Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-18/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-05-06
Bylos Nr.: 1A-18/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Žukauskas, Violeta Ražinskaitė (pran.), Elena Vainienė
Nuteistasis: T. A.

Kategorijos

1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-18/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4; 2.1.7.4; 2.4.6.4.1

LIETUVOS Apeliacinis teismasN UOsPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Elenos Vainienės, Lino Žukausko,sekretoriaujant: Gabrielei Samaškienei, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,gynėjui Raimundui Lideikai,nuteistajam T. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams;

vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgesniam nei septynių parų laikui.

Iš T. A. priteista 641 600 Lt AB „Mažeikių nafta“ žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dirbdamas akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ (toliau – ,,Mažeikių nafta“) Įmonių valdymo skyriaus viršininku ir privalėdamas darbe vadovautis 1997-12-31 patvirtintais pareiginiais nuostatais, tyčia pažeisdamas šių nuostatų 7 punkto 2.2 papunktį, kuriuo jis įpareigotas ,,analizuoti bendrų bei dukterinių įmonių veiklą, finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, veiklos perspektyvas“, 2.5 papunktį, kuriuo jis įpareigotas ,,atlikus bendrų ir dukterinių įmonių veiklos rezultatų analizę, koreguoti šių įmonių veiklos planus dalyvaujant bendrų ir dukterinių įmonių valdymo darbe ir neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams, bendrovių įstatams ir kitiems įmonių veiklą reglamentuojantiems teisiniams aktams“, 2000-08-30 ,,Mažeikių naftai“ ir ribotos atsakomybės bendrovei ,,Litewski Export Import Liteximp“ (toliau – bendrovė ,,Liteximp“) nutraukiant 1999-03-30 ,,Mažeikių naftos“ ir bendrovės ,,Liteximp“ bendradarbiavimo sutartį Nr. xxx, kurios antrame paragrafe numatyta, kad bendrovė ,,Liteximp“ atlieka pavedimus ir užduotis tik pateikus raštiškus užsakymus ir tik tokiu atveju už juos gali būti apmokėta, bei atstovaudamas ,,Mažeikių naftos“ turimiems 33 procentams akcijų bendrovės ,,Liteximp“ įstatiniame kapitale pagal 2000-08-25 suteiktą įgaliojimą Nr. 7968, veikdamas priešingai atstovaujamos įmonės interesams ir savo tarnybos pareigoms, t. y. aiškiai žinodamas, kad per visą bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpį nebuvo pateikta raštiškų užsakymų bendrovei ,,Liteximp“ ir jokios užduotys nebuvo vykdomos, žinodamas, kad bendrovė ,,Liteximp“ pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus, ir esant vienašališkam bendrovės ,,Liteximp“ veiklos įvertinimui, t. y. nesant ,,Mažeikių naftos“ naudai atliktų darbų įvertinimo sąmatų, turėtų išlaidų pirminių apskaitos dokumentų, aiškiai matydamas, kad jokie darbai bendrovės naudai nebuvo užsakyti ir neatlikti, pažeisdamas 1999-03-30 sutarties Nr. xxx antrą paragrafą, priėmė sąrašą susirašinėjimo bendrais klausimais laiškų kaip atliktų darbų patvirtinančius dokumentus ir, nesant raštiškų pavedimų papildomiems darbams atlikti, pavedimo veiksmų ataskaitos bei išlaidas pateisinančių pirminių apskaitos dokumentų, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir veikdamas priešingai tarnybos pareigoms bei įmonės interesams, ant bendrovės ,,Liteximp“ pateiktų dviejų 2000-08-30 išrašytų sąskaitų faktūrų Nr. 5/2000 ir 6/2000 iš viso už 160 400 JAV dolerių 2000-08-31 užrašė ,,Darbai atlikti“ ir tai patvirtino savo parašu. Dėl šių T. A. veiksmų visumos bendrovei ,,Liteximp“ nepagrįstai pervestos ,,Mažeikių naftai“ priklausančios piniginės lėšos – 641 600 Lt ekvivalentas JAV doleriais – ir dėl to ,,Mažeikių nafta“ patyrė didelės žalos.

T. A. buvo kaltinamas, kad tokiais veiksmais tyčia iššvaistė jam patikėtą ir esantį jo žinioje svetimą ,,Mažeikių naftai“ priklausantį turtą stambiu mastu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie suvaržė jo teises.

Apeliantas nepažeidė savo pareiginių nuostatų 7 punkto 2.2 ir 2.5 papunkčių, ne dėl jo kaltės nutraukta „Mažeikių naftos“ ir bendrovės „Liteximp“ bendradarbiavimo sutartis, nes pagal pareiginius nuostatus jis nebuvo įgaliotas veikti nei „Mažeikių naftos“, nei bendrovės „Liteximp“ vardu. Byloje nenustatytos šios sutarties nutraukimo aplinkybės, kas ir kokius veiksmus atliko „Mažeikių naftos“ vardu, kas studijavo bendrovės „Liteximp“ pateiktus dokumentus, rengė bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir atliktų darbų akto projektus, derino darbų kainas. Pagal pareiginių nuostatų 7.2 punktą apeliantas turėjo užtikrinti savalaikį dokumentų ir informacijos tiekimą skyriaus darbuotojams, o ne įmonės vadovybei, užtikrinant efektyvų skyriaus darbą, už kurį buvo atsakingas kaip šio skyriaus viršininkas. Bendradarbiavimo sutartį nutraukė ne jam pavaldūs skyriaus darbuotojai, o įmonės vadovai. Įmonių valdymo skyrius analizavo visų įmonių, kurių kapitale „Mažeikių nafta“ turėjo dalį nuosavybės, veiklą ir tokios analizės pagrindu rengiamas ataskaitas reguliariai teikė „Mažeikių naftos“ generaliniam direktoriui ar jo nurodytiems asmenims bei kitiems bendrovės vadovams. Pareiginių nuostatų 2.5 papunkčio dalis ,,neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams, bendrovių įstatams ir kitiems įmonių veiklą reglamentuojantiems teisiniams aktams“ gali būti taikoma tik Lietuvoje veikiančioms dukterinėms bei bendrosioms įmonėms ir negali būti taikoma bendrovei „Liteximp“, nes ji įsteigta Lenkijoje ir ten veikė pagal Lenkijos įstatymus. Šis pareiginių nuostatų punktas nustatė konkretų būdą, kaip gali būti įgyvendinamos apeliantui pavestos „Mažeikių naftos“ bendrų ir dukterinių įmonių priežiūros funkcijos, būtent, ,,dalyvaujant bendrų ir dukterinių įmonių valdymo darbe“. Jis neturėjo galimybių dalyvauti bendrovės „Liteximp“ valdymo darbe, nes tai darė „Mažeikių naftos“ vadovai, turintys atitinkamus įgaliojimus atstovauti bendrovei ir priimti jos vardu sprendimus. Kai kurie „Mažeikių naftos“ vadovai buvo išrinkti bendrovės „Liteximp“ valdymo organų nariais – generalinis direktorius G. K. buvo stebėtojų tarybos narys, vėliau jį pakeitė kitas „Mažeikių naftos“ vadovas B. M., todėl realią įtaką bendrovės „Liteximp“ priimamiems sprendimams galėjo daryti būtent šie „Mažeikių naftos“ vadovai. Apelianto vadovaujamas skyrius periodiškai atlikinėjo bendrovės „Liteximp“ veiklos analizę ir rezultatus teikė „Mažeikių naftos“ vadovams. Pareiginių nuostatų 2.5 papunktis bendrovei „Liteximp“ negalėjo būti taikomas dar ir dėl to, kad apeliantas nebuvo įtrauktas į jokius jos valdymo organus, bendrovės „Liteximp“ valdymo darbe negalėjo dalyvauti savarankiškai bei neleisti priimti sprendimų. Jis kelis kartus turėjo „Mažeikių naftos“ vadovybės vienkartinius įgaliojimus balsuoti visuotiniuose susirinkimuose, tačiau tik taip, kaip nurodyta įgaliojimuose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, peržengdamas kaltinimo ribas ir nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio reikalavimų, inkriminavo kaltinime nenurodytų pareiginių nuostatų 7 punkto 2.6 papunkčio bei 7 papunkčio pažeidimus, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip ir kada apeliantas šiuos papunkčius pažeidė, tuo pats pažeidęs BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Teismas neteisingai įvertino liudytojo A. S. (A. S.) parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas buvo atsakingas už perduotų dokumentų teisingumą. Liudytojas A. S. parodė, jog pagal savo pareigas už dukterines įmones buvo atsakingas V. M. (W. M.), kurio parašas buvo reikalingas ant susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priedo Nr. l. Prieš pasirašydamas bendrovės „Liteximp“ pateiktus dokumentus, A. S. pats pasirūpino suderinti priimto sprendimo pagrįstumą su atsakingu vadovu – faksu gavo V. M. vizą ant priedo Nr. 1. Taip pat šis liudytojas parodė, kad ant pasirašomų teisinių dokumentų būtinas teisininko parašas. Ant susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo buvo „Mažeikių naftos“ Juridinio skyriaus viršininko G. R. parašas, ant priedo Nr. l projekto – dar ir ekonomikos ir finansų direktorės V. P. parašas. Šis liudytojas pateikė projektą su V. P. bei V. M. parašais ant jo, tačiau teismas to net nevertino. Liudytojas A. S., asmeniškai pasirašęs susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo bei priedą Nr. l – darbų priėmimo ir perdavimo aktą, apelianto neįvardino kaip atsakingo asmens už tokiam sandoriui sudaryti reikiamos informacijos teikimą ar apskritai atsakingo už ką nors, rengiant šiuos dokumentus.

Teismas vertino apelianto parodymus, iškreipdamas jų tikrąją prasmę. Visą informaciją ir dokumentus, gaunamus iš bendrovės „Liteximp“, jų vertimus į lenkų kalbą apeliantas perdavė bendradarbiavimo sutarties nutraukimu besirūpinančiam V. M., ėjusiam generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikai, planavimui ir logistikai pareigas, o ne A. S., kaip galima suprasti iš nuosprendžio konteksto. V. M. neprašė apelianto įvertinti informacijos ir dokumentų, tai darė pats, pasitelkdamas kitų įmonės skyrių darbuotojus. Tai patvirtina ant pasirašytų susitarimų esančios ,,Mažeikių naftos“ Juridinio skyriaus viršininko vizos, užtikrinančios, kad jis šiuos dokumentus peržiūrėjo ir jie yra teisingi atitikimo taikomiems įstatymams prasme. Apelianto pareigybės tikslas buvo organizuoti bendrų įmonių ūkinės ir komercinės veiklos sekimą bei analizę, o ne vykdyti ar nutraukti konkretų „Mažeikių naftos“ ir bendrosios įmonės sandorį – bendradarbiavimo sutartį. Sprendimą nutraukti bendradarbiavimo sutartį „Mažeikių naftos“ vardu priėmė vadovai – generalinis direktorius bei jo pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai. Įmonių valdymo skyrius, kuriam vadovavo apeliantas, tik teikė informaciją apie bendrovės „Liteximp“ veiklą ir periodiškai darė tokios veiklos analizę, kurios rezultatus teikė vadovams. Iš jos aiškiai matėsi, jog bendrovės „Liteximp“ veikla yra nuostolinga, o finansinė situacija šioje įmonėje nuolat blogėja.

