Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. D. P. naudai iš A. J. P. priteista 351 eurų turtinei ir 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. J. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 22 d. apie 20 val. bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, iš pykčio rankomis, kojomis ir malka suduodamas ne mažiau, kaip dvidešimt vieną smūgį nukentėjusiajam V. K. (V. K.) į įvairias kūno vietas, padarė jam nugaros sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva nugaros kairėje pusėje, kraujosruva nugaros kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kairės pusės VI-VII-to šonkaulių lūžiais su pleuros pažeidimu mentinės linijos projekcijoje ir kairio plaučio plyšimu, dešinės alkūnės – dešinio žasto apatinės dalies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva ir muštine žaizda dešinės alkūnės srityje, dešinio žastikaulio apatinio trečdalio lūžiu, viršutinės lūpos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis išoriniame paviršiuje, muštinėmis žaizdomis su aplinkinėmis kraujosruvomis lūpos vidinio paviršiaus gleivinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 1-2-3-io, kairės pusės 1-o dantų išmušimu, muštines žaizdas kaktoje, kairiame skruoste, kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus viršugalvyje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje ir kairėje blauzdose, poodines kraujosruvas kaktoje, kairės akies vokuose, dešiniame skruoste, dešiniame dilbyje, kairiame žaste, kairės alkūnės sąnario srityje, kraujosruvas kaktos ir viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, odos įdrėskimus dešiniame ir kairiame skruostuose, viršutinėje lūpoje ir smakre, dėl ko nukentėjusysis nuo nugaros sumušimo, lūžus kairės pusės šonkauliams, plyšus kairiam plaučiui ir įvykus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę vežamas į (duomenys neskelbtini) ligoninę 22.30 val. mirė, tokiu būdu tyčia nužudė V. K..

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. J. P. apeliacinis skundamas atmetamas.

5.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad priešingai nei tvirtinama apelianto, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl A. J. P. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų, jų apimties ir juridinės kvalifikacijos. Teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. J. P. atliktų veiksmų, nurodant tokių jo veiksmų kvalifikavimo motyvus. Ir nors iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad su skundžiamu teismo nuosprendžiu nesutinkama iš esmės argumentuojant netinkamu bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių vertinimu, tačiau akcentuotina, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų nenustatyta.

5.3. Kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisingas. Ir nors dėl to nesutinkama, bandant apeliaciniame skunde kiek kitaip interpretuoti byloje esančius duomenis bei keičiant savo poziciją dėl įvykio metu atliktų veiksmų, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. J. P. veiksmų apimties ir kilusių pasekmių nukentėjusiojo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje yra teisingos. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis yra darytinos (BPK 20 straipsnis). Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl A. J. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, pateikė pakankamai išsamią ir aiškią jų analizę. Išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, kolegijai nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis kvalifikacijos klausimu, tuo tarpu apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo padarytomis išvadomis ir daryti priešingas padarytoms. Be to, A. J. P. nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį skunde nurodytais motyvais. Kita vertus, nagrinėjimo teisme dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau šių proceso dalyvių išsakytos nuomonės teismui nėra privalomos, o jų pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog apygardos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Priešingai nei apeliuojama, byloje pakanka apelianto kaltės įrodymų padarius labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės.

6. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. kovo 22 d. A. J. P. su V. K. vartojo alkoholinius gėrimus – specialisto išvada Nr. M 133/2016(05) konstatuota, kad mirusiojo V. K. paimtame kraujyje buvo rasta 2.16 ‰, šlapime – 3.20 ‰ etilo alkoholio, o alkotesterio parodymų kvito duomenimis A. J. P. sulaikymo metu nustatytas 1.83 ‰ girtumas (t. 1, b. l. 47, 170). Taip pat tai, kad įvykio dieną tarp nuteistojo A. J. P. ir nukentėjusiojo V. K. įvykus pirminiam konfliktui, jo metu A. J. P. buvo sužalota (prakirsta) galva, dėl ko jis apie 17.40 val. buvo atvežtas į ligoninę, iš kurios, suteikus jam medicininę pagalbą, paleistas 18.40 val. Po ko, A. J. P. grįžus namo ir vėl įvykus konfliktui su nukentėjusiuoju, V. K. atžvilgiu apeliantas pavartojo fizinį smurtą, dėl ko pastarasis su patirtais sužalojimais 2016 m. kovo 22 d. apie 20.45 val. buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, o vėliau nustatyta, kad pervežamas į (duomenys neskelbtini) ligoninę apie 22.30 val. mirė. Šios aplinkybės nustatytos neginčijamai. Taip pat nustatyta, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, apeliantas pripažino įvykio dieną mušęs V. K., o būtent, jog jam kelis kartus malka sudavė į galvos sritį, tačiau teigė tikslaus smūgių skaičiaus negalintis pasakyti, kadangi buvo supykęs ir išgėręs. Pripažino, kad visus sužalojimus V. K. galėjo padaryti jis, tačiau to nepamenantis ir tuo abejojantis. Aiškino, kad grįžus iš ligoninės, V. K. jį užsipuolė, neįleido į kambarį, stūmė lauko durų link įrėmęs rankas jam į krūtinę, po ko, atsirėmęs į pečių (viryklę), jis paėmęs malką ir ja sudavęs priešais stovinčiam V. K. į galvos sritį. Nuo suduodamų smūgių pastarasis dengęsis rankomis. Po ko užkliuvus ir abiem nugriuvus virtuvėje toliau voliojosi, koliojosi. Tvirtino tikslo nužudyti V. K. neturėjęs. Be šių nurodytų aplinkybių, kaip jau minėta pirmiau, pirmosios instancijos teisme taip pat buvo keliama versija, kad tam tikrus sužalojimus V. K. galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis. Kaip matyti, šių A. J. P. parodymų (pozicijos) vertinimas buvo atliktas byloje surinktų duomenų kontekste ir jais remtasi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu byloje surinktų įrodymų analizės rezultate pirmosios instancijos teismas padarė atitinkamas išvadas su kuriomis, kaip minėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

