- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- A-662-2830-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius, Virginija Volskienė, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Stiklita“, Kauno rajono savivaldybės administracija, Kauno
- Advokatai
- Linas Meškys, Vilija Vaitkutei-Pavan
- Kategorijos
- 14.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,
atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui advokatui Linui Meškiui,
trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Stiklita“ atstovui R. M., Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarosios akcinės bendrovės atstovams advokatams Vilijai Vaitkutei-Pavan ir Simui Gudynui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl atsisakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Stiklita“, Kauno rajono savivaldybės administracija, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė).
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. M. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 5-10; 86-91) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Administracija) veiksmus, kuriais atsisakyta duoti pritarimą pareiškėjai rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) miestelyje, Kauno rajono savivaldybėje, detalųjį planą, neteisėtais ir panaikinti Administracijos 2008 m. rugsėjo 11 d. atsisakymą Nr. 11-M-666-1026 „Dėl pritarimo rengti detalųjį planą“ (toliau – ir Raštas); įpareigoti Administraciją per 30 dienų terminą suteikti pritarimą dėl 7,8800 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v.), priklausančio pareiškėjai, detaliojo plano rengimo pagal pareiškėjos pateiktus prašymus dėl teritorijos planavimo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.
Nurodė, kad Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) miestelio ribose, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 7,8800 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas. 2008 m. sausio 28 d. tarp pareiškėjos ir UAB „Stiklita“ sudarytas susitarimas bendradarbiauti, kuriuo sutarta dėti pastangas, kad iki žemės perleidimo sutarties sudarymo būtų atlikti veiksmai bei gauti visi leidimai, kurie užtikrins ūkinės komercinės veiklos žemės sklype galimumą. Nurodė, kad 2008 m. vasario 12 d. Kauno rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą specialiojo teritorijų planavimo dokumentams rengti, kuriuo prašė leisti rengti jos žemės sklypo specialųjį teritorijų planą. Pažymėjo, kad 2008 m. vasario 14 d. Kauno rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą, kuriuo prašė perduoti žemės sklypo detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį detaliajam planui rengti, tačiau į tokius pareiškėjos prašymus atsakyta nebuvo, tik Kauno rajono savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 6 d. pranešime nurodyta, jog pareiškėjai priklausantis žemės sklypas patenka į Kauno laisvąją ekonominę zoną (toliau – ir Kauno LEZ), kurios specialusis planas yra rengiamas, todėl informacijos apie šį specialųjį planą buvo nurodyta kreiptis į Administraciją. Teigė, kad Administracija 2008 m. rugsėjo 11 d. raštu nurodė, jog pareiškėjai priklausantis žemės sklypas patenka į Kauno LEZ teritoriją ir įstatymų nustatyta tvarka turi būti paimamas visuomenės poreikiams ir išnuomojamas Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir Bendrovė). Raštą pareiškėja laikė atsisakymu duoti pritarimą jai nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo detaliojo planavimo atlikimui. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo (toliau – ir Pagrindų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo (toliau – ir Kauno LEZ įstatymas) nuostatos patvirtina, jog laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės veikla ribojama laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovei jau išnuomotų žemės plotų ribomis ir šios bendrovės valdymo organų priimami sprendimai, vykdoma veikla bei galimi specialūs leidimai gali būti taikomi tik jau išnuomotų žemės sklypų atžvilgiu. Pažymėjo, jog jai priklausantis žemės sklypas nėra paimtas visuomenės reikmėms, žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nepradėta, nėra ir nežinomi jokie planai, kada tai gali būti padaryta ir ar bus kada nors padaryta. Nurodė, jog numatytos veiklos Kauno LEZ rūšys reikalauja, jog šioje teritorijoje esančios žemės tikslinė naudojimo paskirtis būtų pakeista į komercinę, pramoninę ir infrastruktūros objektų teritoriją. Darė išvadą, kad numatomi detaliojo planavimo tikslai ir sąlygos neprieštarauja ir visiškai atitinka Kauno LEZ teritorijos tikslus ir numatomą vykdyti veiklą, todėl Kauno AVA atsisakymą pritarti detaliajam planavimui laikė nepagrįstu ir neteisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 44–45) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjos sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, o pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalį žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Paaiškino, kad Kauno LEZ teritorija nustatyta Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“. Pažymėjo, kad pareiškėjos nuosavybės teise valdomas žemės sklypas patenka į minėtu nutarimu patvirtintas Kauno LEZ ribas. Teigė, kad pagal Pagrindų įstatymą, Kauno LEZ įstatymą, Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 1094 „Dėl Laisvųjų ekonominių zonų pripažinimo valstybinės svarbos ekonominiais projektais“ Administracija yra žemės paėmimo visuomenės poreikiams iniciatorius. Nurodė, jog Ūkio ministerija kartu su Administracija ir kompanija „Anwerpse Ontwikkelings en Investeringsmaatschappij“ turi etapais spręsti Kauno LEZ įsisavinimo klausimus. Kauno LEZ ribose esantis pareiškėjos 7,8800 ha žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka turi būti paimamas visuomenės poreikiams bei išnuomojamas Bendrovei, kuri subnuomoja Kauno LEZ žemę atitinkamoms zonos įmonėms, siekiančioms užsiimti Kauno LEZ leidžiama veikla, numatyta tiek Kauno LEZ įstatyme, tiek ir Kauno LEZ statute, patvirtintame Vyriausybės 2000 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1207.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždaroji akcinė bendrovė atsiliepimu į skundą (b. l. 97–102) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjos žemės sklypas patenka į Kauno LEZ teritoriją, todėl įstatymų nustatyta tvarka turi būti paimtas visuomenės poreikiams bei išnuomojamas Bendrovei. Veikla Kauno LEZ yra organizuojama Bendrovei subnuomojant žemę Kauno LEZ įmonėms (Kauno LEZ įstatymo 7 str. 9 d. 2 p.), o ūkinė veikla Kauno LEZ leidžiama tik turint jos valdymo bendrovės leidimą (Pagrindų įstatymo 7 str. 6 d.). Remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi, 16 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog, pareiškėjai parengus detalųjį planą žemės sklypui, kol nėra parengtas viso Kauno LEZ specialusis planas, yra didelė tikimybė, jog pareiškėjos parengto detaliojo plano sprendiniai prieštaraus Kauno LEZ specialiajam planui ir tai neišvengimai lems naują ginčą dėl teritorijų planavimo dokumentų pakeitimo ar panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad visa Kauno LEZ teritorijoje esanti žemė turi būti išnuomota Bendrovei ir todėl turi priklausyti valstybei nuosavybės teise, bei, vadovaudamasis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 10 punktu, darė išvada, kad visa privati žemė, esanti Kauno LEZ teritorijoje, turi būti paimama iš savininkų visuomenės poreikiams. Pažymėjo, jog pareiškėja, kaip Kauno LEZ esančio žemės sklypo savininkė, 2005 m. liepos 4 d. paveldėdama žemės sklypą, taip pat sudarydama 2008 m. sausio 28 d. susitarimą su UAB „Stiklita“, galėjo ir turėjo žinoti, kad jos įgytas žemės sklypas patenka į Kauno LEZ teritoriją ir kad jo vystymui taikomi specialūs apribojimai ir reikalavimai, o, siekiant įgyvendinti įstatymuose numatytus LEZ tikslus, žemės sklypas bus paimtas visuomenės poreikiams.