Byloje nėra jokių duomenų, kad 2000-08-30 ar anksčiau kas nors iš „Mažeikių naftos“ vadovų būtų klausęs apelianto patarimų, rekomendacijų ar informacijos dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo. Sprendimą nutraukti šią sutartį bei pasirašyti darbų priėmimo ir perdavimo aktą vadovai priėmė patys, susitikę su bendrovės „Liteximp“ vadovu J. M., pasitarę su kitų įmonės padalinių specialistais. Nuo 2000 m. vidurio „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius S. H. (S. H.) apeliantui pasakė, jog įmonės vadovybė apsisprendė pasitraukti iš bendrovės „Liteximp“ akcininkų, o pasitraukimo būdą parinks už tai atsakingas V. M. Nuo tada visa bendrovės „Liteximp“ teikiama informacija ir dokumentai buvo perduodami tiesiogiai V. M., kuris ją vertinti pateikdavo kitoms „Mažeikių naftos“ tarnyboms, o tokios informacijos, gautų dokumentų bei vertinimų pagrindu suformuluotą „Mažeikių naftos“ poziciją V. M. kartais apeliantui nurodydavo perduoti bendrovės „Liteximp“ vadovui J. M. Tai apeliantas darė bendraudamas su bendrovės „Liteximp“ vadovu tiek raštu, tiek žodžiu. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo tirti bei vertinti generalinio direktoriaus S.H. veiksmai ir vaidmuo, „Mažeikių naftai“ pasiruošiant nutraukti bendradarbiavimo sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nenurodė, kurių konkrečiai pareigų apeliantas nevykdė, nenustatė priežastinio ryšio tarp tų konkrečių pareigų nevykdymo ir bendradarbiavimo sutarties nutraukimo. Byloje neišaiškintos visos bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir akto sudarymo aplinkybės, konkrečių asmenų, ypač pasirašiusių sutartį, atsakomybė. Liudytojas A. S. parodė, kad už „Mažeikių naftos“ sudarytą sandorį buvo atsakingas generalinio direktoriaus pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai V. M., tačiau jis byloje liko neapklaustas, neišsiaiškintos jo pareigybinės funkcijos, atsakomybė. Dėl jo veiksmų, pažeidžiant 1961 m. BPK 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Apeliantas buvo betarpiškai pavaldus V. M., ėjusiam generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikai, planavimui ir logistikai pareigas, į kurias įėjo visi sprendimai dėl tolesnio „Mažeikių naftos“ dalyvavimo šių įmonių veikloje. Liudytojas A. S. parodė, jog V. M. buvo atsakingas už dukterines įmones. Liudytoja V. P. parodė, kad apelianto tiesioginis viršininkas buvo V. M., kuris perėmė visų bendrųjų įmonių klausimų sprendimą.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog bendradarbiavimo sutarties vykdymo aspektai, neaptarti pačioje sutartyje, gali būti vertinami tik pagal Lenkijos Respublikos teisę. Byloje neišaiškinta, ar pagal Lenkijos Respublikos teisę galima situacija, kai šalys, susitarusios raštu duoti ir vykdyti rašytinius pavedimus, vėliau žodžiu susitaria vykdyti žodinius pavedimus, ir viena šalis juos duoda, o kita juos vykdo. Taip pat neišaiškinta, ar tokia situacija pagal Lenkijos Respublikos civilinius įstatymus yra sutarties pažeidimas, ar sutarties pakeitimas, ir šis sutarties pakeitimas yra galiojantis. Nenustatyta, kokios galiojimo pasekmės numatytos Lenkijos teisėje rašytinio sandorio pakeitimui žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Dėl to nuosprendžio teiginys apeliantą žinojus, kad bendrovė „Liteximp“ pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus, yra nenustatyta prielaida, nes pats pažeidimo faktas pagal Lenkijos teisę nenustatytas. Apeliantas žinojo, jog „Mažeikių naftos“ vadovybė duoda žodinius ir rašytinius pavedimus bendrovei „Liteximp“, o ši su jais sutinka ir vykdo, todėl tai vertino kaip sutarties pakeitimą, o ne pažeidimą. Vadovybės nurodymai bendrųjų įmonių klausimais apeliantui buvo privalomi pagal pareiginius nuostatus, todėl nebuvo pagrindo imtis veiksmų tokiai situacijai keisti. Jis girdėjo ,,Mažeikių naftos“ vadovų poziciją, jog planuojama pradėti prekybą gaminamais naftos produktais Lenkijos teritorijoje per bendrovę „Liteximp“, todėl paruošiamieji darbai tokiai veiklai apeliantui atrodė pagrįsti ir reikalingi. Jis matė „Mažeikių naftos“ generaliniam direktoriui G. K. perduotus bendrovės ,,Liteximp“ paruoštus verslo planus, atliktą Lenkijos rinkos analizę, todėl manė, kad ,,Mažeikių naftos“ marketingo tarnybai reikalingus darbus, tokių paslaugų paprašius, bendrovė „Liteximp“ atliko.

Byloje būtina įvertinti sandorių civilinę teisinę reikšmę, nustatyti sandorių šalių tikruosius ketinimus, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-18 nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-357/2002. Teismas tokios taisyklės nesilaikė, todėl be pagrindo kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisingai nustatė 2000-08-25 įgaliojimo įvykdymo ir jo galiojimo laiką. Apeliantui įgaliojimas buvo išduotas vienam veiksmui, įvykusiam 2000-08-25, t. y. atstovauti „Mažeikių naftai“ visuotiniame bendrovės „Liteximp“ akcininkų susirinkime, įvykusiame 2000-08-25. Po šio susirinkimo įgaliojimas pasibaigė, nes jis buvo įvykdytas. Dėl to teismui nebebuvo jokio pagrindo įgaliojimą teisiškai sieti su 2000-08-30 įvykiais. Teismas padarė išvadas dėl įgaliojimo turinio, nenustatęs įgaliojimo išdavimo aplinkybių, ar jį rengiant buvo remtasi apelianto pareiginiais nuostatais, kokios priežastys paskatino V. M. išduoti būtent tokį įgaliojimą. Vertindamas įgaliojimo 4.1 punktą teismas nekreipė dėmesio, jog „Mažeikių naftos“ vadovybė, išduodama įgaliojimą ir įpareigodama apeliantą balsuoti, nusprendė sutikti apmokėti bendrovės ,,Liteximp“ patirtas sąnaudas, suteikiant „Mažeikių naftai“ atstovavimo paslaugas. Teismas neteisingai įvertino ir įgaliojimo 4.2 punktą nustatęs, kad apeliantas yra atstovas, atliksiantis sąnaudas patvirtinančių dokumentų peržiūrą. Iš tikrųjų šio įgaliojimo, kuriame nurodyti ne vienas, o keli atstovai, tikslas buvo suteikti įgaliojimus balsuoti susirinkime. Po 2000-08-25 buvo vykdomas ne įgaliojimas, o bendrovės „Liteximp“ akcininkų tą dieną visuotiniame susirinkime priimti sprendimai, kuriuose minima ne atstovai, bet pati įmonė „Mažeikų nafta“. Ne apeliantas suderino su bendrovės „Liteximp“ valdyba atsiskaitymų dydį ir tvarką, pasirašė sutarties projektą bei pačią sutartį, aktą. Teismas neįvertino liudytojo A. S. parodymų, kas už tai buvo atsakingas; liudytojo J. M. parodymų, kad dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo T. A. buvo tik kontaktinis asmuo, o šio liudytojo, kaip bendrovės ,,Liteximp“ valdybos pirmininko, derybos vyko su visais ,,Williams“ direktoriais; liudytojos V. P. parodymų, jog „Mažeikių naftoje“ sutarties nutraukimu rūpinosi generalinis direktorius. Visus bendrovės „Liteximp“ atsiųstus dokumentus ir informaciją apeliantas perduodavo V. M. Apeliantui nebuvo suteikti jokie įgaliojimai savarankiškai priimti sprendimus „Mažeikių naftos“ vardu.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas žinojo buvus tik vienašališką bendrovės „Liteximp“ veiklos įvertinimą, t. y. nesant atliktų darbų įvertinimo sąmatų, turėtų išlaidų pirminių apskaitos dokumentų. Apeliantas suprato darbų įvertinimą buvus dvišalį, nes darbų priėmimo ir perdavimo aktą pasirašė „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius A. S. bei bendrovės „Liteximp“ valdybos pirmininkas J. M., prie jo buvo pridėta apie 300 lapų dokumentų. Teismas nenurodė jokių teisės normų, nustatančių, jog būtinai turi būti darbų sąmatos. Apeliantas neatliko šių dokumentų teisinio vertinimo, tai darė kiti asmenys. J. M. bendrovės „Liteximp“ atliktų darbų įvertinimo pagrindą suderino tiesiogiai su „Mažeikių naftos“ vadovais. Tai, kad „Mažeikių nafta“ atliktų darbų kaina sutiko laikyti faktiškai tokiems darbams atlikti bendrovės „Liteximp“ patirtas išlaidas, kurios negali viršyti bendrovės „Liteximp“ metiniuose biudžetuose, kuriuos kasmet tvirtindavo visi akcininkai, nustatytų išlaidų dydžių, atsispindi „Mažeikių naftos“ apeliantui išduotame įgaliojime balsuoti 2000-08-25 vykusiame visuotiniame bendrovės „Liteximp“ akcininkų susirinkime. Šio įgaliojimo 4.1 punktu apeliantas buvo įpareigotas balsuoti, pritariant padengti bendrovės patirtas steigėjų atstovavimo išlaidas, kurių maksimalūs dydžiai buvo nustatyti bendrovės akcininkų tvirtinamuose biudžetuose. Bendrovės „Liteximp“ siunčiamą informaciją derinant patirtas išlaidas, akcininkų patvirtintus bendrovės „Liteximp“ metinių biudžetų skaičius apelianto vadovaujamas Įmonių valdymo skyrius perduodavo V. M., kuris rūpinosi tokios informacijos vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Apie sąmatų ir pirminių dokumentų būtinumą teismas nusprendė, remdamasis dokumentinės revizijos išvada. Tokią išvadą revizorė padarė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad bendradarbiavimo sutarties vykdymui buvo taikoma Lenkijos teisė, todėl jos vykdymą patvirtinantys dokumentai taip pat turėjo būti vertinami pagal Lenkijos teisę. Be to, pirminiai apskaitos dokumentai yra Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo kategorija, o teismas iš kaltinimo apeliantui pašalino buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą.

Nepagrįsta teismo išvada, jog „Mažeikių naftos“ naudai nebuvo užsakyti ir atlikti jokie darbai. Nors darbai raštu neužsakyti, nėra sąmatų bei pirminių dokumentų, bet darbai gali būti ir buvo atlikti užsakius žodžiu, jie realiai gali būti atlikti be sąmatų ir pirminių dokumentų. Tai patvirtina „Mažeikių naftos“ raštas, kuriame pripažįstama, kad darbai buvo užsakomi ir atliekami; liudytojo S. S. parodymai, jog bendrovė „Liteximp“ sukūrė atskirą skyrių, dirbusį „Mažeikių naftos“ naudai; liudytojo J. M. parodymai, kad darbus atliko. Teismas nenurodė, kuo vadovaudamasis nustatė, jog: nebuvo organizuojami susitikimai ir vizitai; neatlikti Lenkijos rinkos tyrimai, neteikta informacija ir neparengti verslo planai; bendrovė „Liteximp“ nevedė derybų Rusijoje dėl žaliavos tiekimo „Mažeikių naftai“; neparengti prekybos sutarčių projektai ir ketinimų protokolai ,,Mažeikių naftos“ produkcijos pardavimui Čekijos ir Slovakijos rinkose; neatlikti informacijos iš ,,Mažeikių naftos“ vertimai Lenkijos spaudai; neatlikti darbai, vykdant ,,Mažeikių naftos“ pavedimus – komandiruotes ne Lenkijos teritorijoje; negauta licencija didmeninei prekybai Lenkijos teritorijoje, sutartys dėl naftos produktų saugyklų nuomos pagal bendradarbiavimo sutartį ir pavedimus; neatlikti ,,Mažeikių naftos“ gaminamų naftos produktų sertifikatų vertinimai ir paruošimas bei parametrų priderinimas Lenkijos ir Čekijos rinkai; nepravestos derybos su užsienio bankais dėl ,,Mažeikių naftos“ produkcijos pardavimų išankstinio finansavimo; neduoti atskiri nurodymai – užduotys darbams ne Lenkijos teritorijoje. Aktas nebuvo pripažintas negaliojančiu, todėl teismas, norėdamas paneigti išvardintus darbus, privalėjo pateikti argumentus, kodėl aktą atmeta kaip įrodymą.

