- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-15
- Bylos Nr.
- e2A-687-275/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-61-3-05441-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- A. P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Stora Enso Lietuva“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo – UAB „Stora Enso Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. P. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 4 847,08 Eur ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-10-25 buvo sudaręs su trečiuoju asmeniu UAB „Stora Enso Lietuva“ kirtimų pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė įvairius miško kirtimus jam priklausančioje miško valdoje, o trečiasis asmuo įsipareigojo už ieškovą sumokėti valstybei 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Trečiasis asmuo už ieškovą valstybei sumokėjo 16 736 Lt šio mokesčio, o ieškovui sumokėjo 114 750 Lt. Tačiau trečiasis asmuo leidimais kirsti mišką nepasinaudojo ir kreipėsi į teismą dėl 135 000 Lt iš ieškovo priteisimo. Šalys byloje 2011-11-15 sudarė taikos sutartį, pagal kurią buvo panaikintas sandoris ir taikyta restitucija - ieškovas įsipareigojo grąžinti UAB „Stora Enso Lietuva“ 135 000 Lt skolos, įskaitant už jį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio sumą. Ieškovas 2012-05-16 kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas grąžinti už jį sumokėtą gyventojų pajamų mokestį, tačiau mokesčių inspekcija raštu nurodė, kad ji negali susigrąžinti mokesčio. Vėliau 2013 metais ieškovas mišką pardavė ir už parduotą mišką vėl sumokėjo valstybei 16 319,08 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Kadangi buvo panaikintas sandoris, pagal kurį jis gavo pajamas, ir pajamos buvo grąžintos, išnyko pagrindas mokėti gyventojų pajamų mokestį, todėl ieškovo įsitikinimu, valstybė nepagrįstai praturtėjo16 736 Lt.
Atsakovo atstovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymais grąžinti mokesčio permoką praleidęs terminą, per kurį gali būti tikslinamos deklaracijos, grąžinamos mokesčio permokos už 2007 metus, po VMI prie FM 2013-03-12 sprendimų negrąžinti mokesčio permokų priėmimo neinicijavo mokestinio ginčo ir, jeigu VMI prie FM 2013-03-12 sprendimų priežastys būtų išnykusios, nesikreipė į Valstybinę mokesčių inspekciją pakartotinai dėl permokų grąžinimo mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo praturtėjimui (GPM permokos negrąžinimui) yra teisinis pagrindas, kurį sudaro mokesčių teisės aktai, nustatantys deklaracijų tikslinimo, mokesčių permokų grąžinimo terminus. Atsakovas nesutiko, kad ginčo sprendimui turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nenumato, kad taikos sutarties pagrindu (ar teismo sprendimo dėl restitucijos tarp šalių ar kitų civilinių santykių pagrindu) atsirastų pagrindas perskaičiuoti 2007, 2008 metų gyventojų pajamų mokestį, t. y. laikyti, kad ieškovas 2007 metais ir 2008 metais pajamų negavo (nebuvo mokesčio objekto), kas neatitinka faktinės situacijos. Ieškovas 2007-2008 metais gavo pajamas - 135000 litų, ir galėjo laisvai jomis disponuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga neginčijamai įrodo, kad atsakovui gyventojų pajamų mokestis už ieškovo gautas pajamas per 2007-2008 metų mokestinius laikotarpius buvo sumokėtas pagrįstai, remiantis norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais mokesčių sumokėjimą. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad išnyko mokesčio objektas. Nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad jo teisės negalėjo būti apgintos, taikant kitus teisių gynybos būdus - inicijuojant mokestinį ginčą dėl atsakovo atsisakymo grąžinti mokesčio permoką. Teismo vertinimu, ieškovas, pasirašydamas taikos sutartį ir neužtikrinęs jos savalaikio įvykdymo (pagal taikos sutartį ieškovas 135 000 Lt trečiajam asmeniui įsipareigojo sumokėti iki 2012-04-01, o sumokėjo tik 2014-02-17), prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, nes ieškovas iki taikos sutarties sudarymo galėjo išsiaiškinti, kokia tvarka ir sąlygomis jam galėtų būti grąžintas už jį sumokėtas gyventojų pajamų mokestis. Nenustatęs prielaidų ieškovo ieškiniui patenkinti, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. K. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
1. Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nes, nepagrįstai pripažinęs, kad ieškovo sumokėtas gyventojų pajamų mokestis už sandorį, kuris panaikintas ir taikyta restitucija, yra permoka, nurodė, jog mokesčių permokų grąžinimo santykiams negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo teisnius santykius nustatančios Civilinio kodekso normos. Kadangi nei Mokesčių administravimo, nei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymai nereglamentuoja mokesčio grąžinimo, kai panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo priskaičiuojami mokesčiai ir taikoma restitucija, t. y. išnykus mokesčio objektui, tai pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį turėjo būti taikomos šio kodekso normos.
2. Teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.242 straipsnį, nepagrįstai nepritaikė 6.237 straipsnio ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį ir taikius restituciją, neliko įstatyminio pagrindo mokėti gyventojų pajamų mokestį. Kai ieškovas grąžino viską, ką jam kaip pajamas sumokėjo UAB „Stora Enso Lietuva“, įskaitant ir už ieškovą sumokėtą gyventojų pajamų mokestį, atsakovui nepagrįstai ir be jokio teisinio pagrindo liko už ieškovą sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, dėl ko atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurią teismas cituoja skundžiamame sprendime – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr.3K-3-1318/2002, 2003 m. birželio 11 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr.3K-3-693/2003, 2006 m. kovo 15 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr.3K-3-192/2006.
3. Teismo išvada, kad jis negali sutikti su ieškovo argumentu, kad išnyko mokesčio objektas, prieštarauja mokestiniams įstatymams, iš kurių seka, kad gyventojo mokesčio objektas yra jo pajamos, todėl jei nėra pajamų, nėra ir mokesčio objekto.
4. Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad jo teisės negalėjo būti apgintos kitais teisių gynimo būdais, yra nepagrįsta, nes ieškovas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl mokesčio grąžinimo po taikos sutarties sudarymo, bet jam mokestis nebuvo grąžintas.
5. Teismo argumentai dėl ieškovo rizikos sudarant taikos sutartį yra nelogiški ir nepagrįsti.
6. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes nepasisakė dėl ieškovo argumentų dėl Mokesčių administravimo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymų normų taikymo, taip pažeisdamas ieškovo teisę būti išklausytam bei nešališkumo principą, nes iš esmės pasisakė tik dėl atsakovo argumentų, pripažindamas juos pagrįstais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo netenkinti apeliacinio skundo. Nurodo, kad mokesčių teisė yra viešoji teisė, kurios normos negali būti pažeistos taikant ne mokesčių teisės normas, o civilinės teisės normas. Tokią mokesčių teisės normų taikymo pirmenybę prieš civilinės teisės normas įtvirtina ir CK 1.1 straipsnio 2 dalis. Mokesčių permokų grąžinimo santykiams taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos, o ne Civilinio kodekso nuostatos dėl nepagrįsto praturtėjimo, ką taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo teismo praktika. Tačiau net ir pagal Civilinio kodekso nuostatas nėra prielaidų ieškovo ieškinio patenkinimui. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai negrąžinti permokos yra galiojantys, nenuginčyti ir nepanaikinti. Civilinis kodeksas pareigas restitucijos atveju grąžinti tai, ką gavo, numato tik sandorio šalims ir tik tokia apimtimi. Taikos sutartis sudaryta tik tarp ieškovo ir trečiojo asmens jų nuožiūra ir sprendimu. Nei Civilinis kodeksas, nei taikos sutartis nenustato įpareigojimo mokesčių administratoriui grąžinti gyventojų pajamų mokestį, ieškovui grąžinus 135 000 Lt trečiajam asmeniui. Paties ieškovo teismui pateikti įrodymai įrodo, kad taikos sutarties sąlygos grąžinti trečiajam asmeniui 135 000 Lt taikos sutartyje nustatytu terminu ieškovas nebuvo įvykdęs, tačiau jau kreipėsi į mokesčių administratorių dėl gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo. Tai rodo ieškovo nesąžiningumą ginant savo teises susigrąžinti tariamą gyventojų pajamų mokesčio permoką, taip pat įrodo, kad Valstybinės mokesčių inspekcija 2013-03-12 pagrįstai nusprendė negrąžinti ieškovui šios gyventojų pajamų mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl ieškovo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo. Ieškovas pareiškė ieškinį nurodydamas ieškinio pagrindu tą aplinkybę, kad valstybė nepagrįstai praturtėjo dėl to, kad gautas pajamas pagal sandorį ieškovas grąžino turto pirkėjui, kad jis negavo pajamų, kurios buvo apmokestintos.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su UAB „Stora Enso Lietuva“ 2007-10-25 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas gavo 114 750 Lt, valstybei buvo sumokėta dėl šio sandorio sudarymo ( neskaitant grąžintų sumų dėl mokesčio permokos) 16736 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Kadangi pirkėjas kreipėsi į teismą dėl sumokėtų ieškovui pinigų grąžinimo, ieškovas su pirkėju sudarė taikos sutartį, kuria įsipareigojo pirkėjui grąžinti gautas iš jo sumas ir sumokėtą fizinių asmenų pajamų mokestį. Ieškovas grąžino įsipareigojo taikos sutartimi sumokėti grąžinti gautas sumas iki 2012-04-01, tačiau grąžino jas tik 2014-02-17. Tai leidžia daryti išvadą, kad gautomis pagal 2007-10-25 sandorį pajamomis, t.y. 114 750 Lt, ieškovas naudojosi nuo 2007 iki 2014 m.