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatė, jog Kauno rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 9 d. sprendimu patvirtino Kauno rajono bendrąjį planą, todėl pareiškėjos patikslintame skunde keliamą reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininką per 30 dienų suteikti pritarimą 7,8800 ha žemės sklypo detaliojo plano rengimui šioje situacijoje laikė teisiškai nepagrįstu. Pabrėžė, jog pareiškėjos reikalavimas panaikinti Raštą taip pat atmestinas, kadangi susidariusioje situacijoje ginčijamas sprendimas pareiškėjai nesukuria teisių bei pareigų, o pareiškėjos atstovė reikalavimo pagrįstumą nukreipė į ateitį, jį siedama su tolimesniu teritorijų planavimo procesu, t. y. Administracijos pareiga vykdyti ruošiamų ir paruoštų detaliųjų teritorijų planų teisėtumo kontrolę (Teritorijų planavimo įstatymo 34 str. 2 d.). Teismas įvertinęs, ginčijamo administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą jo priėmimo laikotarpiu, darė išvadą, kad Administracija priėmė teisėtą sprendimą. Nurodė, jog Kauno LEZ teisinis statusas yra sąlygotas specialių teisės aktų, kurie priimti išimtinai tik šios ūkinei-komercinei ir finansinei veiklai skirtos teritorijos atžvilgiu. Vadovaudamasis Kauno LEZ Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Pagrindų įstatymo 4, 5, 7 straipsniais, teismas pagrįstu pripažino Bendrovės teiginį, kad žemės sklypo pagrindinės tikslinės paskirties, jo naudojimo būdo ir / ar pobūdžio keitimas yra vienas iš pirminių žingsnių planuojant bei organizuojant veiklą konkrečiame žemės sklype. Tokiems veiksmams atlikti suinteresuotas ūkio subjektas turi atlikti minėtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas veikti Kauno LEZ teritorijoje, t. y. turi turėti valdymo bendrovės leidimą tokiai veiklai. Pritarė nuomonei, kad, priešingu atveju, UAB „Stiklita“ taptų įmone, veikiančia Kauno LEZ, gaunančia atitinkamas lengvatas, neturėdama įstatymų nustatyto leidimo būti Kauno LEZ įmone, o tai prieštarautų Kauno LEZ koncepcijai ir veikimo tikslams, įtvirtintiems Kauno LEZ įstatyme. Nepagrįstu pripažino pareiškėjos motyvą, kad ginčijamas Raštas yra neteisėtas, kadangi priimtas nesant realiai įvykdytų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų. Įvertinęs Kauno LEZ įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1094 „Dėl laisvų ekonominių zonų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“, Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, aplinkybę, jog pagal Administracijos ir Bendrovės 2008 m. lapkričio 10 d. susitarimą dėl privačios žemės Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje paėmimo visuomenės poreikiams procedūros grafiko pareiškėjai priklausantis žemės sklypas patenka į II etapą, kuriame numatyta paimti 112 ha žemės, darė išvadą, jog tokios aplinkybės rodo, kad privačios žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra trunkantis laiko atžvilgiu procesas bei realizuojamas teisės normų nustatytais etapais.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi Nr. A525-498/2010 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
Nustatė, kad pagal ginčo santykių susiformavimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos (aktuali nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 24 d.) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, detalieji planai turi būti rengiami tuo atveju, kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti. Pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad, pareiškėjai siekiant pakeisti jai priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtį, turėjo būti rengiamas detalusis planas. Vadovaujantis Rašto priėmimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatomis, tuo atveju, jei žemės valdytojas ar naudotojas numato keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, kurioje numatyta statyti svarbius savivaldybės infrastruktūros objektus (išskyrus gyvenamuosius namus), iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, savivaldybės administracijos direktorius, esant savivaldybės tarybos sprendimui ir apskrities viršininko pritarimui, Vyriausybės nustatyta tvarka sudaro sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės valdytojui ar naudotojui.
Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Stiklita“ su pareiškėja sudaryto susitarimo bendradarbiauti pagrindu planuojami statyti Kauno rajono savivaldybės pripažintus svarbius infrastruktūros objektus, savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrasis planas nebuvo parengtas, pareiškėja dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo kreipėsi po Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nurodytos datos, t. y. po 2007 m. gruodžio 31 d., darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma minėta Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje numatyta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės valdytojui ar naudotojui tvarka, nes tokia įstatymo nuostata galėjo būti taikoma tik iki įstatyme numatytos datos, t. y. tik iki 2007 m. gruodžio 31 d. Todėl ginčo santykiams spręsti taikė kitas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis taip pat nustatė, jog detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Jei bendrieji ar specialieji planai neparengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog, pareiškėjai kreipusis į atsakovą, atitinkami bendrieji ar specialieji ginčo teritorijos planai nebuvo parengti, atitinkamai juose negalėjo būti numatytas ir ginčo žemės sklypo tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas. Todėl ginčo žemės sklypo detalusis planas, kai organizatoriumi nėra savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas, galėjo būti nagrinėjamu atveju pradėtas rengti tik nustatyta tvarka patvirtinus bendrąjį ar specialųjį ginčo teritorijos detalųjį planą. Konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymai dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties ginčo sklypo detaliajam planui rengti sudarymo, sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti išdavimo negalėjo būti tenkinami. Įvertino, kad šiuo atveju apskritai nebuvo pradėta Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka detaliojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūra. Teismas, įvertinęs skundžiamą Raštą, padarė išvadą, jog nėra pagrindo jį naikinti skunde nurodytais argumentais. Atkreipė dėmesį, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, reikalavimo gauti apskrities viršininko pritarimą Teritorijų planavimo įstatyme (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-619) nebeliko. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų įstatymo bei Lietuvos Respublikos Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo atitinkamų nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, jog minėti įstatymai nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti nėra taikytini.
IV.
Pareiškėja E. M. 2010 m. birželio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-498/2010, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais (b. l. 170-175).
Nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį. Pažymėjo, kad ši įstatymo norma negali būti aiškinama ir taikoma kaip draudžianti keisti pagrindinę tikslinę žemės ūkio paskirties žemės naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę, jeigu bendrieji ar specialieji atitinkamos teritorijos planai nėra parengti, o planuojami statyti objektai yra pripažinti svarbiais savivaldybei infrastruktūros objektais net ir tuo atveju, jeigu prašymas dėl detaliojo plano rengimo yra paduotas po 2007 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad dėl klaidingo Teritorijų planavimo įstatymo taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėjo pagrindinių pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų. Paaiškino, kad šiame įstatyme nustatyta data (2007 m. gruodžio 31 d.) yra skirta ne asmenims, kurie nori pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo paskirtį, bet tai yra įpareigojimas viešąjį administravimą atliekantiems subjektams iki šios datos priimti ir patvirtinti bendruosius savivaldybių teritorijų planus. Nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymas turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai, pagal šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalį pareiškėja turėjo teisę pakeisti savo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, o atsakovas turėjo pareigą pritarti tokio detaliojo plano rengimui. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime konstatavo, jog iš Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies matyti, kad savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai turėjo būti parengti iki 2007 m. gruodžio 31 d. Kauno rajono savivaldybei neįvykdžius pareigos parengti ir patvirtinti Kauno rajono bendrąjį planą iki 2007 m. gruodžio 31 d., tokių veiksmų neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos pareiškėjai. Sprendė, kad, remiantis teismo pateiktu Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies išaiškinimu, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. sausio 29 d., kai Kauno rajono savivaldybės taryba patvirtino Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, negalėjo būti pakeista nė vieno žemės sklypo tikslinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, jeigu detaliųjų planų planavimo organizatoriumi buvo ne savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytoja. Atkreipė dėmesį, kad savo praktikoje Kauno rajono savivaldybė šią Teritorijų planavimo įstatymo normą taiko skirtingai ir pažymi, kad nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. sausio 29 d. daugelio sklypų žemės ūkio paskirtis buvo pakeista į kitą paskirtį. Teigė, kad nagrinėjamu klausimu išsiskiria teismų praktika ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-750/2010. Pareiškėjos manymu, šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės tokios pačios, nes abiejose bylose ginčas vyko dėl apskrities viršininko teisės ir pareigos pritarti svarbiais savivaldybių infrastruktūrai pripažintų objektų detaliesiems planams. Nurodytoje byloje buvo siekiama pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties žemės į kitos paskirties (komercinės paskirties, pramonės ir sandėliavimo objektams statyti); prašymas leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo paskirtį buvo paduotas po 2007 m. gruodžio 31 d., kai dar nebuvo patvirtinti nei Vilniaus rajono bendrasis, nei atitinkamos teritorijos specialusis planas. Vilniaus rajono savivaldybė pripažino, kad planuojami statyti objektai yra svarbūs Vilniaus savivaldybės infrastruktūrai. Nurodė, jog teismas rėmėsi ne tik Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, bet ir 24 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad apskrities viršininkas, vykdydamas jam priskirtas pareigas, nesant atitinkamų aplinkybių, išvardytų Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, neturėjo jokio pagrindo atsisakyti pritarti planuojamam rengti detaliajam planui. Teismas, skirtingai nei prašomoje atnaujinti procesą administracinėje byloje, konstatavo, kad apskrities viršininkas net ir esant nepatvirtintiems bendriesiems ar specialiesiems planams turėjo pritarti detaliojo plano rengimui, kadangi toks pritarimas tiesiogiai numatytas teisės aktuose. Taip pat patvirtino, kad nagrinėjamiems teisiniams santykiams turi būti taikoma ne tik Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, bet ir 24 straipsnio 1 dalis, o tai iš esmės lemia skirtingą prašomos atnaujinti administracinės bylos baigtį, nes remiantis minėto įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl detaliojo plano rengimo gali būti paduotas ir po 2007 m. gruodžio 31 d., jei atitinkami teritorijų planavimo dokumentai iki tos dienos nebuvo parengti.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 19 d. nutartimi Nr. P502-19/2011 atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A525-498/2010 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu ir perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Nurodė ginčijamo atsisakymo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį ir pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, jog byloje ginčas nekyla dėl to, kad pareiškėjai kreipusis į atsakovą atitinkami bendrieji ar specialieji ginčo teritorijos planai dar nebuvo parengti, juose negalėjo būti numatytas ir ginčo žemės sklypo tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas. Išanalizavusi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatą, teisėjų kolegija sprendė, kad ši įstatymo norma, priešingai nei įvertino bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog ginčo žemės sklypo detalusis planas, kai organizatoriumi nėra savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas, nagrinėjamu atveju galėjo būti pradėtas rengti tik nustatyta tvarka patvirtinus bendrąjį ar specialųjį ginčo teritorijos detalųjį planą. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjos argumentu, jog bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija nevertino Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad jei bendrieji planai neparengti iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, rengti detaliuosius planus svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų (išskyrus gyvenamųjų namų) statybai gali būti leidžiama savivaldybės tarybos sprendimu, gavus apskrities viršininko pritarimą. Pažymėjo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutarties matyti, jog teismas neanalizavo tos aplinkybės, kad Kauno LEZ teisinis statusas yra sąlygotas specialiųjų teisės aktų, kurie priimti išimtinai tik šios ūkinei-komercinei ir finansinei veiklai skirtos teritorijos atžvilgiu. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi ir nustatydamas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymai dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties ginčo sklypo detaliajam planui rengti sudarymo, sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti išdavimo negalėjo būti tenkinami, nagrinėjamoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl kurio galimai buvo priimta neteisėta nutartis.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-750/2010, kurios faktinės aplinkybės, pareiškėjos manymu, sutampa su prašomos atnaujinti procesą bylos aplinkybėmis, pažymėjo, kad pareiškėjos cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2010 m. gegužės 17 d., t. y. vėliau negu buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-498/2010, todėl nedarė išvados, jog priimant pastarąją nutartį buvo nukrypta nuo teismų praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), atsižvelgiant į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką).
Remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P502‑19/2011 pateiktus proceso atnaujinimo pagrindus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje spręstini 1) atsakovo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 11‑M‑666-1026 „Dėl pritarimo rengti detalųjį planą“ (b. l. 12; toliau – ir Sprendimas), kuriuo iš esmės buvo atsisakyta duoti pritarimą detaliojo plano rengimui, teisėtumo bei 2) pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą suteikti pritarimą dėl jai priklausančio ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimo pagal jos pateiktus prašymus pagrįstumo klausimai.