Teismas padarė išvadą, kad nusikaltimas padarytas dėl to, jog apeliantas, būdamas tiesiogiai atsakingas asmuo už bendradarbiavimo sutarties nutraukimo vykdymą ir galimas to pasekmes, disponavo nepatikimais bei neatitinkančiais įstatymų ir poįstatyminių aktų (tiesa, nenurodęs kokių) dokumentais ir apie tai neinformavo kitų atsakingų vadovų, todėl buvo pasirašytas darbų atlikimo aktas. Tačiau teismas nepripažino negaliojančiu sandorio, pagrįsto „nepatikimais bei neatitinkančiais įstatymų ir poįstatyminių aktų dokumentais“ ir nenagrinėjo tokius dokumentus „Mažeikių naftai“ pateikusių bei juos vertinusių ar turėjusių pagal savo vykdomas pareigas įvertinti prieš sudarant sandorį asmenų kaltės. Teismas negalėjo rasti argumentų ir įrodymų, paneigiančių akte išvardintus darbus, nes: byloje net netirtos versijos, kad darbai neatlikti ar ne visiškai atlikti arba atlikti, tik per brangiai įvertinti; nedaryta bendrovės „Liteximp“ veiklos revizija dėl atliktų darbų kiekio ir kainos pagrįstumo; nenustatyta, kurie konkrečiai iš 292 lapų dokumentų, esančių akto priede, susiję su konkrečiais 1-10 punktuose išvardintais darbais; neišanalizuotos bendrovės „Liteximp“ apmokėtos sąskaitos ir kiti oficialūs dokumentai, patvirtinantys darbų atlikimą. Jeigu darbai neatlikti, tai sąskaitos turėjo būti vertinamos kaip suklastoti oficialūs dokumentai ir už jų suklastojimą bei panaudojimą asmenys turėjo būti patraukti atsakomybėn, tačiau tokio procesinio sprendimo byloje nėra. Teismas nuosprendyje pripažino, jog yra dokumentai dėl ,,Mažeikių naftos“ pranešimų Lenkijos spaudai, dėl bendrovės „Liteximp“ komandiruočių į Lietuvą, yra bendrovės „Liteximp“ paruošti verslo planai dėl importinių degalų platinimo Lenkijoje, gauta koncesija verstis prekyba skystu kuru, t. y. bent dalis darbų tikrai atlikta. Nenustačius tiksliai atliktų darbų kiekio, liko nenustatytas ir tariamo nusikaltimo padarinių (žalos) tikslus dydis. Tuo ikiteisminio tyrimo metu pažeistos 1961 m. BPK 71 straipsnio 4 punkto, o teisme – 2000 m. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas pažeidė 1999-03-30 bendradarbiavimo sutarties Nr. xxx antrojo paragrafo nuostatas ir 2000-08-30 priėmė sąrašą laiškų kaip darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus. Apeliantas sutarties antrojo paragrafo nuostatų nepažeidė, nes neatstovavo „Mažeikių naftai“ jai vykdant bendradarbiavimo sutartį. Be to, šio punkto nuostatos – duoti ir vykdyti raštiškus pavedimus – nesilaikė abi sutarties šalys. Tai vertintina kaip šalių žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais susitartas šios sutarties nuostatos pakeitimas, kuris vėliau įformintas raštu, 2000-08-30 akte pavedimus pripažįstant atliktais. Apeliantas nepriėmė „Mažeikių naftos“ vardu sąrašo laiškų kaip darbų atlikimą patvirtinančių dokumentų. Prie akto pridėtus dokumentus atvežė bendrovės ,,Liteximp“ vadovas J. M. ir paliko Įmonių valdymo skyriuje. Dokumentai buvo skirti perduoti „Mažeikių naftos“ vadovams, pasirašysiantiems susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo bei priedą Nr. l – darbų priėmimo ir perdavimo aktą. Apeliantas nevertino šių dokumentų ir tuoj pat juos perdavė tiesioginiam viršininkui, generalinio direktoriaus pavaduotojui ekonomikai, planavimui ir logistikai V. M., kuris ir įvertino šiuos dokumentus. „Mažeikių naftos“ vardu jie priimti kaip patvirtinantys darbų atlikimą, tik pasirašant 2000-08-30 priėmimo ir perdavimo aktą, nes buvo vertinami kaip priedas prie akto. Dėl to šiuos dokumentus „Mažeikių naftos“ vardu priėmė ne apeliantas, bet asmuo, kuriam apeliantas pavaldus. Apeliantas nepasirašė jokio šių dokumentų priėmimo akto, priešingų duomenų byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nenurodė, kieno pasitikėjimu apeliantas piktnaudžiavo, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad veikdamas priešingai tarnybos pareigoms bei įmonės interesams 2000-08-31 apeliantas padarė įrašus apie darbų atlikimą ir pasirašė ant dviejų bendrovės ,,Liteximp“ sąskaitų. Pats teismas pripažino neradęs atsakymo, kodėl buvo reikalingas šis įrašas ir T. A. parašas. Nebuvo jokio teisės akto nei įmonės vidaus dokumento, jog apelianto viza ir parašas buvo reikalingi ant paslaugų suteikėjo sąskaitų. Liudytoja V. P., ekonomikos ir finansų direktorė, teisme parodė paprašiusi patvirtinti, kad tos paslaugos gautos, nors teisiškai gal to ir nereikėjo; ji paprašė, nes, matyt, tuo metu neturėjo pasirašyto akto su A. S. parašu. Byloje nenustatyta, jog pagal norminius aktus apelianto parašai ir užrašai ant sąskaitų būtų buvęs pagrindas bei betarpiška priežastis pervesti pinigus. Kita vertus, net jeigu viršininkės nurodymu apeliantas pasirašė, tai negali būti vertinama kaip priešingi jo tarnybos pareigoms veiksmai, nes jis privalėjo vykdyti vadovybės sprendimus bendrųjų įmonių klausimais. Teksto užrašymo ir pasirašymo metu 2000-08-31 apeliantas žinojo, kad įmonės vadovybė išvakarėse pasirašė darbų priėmimo aktą, kuriame pripažino jame nurodytus darbus atliktus. Šis sandoris nenustatytas nusikalstamu ar negaliojančiu, todėl ir apeliantas neturėjo pagrindo 2000-08-31 darbus laikyti neatliktus. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į akto civilinę teisinę reikšmę.

Teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, nepagristai netaikė 2000 m. BK 33 straipsnio nuostatų, kurios yra pagrindas procesą prieš apeliantą nutraukti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Teismas pripažino galimybę, jog apmokėjimas buvo abiejų įmonių aukščiausių vadovų susitarimas, o apeliantas pagal savo pareiginę instrukciją privalėjo vykdyti aukštesniųjų vadovų nurodymus, tačiau teigė, kad T. A. neprivalėjo vykdyti tokių nurodymų, kurie aiškiai prieštarauja ne tik kitiems jo pareiginės instrukcijos punktams, bet ir bendrovės įstatams bei interesams ir kuriais daroma jai žala. Pagal apeliantą, apmokėjimas buvo ne galimybė, o įvykęs realus faktas. Kita vertus, net ir galimybė, kol ji nepašalinta, turi būti vertinama apelianto naudai. Nustatytos aplinkybės atitinka BK 33 straipsnio l dalies nuostatas ir šalina galimą jo baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 33 straipsnio 2 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdo žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Teismas apelianto atsakomybę motyvavo ne žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymu, bet nurodymo, prieštaraujančio jo pareiginės instrukcijos punktams, bendrovės įstatams ir interesams, nenurodydamas jokio konkretaus punkto ar intereso. Taigi teismas apeliantui uždėjo pareigą vertinti įmonės vadovų, kuriems jis pavaldus, nurodymus, remiantis jo pareigine instrukcija, o ne teisės aktais, nustatančiais vadovų kompetenciją. Pagal pareiginę instrukciją apeliantas privalo įgyvendinti įmonės vadovybės priimtus sprendimus, reguliuojančius bendrų įmonių ūkinę ir finansinę veiklą, o ne juos vertinti. BK 33 straipsnio 2 dalies nuostata numato teismo pareigą tiksliai nustatyti, ar apeliantui duoti nurodymai nebuvo nusikalstami. Tačiau nuosprendyje teigiama, jog teismas įmonės vadovų veiksmų nevertina ir neanalizuoja. Pagal bylos medžiagą nė vienam iš apelianto vadovų – generaliniam direktoriui S. H., vadovavusiam bendradarbiavimo sutarties nutraukimui, generalinio direktoriaus pareigas ėjusiam A. S., pasirašiusiam susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir darbų priėmimo aktą, generalinio direktoriaus pavaduotojui ekonomikai, planavimui ir logistikai V. M., buvusiam atsakingam už dukterinių įmonių sritį, išdavusiam 2000-08-25 įgaliojimą, studijavusiam ir vertinusiam akto priedus bei parašu vizavusiam sutarties ir akto projektą kaip tinkamą pasirašyti, ekonomikos ir finansų direktorei V. P., taip pat vizavusiai akto projektą kaip tinkamą pasirašyti, o vėliau nurodžiusiai apeliantui pasirašyti ant bendrovės „Liteximp“ sąskaitų – nepradėtas joks baudžiamasis persekiojimas dėl veiksmų, susijusių su bendradarbiavimo sutarties su bendrove „Liteximp“ nutraukimu, pripažįstant ir apmokant darbus šiai įmonei, nepareikšti įtarimai, daugeliui iš jų atsisakyta kelti baudžiamąją bylą. Dėl to šiuo metu byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantui duoti nurodymai, sudaryti sandoriai su bendrove „Liteximp“, kurie BK 33 straipsnio 1 dalies prasme turi būti prilyginami potvarkiams, įsakymams, yra nusikalstami.

Teismas privalėjo įvertinti „Mažeikių naftos“ vadovų veiksmus civiline teisine prasme, nustatyti, kas už ką yra atsakingas, nes apelianto atsakomybės ribos kaltinamajame akte nurodytos neteisingai. Įmonės valdyme svarbūs pavaldumo santykiai. Apeliantas realiai nevykdė, nepriiminėjo sprendimų ir nebuvo atsakingas už bendradarbiavimo sutarties nutraukimo sandorį, darbų pripažinimą įvykdytus ir jų priėmimą pasirašant aktą. Priimant sprendimus, derinant, rengiant projektus ir pasirašant susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo bei darbų priėmimo ir perdavimo aktą, „Mažeikių naftos“ vardu veikė generalinis direktorius, l. e. generalinio direktoriaus pareigas asmuo, generalinio direktoriaus pavaduotojas planavimui, ekonomikai ir logistikai, ekonomikos ir finansų direktorė, Juridinio skyriaus atstovai, ir tik po to šioje hierarchijoje ėjo apelianto pareigybė. Byloje neįvertintos kiekvieno aukštesnio vadovo funkcijos, konkretūs atlikti veiksmai. Kai kurių iš jų veiksmai visiškai neištirti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio nuostatų esminį pažeidimą, suvaržė jo, kaip kaltinamojo, teises, pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BPK 255 straipsnio 2 dalis draudžia nuteisti dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę iš anksto nebuvo pranešta. Apeliantui apie tai iš anksto nepranešta BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka, prokuroras prašymo nepateikė, todėl teismas negalėjo jo veikos perkvalifikuoti iš 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, nes iš esmės skyrėsi faktinės aplinkybės, išdėstytos kaltinamajame akte ir nuosprendyje: nusikaltimų subjektą apibūdinantys požymiai (kaltintas kaip asmuo, iššvaistęs jam patikėtą ir esantį jo žinioje turtą, o nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba kaip prilygintas valstybės tarnautojui asmuo), nusikalstamos veikos padariniai (kaltintas iššvaistęs turtą stambiu mastu, o nuteistas, kad piktnaudžiavo tarnyba ir dėl to įmonė patyrė didelės žalos). Be to, netirta, ar tariama žala – 641 000 Lt – įmonei buvo didelė, nes įstatyme nenustatytas didelės žalos kriterijus MGL kiekiu, skirtingai nuo stambaus masto kriterijaus pagal BK 275 straipsnį. Didelė žala yra vertinamoji sąvoka. Ji gali būti nustatoma atsižvelgiant į įmonės ekonominę, finansinę ir kt. būklę. Ši aplinkybė netirta, į kaltinimą šis požymis neįrašytas, nuo jo apeliantas negalėjo gintis. Apeliantas negalėjo gintis ir nuo kito požymio, kad jis pagal pareigas prilyginamas valstybės tarnautojui. Teismas nenurodė, pagal kokią 2000 m. BK 230 straipsnio redakciją ir požymį jis prilygintas valstybės tarnautojui. Teismas peržengė kaltinimo ribas neteisingai konstatuodamas tai, kuo apeliantas nebuvo kaltinamas, t. y., jog jis iš dalies atsakingas už bendrovės „Liteximp“ blogą veiklą „Mažeikių naftos“ naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nuosprendyje padarė daug abstrakčių išvadų nenurodydamas konkrečių įstatymų, kuriuos apeliantas pažeidė.

