- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-305-258/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UAB „PRIMOS“
- Ieškovas
- B. Vaškienės
- Kategorijos
- 2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „PRIMOS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. Vaškienės komercinės įmonės ieškinį atsakovui UAB „PRIMOS“ dėl įsiskolinimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, L. V. ir R. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas B. Vaškienės komercinė įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „PRIMOS“ 2 406,32 EUR skolą, 96,65 EUR palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 317 EUR bylinėjimosi išlaidas (75 EUR žyminį mokestį, 242 EUR už teisinę pagalbą).
Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo vyko bendradarbiavimas pirkimo-pardavimo teisinių santykių pagrindu, ieškovas turėjo parduoti prekes, o atsakovas įsipareigojo už jas atsiskaityti su ieškovu pagal ieškovo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytus kiekius, kainas ir sumas. Ieškovas už parduotas prekes atsakovui išrašė PVM sąskaitas-faktūras: 2014-07-31 Serija BBV Nr. 008227, 2014-09-10 Serija BBV Nr. 008350 ir Nr. 008351, 2014-10-08 Serija BBV Nr. 008425 ir Nr. 008428, 2014-11-11 Serija BBV Nr. 008539 ir Nr. 008542, 2014-11-17 Serija BBV Nr. 008562 ir Nr. 008563, 2014-12-10 Serija BBV Nr. 008666. Atsakovas priėmė prekes, pagal 2014-12-03 mokėjimo nurodymą atsakovui buvo įskaitytas 34,46 EUR likutis 2014-07-31 PVM sąskaitai-faktūrai Serija BBV Nr. 00827 dalinai apmokėti. Ieškovas su atsakovu pasirašė skolų suderinimo aktą, pagal kurį atsakovas liko skolingas ieškovui 2 406,32 EUR. Atsakovui buvo siųstas raginimas sumokėti skolą, tačiau atsakovas su ieškovu iki galo neatsiskaitė. Atsakovas jokių raštiškų pretenzijų dėl gautų prekių kokybės nereiškė. Ieškovas, taikydamas 6 procentų dydžio metinių palūkanų dydį, už termino įvykdyti prievolę praleidimą paskaičiavo 96,65 EUR palūkanas (1-6 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „PRIMOS“ su ieškovo reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad atsakovas nebuvo gavęs prekių, nurodytų sąskaitose-faktūrose. UAB „PRIMOS“ vidaus dokumentuose nėra jokių duomenų, kad prekės pasiekė įmonę ir buvo panaudotos jos veikloje. Atsakovo darbuotojams, kurie pasirašė sąskaitas-faktūras, nebuvo suteikti įgaliojimai dėl prekių įsigijimo įmonės vardu. Tokios sąskaitos-faktūros nesukuria atsakovui mokėjimo prievolės už prekes, kurių jis faktiškai nėra gavęs. Apie prekių įsigijimo faktą jo tuometinių darbuotojų iniciatyva atsakovui nieko nebuvo žinoma.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nurodė, jog ieškovo B. Vaškienės komercinės įmonės ir atsakovo UAB „PRIMOS“ Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas 2014-12-01 – 2014-12-31 laikotarpiu, pasirašytas ieškovo atstovės B. Vaškienės bei atsakovo vyr. buhalterės L. V., patvirtina, jog po atlikto mokėjimo ir paskutiniosios, t. y. 2014-12-10 išrašytos PVM sąskaitos-faktūros Serija BBV Nr. 008666, atsakovo skolos likutis sudarė 8 308,55 Lt (2 406,32 EUR) (28 b. l.). Aptariamos PVM sąskaitos-faktūros išrašytos pirkėjui UAB „PRIMOS“, o šiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių gavimą patvirtina jose esantys prekes gavusių asmenų parašai (7-24 b. l.). Nors atsakovas nurodo, jog darbuotojams, pasirašiusiems PVM sąskaitose-faktūrose, nebuvo suteikti įgaliojimai įmonės vardu įsigyti prekes, tačiau teismo posėdžio metu tiek ieškovo atstovė nurodė, jog atsakovo direktorius pats buvo nurodęs darbuotojus, kurie gali iš ieškovo imti prekes, tiek atsakovo direktorius patvirtino, kad prekes, kai jo nebūdavo servise, iš ieškovo imdavo darbuotojai R. Š. ir G. P.. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir minėti asmenys. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas atsakovo argumentą, jog apie prekių įsigijimą atsakovui nebuvo žinoma, atmetė.