VII.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kurio pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį siekiama pakeisti, patenka į Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymu (toliau – ir Steigimo įstatymas) įsteigtos Kauno laisvosios ekonominės zonos (toliau – ir LEZ) teritorijos ribas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 580 „Dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijos ribų patvirtinimo ir specialiojo plano rengimo“.
Šių teritorijų steigimo, funkcionavimo ir likvidavimo Lietuvos Respublikoje tvarką bei sąlygas, taip pat joje veikiančių ūkio subjektų teisinį statusą nustato Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas (toliau – ir Pagrindų įstatymas). Pastarojo įstatymo 4 straipsnis įtvirtina, kad minėtose zonose „galioja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir šis įstatymas. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisiniai aktai galioja tiek, kiek zonos ir jos ūkio subjektų veiklos teisinių santykių nereguliuoja šis įstatymas“. Taigi nagrinėjamu atveju teritorijų planavimo procesą reguliuojančios teisės normos ginčo teisiniams santykiams gali būti taikomos tik tiek, kiek jų nereguliuoja veiklą LEZ reglamentuojantys teisės aktai.
Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad minėtuose Pagrindų ir Steigimo įstatymuose, taip pat Kauno laisvosios ekonominės zonos statute, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1207 (toliau – ir Kauno LEZ statutas), bei Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB įstatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1095, nėra nuostatų, kurios eksplicitiškai reguliuotų klausimus, susijusius su Kauno LEZ priskirtoje teritorijoje esančių privačių žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimu. Paminėtuose įstatymuose bei juos lydinčiuose poįstatyminiuose teisės aktuose taip pat nėra įtvirtinta jokių kitų nuostatų, skirtų nagrinėjamu atveju aktualioms (detaliojo) teritorijų planavimo procedūroms reguliuoti.
VIII.
Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja siekia pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties – komercinės, pramonės ir sandėliavimo objektų statybai (b. l. 18, 25–27). Atsižvelgiant į šiuos planavimo tikslus, konstatuotina, kad ginčo teisiniams santykiams pirmiausia yra taikytinos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) nuostatos, įtvirtinusios, kad „detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Jei bendrieji ar specialieji planai neparengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ir taikydamas pacituotą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatą, laikosi pozicijos, jog ja įstatymų leidėjas nedraudžia rengti detaliųjų planų, keičiančių pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, net jei atitinkami bendrieji planai ar (ir) specialiojo teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti. Tačiau tokiu atveju planavimo organizatoriumi turi (gali) būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas (pvz., žr. 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), 2008; 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011).
Pastebėtina ir tai, jog šioje administracinėje byloje nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams netaikytina Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) nuostata, kad, „jei žemės valdytojas ar naudotojas numato keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, kurioje numatyta statyti svarbius savivaldybės infrastruktūros objektus (išskyrus gyvenamuosius namus), iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, savivaldybės administracijos direktorius, esant savivaldybės tarybos sprendimui ir apskrities viršininko pritarimui, Vyriausybės nustatyta tvarka sudaro sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės valdytojui ar naudotojui.“ Tokią išvadą pagrindžia pastarosios nuostatos lingvistinė bei loginė konstrukcija, iš kurios aiškiai matyti, kad ši įstatymo norma taikoma tik iki 2007 m. gruodžio 31 d. susiklosčiusiems (normos hipotezėje nurodytiems) visuomeniniams teisiniams santykiams. Savo ruožtu pareiškėja detaliojo plano rengimą ėmėsi inicijuoti tik 2008 m. vasario mėn.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuotina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija), net ir nesant atitinkamų bendrojo plano ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, negali būti aiškinama kaip vienareikšmiškai draudusi rengti pareiškėjai priklausančio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį keičiančius detaliuosius planus. Vienintelis šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas ir šiai bylai aktualus aptariamos procedūros ribojimas buvo siejamas tik su draudimu perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises bei pareigas.