Teismas negalėjo vadovautis apelianto, apklausto bylos tyrimo metu kaip liudytojo, parodymais, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatai, draudžiančiai versti duoti parodymus prieš save.

Teismas nuosprendyje dvigubais standartais įvertino „Mažeikių naftos“, AB ,,Achema“ (toliau – „Achema“) ir AB „Alytaus tekstilė“ (toliau – ,,Alytaus tekstilė“) veiksmus, atsilyginant bendrovei „Liteximp“ už atstovavimo ir marketingo paslaugas. Visais trimis atvejais revizijos nustatė, kad už šias paslaugas bendrovė „Liteximp“ nepateikė pirminių dokumentų. „Alytaus tekstilė“ už šias paslaugas perleido nemokamai savo akcijas „Achemai“, ši įsipareigojo sumokėti „Alytaus tekstilės“ skolą bendrovei „Liteximp“, o „Achema“ savo ir „Alytaus tekstilės“ skolą už šias paslaugas atlygino bendrovei „Liteximp“ abipusiu įskaitymu. Be to, „Alytaus tekstilė“ už dalį paslaugų taip pat atsiskaitė tarpusavio įskaitymu. Tačiau visais šiais atvejais laikant, jog bendrovė „Liteximp“ darbų neatliko, „Mažeikių naftai“, „Alytaus tekstilei“ ir „Achemai“ padaryta žala, bet dėl pastarųjų įmonių neįžvelgta jokio nusikaltimo.

Apelianto nuomone, teismas pažeidė BPK 110 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas prokuroro ieškinį ir neįtraukdamas civiliniu ieškovu „Mažeikių naftos“, o civiliniu atsakovu – bendrovės „Liteximp“. Jeigu teismas laikė, kad 641 600 Lt ekvivalentas buvo nepagrįstai išmokėtas, tai jį gavo bendrovė „Liteximp“, todėl pinigai turi būti iš jos išieškoti. Prokuroras nurodė ieškovu „Mažeikių naftą“, tačiau teismas šios įmonės atstovo į procesą nekvietė. Pagal BPK 117 straipsnį pats prokuroras tokio ieškinio negalėjo pareikšti, nes žala nėra padaryta valstybei ar asmeniui, negalinčiam ginti savo interesų.

Šalies argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 21 d. nutartimi nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartimi nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 5 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį panaikino ir dar kartą perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą tenkinti iš dalies ir procesą nutraukti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. A. apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, T. A. pripažinimas kaltu pažeidžia įstatymo reikalavimus ir nepagrįstas bylos duomenimis. Teismas teisingai nustatė, kad T. A. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje, tačiau, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, perkvalifikavo jo veiką į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai nustatė, jog apeliantas yra šios nusikalstamos veikos tinkamas subjektas, todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl kaltinimo T. A. pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį

arba 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį

Ikiteisminio tyrimo metu T. A. veika kvalifikuota pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį kaip jam patikėto ir esančio jo žinioje svetimo, ,,Mažeikių naftai“ priklausančio, turto iššvaistymas stambiu mastu.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroras prašė, vadovaudamasis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, T. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį.

Aptariamo nusikaltimo objektas – nuosavybė, dalykas – turtas, kuris kaltininkui patikėtas, yra jo žinioje arba kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ su 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 19 padarytais pakeitimais ir papildymais 10 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.

To paties nutarimo 10 punkto 2 dalyje nurodyta, jog esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismą padarius teisingą išvadą, kad T. A. nėra abiejose teisės normose numatyto nusikaltimo subjektas.

Žemesnės instancijos teismas

Nei T. A. turimi įgaliojimai, nei jo pareiginės instrukcijos turinys neleidžia teigti, jog ,,Mažeikių naftos“ turtas T. A. buvo patikėtas ir buvo jo žinioje. Prokuroras irgi nepasirėmė jokia teisės norma, kuria vadovaujantis būtų galima tai teigti.

Taigi T. A., nebūdamas nei 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalyje, nei 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, negali būti pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismui paneigus galimybę taikyti aptariamus BK straipsnius, teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Išdėstytos apimties argumentai būtini, toliau šiame nuosprendyje pagrindžiant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomonę, ar skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio pažeidimų perkvalifikuojant veiką

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal T. A. inkriminuotus nusikaltimo požymius jo veika atitinka 1961 m. BK 321 straipsnį ir turi būti kvalifikuota kaip piktnaudžiavimas pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje. 2000 m. Baudžiamajame kodekse tokio straipsnio atitikmens nėra, tačiau jame esančio 228 straipsnio dispozicija pagal veikos požymių ir subjekto aprašymą iš esmės atitinka 1961 m. BK 321 straipsnio dispoziciją.

Nurodęs, jog T. A. pareikšto kaltinimo faktinės aplinkybės ir teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės nesiskiria (skiriasi tik šių faktinių aplinkybių vertinimas ir veikos juridinis kvalifikavimas), o veikos kvalifikavimas pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį kaltinamojo padėtį itin švelnina, teismas perkvalifikavo T. A. veiką iš 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies, nurodytos kaltinamajame akte, į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad taip perkvalifikavęs T. A. veiką pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio nuostatas.

Perkvalifikavimo nepagrįstumas baudžiamosios teisės aspektu bus aptartas vėliau.

Žemesnės instancijos teismas

BPK 255 straipsnio 2 dalis numato nagrinėjimo teisme ribas: kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Pagal BPK 256 straipsnio 4 dalies nuostatas nebūtina iš anksto pranešti apie galimybę perkvalifikuoti kaltinime nurodytą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu (t. 10) nenustatyta, kad kaltinamajam buvo iš anksto pranešta apie galimybę būti nuteistam pagal kitą BK straipsnį, nors ir numatantį lengvesnį nusikaltimą. Be to, teismas nuosprendyje motyvavo, jog faktinės aplinkybės nesiskiria nuo kaltinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nusikaltimo, už kurį nuteisė T. A., aplinkybės nesiskiria nuo kaltinamojoje išvadoje išdėstytų. Skiriasi ir nusikaltimų subjektą apibūdinantys požymiai (kaltintas kaip asmuo, iššvaistęs jam patikėtą ir esantį jo žinioje turtą ,,tikslu įvykdyti turto pagrobimą“, o nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba kaip prilygintas valstybės tarnautojui asmuo), ir nusikalstamos veikos padariniai (kaltintas iššvaistęs turtą stambiu mastu, o nuteistas, jog piktnaudžiavo tarnyba ir dėl to įmonė patyrė didelės žalos). T. A. kaltintas nusikaltimu nuosavybei, o nuteistas už nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Šie nusikaltimai išdėstyti skirtinguose BK skyriuose, skiriasi jų objektas, o tai irgi rodo jų skirtingumą.

Toks T. A. veikos perkvalifikavimas pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei teisę į gynybą, numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose, bei Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Pažeistas ir Europos žmogaus teisių teismo nuostatomis paremtas BPK 44 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu, būtent, jo 7 dalis. Perkvalifikavus veiką, atimta apelianto teisė gintis nuo teisiamajame posėdyje nenagrinėto kaltinimo. Jis negalėjo gintis, kad pagal pareigas yra prilyginamas valstybės tarnautojui. Teismas nenurodė, pagal kokią 2000 m. BK 230 straipsnio redakciją ir požymį jis prilygintas valstybės tarnautojui.

Išdėstyti motyvai rodo pirmosios instancijos teismą pažeidus BPK nuostatas, reglamentuojančias veikos perkvalifikavimą.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, jog teismas peržengė kaltinimo ribas konstatuodamas, kad T. A. iš dalies atsakingas už blogą firmos ,,Liteximp“ veiklą ,,Mažeikių naftos“ naudai ir šiuo aspektu už jos finansinius ekonominius rezultatus (nuosprendžio 8 lapas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas peržengė kaltinimo ribas ir pasisakydamas dėl T. A. pareiginių nuostatų 7 punkto 2.6 bei 7 papunkčių pažeidimo (nuosprendžio 3 lapas), tačiau tai bus aptarta vėliau. Dėl 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ir veikos nusikalstamumo

Pripažinęs, kad T. A. veika atitinka 1961 m. BK 321 straipsnį kaip piktnaudžiavimas pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje, ir perkvalifikavęs jo veiką pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas, nors tiesiogiai to neįvardijo, vadovavosi 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad 2000 m. BK 228 straipsnis kiek skirtingai, nei 1961 m. BK 321 straipsnis, apibrėžia šio nusikaltimo subjektą, tačiau skirtumai nėra esminiai: pagal BK 321 straipsnį – tai asmuo, paskirtas ar įgaliotas valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę ar atsakingas už atskiras jos veiklos sritis, veikiantis pagal atskirą įgaliojimą; pagal BK 228 straipsnį – tai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kuris atlieka viešojo administravimo funkcijas ar turi atitinkamus įgalinimus veikti įmonės arba organizacijos vardu.

Teismas padarė išvadą, jog T. A. yra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, subjektas, pasirėmęs 2000 m. BK 230 straipsnio 3 dalyje pateiktu valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvokos išaiškinimu. Tiesa, teismas nenurodė, kokia BK 230 straipsnio 3 dalies redakcija vadovavosi, teigdamas, kad T. A. atitiko visose 2000 m. BK 230 straipsnio redakcijose numatyto subjekto požymius.

Su tokia teismo išvada negalima sutikti. Tam pagrįsti pirmiausia reikia analizuoti, ar T. A. galėjo būti 1961 m. BK 321 straipsnio subjektas.

T. A. pripažintas kaltu, jog, dirbdamas ,,Mažeikių naftos“ Įmonių valdymo skyriaus viršininku, pažeisdamas savo pareiginių nuostatų 7 punkto 2.2 ir 2.5 papunkčius, 2000-08-30 ,,Mažeikių naftai“ ir bendrovei „Liteximp“ nutraukiant 1999-03-30 bendradarbiavimo sutartį Nr. xxx, veikdamas priešingai atstovaujamos įmonės interesams ir savo tarnybos pareigoms, priėmė sąrašą susirašinėjimo bendrais klausimais laiškų kaip darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus ir ant bendrovės „Liteximp“ pateiktų dviejų 2000-08-30 išrašytų sąskaitų faktūrų 2000-08-31 užrašė ,,Darbai atlikti“, tai patvirtino savo parašu. Dėl šių veiksmų visumos ,,Mažeikių nafta“ nepagrįstai pervedė bendrovei „Liteximp“ 641 600 litų ekvivalentą JAV doleriais, patirdama didelės žalos.

Iš jau minėtos BK 321 straipsnio dispozicijos matyti, kad šio nusikaltimo subjektas yra asmuo: 1) paskirtas ar įgaliotas valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę arba 2) atsakingas už atskiras jos veiklos sritis, arba 3) veikiantis pagal atskirą įgaliojimą.

Akivaizdu, jog įmonę valdė jos generalinis direktorius, o T. A. nebuvo paskirtas ar įgaliotas valdyti komercinės, ūkinės ar finansinės įmonės nei pagal pareiginius nuostatus (t. 9, b. l. 168-171), nei pagal atskirą įgaliojimą, todėl pirmasis subjekto požymis plačiau neaptariamas.

T. A. dirbo ,,Mažeikių naftoje“ Įmonių valdymo skyriaus viršininku, taigi buvo atsakingas už tam tikrą įmonės veiklos sritį. Šį aptariamo nusikaltimo subjekto požymį reikia aptarti detaliau.

Pagal jau minėtus pareiginius nuostatus Įmonių valdymo skyriaus viršininko pareigybės tikslas yra organizuoti bendrų ir dukterinių įmonių ūkinės-komercinės veiklos sekimą bei analizę, organizuoti ir koordinuoti šių įmonių valdymo veiklas bei valdymo informacijos surinkimą ir paskirstymą, užtikrinti šių įmonių vystymo bei veiklos gerinimo pasiūlymų rengimą ir jų teikimą įmonės vadovybei.