6.1. Konstatuotina, kad nuteistojo A. J. P. kaltę dėl V. K. nužudymo patvirtina teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. pG 613/2016(05) nustatyta, kad remiantis greitosios med. pagalbos kvietimo kortelės duomenimis, A. J. P. į ligoninę buvo pristatytas 2016 m. kovo 22 d. 17.40 val. Med. pagalbos teikimo pabaiga 2016 m. kovo 22 d., 18.40 val. (t. 2, b. l. 36). Paties nuteistojo A. J. P. parodymais, duotais tiek bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad iš ligoninės jis pėsčiomis ėjo tiesiai namo ir tai truko apie 20-25 minutes (t. 2, b. l. 7, 105). 2016 m. gegužės 26 d. apžiūros protokole fiksuota, kad 2016 m. kovo 22 d. 20.12 val. buvo gautas skambutis į bendrąjį pagalbos centrą dėl (duomenys neskelbtini), vykstančių muštynių. Pranešėjas R. S. pranešė, kad minėtu adresu mušasi kaimynai vyrai (t. 1, b. l. 119-120). Liudytoju apklaustas R. S. parodė, kad 2016 m. kovo 22 d. vakare, apie 20.00 val., būdamas namuose, girdėjo triukšmą už sienos gretimame bute, kur gyveno V. K., kaip pastarasis šaukėsi pagalbos. Supratęs, kad gretimame bute vyksta muštynės, paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir iškvietė policiją (t. 1, b. l. 128-129). Liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai M. R. ir T. P. parodė, kad pagal gautą iškvietimą dėl muštynių nuvyko nurodytu adresu. Jiems atvykus buto durys buvo užrakintos, girdėjosi dejonės. Paprašius atidaryti duris, jas atidarė A. J. P., matė, kad prie pat durų, virtuvėje ant grindų gulėjo V. K.. Pastarasis buvo sąmoningas, gulėjo ant šono, dejavo, prie jo galvos buvo kraujo. Šalia jo mėtėsi kruvinas pagalys. Liudytojai pažymėjo, jog juos įleidžiant A. J. P., pastarasis nurodė, kad V. K. nugriuvo ir susižeidė. Nukentėjusiajam nurodžius priešingai, t. y., kad jį su malka mušė A. J. P., šis pripažino sumušęs pastarąjį, tačiau priežasties nenurodė. Atsižvelgus į nukentėjusiojo būklę, buvo iškviesta greitoji pagalba. Liudytoja M. R. pažymėjo, kad V. K. pats eiti negalėjo, skundėsi skausmu. Liudytojas T. P. taip pat patvirtino, kad V. K. pats paėjęs nebūtų, į greitąją buvo išneštas neštuvais. Be šių nurodytų aplinkybių liudytojai taip pat nurodė, kad jie tą pačią dieną buvo atvykę ir dėl pirminio šių asmenų konflikto, kurio metu buvo sužalotas A. J. P., kaip matyti iš byloje esančių tarnybinių pranešimų – 2016 m. kovo 22 d. apie 17.19 val. (t. 1, b. l. 125, 126)). Jų tvirtinimu, V. K. buvo neblaivus, tačiau sveikas (t. 2, b. l. 129). 2016 m. kovo 23 d. apžiūros protokolu fiksuotas įvykio vietos apžiūros procesas. Nurodoma, kad 2016 m. kovo 23 d. apžiūrėjus įvykio vietą – (duomenys neskelbtini), virtuvėje ant grindų rastas kruvinas baltos spalvos polietileninis maišelis ant kurio padėta malka, kurios abu galai kruvini (t. 1, b. l. 11-13, 15-19). 2016 m. birželio 29 d. apžiūros protokolu nustatyta, kad pagalys yra netaisyklingos, lenktos formos, dalinai nupjautas, 60 cm ilgio. Vienoje iš pagalio pusių, kurio galas yra nupjautas, matyti, kad jo viršus padengtas rudos spalvos dėme, pavienių rudos spalvos dėmių yra ant viso pagalio viršaus, rudos spalvos dėmėmis pasidengęs ir nulaužtas pagalio galas (t. 1, b. l. 23-29). Atlikus lavono ir pateiktų medicininių dokumentų tyrimą, specialisto išvada Nr. M 133/2016(05) konstatuota, kad V. K. mirė nuo nugaros sumušimo, lūžus kairės pusės šonkauliams, plyšus kairiam plaučiui ir įvykus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę. V. K. lavono tyrimo metu nustatyta, kad minėtas sužalojimas buvo padarytas mažiausiai vienu kieto buko, ribotą paviršių turinčio daikto trauminiu poveikiu, galimai įspiriant ar panašiai neilgame laikotarpyje iki mirties (t. 1, b. l. 44-47). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas N. Ratkus patvirtino joje konstatuotų duomenų teisingumą dėl V. K. mirties priežasties. Ekspertas nurodė, kad šonkaulių lūžius galima susieti su nustatytais nugaros sužalojimais, jog jie susiję su plaučių pažeidimu, galėjo būti padaryti ir įvykio vietoje rasta malka, kadangi paties sužalojimo pobūdis neatspindi jokių konkrečių žalojančio įrankio savybių, yra padarytas buku daiktu (t. 2, b. l. 128-129). Taip pat šia specialisto išvada buvo konstatuoti ir kiti neilgame laikotarpyje iki nukentėjusiojo mirties padaryti sužalojimai, kurie nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo, ką pirmosios instancijos teisme patvirtino ir ekspertas, bei kurių dalies padarymo neginčija ir apeliantas. Nustatyta, kad neilgame laikotarpyje iki mirties, nukentėjusiajam mažiausiais trijų trauminių poveikių kietu buku daiktu, galimai smūgiuojant malka ar panašiu daiktu buvo padaryti ir kiti sužalojimai: dešinės alkūnės – dešinio žasto apatinės dalies sumušimas, dešinio žastikaulio trečdalio lūžis, viršutinės lūpos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis išoriniame paviršiuje, muštinėmis žaizdomis su aplinkinėmis kraujosruvomis lūpos vidinio paviršiaus gleivinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 1-2-3-čio, kairės pusės 1-mo dantų išmušimu. Taip pat nustatytos muštinės žaizdos kaktoje, kairiame skruoste, kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimai viršugalvyje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje ir kairėje blauzdose, poodinės kraujosruvos kaktoje, kairės akies vokuose, dešiniame skruoste, dešiniame dilbyje, kairiame žaste, kairės alkūnės sąnario srityje, kraujosruvos kaktos ir viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, odos įdrėskimai dešiniame ir kairiame skruostuose, viršutinėje lūpoje ir smakre, kurios padarytos mažiausiai trimis trauminiais kieto buko daikto (daiktų), turinčio stataus kampo pavidalo kraštą ir plokščią neribotą paviršių su bukabriauniais atsikišimais, poveikiais, galimai smūgiuojant malka ar panašiai neilgame laikotarpyje iki mirties. Poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai susiformavo nuo mažiausiai keturiolikos trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai smūgiuojant kumščiais, spardant ar panašiai. Odos įdrėskimai padaryti aštriabriauniais daiktais. Konstatuota, kad visi šie nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2016 m. kovo 22 d., apie 20.13 val. Poodinės kraujosruvos kairiame žaste, abiejų alkūnių srityse, abiejuose dilbiuose galėjo būti padarytos savigynos metu prisidengiant rankomis. Odos įdrėskimai veide galėjo būti padaryti grumtynių metu įdreskiant pirštų nagais ar panašiai. Galimybė V. K. susižaloti pačiam griūvant atmesta kaip mažai tikėtina, kadangi tam prieštarauja sužalojimų pobūdis, jų lokalizacija bei gausumas (t. 1, b. l. 44-47).