Tačiau pareiškėjos nurodyti ir šiame baigiamajame teismo akte paminėti ginčo teritorijos planavimo tikslai, taip pat ginčui aktualus laikotarpis lemia, kad byloje nagrinėjami teisiniai santykiai patenka ir į Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) taikymo sritį. Pastaroji įstatymo nuostata įtvirtina, kad „rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose“. Ši nuostata, atsižvelgiant į ja reguliuojamų visuomeninių teisinių santykių sritį ir apimtį bei ginčui aktualų laikotarpį, šiuo atveju yra laikytina papildančia Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį, kiek tai susiję su galimybe keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, su statinių statyba susijusią, paskirtį. Todėl nagrinėjamu atveju teisė pradėti ir įgyvendinti šioje byloje aptariamas detaliojo planavimo procedūras galėjo būti įgyta tik tenkinus tiek Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje (kiek tai susiję su detaliojo planavimo organizatoriumi), tiek to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.
Vienintelė įstatymų leidėjo nustatyta išimtis iš Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) nurodyto ribojimo buvo įtvirtinta tos pačios nuostatos antrajame sakinyje, nustačiusiame, kad „jei bendrieji planai neparengti iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, rengti detaliuosius planus svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų (išskyrus gyvenamųjų namų) statybai gali būti leidžiama savivaldybės tarybos sprendimu, gavus apskrities viršininko pritarimą“. Analizuojant šią įstatymo nuostatą lingvistiniu bei loginiu teisės aiškinimo metodais, matyti, kad joje nustatyta minėto draudimo išimtis apima atvejus, kai pasibaigus įstatyme įtvirtintam savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrųjų planų rengimo terminui (2007 m. gruodžio 31 d. – Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. IX-1962) 3 str.), pastarieji teritorijų planavimo dokumentai vis dar nėra parengti.
Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, apimantis inter alia pareiškėjos žemės sklypą, Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintas tik 2009 m. sausio 29 d. (b. l. 81), ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog komercinių, pramonės ar (ir) sandėliavimo objektų statyba buvo numatyta galiojusiuose atitinkamuose specialiuosiuose teritorijos išdėstymo planuose, konstatuoja, kad ginčo teisinių santykių susiformavimo metu, siekiant atlikti aptariamo žemės sklypo detalųjį planavimą minėtais planavimo tikslais, privalėjo, be kita ko, būti tenkinamos visos šios sąlygos: 1) detaliuoju planu siekiama formuoti sklypus svarbių savivaldybės infrastruktūros objektų (išskyrus gyvenamųjų namų) statybai; 2) rengti detalųjį planą nuspręsta savivaldybės tarybos sprendimu; 3) gautas apskrities viršininko pritarimas; 4) detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, minėtos detaliojo teritorijos planavimo procedūros negalėjo būti pradėtos ir vykdomos.
IX.
Pateiktas įstatymo nuostatų vertinimas pirmiausia lemia, jog, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje administracinėje byloje skundžiamas atsakovo Sprendimas, (b. l. 12), kuriuo iš esmės buvo atsisakyta duoti minėtoje Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatytą pritarimą ir taip užkirstas kelias tolimesnėms ginčo žemės sklypo detaliojo planavimo procedūroms, pripažintinas pareiškėjai teisines pasekmes sukėlusiu individualiu administraciniu aktu, galinčiu būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., 3 d. 1 p., 15 str. 1 d. 1 p.).
Sprendžiant pastarojo atsakovo atsisakymo pagrįstumo klausimą pastebėtina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai eksplicitiškai nenustatė atvejų (aplinkybių), kuriems esant aptariamas pripažinimas gali būti neduodamas. Tačiau, analizuojant paminėtas ginčo teisiniams santykiams taikytinas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, toks pritarimas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, būtų negalimas, jei būtų nustatyta, pavyzdžiui, kad siekiama rengti detalųjį planą gyvenamųjų namų ar detaliojo plano rengimas prieštarautų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams.