T. A. pagrindinės pareigos pagal pareiginius nuostatus buvo organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti sau pavaldaus personalo darbą; koordinuoti skyriaus veiklą su įmonės padaliniais ir tarnybomis, užtikrinant savalaikį dokumentų ir informacijos tiekimą skyriaus darbuotojams, vykdantiems darbus jų kompetencijai numatytais klausimais.

Skyriaus darbuotojų kompetencijai numatyti klausimai išvardinti aptariamų pareiginių nuostatų 7 punkto 2.1-2.6 papunkčiuose.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad 7 punkto 2.1-2.6 papunkčiuose numatyti klausimai įeina į T. A. pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikosi kitokios nuomonės.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal pareiginių nuostatų turinio struktūrą akivaizdu, jog tai yra viso skyriaus darbuotojų kompetencijai priskirti klausimai, o T. A. kaip skyriaus viršininkas privalėjo koordinuoti skyriaus veiklą su įmonės padaliniais ir tarnybomis, užtikrindamas savalaikį dokumentų ir informacijos tiekimą skyriaus darbuotojams, vykdantiems darbus pagal 7 punkto 2.1-2.6 papunkčiuose jų kompetencijai numatytus klausimus.

Dėl to nėra pagrindo teigti, kad T. A. pažeidė pareiginių nuostatų 7 punkto 2.2 ir 2.5 papunkčius, nevykdydamas juose išdėstytų įpareigojimų, kadangi šiuose ir kituose smulkiai išskaidytuose papunkčiuose numatyti klausimai priskirti ne asmeniškai T. A., bet viso skyriaus kompetencijai, o T. A. asmeninės pareigos šiais klausimais išvardintos 7 punkto 2 papunktyje iki jo išskaidymo į smulkesnius papunkčius.

Be to, iš kaltinimo neaišku, ko konkrečiai, numatyto pareiginių nuostatų 7 punkto 2.2 ir 2.5 papunkčiuose, apeliantas nevykdė ir koks yra priežastinis ryšys tarp tokio nevykdymo bei bendradarbiavimo sutarties nutraukimo.

Iš pareiginių nuostatų matyti, jog T. A. vadovavo skyriui, kuris turėjo analizuoti bendrų ir dukterinių įmonių veiklą, jų finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, veiklos perspektyvas, o atlikus analizę koreguoti šių įmonių veiklos planus dalyvaujant įmonių valdymo darbe, neleisti priimti Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisiniams aktams prieštaraujančių sprendimų, etc.

Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ir pirmosios instancijos teisme perskaitytų ,,Mažeikių naftos“ laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigas A. S. parodymų (t. 9, b. l. 104-106) akivaizdu, kad už dukterines bendroves, šią veiklos sritį, pagal savo pareigas buvo atsakingas generalinio direktoriaus pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai V. M.

Taigi būtent V. M. buvo kompetentingas spręsti visus esminius klausimus, susijusius su dukterinėmis bendrovėmis, o Įmonių valdymo skyrius bei jo viršininkas T. A. turėjo konkrečiomis ribomis apibrėžtą kompetenciją.

Beje, teismas nuosprendyje iškreipė aptariamų liudytojo A. S. parodymų esmę.

Liudytojas, kalbėdamas apie 2000-08-30 susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo bei priedą Nr. 1 prie šio susitarimo (t. 9, b. l. 100-101, 97-99, 108-110), parodė, jog visi klausimai, susiję su verslu, paprastai prieš tai turi būti suderinami su už atitinkamą sritį atsakingu vadovu ir tik esant jo vizai liudytojas pasirašo sandorį, sutartį ar kitą dokumentą. Liudytojas A. S. pats pasirūpino tuo metu ,,Mažeikių naftoje“ nebuvusio V. M. parašu ant priedo Nr. 1 ir tik po to jį pasirašė. V. M. parašas buvo reikalingas, nes jis pagal savo pareigas buvo atsakingas už dukterines bendroves.

Iš šių parodymų akivaizdu, kad, jei T. A. būtų atsakingas už aptariamų dokumentų vykdymą, jo kaip skyriaus vadovo parašas ant jų turėtų būti, tačiau taip nėra, vadovybė neprašė jų vizuoti.

Kita vertus, jei V. M., dar būdamas įmonėje, nebūtų susipažinęs su T. A. jam perduotais dokumentais, nebūtų priedo Nr. 1 vizavęs, nes tokias pareigas užimantis asmuo neabejotinai suvokia savo parašo reikšmę.

Iš teismo nuosprendyje išdėstytų liudytojo A. S. parodymų, nutylėjus V. M. vaidmenį pasirašant aptariamą dokumentą, susidaro klaidingas įspūdis, jog asmuo, atsakingas už dokumento teisingumą ir jį perdavęs pasirašyti ėjusiam generalinio direktoriaus pareigas A. S., buvo T. A., nors liudytojas to nesakė. To neparodė ir pats nuteistasis, bet nuosprendyje įrašyta: ,,T. A. neneigia perdavęs tokius dokumentus“.

T. A. nebuvus atsakingą nei už bendradarbiavimo sutarties su bendrove „Liteximp“ vykdymą, nei už jos nutraukimą rodo ir tokia teisiškai reikšminga aplinkybė, kad, be šiuos dokumentus pasirašiusių asmenų, ant bendradarbiavimo sutarties (t. 1, b. l. 98-103) yra komercijos direktoriaus W. P. ir Juridinio skyriaus viršininko G. R. parašai, ant susitarimo dėl šios sutarties nutraukimo – G. R. parašas, ant priedo Nr. 1 prie šio susitarimo – generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikai, planavimui ir logistikai V. M. bei finansų direktorės V. P. parašai, tačiau niekur nėra Įmonių valdymo skyriaus viršininko T. A. parašo.

Ant eksporto PVM sąskaitų faktūrų Nr. 5/2000 ir 6/2000 (t. 9, b. l. 91, 93, 94, 96) T. A. pasirašė finansų direktorės V. P. prašomas, nors ji pati teisme patvirtino, jog joks norminis aktas ar nustatyta vidaus tvarka to nereglamentavo ir jo parašo galbūt nereikėjo.

Toliau aptardama Įmonių valdymo skyriaus viršininko T. A. pareiginius nuostatus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuostatai yra apibendrinantis dokumentas, kuris negali būti vykdomas ,,aklai“. Akivaizdu, jog ,,Mažeikių naftos“ Įmonių valdymo skyriaus bet kuris darbuotojas, įskaitant skyriaus viršininką, neįeidamas į konkrečios bendros ar dukterinės įmonės valdymo organo sudėtį, negali koreguoti tokios įmonės veiklos planų (nes nedalyvauja jos valdymo darbe) ir neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kt. teisiniams aktams (Įmonių valdymo skyriaus viršininko pareiginių nuostatų 7 punkto 2.5 papunktis).

Šiuo konkrečiu atveju negalima neatkreipti dėmesio, kad bendrovė „Liteximp“ veikė Lenkijos teritorijoje pagal Lenkijos įstatymus, į jos stebėtojų tarybą neįėjo nei T. A., nei bet kuris kitas Įmonių valdymo skyriaus darbuotojas, o valdybą, kurios kompetencijai priklauso visa bendrovės veikla, sudarė vienas asmuo – valdybos pirmininkas J. M.

Aptariama aplinkybė įrodo, jog ne kiekvienas pareiginių nuostatų punkto papunktis gali būti pritaikytas, kalbant apie konkrečią bendrą įmonę, šiuo atveju bendrovę „Liteximp“, nes nėra teisinių svertų jį įgyvendinti. Dėl to nelogiška, pasiremiant Įmonių valdymo skyriaus viršininko pareiginių nuostatų 7 punkto 2.5 papunkčiu, T. A. kaltinti pažeidus pareigą neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir pan.

Iš kaltinimo turinio formuluotės seka, kad T. A. buvo atsakingas už 1999-03-30 ,,Mažeikių naftos“ bendradarbiavimo sutarties su bendrove „Liteximp“ vykdymą ir šios sutarties nutraukimą sudarant naują sandorį, kuriame išspręstos visos ankstesnio sandorio nutraukimo pasekmės.

,,Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus E. S. (E. S.) rašto duomenys (t. 1, b. l. 61-63) patvirtina, jog šioje bendrovėje nebuvo paskirtas asmuo, atsakingas už kontaktus su bendrove „Liteximp“.

Taigi T. A. nebuvo atsakingas už šios sutarties vykdymą.

Aptariamuose T. A. pareiginiuose nuostatuose nėra nė užuominos, kad jis gali veikti ,,Mažeikių naftos“ vardu ir sudaryti kokius nors sandorius. Bendrovės įstatuose nurodyta, jog įmonės vardu sandorius sudarinėja administracijos vadovas.

Tokia sandorių sudarymo teisė įmonės vadovui numatyta aptariamos veikos metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo (1998-03-19 įstatymo redakcija) 29 straipsnio 10 dalyje.

Bylos duomenys įrodo, kad jau minėtą 2000-08-30 susitarimą su bendrove „Liteximp“ dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ,,Mažeikių naftos“ vardu pasirašė laikinai einantis generalinio direktoriaus pareigas A. S.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi T. A. nebuvo atsakingas ir už bendradarbiavimo sutarties nutraukimą, juo labiau kad nepaneigti jo parodymai, jog susitarimas dėl sutarties nutraukimo buvo rengiamas ne Įmonių valdymo skyriuje.

Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įmonių valdymo skyriaus viršininkas T. A. pagal savo pareiginius nuostatus buvo atsakingas už skyriaus veiklą, susijusią su bendrųjų ir dukterinių įmonių valdymu, tačiau nebuvo atsakingas už kaltinime nurodytą veiklos sritį, t. y. ,,Mažeikių naftos“ bendradarbiavimo sutarties su bendrove ,,Liteximp“ vykdymą bei jos nutraukimą.

Nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog T. A. nebuvo 1961 m. BK 321 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas pagal požymį ,,asmuo, atsakingas už atskiras įmonės veiklos sritis“.

Jis nebuvo BK 321 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas ir pagal trečią požymį kaip ,,asmuo, veikiantis pagal atskirą įgaliojimą“.

Teisėjų kolegija šiam teiginiui patvirtinti pateikia toliau dėstomus argumentus.

Bylos duomenys įrodo (t. 9, b. l. 178-179), kad T. A. turėjo įgaliojimą dalyvauti 2000-08-25 vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, atstovauti ,,Mažeikių naftos“ turimiems 33 procentams akcijų bendrovės ,,Liteximp” įstatiniame kapitale ir balsuoti visais susirinkimo darbotvarkės klausimais įgaliojime nurodytu būdu.

Ketvirtu darbovietės klausimu, dėl kurio turinio T. A. pareikštas kaltinimas, jis buvo įpareigotas:

4.1. Pritarti bendrovės valdybos siūlymui padengti bendrovės patirtas steigėjų atstovavimo išlaidas, kurių maksimalūs dydžiai buvo nustatyti bendrovės akcininkų tvirtinamuose biudžetuose, sutinkant apmokėti bendrovės patirtas sąnaudas suteikiant AB ,,Mažeikių nafta“ atstovavimo paslaugas.

4.2. Įpareigoti bendrovės valdybą suderinti galutinę padengiamų atstovavimo išlaidų sumą su AB ,,Mažeikių nafta“ atstovais, atliksiančiais sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą, iki 2000-09-01.

Šiame įgaliojime buvo ,,Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus F. H. nurodymas T. A. pritarti siūlymui padengti bendrovės patirtas steigėjų atstovavimo išlaidas, sutinkant apmokėti bendrovės patirtas sąnaudas suteikiant ,,Mažeikių naftai“ atstovavimo paslaugas, ir įpareigoti bendrovės (,,Liteximp“) valdybą suderinti galutinę padengiamų atstovavimo išlaidų sumą su ,,Mažeikių naftos“ atstovais, atliksiančiais sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą.