6.2. Kolegijos nuomone, visi šie baudžiamojoje byloje esantys duomenys, įvertinus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą nagrinėjamo įvykio kontekste, susiejant juos į vientisą loginę grandinę, neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis V. K. sumušė ir jam nustatytus sužalojimus, kartu ir jo mirtį sukėlusį sužalojimą, padarė būtent nuteistasis A. J. P.. Ir nors nuteistojo A. J. P. apeliaciniame skunde bandoma tvirtinti priešingai, t. y. iš esmės teigiant, kad ne jo smurtiniai veiksmai lėmė nukentėjusiojo mirtį, tai vertintina kaip nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant sušvelninti savo padėtį.

6.3. Šioje byloje nustatyta, kad iki pirminio konflikto, kurio metu V. K. sužalojo A. J. P. galvą ir dėl to jis (A. J. P.) buvo išvežtas į gydymo įstaigą, V. K. buvo sveikas, jokių sužalojimų pas pastarąjį nebuvo ir dėl jų jis nesiskundė. Šias aplinkybes patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai. Taip pat nustatyta, kad A. J. P. ligoninėje dėl patirto sužalojimo praleido maždaug valandą (pristatytas 17.40 val., suteikus medicininę pagalbą išleistas 18.40 val.), po ko buvo paleistas namo. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis, laikydamasis pozicijos, kad mirtį sukėlusį sužalojimą nukentėjusiajam padarė ne jis, nurodo, jog paleistas iš ligoninės jis neskubėjo grįžti namo, nes norėjo, kad V. K. kiek prablaivėtų ir nueitų miegoti, tačiau apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu A. J. P. nurodė kiek kitaip, t. y. tvirtino, jog iš ligoninės jis ėjo tiesiai į namus ir tai užtruko maždaug 20-25 minutes. Tokiu būdu, abejotina, kad A. J. P. ėjimas pėsčiomis iš ligoninės į V. K. namus, galėjo būti ilgesnis nei pusvalandis, kaip bandoma įtikinti, t. y. maždaug iki 20.00 val. Juolab, kad pastarojo teigimu, jam skaudėjo galvą, prastai jautėsi, buvo sukruvintais drabužiais, todėl norėjo persirengti švariais. Taip pat apeliantas nurodė, kad grįžti į V. K. namus bijojo dėl pastarojo elgesio, tačiau jo paties parodymais nustatyta, jog toks nukentėjusiojo V. K. agresyvus elgesys nebuvo A. J. P. naujiena. Kaip patvirtino nuteistasis, išgėręs V. K. būdavo agresyvus, ne kartą buvo ištraukęs peilį, kuriuo grasino ir dėl to jis nekreipdavo dėmesio. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. J. P. grįžus į V. K. namus, juose pastarasis buvo vienas ir jokių kitų asmenų įvykio metu nebuvo, ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis A.J. P. nieko neparodė apie tai, kad užėjus jam į namus V. K. būtų buvęs sumuštas ar sužalotas. Be kita ko, apeliacinės instancijos teisme A. J. P. iš esmės akcentavo tik pastarojo elgesį jam atėjus, nurodydamas, kad V. K. buvo pasikeitęs, jis laukęs tikėdamasis, kad jis nusiramins ir užmigs, tačiau pastarasis niekaip nenusiramino, keikėsi. Nuteistojo parodymais nustatyta ir tai, kad V. K. pašoko nuo lovos, atsistojo tarpduryje, puolė jį (A. J. P.), neleido jam užeiti į kambarį, stūmė jį lauko durų link, įrėmęs rankas jam į krūtinę, taigi atliko nemažai savarankiškų veiksmų, kas rodo, jog V. K. turėjo pakankamai jėgų tokiems veiksmams atlikti. Konstatuotina, kad esant specialisto išvadoje nurodytam sužalojimui – kairės pusės šonkaulių lūžiui, kairio plaučio plyšimui, vidiniam kraujavimui į krūtinės ertmę – V. K. nebūtų galėjęs atlikti tokių veiksmų. Toks sužalojimas būtų apribojęs tokių jo veiksmų galimybę. Be kita ko, ir iš teisme apklaustų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jiems atvykus, nukentėjusysis gulėjo, dejavo, skundėsi skausmu, paeiti negalėjo, į greitąją buvo išneštas neštuvais. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad prieš A. J. P. grįžtant į namus ir kilus tarpusavio su V. K. konfliktui, pastarasis būtų dar su kuo nors konfliktavęs ir susimušęs. Šioje byloje esančių duomenų pagrindu matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, kuris prasidėjo žodine forma ir tęsėsi iki to laiko, kai buvo atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį, kilo dėl asmeninių nesutarimų ir tęsėsi nuo A. J. P. grįžimo namo iki kol 20.12 val. buvo fiksuotas skambutis į bendrąjį pagalbos centrą dėl vykstančių muštynių ir policijos iškvietimo. Paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad tarpusavyje su nukentėjusiuoju jie konfliktavo (kaip tai apibūdina pats nuteistasis – koliojosi), nukentėjusiam puolus, jis pastarajam sudavė smūgius, abiem nukritus, jie voliojosi ir toliau tarpusavyje koliojosi. Akcentuotina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nuteistasis neneigė sudavęs nukentėjusiajam malka, taip pat nurodė galėjęs tokio konflikto metu padaryti visus V. K. specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus, tačiau teigė to nepamenantis. Tuo tarpu bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad suduotų smūgių skaičiaus ir kai kurių padarytų nusikaltimo aplinkybių nuteistasis gali neatsiminti dėl girtumo. Nustatyta, kad įvykio dieną jis gėrė (sulaikius A. J. P., jam buvo nustatytas 1.83 ‰ girtumas). Iš liudytojų policijos pareigūnų M. R. ir T. P. parodymų taip pat matyti, kad atvykus pagal iškvietimą, jokių kitų asmenų išskyrus nuteistąjį ir nukentėjusįjį, bute nebuvo. V. K. parodė, kad jį sumušė ne kas kitas, o A. J. P.. Tai, kad buvo sumuštas būtent A. J. P., V. K. nurodė ir į gydymo įstaigą atvykusiam pareigūnui T. B. (t. 1, b. l. 102-104). Be kita ko, specialisto išvada taip pat patvirtinta, kad nukentėjusysis buvo sumuštas ir mirė kaltinime nurodytu laiku. Nustatyta, kad V. K. mirtį sukėlęs nukentėjusiojo sužalojimas, bei tam tikri kiti nustatyti sužalojimai, kurie nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo, buvo padaryti neilgame laikotarpyje iki mirties, t. y. galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad konstatavimas neilgame laikotarpy iki mirties reiškia, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nuo keleto minučių iki kelių valandų, kadangi nėra spalvinių kraujosruvų pakitimo, gijimo požymių.