Be to, aptariamas pritarimas taip pat negalėjo būti duodamas tais atvejais, kai detaliuoju planu siekiama formuoti žemės sklypus objektų statybai, kurie nėra svarbūs savivaldybės infrastruktūros plėtrai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556‑750/2010 pažymėjo, kad apskrities viršininkas gali nepritarti rengiamam detaliajam planui tokiu atveju, kai nėra atitinkamo savivaldybės sprendimo dėl planuojamo statyti objekto pripažinimo svarbiu savivaldybės infrastruktūros objektu.
Pastebėtina, kad galimybė rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus savivaldybės infrastruktūros plėtrai svarbių objektų statybai nesant patvirtintų atitinkamų bendrųjų ar specialiųjų planų, yra laikytina išimtimi iš Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo, tad ji (išimtis) negali būti aiškinama plečiamai. Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas reikalavimą gauti apskrities viršininko pritarimą rengiamam detaliajam planui, įstatymų leidėjas iš esmės siekė užtikrinti efektyvią šios išimties taikymo kontrolę. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad vertinimą, ar atitinkamas objektas laikytinas svarbiu infrastruktūros objektu atlieka savivaldybė, darytina išvada, kad apskrities viršininkas objektyvų sprendimą pritarti aptariamos išimties taikymui gali priimti tik turėdamas atitinkamą kompetentingos vietos savivaldos institucijos priimtą sprendimą (plačiąja prasme), kuris patvirtintų, kad prašomu leisti rengti detaliuoju planu siekiama formuoti žemės sklypus savivaldybės infrastruktūros plėtrai svarbių objektų statybai. Priešingas aiškinimas iš esmės nepagrįstai apribotų apskrities viršininko galimybes, siekiant priimti pagrįstą sprendimą, objektyviai įvertinti, ar yra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos aptariamos išimties taikymo sąlygos, kas būtų nesuderinama su aptariamu pritarimu siekiamais tikslais.
Byloje nėra ginčo, kad skundžiamo atsakovo Sprendimo priėmimo metu nebuvo priimtas joks konkretus kompetentingos vietos savivaldos institucijos sprendimas pripažinti pareiškėjos nurodomus statyti pastatus bei statinius svarbiais savivaldybės infrastruktūros objektų plėtrai. Tokiu sprendimu, atsižvelgiant į jo paskirtį ir reguliuojamų teisinių santykių apimtį, negali būti pripažintas ir byloje minimas Kauno rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. TS-40 „Dėl kriterijų nustatymo pripažinti objektus svarbiais savivaldybės infrastruktūros plėtrai“.
Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nagrinėjamu atveju negalėjo duoti pritarimo ginčo detaliojo plano rengimui, kol nebuvo priimtas atitinkamas sprendimas dėl planuojamų statyti objektų pripažinimo svarbiais Kauno rajono savivaldybės infrastruktūros plėtrai, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugsėjo 11 d. atsisakymą negali būti tenkinamas. Pastaroji išvada taip pat eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti bylos šalių pateiktus argumentus, susijusius su Kauno LEZ teisiniu statusu ir veiklos šioje teritorijoje reglamentavimu, taip pat kreipimusi į Konstitucinį Teismą. Kiti pareiškėjo keliami reikalavimai yra iš esmės išvestiniai iš reikalavimo panaikinti 2008 m. rugsėjo 11 d. atsisakymą, todėl taip pat atmestini. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, apimantis ir pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, buvo patvirtintas Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1 (b. l. 81), o šiuo metu galiojančios Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, inter alia šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalis ir 24 straipsnio 1 dalis (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-826 redakcija), nebenumato reikalavimo gauti pritarimą rengti detalųjį planą pareiškėjos nurodytais tikslais.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujintoje administracinėje byloje priimta ir pareiškėjos skundžiama Vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis, nors ir paremta šiek tiek kitokiais argumentais, iš esmės yra teisinga. Jos naikinti nėra pakankamo pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.