Taigi iš įgaliojimo turinio akivaizdu, jog T. A. negalėjo susirinkime nepritarti siūlymui padengti bendrovės patirtų steigėjų atstovavimo išlaidų, o padengiamų išlaidų suma vėliau turėjo būti suderinta ne su konkretiems veiksmams atlikti turinčiu įgaliojimą T. A. (priešingi teiginiai skundžiamame nuosprendyje tėra nepagrįsti įrodymais spėjimai), bet su ,,Mažeikių naftos“ neįvardytais atstovais, peržiūrėsiančiais sąnaudas patvirtinančius bendrovės dokumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Kita vertus, įgaliojimo turinys ketvirtu darbotvarkės klausimu rodo, kad ne kas kitas, o ,,Mažeikių naftos“ vadovybė jau 2000-08-25, t. y. įgaliojimo išdavimo dieną, buvo nusprendusi sutikti apmokėti bendrovės ,,Liteximp“ patirtas ,,Mažeikių naftos“ atstovavimo išlaidas, kurių maksimalūs dydžiai buvo nustatyti dar anksčiau, o konkretūs dydžiai bus suderinti su ,,Mažeikių naftos“ atstovais nenurodant, jog tai bus T. A. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad toks aukščiausių abiejų įmonių vadovų susitarimas galėjo būti.

Taigi teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog T. A. turėjo pareigą atlikti sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą.

Iš liudytojo J. M. parodymų teismuose matyti, kad jis visus turimus darbų atlikimą pateisinančius dokumentus pateikė ,,Mažeikių naftos“ Įmonių valdymo skyriui, kadangi šio skyriaus viršininką, kaip dalyvaudavusį akcininkų susirinkimuose pagal įgaliojimus, laikė kontaktiniu asmeniu tarp jo vadovaujamos bendrovės ,,Liteximp“ ir ,,Mažeikių naftos“. Tačiau nepaneigti T. A. parodymai, jog jis tuos dokumentus pateikė savo vadovui V. M., kadangi dėl sutarties nutraukimo buvo sprendžiama aukštesniu nei jo pareigybių lygmeniu. Tai, kad sutarties nutraukimu rūpinosi ne T. A., o įmonės aukščiausi vadovai, teisme patvirtino ir liudytojas J. M., ir liudytoja V. P. Ikiteisminio tyrimo metu duoti bei pirmosios instancijos teisme perskaityti jau minėti ,,Mažeikių naftos“ laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigas A. S. parodymai patvirtina, jog visa apimtimi už dukterines bendroves pagal savo pareigas buvo atsakingas generalinio direktoriaus pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai V. M.

Tai, kad bendrovės ,,Liteximp“ valdybos pirmininkas laikė T. A. tik kontaktiniu asmeniu tarp bendrovės ir ,,Mažeikių naftos“, rodo jo raštas T. A. (t. 1, b. l. 117-118), kuriame jis per T. A. prašo ,,Mažeikių naftos“ vadovybės leidimo pasirašyti sutartį dėl sandėlių nuomos, komandiruoti specialistą nuolatiniam darbui marketingo ir pardavimo srityje (tai nėra T. A. vadovaujamo skyriaus veiklos sritis), prašo komercijos direktoriaus suformuoti bendrovei užduotis konkrečiai veiklai (tai irgi nesusiję su T. A. kompetencija).

Taip pat akivaizdu, jog aptariamas įgaliojimas buvo vienkartinis, skirtas tik dalyvauti 2000-08-25 vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, jame atstovauti ,,Mažeikių naftos“ turimoms akcijoms ir nurodytu būdu balsuoti. Įgaliojimo ir suteiktų įgalinimų T. A. vienkartiškumą patvirtina kitas byloje esantis jam išduotas įgaliojimas dalyvauti ankstesniame akcininkų susirinkime taip pat su konkrečiais nurodymais (t. 9, b. l. 175-177). Taigi įgaliojimas pasibaigė, pasibaigus akcininkų susirinkimui ir jame balsavus.

Iš aptartų argumentų daroma išvada, kad T. A. neturėjo atskiro įgaliojimo atlikti sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą, savarankiškai derėtis dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo, pasirašyti atliktų darbų priėmimo aktą ir pan., t. y. pagal turimą įgaliojimą jis nebuvo atsakingas nei už bendradarbiavimo sutarties vykdymą, nei už jos nutraukimą.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytoja V. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog bendradarbiavimo sutarties nutraukimu rūpinosi bendrovės aukščiausi vadovai.

Išanalizavus visus 1961 m. BK 321 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjekto požymius nekyla abejonių, kad T. A. nėra šio nusikaltimo subjektas, o nesant subjekto, t. y. bent vieno nusikaltimo sudėties elemento, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Dėl to netikslinga analizuoti kitų šio nusikaltimo sudėties elementų.

Prieš įvertinant 2000 m. BK 230 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismui T. A. veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, būtina aptarti, kaip piktnaudžiavimo tarnyba subjektas T. A. inkriminuotos veikos padarymo metu, t. y. 2000 m. rugpjūčio mėnesį, buvo traktuojamas pagal 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą (BK 285, 290 straipsniai).

Aptariamu laikotarpiu galiojo 1961 m. BK 285 straipsnio 1998-02-03 įstatymo redakcija ir BK 290 straipsnio 1998-02-03 įstatymo redakcija su 1999-07-01 pakeitimu.

Žemesnės instancijos teismas

BK 290 straipsnyje (1998-02-03 įstatymo redakcija su 1999-07-01 pakeitimu) pateiktas sąvokų išaiškinimas: pagal šį kodeksą valstybės tarnautojas yra asmuo, kuris atlieka tam tikras pareigas (išskyrus ūkines-technines funkcijas) įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ir kuriam atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, tačiau neturi valstybės pareigūno įgaliojimų; valstybės pareigūnas yra asmuo, kuris dirbdamas valstybės valdžios, valdymo, savivaldos, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose vykdo valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgalinimus.

Iš pateikto sąvokų išaiškinimo teksto akivaizdu, jog pagal 1961 m. BK 290 straipsnį, galiojusį aptariamu laikotarpiu, T. A., dirbęs akcinėje bendrovėje ir gavęs atlyginimą ne iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, nebuvo tarnybinių nusikaltimų subjektas.

Dėl to T. A. veika negali būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 285 straipsnio 1 dalį ir, atitinkamai, vadovaujantis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, perkvalifikuota į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį.

BK 290 straipsnio vėlesnė (2002-01-25) įstatymo redakcija, kuri praktiškai nukopijuota nuo priimto, bet dar negaliojančio 2000 m. Baudžiamojo kodekso, jo 230 straipsnio, išplėtė tarnybinių nusikaltimų subjektų ratą ir tuo blogino asmenų teisinę padėtį, todėl T. A. taip pat negalėjo būti taikoma.

Kita vertus, būtina išanalizuoti, tą pirmosios instancijos teismas ir padarė, tiesa, neišsamiai, kas gali būti tarnybinio nusikaltimo subjektas pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą. Sprendimas dėl naujojo Baudžiamojo kodekso taikymo daro esminę įtaką ne tik T. A. padarytos veikos baudžiamumui, bet ir padarytos veikos nusikalstamumui. Dėl minėto teisės normų analizės neišsamumo, neįvertinęs BK 230 straipsnio 3 dalies skirtingų įstatymo redakcijų skirtumo, teismas padarė neteisingą išvadą, kad T. A. yra nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

2000 m. BK 230 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos akivaizdžiai negali būti pritaikytos akcinėje bendrovėje dirbusiam T. A., todėl plačiau neaptarinėjamos.

2000 m. BK 230 straipsnio 3 dalis (2000-09-26 įstatymo redakcija) numatė, jog valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus viešojo administravimo įgaliojimus, ar teikia viešąsias paslaugas, išskyrus ūkines ar technines funkcijas atliekantį asmenį.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad T. A., būdamas Įmonių valdymo skyriaus viršininkas, pagal savo tarnybos pareiginę instrukciją atliko tam tikras viešojo administravimo funkcijas, kurias apibrėžia Viešojo administravimo įstatymas, konkrečiai, šio įstatymo 3 straipsnio 8 punktas. Teismo nuomone, T. A. atliko ne tik tam tikrą vidinį administravimą (tai veikla, kuria užtikrinamas organizacijos ar jos tam tikros struktūros, padalinio, jos išteklių ir pan. funkcionavimas, valdymas, tvarkymas, įgyvendinant teisės aktus), bet ir tam tikrą išorinį administravimą, koordinuojant išorinius ryšius su kitomis įmonėmis bei firmomis. Teismas tai tiesiogiai susiejo su T. A. funkcijomis, koordinuojant sutarties su bendrove „Liteximp“ nutraukimą.

Su tokiomis teismo išvadomis negalima sutikti.

Viešojo administravimo įstatymo, galiojusio aptariamos veikos metu (1999-06-17 įstatymo redakcija), 3 straipsnio 1 punktas apibrėžia, jog viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

Taigi įstatymas viešąjį administravimą pirmiausia sieja su valstybės ir vietos savivaldos institucijų veikla neneigdamas, kad viešojo administravimo funkcijas gali turėti ir kitos institucijos.

Aptariamo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas viešojo administravimo subjektais pripažįsta institucijas, įstaigas, tarnybas, valstybės tarnautojus (pareigūnus), turinčius įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinančius vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas.

Šio įstatymo 3 straipsnio 8 punkte nurodyta, jog viešojo administravimo sistemą sudaro:

1) valstybinio administravimo subjektai,2) savivaldybių administravimo subjektai,

3) kiti administravimo subjektai. Visiems šiems subjektams įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.

Minėto įstatymo 3 straipsnio 13 punkte konkretizuota, kad kiti viešojo administravimo subjektai – viešosios įstaigos bei ne vyriausybinės organizacijos, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

Šio įstatymo 3 straipsnio 14 punkte apibrėžta, jog viešojo administravimo įstaiga – viešojo administravimo institucija, veikianti tam tikrų įstaigų (biudžetinių, viešųjų ir kt.) įstatymų pagrindu.

Išdėstytos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos leidžia neabejotinai teigti, kad kitiems administravimo subjektams, prie kurių pirmosios instancijos teismas priskyrė T. A., viešojo administravimo įgaliojimus suteikia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Kalbant apie privačias įmones, kokia yra AB ,,Mažeikių nafta“, kaip viešojo administravimo subjektus svarbu išsiaiškinti, ar įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai joms suteikia tokius įgaliojimus.

Be to, aiškinantis viešojo administravimo sampratą, turi reikšmės tai, jog Viešojo administravimo įstatymas greta viešojo administravimo išskiria vidaus administravimą. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktas vidaus administravimą apibūdina kaip administravimo veiklą, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių valdymas ir naudojimas, raštvedybos tvarkymas), kad jos galėtų tinkamai vykdyti joms priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 punktą vidaus administravimo tikslas yra užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai. 11 straipsnio 2 punktas nusako vidaus administravimo turinį – jį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais.

Tinkamam įstatymo taikymui ne mažiau svarbus termino ,,viešasis administravimas“ gramatinis-loginis aiškinimas. Terminas ,,administruoti“ reiškia valdyti, prižiūrėti, kontroliuoti, tvarkyti tam tikras gyvenimo sritis. Administravimas susijęs su privalomų nurodymų davimu tarnyboje pavaldiems ar nepavaldiems asmenims, tokių asmenų kontrole.

Įsidėmėtina, kad formuluodamas valstybės tarnautojo požymius 2000 m. BK 230 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nevartoja termino ,,viešojo administravimo įgaliojimai“, nors šie įgaliojimai daugiausia liečia valstybės tarnautojus. Čia vartojami terminai ,,administraciniai įgaliojimai“ ir ,,valdžios atstovo funkcijos“. Šiais terminais įstatymų leidėjas įvardija ir vidinio, ir viešojo administravimo sritis.

Doktrininis įstatymo aiškinimas bei teismų praktika terminą ,,administraciniai įgaliojimai“ sieja su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, vieno valstybės tarnautojo teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdyti nurodymus.

Terminu ,,valdžios atstovo funkcijos“ įvardyti viešojo administravimo įgaliojimai, kurių esmė – galimybė duoti privalomus nurodymus tarnyboje nepavaldiems asmenims.

Atkreipiamas dėmesys, jog apibrėždamas ,,valstybės tarnautojui prilyginamą asmenį“ įstatymų leidėjas vartoja kitą terminiją, apsiribojančią vienu terminu – ,,viešojo administravimo įgaliojimai“. Pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatų gramatinį-loginį aiškinimą terminas ,,viešojo administravimo įgaliojimai“ gali būti susijęs tik su išoriniu administravimu. Šia prasme jis labiau atitinka valstybės tarnautojo požymį ,,valdžios atstovo funkcijos“.