6.4. Teisėjų kolegijai įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti kaltinime nurodytu laiku ir būdu. Atsižvelgiant į visą įvykių seką ir į tai, kad būtent iki ir po nuteistojo A. J. P. suduotų smūgių nebuvo įsiterpęs joks pašalinis veiksmas, konstatuotina, kad V. K. mirė būtent dėl nuteistojo jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose nustatomas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Pagal teisingai šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, būtent smurtiniai A. J. P. veiksmai buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Nors apeliaciniame skunde A. J. P. nurodo aplinkybes, kad V. K. mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas kitomis aplinkybėmis, tačiau visi byloje ištirti įrodymai, šią versiją paneigia. Kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, susijusios su V. K. mirties priežastimi, pirmosios instancijos teismo nustatytos teisingai. Įrodyta, kad tarp A. J. P. veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys.

7. Apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo dantų išmušimu ir šių dantų neradimu, nepaneigia teismo išvadų dėl A. J. P. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis mirė ne įvykio vietoje, o vežamas į gydymo įstaigą 2016 m. kovo 22 d. 22.30 val. Taip pat į tai, kad gavus duomenų apie nukentėjusiojo mirtį, 2016 m. kovo 23 d. 01.20 val. buvo atlikta įvykio vietos – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), apžiūra, kuri baigta 03.30 val. Šios apžiūros metu, be kitų daiktų rasta ir paimta malka su kraujo pėdsakais. Iš specialisto išvados nustatyta, kad V. K. lavono apžiūra buvo pradėta tik 2016 m. kovo 24 d. 9.00 val. Tokiu būdu matyti, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta anksčiau nei lavono tyrimas, t. y. pareigūnams turint duomenų apie tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas malka, bet neturint duomenų apie V. K. padarytų visų sužalojimų pobūdį. Nepaisant to, byloje surinkti duomenys leidžia konstatuoti, kad šis sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas būtent A. J. P. smurtiniais veiksmais, jam pareikštame kaltinime nurodytu laiku ir būdu. Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadoje be nukentėjusiojo mirtį sukėlusio sužalojimo buvo nustatyti ir kiti, tarp jų ir viršutinės lūpos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis išoriniame paviršiuje, muštinėmis žaizdomis su aplinkinėmis kraujosruvomis lūpos vidinio paviršiaus gleivinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 1-2-3 kairės pusės 1-mo dantų išmušimu. Konstatuota, kad šie sužalojimai padaryti mažiausiai nuo dviejų trauminių poveikių kietu buku daiktu, galimai smūgiuojant malka ar panašiu daiktu neilgame laikotarpyje iki mirties (M 133/2016(05)). Pats A. J. P. neneigė nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam sudavęs malka į galvos sritį. Gi, specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas N. Ratkus teisme paaiškino, kad nukentėjusiojo dantų išmušimo laikas yra sietinas būtent su žaizda viršutinės lūpos išorinio paviršiaus kairėje pusėje, tokios žaizdos susiformavimo metu buvo galimas ir dantų netekimas. Ekspertas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog nebuvo spalvinių kraujosruvų pakitimų ir kitų gijimų požymių, toks sužalojimas buvo padarytas neilgame laikotarpyje iki mirties.

8. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir A. J. P. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie V. K. drabužius, t. y., kad jam grįžus iš ligoninės, pastarasis buvo su šlapia žiemine striuke ir žieminiais batais, kas pasak apelianto rodo, jog V. K. buvo iš kažkur neseniai grįžęs. Atkreiptinas dėmesys, kad apie šią aplinkybę apeliantas užsiminė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu apie tai nekalbėjo. Apeliacinės instancijos teismo kolegija vertina tai kaip gynybos taktiką ir bandymą sušvelninti atsakomybę. Kaip jau konstatuota aukščiau, tikimybė, jog nukentėjusysis V. K. galėjo patirti konstatuotus sužalojimus kitomis aplinkybės nei nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, atmetama remiantis šioje byloje nustatytų ir išnagrinėtų duomenų visuma.

9. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas byloje aplinkybes teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nėra.

10. Įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nuteistojo atsakomybę lengvinančią bei ją sunkinančią aplinkybes, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, skirta laisvės atėmimo bausmė, kuri mažesnė už minėto straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį, laikytina teisinga. Švelninti bausmę pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. P. apeliacinį skundą atmesti.