Atsiliepimas
Teismas pažymėjo, jog į bylą pateiktas įmonių Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, pagal kurį atsakovo skolos ieškovui likutis sudaro 8 308,55 Lt (2 406,32 EUR) (28 b. l.), nėra atsakovo nuginčytas. Be to, kaip atsiliepime nurodė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, buvusi atsakovo įmonės vyr. buhalterė L. V., direktorių apie įmonės kreditorius ir debitorius ji periodiškai informuodavo el. laiškais (71 b. l.). Į bylą pateiktos 2014 m. lapkričio mėn. – 2015 m. kovo mėn. siųstų el. laiškų bei atsiskaitymų su kreditoriais ir debitoriais apskaitos žiniaraščių, kuriuose, be kita ko, nurodomas ir įsiskolinimo ieškovui dydis, kopijos (73-87 b. l.). Minėti duomenys patvirtina tai, kad ieškovo atsakovui išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kurių pagrindu šiuo atveju ieškovas reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo, yra įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą. Nesant duomenų, kad atsakovas su ieškovu iki šio sprendimo priėmimo dienos būtų atsiskaitęs (CPK 178, 185 str.), ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 2 406,32 EUR skolą teismas laikė teisėtu ir pagrįstu, todėl tenkino (CK 6.38, 6.63, 6.205, 6.256, 6.305, 6.314, 6.344 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pirkėjas privalo sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 str. 1 d.), o jeigu pirkėjas nėra įpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis ją privalo sumokėti, kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 str. 2 d.). Pagal CK 6.314 straipsnio 4 dalį pirkėjas, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, privalo iš karto sumokėti visą kainą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, apmokėjimo už prekes terminai PVM sąskaitose-faktūrose nėra nurodyti (7-24 b. l.), todėl remiantis minėtomis CK nuostatomis darytina išvada, kad atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti iš karto, todėl teismas ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 96,65 EUR palūkanas (CPK 178, 185 str.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) UAB „PRIMOS apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. Pagal UAB „PRIMOS“ įstatų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo „Dėl kasos darbo organizavime ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės) nustatytą tvarką, visus įmonės atliekamus mokėjimus tvirtina tos įmonės vadovas, nebent tokia pareiga yra suteikta kitiems įmonės darbuotojams vadovo įsakymu. Remiantis tuo, kad UAB „PRIMOS“ įstatuose nenumatyta darbuotojų teisė pirkti prekių įmonės vardu, bei tuo, kad įmonės direktorius R. B. nebuvo išdavęs jokio įsakymo ar įgaliojimo, suteikiančio teisę atlikti tokius veiksmus kitiems darbuotojams, darytina išvada, jog darbuotojo R. Š. ir vadybininko G. P. pasirašytos PVM sąskaitos-faktūros neturi teisinės galios. Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad PVM sąskaitos-faktūros, patvirtintos tik neįgaliotų asmenų parašais bei nepatvirtintos įmonės antspaudu, negali būti traktuojamos kaip faktiškai tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių pirkimo-pardavimo santykių patvirtinimai, todėl nesukuria atsakovui apmokėjimo prievolės už prekes, kurių jis faktiškai nėra gavęs.