Valstybei pajamų mokestis buvo sumokėtas remiantis 2007 m. pirkimo-pardavimo sutartimi, t.y. pagrįstai valstybė gavo gyventojo pajamų mokestį, nes gyventojas-ieškovas buvo gavęs ir naudojosi ilgą laiką gautomis pajamomis. Nepagrįstu praturtėjimas būtų tuo atveju, jei asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo būtų įgijęs tai, ko jis negalėjo gauti ir neturėjo gauti, tuomet privalėtų grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta ( CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Ši pareiga atsirastų asmeniui ir tuo atveju, jei pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyktų paskiau ( CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje neišnyko pagrindas, kuriuo buvo įgytas turtas, t.y. valstybė gavo pajamų mokestį – 2007-10-25 sudaryta ieškovo, kaip pardavėjo, sutartis nebuvo panaikinta ar pripažinta negaliojančia teismo nutartimi, kuriuo buvo sprendžiamas ginčas tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl skolos grąžinimo. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-11-29 nutarties matyti, kad A. P. K. sudaryta taikos sutartimi įsipareigojo sumokėti UAB „Stora Enso Lietuva“ iki 2012-04-0 135000 Lt skolos. Byloje nėra duomenų, dėl kokios priežasties pardavėjas įsipareigojo grąžinti pirkėjui gautas pagal sandorį sumas, tačiau šioje byloje reikšminga tai, kad sandoris nebuvo pripažintas negaliojančiu ar niekiniu, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad buvusi pirkėjo pareiga sumokėti pinigus išnyko vėliau ir dėl to atsirado pareiga grąžinti gautus mokesčius valstybei. Tai, kad pinigai pagal sandorį buvo sumokėti, o pardavėjui buvo grąžinta jau skola, leidžia daryti išvadą, kad pirkimo -pardavimo sandoris nebuvo panaikintas ir restitucija pagal sandorį nebuvo taikyta.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad mokesčių teisė yra viešoji teisė, kurios normos negali būti pažeistos taikant ne mokesčių teisės normas, o civilinės teisės normas. Tokią mokesčių teisės normų taikymo pirmenybę prieš civilinės teisės normas įtvirtina ir CK 1.1 straipsnio 2 dalis. Mokesčių permokų grąžinimo santykiams taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos, o ne Civilinio kodekso nuostatos dėl nepagrįsto praturtėjimo. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo V-ame skyriuje numatyta Pajamų mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, deklaravimo ir grąžinimo tvarka. Tai, kad joje nėra numatytas atvejis, jog gali būti grąžinamas asmeniui sumokėtas pajamų mokestis tuo atveju, jei jis grąžina gautas sumas pagal sandorį jas sumokėjusiam asmeniui, nereiškia, kad sumokėtų sumų į biudžetą grąžinimo jis gali reikalauti civilinio proceso tvarka. CPK 1 straipsnio 1 dalyje išvardinta, kokių bylų nagrinėjimo tvarką nustato civilinio proceso kodeksas. Jame nėra nurodytos mokesčių teisės bylos, kokiai ir priskirtinas šis ginčas, todėl šis ginčas gali būti išnagrinėtas tik siekiant, kad būtų panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai negrąžinti permokos. Kadangi ieškovas nesiekė, kad būtų panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-03-12 sprendimas mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, kuriuo buvo nuspręsta jam negrąžinti pagal 2007-10-25 sandorį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, bendrosios kompetencijos teismas neturi pagrindo vertinti mokesčių administratoriaus sprendimo kaip nepagrįsto, todėl kolegija apylinkės teismo sprendimą pripažįsta teisėtu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.