarpiui. Bankroto administratorius tokio procesinio teismo sprendimo neskundžia, jį skundžia kreditorius. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad nustatytas administratoriaus atlyginimas ir likusi administravimo išlaidų sąmata prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, todėl klausimo grąžinimas pakartotinai svarstyti kreditorių susirinkimui neturėtų prasmės, nes teisiškai reikšmingi kriterijai, pirmosios instancijos teismo manymu (su tokiu vertinimu sutinka ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija), nebuvo pažeisti. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokioje situacijoje kreditorius neturi teisinio suinteresuotumo, jog klausimas pakartotinai būtų svarstomas kreditorių susirinkime – kreditorių susirinkimo nutarimas iš esmės teisėtas, o kreditorių padėtis po teismo nutarties dar pagerėjo. Dėl šios priežasties analizuojamas apelianto argumentas taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutarties dalį.

Dėl kreditorių susirinkimo priimto nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu „Dėl BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos dengimo“

Apeliantas nesutinka su kreditorių susirinkimo nutarimu penktuoju darbotvarkės klausimu ir su teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas reikalavimas šią nutarimo dalį panaikinti. Minėtu nutarimu penktuoju darbotvarkės klausimu nutarta, kad apelianto dalis administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatoje yra 210 694,47 Lt. Pasak apelianto, nėra teisinga administravimo išlaidas dengti proporcingai atsižvelgiant į kreditorių gautą reikalavimo patenkinimą, o turi būti atsižvelgta į tai, kiek išlaidų patirta konkretaus įkeisto turto administravimui. Pasak apelianto, kiekvienoje bankroto byloje turi būti individualiai sprendžiama, kokiais principais vadovaujantis reikėtų padalinti administravimo išlaidų mokėjimo naštą.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų), kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).

Nagrinėjamoje byloje kreditorių susirinkimo nutarimu penktuoju darbotvarkės klausimu kreditorių dengiama administravimo išlaidų dalis nustatyta proporcingai atsižvelgiant į realizuoto ir perduoto įkaito turėtojui turto vertę. Toks administravimo išlaidų paskirstymas atitinka proporcingumo ir kreditorių lygiateisiškumo principą, nes administravimo išlaidos dengiamos tų kreditorių, kurie faktiškai gauna savo reikalavimo patenkinimą, tame tarpe ir perimdami jų naudai įkeistą turtą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad apskaičiuojant jam tenkančią administravimo išlaidų dalį turėjo būti atsižvelgiama į jo naudai įkeisto turto duodamas pajamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įkaito turėtojas į įkeistą turtą neturi jokių papildomų teisių, išskyrus teisę iš įkeisto turto vertės pirmiausia gauti savo reikalavimo patenkinimą. Įkeistas turtas, tame tarpe ir tokio turto duodamos pajamos, išlieka skolininko nuosavybė. Priešingas aiškinimas, jog įkeistą turtą perimantis hipotekos kreditorius galėtų neprisidėti ar mažesne dalimi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, nes tas turtas davė tam tikrų pajamų, sukurtų teisės aktuose nenumatytą privilegiją įkaito turėtojams, pažeistų likusių kreditorių teises, apsunkintų administravimo išlaidų skaičiavimą ir paskirstymą. Dėl šios priežasties administravimo išlaidų paskirstymui tarp kreditorių neturi įtakos aplinkybė, kiek administravimo išlaidų patirtą konkretaus įmonės turto administravimui, nes nepriklausomai nuo administravimo išlaidų susidarymo šaltinio visos jos kreditorių dengiamos proporcingai jų gaunamai reikalavimo patenkinimo daliai.

Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą teismo nutarties dalį, kuria netenkintas reikalavimas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą penktuoju darbotvarkės klausimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti 2011 m. lapkričio 4 d. vykusiame bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus žemės grupės komercija“ kreditorių susirinkime priimtą nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu.

Likusią Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėRimvydas NorkusDalia Vasarienė