Išorinio arba viešojo administravimo funkcijas atlieka ir kai kurios nevalstybinės ar privačios įmonės, pvz. valstybė kai kurioms iš jų suteikia teisę atlikti transporto priemonių techninę apžiūrą, tvarkyti nuodingas atliekas, išrašyti receptus ir pan. Tokios institucijos vykdo viešąjį administravimą, o jose dirbantys asmenys turi viešojo administravimo įgaliojimus. Be to, viešojo administravimo įgaliojimus turi ir asmenys, užsiimantys profesine veikla (gydytojai, notarai).

Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai T. A. kaip ,,Mažeikių naftos“ Įmonių valdymo skyriaus viršininkui suteikė viešojo administravimo įgaliojimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nei tokių įstatymų, nei jų pagrindu priimtų kitų teisės aktų nėra ne tik taikytinų T. A., bet ir visai ,,Mažeikių naftai“.

Iš jau minėtų byloje esančių Įmonių valdymo skyriaus viršininko pareiginių nuostatų matyti, kad T. A. kaip Įmonių valdymo skyriaus viršininkas turėjo pavaldžių asmenų ir vidinio administravimo įgaliojimų: organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja sau pavaldaus personalo darbą, skiria darbuotojams vienkartines užduotis ir kt., tačiau nuostatuose nėra nė vieno punkto, liečiančio išorinį ar viešąjį administravimą, t. y. įgaliojimus valdyti, prižiūrėti, tvarkyti, kontroliuoti kai kurias viešo gyvenimo sritis, įgyvendinti teisės aktus.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas T. A. pareiginius nuostatus, ypač jo 7 punkto 2 papunktį, išoriniam administravimui prilygino išorinių ryšių koordinavimą su kitomis įmonėmis ir firmomis, šiuo konkrečiu atveju su bendrove ,,Liteximp“, o tai yra teisiškai nepagrįsta, nes neatitinka šiame nuosprendyje išdėstytos viešojo administravimo sampratos.

T. A. vykdomos funkcijos neatitinka ir įstatyme minimo ,,viešosios paslaugos teikimo“ termino.

Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 20 punktą viešoji paslauga – tai valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.

Įstatyme nepaminėta T. A. atliekama veikla kaip viena iš viešųjų paslaugų rūšių, o ,,Mažeikių nafta“ nėra valstybės ar savivaldybės įsteigta speciali įstaiga, teikianti gyventojams įstatymų numatytas paslaugas.

2000 m. BK 230 straipsnio 3 dalis (2004-07-05 įstatymo redakcija) numato, jog valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas.

Toks valstybės tarnautojui prilyginamo asmens apibrėžimas, jį lyginant su 2000-09-26 įstatymo redakcija, išplėtė aptariamų asmenų ratą, dėl to remiantis 2000 m. BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis kaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį neturi grįžtamosios galios ir toliau nesvarstomas.

Taigi T. A. negali patekti į tarnybinių nusikaltimų subjektų ratą pagal 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą. Beje, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tą pripažino ir prokuroras.

Daroma analogiška išvada, kokia jau padaryta aptariant galimybę T. A. veiką kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 321 straipsnį: nesant subjekto, t. y. bent vieno nusikaltimo sudėties elemento, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu.

Dėl išdėstytų argumentų T. A. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis: T. A. išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroro prašymas apeliacinės instancijos teisme T. A. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal 1961 m. BK 321¹ straipsnį nesvarstomas, nes byla nagrinėjama pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą, o vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kita vertus, BK 321¹ straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas yra analogiškas, kaip ir BK 321 straipsnio, o dėl jo apeliacinės instancijos teismas šiame nuosprendyje jau pasisakė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą ir priimant išteisinamąjį nuosprendį, netikslinga išsamiai analizuoti šiame nuosprendyje nepaminėtų apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. A. nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektas, dėl to jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, o tai reiškia, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos. Tokiu atveju naujame nuosprendyje dar neaptarti apeliacinio skundo argumentai netenka reikšmės.

Nežiūrint į tai, teisėjų kolegija trumpai apžvelgia ir įvertina kitus svarbiausius apeliacinio skundo argumentus, kad nepažeistų BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Atkreipiamas dėmesys, jog teismas nuosprendyje tiesiog išdėstė teiginį T. A. neanalizavus bendrų bei dukterinių įmonių veiklos ir pan., visiškai to neargumentavęs bei nepagrindęs bylos duomenimis. Nuteistasis tvirtino, kad jo vadovaujamas skyrius periodiškai atlikdavo bendrovės ,,Liteximp“ veiklos analizę, o jos rezultatus teikė ,,Mažeikių naftos“ vadovams. Toks apelianto teiginys byloje nepaneigtas.

Pareiginių nuostatų 7 punkto 7 papunktyje įvardyta T. A. kaip Įmonių valdymo skyriaus viršininko pareiga atsakyti už tinkamą ir savalaikį skyriaus veiklos funkcijų vykdymą. Teismas nepagrindė įrodymais, jog apeliantas nevykdė tokios savo pareigos.

Kita vertus, apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad apeliantas nebuvo kaltinamas pažeidęs šį papunktį ir pirmosios instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas.

Tas pat pasakytina dėl pareiginių nuostatų 7 punkto 2.6 papunkčio: teismas, peržengdamas kaltinimo ribas, nuosprendyje teigia T. A. nevykdžius šio papunkčio (beje, jame nurodyta skyriaus kompetencijai priskiriama funkcija) – įgyvendinti įmonės vadovybės priimtus sprendimus, reguliuojančius bendrų ir dukterinių įmonių ūkinę-finansinę veiklą – neišdėstęs tokio teiginio motyvų.

Teismas, argumentuodamas T. A. kaltę ir padarytą didelę žalą ,,Mažeikių naftai“, jam užrašius ant bendrovės ,,Liteximp“ pateiktų dviejų sąskaitų faktūrų ,,Darbai atlikti“ ir Lietuvos įmonei apmokėjus šias sąskaitas, nurodė T. A. aiškiai žinojus, jog Lenkijos įmonė jokių raštiškų užsakymų negavo ir darbų neatliko, nors pagal 1999-03-30 bendradarbiavimo sutarties Nr. xxx antrąjį paragrafą pavedimai turėjo būti duodami raštu. Apeliantas neigė savo kaltę, ir teismas rėmėsi parodymais, duotais jį apklausiant kaip liudytoją.

Tokiais veiksmais teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo principą, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Šiuo atveju duomenys gauti, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Be to, T. A. apklausiant kaip liudytoją ir jo parodymus apie susitarimų su bendrove ,,Liteximp“ pobūdį panaudojant prieš jį patį, pažeista BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą. Be abejo, tuo pažeistos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios draudimą versti duoti parodymus prieš save. Taigi teismas nuosprendyje negalėjo remtis T. A. parodymais, duotais jį apklausiant kaip liudytoją.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ,,Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus E. S. pateikta informacija (t. 1, b. l. 61-63), kad raštiški pavedimai nebuvo forminami, tačiau užsakymus ir/arba įvairius paklausimus bendrovės vadovybė teikė žodžiu.

Liudytojas V. P., ,,Mažeikių naftos“ marketingo direktorius, teisme patvirtino, jog telefonu prašydavo atlikti darbus, tyrimus.

Galima sutikti, kad toks pavedimų davimas neatitiko 1999-03-30 bendradarbiavimo sutarties Nr. xxx antrame paragrafe sutartos pavedimų davimo tvarkos, tačiau negalima neįvertinti, jog ši sutartis – civilinis sandoris, kuriam ginčo atveju galioja Lenkijos civilinėje teisėje įtvirtintos taisyklės (sutarties 19, 20 paragrafai). Nė viena iš sutarties šalių neneigė žodinių pavedimų ir jų neginčijo, bendrovė ,,Liteximp“ juos vykdė, nė viena sutarties šalis nesikreipė į Lenkijos viešąjį teismą, esantį bendrovės ,,Liteximp“ rezidencijos vietoje. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad bendrovė ,,Liteximp“ neatliko darbų, už kuriuos, pagal T. A. pateiktą kaltinimą, dėl jo kaltės ,,Mažeikių nafta“ nepagrįstai sumokėjo, ir T. A. tam sąmoningai neužkirto kelio.

Beje, skundžiamame nuosprendyje teismas remiasi bendradarbiavimo sutarties devintu paragrafu nurodydamas, jog jame išvardinti eiliniai, kasdieniai, iš pačios bendrovės ,,Liteximp“ veiklos pobūdžio išplaukiantys darbai. Iš to seka, kad už juos papildomai neturi būti apmokama.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal bendradarbiavimo sutarties Nr. xxx pirmą paragrafą bendrovė ,,Liteximp“ buvo ,,Mažeikių naftos“ gaminamų naftos produktų generalinis importuotojas ir distributorius Lenkijos Respublikos teritorijoje. Taigi sutarties devintame paragrafe išvardinti darbai nėra bendrovės ,,Liteximp“ pagrindinė funkcija (kaip, beje, ir ,,Mažeikių naftos“ įsipareigojimas, numatytas sutarties aštuntame paragrafe).

Kita vertus, priede Nr. 1 prie 2000-08-30 susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo surašyti visai ne tokio pobūdžio darbai, kurie nurodyti bendradarbiavimo sutarties Nr. xxx devintame paragrafe. Bylos duomenys įrodo, kad bendrovė ,,Liteximp“ atliko Lenkijos rinkos tyrimus, sudarinėjo verslo planus, rengė pranešimus spaudai ir pan. (t. 2, b. l. 194-200, 207-212, 215-216; t. 3, b. l. 107-111, 115 ir kt.). Tai nėra tiesioginė produkto importuotojo pareiga, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog už papildomus darbus neturėjo būti sumokėta, o T. A., žinodamas, kad jokie papildomi darbai neatlikti, ant eksporto PVM sąskaitų faktūrų Nr. 5/2000 ir 6/2000 nurodė priešingai, sąmoningai leidęs galimoms nepalankioms pasekmėms ,,Mažeikių naftai“ kilti.

Skundžiamame nuosprendyje teigiama (7 lapas), pasiremiant liudytojo J. M. parodymais, jog bendrovės ,,Liteximp“ naftos padalinys dirbo nuostolingai, nepavyko parduoti nė vienos tonos ,,Mažeikių naftos“ produkcijos. Teismas padarė išvadą, kad bendrovė ,,Liteximp“ nedavė jokios apčiuopiamos naudos ,,Mažeikių naftai“.

Negalima nepastebėti, jog teismas iškraipė liudytojo J. M. parodymų esmę: nepavyko parduoti nė kiek produkcijos ne todėl, kad bendrovės ,,Liteximp“ naftos padalinys blogai dirbo (priešingai, buvo parengta daug įvairių sutarčių projektų – t. 4, b. l. 140-143, 147-149 ir kt.), bet todėl, kad pati ,,Mažeikių nafta“ nedavė distributoriui realizuoti nė vienos tonos savo produkcijos.

Tokį ,,Mažeikių naftos“ elgesį iš dalies paaiškina jau minėtas generalinio direktoriaus E. S. raštas – keitėsi ,,Mažeikių naftos“ pagamintos produkcijos pardavimo Lenkijos Respublikoje strategija, t. y. bendrovė norėjo pardavinėti savo produkciją tiesiogiai, be tarpininko.

Viena vertus, tai daro suprantama aplinkybę, kodėl ,,Mažeikių nafta“ norėjo nutraukti bendradarbiavimo sutartį su bendrove ,,Liteximp“. Kita vertus, tai paaiškina, kodėl eksporto PVM sąskaitos faktūros Nr. 5/2000 ir 6/2000 už atliktus darbus pateiktos apmokėti tik 2000-08-30: bendradarbiavimo sutarties Nr. xxx šešioliktame paragrafe nurodyta, jog ,,sutarties nutraukimo atveju pusės privalo įvykdyti pilną abipusį atsiskaitymą pagal šią sutartį“, o pačioje sutartyje nenumatyta, kokiu periodiškumu bus atsiskaitoma už papildomai atliktus darbus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo, kad ribotos atsakomybės bendrovė, o ,,Liteximp“ būtent tokia bendrovė buvo, už savo prievoles atsako tik savo turtu. Teismas, pasirėmęs liudytojo J. M. parodymais, padarė išvadą, jog bendrovė dirbo nuostolingai ir ,,Mažeikių nafta“ faktiškai atlygino bendrovės ,,Liteximp“ patirtus nuostolius, nors pastarosios steigimo sutartyje (t. 1, b. l. 87-92) nenumatyta, kad steigėjai juos turi atlyginti.

Tokia teismo išvada pagrįsta nevisapusiškai ištirtais bylos duomenimis ir laikoma prielaida.

Liudytojas J. M., bendrovės ,,Liteximp“ valdybos pirmininkas, teisme iš tiesų parodė, jog bendrovė turėjo pati išsilaikyti iš ūkinės veiklos, tačiau naftos padalinys dirbo nuostolingai, nes ,,Mažeikių nafta“ nedavė nė vienos tonos produkcijos. Dėl to bendrovė realiai pajamas gaudavo iš bendradarbiavimo su ,,Achema“ ir ,,Alytaus tekstile“, tomis lėšomis buvo dengiamos ir naftos padalinio išlaidos.

Tokie liudytojo J. M. parodymai leidžia teigti, kad ,,Mažeikių nafta“ akivaizdžiai prisidėjo prie bendrovės patiriamų nuostolių, tačiau tai, jog eksporto PVM sąskaitose faktūrose Nr. 5/2000 ir 6/2000 nurodytos sumos reiškė ne atstovavimo išlaidų, bet bendrovės nuostolių atlyginimą, tėra neįrodyta prielaida, kurią pagrįsti patikimais duomenimis turėjo ikiteisminio tyrimo institucija ir prokuroras, o įrodyti – teismas.

Teisėjų kolegija nevertina, ar priede Nr. 1 prie susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo nurodytos darbų atlikimo išlaidos yra realios, nes šiuo konkrečiu atveju sprendžiant T. A. kaltės klausimą dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų tai nėra svarbu.

Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad darbus, už kuriuos sumokėjo ,,Mažeikių nafta“, bendrovė ,,Liteximp“ įvertino vienašališkai, tačiau teismas nepateikė tai pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Jau minėtas susitarimas dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedas Nr. 1 prie šio susitarimo, pasirašyti 2000-08-30, tai paneigia. Šių dokumentų pasirašymo aplinkybės nuosprendyje jau aptartos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neginčija, jog J. M. pateikti dokumentai, įrodantys atliktus darbus, nėra pirminiai ir neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme tokiems dokumentams keliamų reikalavimų.

Tačiau negalima neatkreipti dėmesio, kad bendrovė ,,Liteximp“ veikė Lenkijos teritorijoje pagal šios šalies įstatymus, o ,,Mažeikių nafta“ – Lietuvoje pagal jos įstatymus. Byloje nenuginčyti liudytojo J. M. parodymai, jog pagal Lenkijos įstatymus įmonėje dokumentai saugomi tik penkerius metus, be to, deklaruojant įmonės ūkinę ir finansinę veiklą, reikia pateikti tik deklaracijas ir sąskaitas faktūras, nes už atliktas paslaugas nerašomi čekiai. Lietuvos įstatymai numato kitaip.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant nevienodiems dviejų šalių įstatymų reikalavimams ir įmonėms veikiant pagal skirtingą įstatymų bazę, bendradarbiavimo sutartyje turėjo būti numatyta, kokiu būdu bus pagrindžiamos vienos sutarties šalies turėtos išlaidos, kurias turės apmokėti kita šalis. To sutartyje nenumačius, aptariamu atveju negalima teigti, kad bendrovė ,,Liteximp“ neturėjo jos nurodytų išlaidų, o ,,Mažeikių nafta“ jas apmokėjo nepagrįstai. Pastebėtina, jog net ekspertizės akte Nr. 11-3529 (06) (t. 11, b. l. 2-15) kategoriškai netvirtinama, kad bendrovės ,,Liteximp“ nurodyti darbai nebuvo atlikti.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, objektyviais įrodymais nepaneigus priedo Nr. 1 prie 2000-08-30 susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo turinio, o tokių duomenų byloje nėra, negalima daryti kategoriškos išvados, jog ,,Mažeikių naftai“ padaryta didelės žalos ir, juo labiau, Įmonių valdymo skyriaus viršininkas T. A. dėl jos yra atsakingas.

Vertinant ,,Mažeikių naftos“ ir bendrovės ,,Liteximp“ bendradarbiavimą, būtina žvelgti plačiau, kadangi pastarąją bendrovę įkūrė kelios Lietuvos įmonės.

Iš akto dėl ,,Achemos“ dokumentinės revizijos (t. 6, b. l. 47-63) duomenų matyti, kad šios įmonės pateiktuose dokumentuose taip pat nėra užsakymų atlikti marketingo darbus, atliktų darbų sąmatų, patirtų išlaidų apskaitos dokumentų ir pan.

Teisme liudytojas F. K., ,,Achemos“ komercijos direktorius, patvirtino, jog pirminių dokumentų už atstovavimo paslaugas bendrovė negaudavo; įvertinti atstovavimo paslaugas labai sudėtinga, nes tai biudžetinis vertinimas; sąskaitose faktūrose buvo nurodoma tik sumokėtina suma, kurią sumokėdavo, nors nesimatydavo, iš ko ji susideda, nes nekildavo įtarimų, kad atstovavimo išlaidos yra nepateisinamai didelės. Liudytojas labai vaizdžiai nusakė vieną iš atstovavimo paslaugų pavyzdžių, kuriai pateisinti nėra pirminių dokumentų, tačiau neabejotinai paslauga suteikiama – vieta parodoje, kuri kainuoja 10, 20, 30 tūkstančių litų.

Niekas nepadarė išvados, jog analogiškomis sąlygomis ši bendrovė sumokėjo už atstovavimo paslaugas nepagrįstai.

Tas pat pasakytina dėl ,,Alytaus tekstilės“ dokumentinės revizijos akto (t. 5, b. l. 24-31). Jame taip pat nurodyta, kad pagal 2000-08-30 sutartį (t. 6, b. l. 25) ,,Alytaus tekstilė“ įsipareigojo padengti išlaidas, susijusias su ,,Liteximp“ įmonės veikla; negalima nustatyti, kuo remdamasis bendrovės generalinis direktorius įsipareigojo padengti šias išlaidas.

,,Alytaus tekstilė“ nemokėjo atstovavimo išlaidų tik todėl, kad ji 2000-08-30 pasirašytu protokolu-sutartimi (t. 6, b. l. 24) perdavė firmos ,,Liteximp“ akcijas ,,Achemai“, kuri įsipareigojo padengti firmos ,,Liteximp“ atstovavimo išlaidas už ,,Alytaus tekstilę“. Tai padaryta trišale sutartimi-tarpusavio užskaitos aktu (t. 6, b. l. 33).

Taigi nėra pagrįstų argumentų teigti, jog ,,Mažeikių nafta“ sumokėjo už neatliktas paslaugas.

Aptarti liudytojo F. K. parodymai sutampa su liudytojo J. M. abiejų instancijų teismuose, įskaitant paskutinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, duotais parodymais apie atliktus darbus.

Teismo posėdžiuose ne kartą buvo bandoma aiškintis, kas tai yra atstovavimo paslaugos, kurioms pateisinti realiai nėra pirminių dokumentų, tačiau jos atliktos – tai dalyvavimas parodose, iškabinta firmos reklama ir pan. Visa tai brangiai kainuoja.

Apeliacinės instancijos teismo 2010-01-13 posėdyje liudytojas J. M. papildomai išdėstė, kas dar sudaro atstovavimo paslaugas: įvairūs pavedimai atstovauti ,,Mažeikių naftai“ Rusijoje ir kt., vesti derybas, kurių metu yra daugybė biudžete nenumatytų išlaidų (kelionės kaštai, net vaišės galimiems partneriams ir kt.), dokumentų vertimas, produktų sertifikavimas (sertifikuota apie dešimt benzino rūšių bei porūšių) ir t. t.

Byloje nepaneigti teisme duoti liudytojo S. S. parodymai, kad bendrovėje ,,Liteximp“ buvo atskiras padalinys, dirbęs ,,Mažeikių naftos“ naudai; liudytojo J. M. parodymai bendrovę ,,Liteximp“ atlikus ,,Mažeikių naftai“ papildomas paslaugas, nenumatytas bendradarbiavimo sutartyje. Pagaliau, niekuo konkrečiai nepaneigta, skundžiamame nuosprendyje išdėsčius tik prielaidą, jog darbai, išvardinti priede Nr. 1, neatlikti. Priešingai, teismas nuosprendyje pripažino, kad tarp bylos dokumentų yra bendrovės ,,Liteximp“ pasiūlymų inžinerinei tarnybai, pranešimų Lenkijos spaudai, duomenų apie J. M. ir Naftos produktų skyriaus viršininko komandiruotes į Lietuvą, verslo planų ir kt.

Nepaneigus atliktų darbų negalima daryti išvados, jog realiai nebuvo pagrindo apmokėti eksporto PVM sąskaitų faktūrų Nr. 5/2000 ir 6/2000. Nenustačius tikslaus atliktų darbų kiekio, liko nenustatytas ir tariamo nusikaltimo padarinių (žalos) tikslus dydis, jeigu toks buvo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-12-20 ir 2009-10-05 nutartyse nurodė aiškintis, kas padaryta anksčiau – įmonės vadovas pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedą Nr. 1 prie jo ar T. A. padarė įrašą ant sąskaitų faktūrų, jį patvirtindamas savo parašu.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonė, kad 2000-08-31 ant eksporto PVM sąskaitų faktūrų ,,Mažeikių naftos“ Įmonių valdymo skyriaus viršininkas T. A. pasirašė jau po to, kai 2000-08-30 susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedą Nr. 1 prie jo pasirašė ,,Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas A. S. ir bendrovės ,,Liteximp“ valdybos pirmininkas J. M., t. y. kai jie pripažino priede Nr. 1 nurodytus darbus atliktus. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Liudytoja V. P. teisme paaiškino ir tai šiame nuosprendyje paminėta, kodėl atsirado T. A. parašas ant šių dokumentų, tam nesant teisinio pagrindo.

Dėl to teisėjų kolegija nesieja priežastiniu ryšiu T. A. parašo ant minėtų sąskaitų faktūrų ir jam pateikto kaltinimo dėl didelės žalos padarymo ,,Mažeikių naftai“, juo labiau kad byloje iš viso nėra jokių patikimų duomenų, jog ,,Mažeikių naftai“ padaryta didelės žalos.

Kita vertus, tokia įvykių seka nepaaiškina dalies kaltinimo T. A., kad jis piktnaudžiavo pasitikėjimu, tiesa, skundžiamame nuosprendyje taip ir nenurodyta, kieno.

Įrodymais nepagrįsta ir kita kaltinimo dalis, jog T. A. priėmė sąrašą susirašinėjimo bendrais klausimais laiškų kaip darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus. J. M. į ,,Mažeikių naftą“ atvežė apie 300 puslapių įvairių dokumentų, susijusių su bendrovės ,,Liteximp“ veikla ,,Mažeikių naftos“ naudai. Šis liudytojas parodė tai padaręs ,,Mažeikių naftos“ nurodymu, nes nutraukiant sutartį pareikalauta grąžinti visus su šia įmone susijusius dokumentus. Tačiau skundžiamame nuosprendyje neįrodyta, kad šiuos dokumentus priėmė ir juos įvertino kaip pagrindžiančius bendrovės ,,Liteximp“ atliktą darbą būtent Įmonių valdymo skyriaus viršininkas T. A.

Šiame nuosprendyje išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia padaryti išvadą, jog T. A. veikoje nėra ikiteisminio tyrimo metu jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, jis nėra pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektas, nepadarė piktnaudžiavimo, todėl išteisinamas.

Remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis, prokuroro civilinis ieškinys ,,Mažeikių naftos“ naudai paliekamas nenagrinėtas, o T. A. turto areštas naikinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Prokuroro civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

T. A. turto areštą panaikinti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Elena VainienėLinas Žukauskas