2. Kad galėtų sudaryti sandorį kito asmens vardu, asmeniui turi būti suteikta tokia teisė. Sandoris, kurį kito asmens vardu kaip jo atstovas sudarė asmuo, neturintis tam teisės, atstovaujamajam nesukelia jokių teisinių padarinių, t.y. nėra jam privalomas. Pati savaime, PVM sąskaita-faktūra nėra sandoris ir vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Pirkėjas, neakceptavęs pardavėjo vienašališkai išrašytoje sąskaitoje nustatytų sąlygų, neprivalo jų laikytis.
3. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad G. P. pasirašinėjo byloje esančias PVM sąskaitas-faktūras, nors, kaip pats patvirtino teismo posėdžio metu, jos buvo pasirašomos mėnesio gale, netikrinant prekių paėmimo fakto. Todėl šios G. P. pasirašytos PVM sąskaitos-faktūros negali patvirtinti, kad įmonė faktiškai gavo jose nurodytas prekes. Teismas neįvertino to fakto, kad atsakovas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių faktiškai nėra gavęs - jie neįtraukti į įmonės balansą ir neatsispindi jos buhalterinėje apskaitoje. Maža to, teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad atsakovas savo vykdomoje autoserviso veikloje neatlikdavo kėbule remonto ir dažymo darbų, tuo tarpu didelė dalis PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių buvo skirta būtent šių darbų atlikimui.
4. Vadovaujantis CK 6.53 str. 1 d., jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti, šio straipsnio 2 d. nustato, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Atsakovas apie ginčo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymą nieko nežinojo, todėl palūkanų skaičiavimo termino pradžia gali būti tik 2015-04-20 ieškovo atsakovui pateiktame raginime nustatyta 2015-04-30. Pabrėžtina, kad iki šio raginimo išsiuntimo ieškovas nereiškė atsakovui pretenzijų dėl sąskaitų neapmokėjimo, nors nuo kai kurių iš jų išrašymo buvo praėję daugiau, nei pusę metų, o pačiame raginime neskaičiavo palūkanų. Taigi, iš faktinio šalių elgesio negalima spręsti, kad tarp jų egzistuotu susitarimas dėl atsakovo išrašytu PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo iš karto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio mėn. 30 d. sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
tačiau pirmosios instancijos posėdžio metu teismas apklausė trečiuosius asmenis ir nustatė, kad įmonės direktorius žodžiu leido pasiimti prekes iš ieškovo. Pirkimo-pardavimo metu atsakovo darbuotojai (tretieji asmenys) davė ieškovui pagrindą manyti, kad prekes įsigyja atsakovas. Sąskaitas pasirašo įmonės darbuotojai, taip pat atsakovas perveda už gautas prekes ieškovui, pasirašo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Todėl atsakovas privalo atsiskaityti už gautas prekes.
2. Šiuo atveju ieškovas yra sąžiningas pardavėjas, kadangi nesulaukęs neapmokėtų sąskaitų apmokėjimų, ieškovas ir atsakovo vyr. Buhalterė L. V. pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovas pripažino susidariusią skolą. Taip pat 2015 m. balandžio 23 d. registruotu paštu ieškovas išsiuntė atsakovui raginimą sumokėti skolą iki 2015 m. balandžio 30 d., kuris atsakovui buvo įteiktas todėl šis turi atsiskaityti.
3. Daug sąskaitų pasirašė atsakovo darbuotojai, kurie patvirtino, kad prekes gavo, taip pat dalis sąskaitų faktūrų atsakovo yra apmokėtos. Jeigu atsakovas būtų negavęs prekių, nebūtų atlikęs mokėjimų už gautas prekes. UAB „PRIMOS“ yra įsteigta 1993 metais, turi ilgametę patirtį, todėl žino, kad už gautas prekes turi apmokėti. Įmonės vadovas elgėsi neatsargiai, nes nepasidomėjo kuo užsiima darbuotojai, kokiu pagrindu yra daromi apmokėjimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad apelianto įstatuose nenumatyta darbuotojų teisė pirkti prekių įmonės vardu, bei tuo, kad įmonės direktorius R. B. nebuvo išdavęs jokio įsakymo ar įgaliojimo, suteikiančio teisę atlikti tokius veiksmus kitiems darbuotojams, todėl apelianto teigimu, darbuotojo R. Š. ir vadybininko G. P. pasirašytos PVM sąskaitos-faktūros neturi teisinės galios. Apeliantas, vadovaudamasis CK 2.133 str. 6 d., nurodo, kad sandoris, kurį kito asmens vardu kaip jo atstovas sudarė asmuo, neturintis tam teisės, atstovaujamajam nesukelia jokių teisinių padarinių, t.y. nėra jam privalomas.
Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia arba panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.132 str. 1 d., 2.133 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, jog tarp ieškovo ir apelianto susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas apeliantui perdavė prekes, o apeliantas pagal ieškovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras įsipareigojo atsiskaityti už jas. Kad apeliantas nebuvo davęs sutikimo savo darbuotojams pirkti apelianto vardu prekes paneigia byloje nustatytos aplinkybės bei rašytiniai įrodymai. Apelianto darbuotojų R. Š. ir G. P. paaiškinimai pirmos instancijos teismo posėdžio metu, patvirtina tai, kad apelianto vadovas leido jiems pirkti prekes, taip pat ieškovo atstovės paaiškinimai, kad pats apelianto vadovas buvo nurodęs asmenis, kuriems suteikta teisė pirkti iš ieškovo prekes. Be kita ko, ir pats apelianto vadovas pirmos instancijos teisme patvirtino, kad prekes, kai jo nebūdavo servise, iš ieškovo imdavo darbuotojai R. Š. ir G. P.. Buvusios apelianto vyr. buhalterės pateikti rašytiniai įrodymai (el.laiškai), kuriuose ji periodiškai informuodavo įmonės vadovą apie įmonės kreditorius ir debitorius, patvirtina, kad į debitorių sąrašus buvo įtrauktas ieškovas su 8 148,95 Lt suma, kuri dalinai buvo apmokėta. Taigi apelianto vadovas, turėdamas tokius buhalterės pateiktus jam duomenis, nei pačios skolos, nei jos dydžio neginčijo, taip pat savo darbuotojams nereiškė jokių pretenzijų dėl nupirktų prekių, todėl darytina išvada, kad apelianto vadovui buvo žinoma apie nupirktas prekes, o ieškovui negalėjo kilti abejonių, kad sandorį (pirkimo-pardavimo žodines sutartis) sudaro ne su apelianto įgaliotais asmenimis. Apelianto vardu sudaryti sandoriai sukūrė teises ir pareigas atstovaujamajam – apeliantui UAB „PRIMOS“, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad sutarties pagrindu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros neturi teisinės galios ir apeliantas apmokėti jų neprivalo.
Apelianto teiginiai, kad jis prekių nėra gavęs laikytini taip pat nepagrįstais, kadangi visose ieškovo išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose apelianto darbuotojai pasirašė, kad prekes ir paslaugas gavo. Be to, šalys sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame patvirtino, jog atsakovo skolos ieškovui likutis sudaro 8 308,55 Lt (2 406,32 EUR) (28 b. l.), kas patvirtina, jog ginčo dėl skolos ir prekių perdavimo iki ieškinio pateikimo teisme tarp šalių nebuvo.
Apeliantas skunde nurodo, kad vadovaujantis CK 6.53 str. 1 d., jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti, šio straipsnio 2 d. nustato, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas.
Apeliantą ir ieškovą siejo pirkimo-pardavimo santykiai, todėl šiuo atveju taikytinos ne bendrosios prievolių įvykdymo terminą reglamentuojančios normos, kuriomis remiasi apeliantas, bet pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančios specialiosios teisės normos, įtvirtintos CK XXIII skyriuje.
Pirmos instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad šalys nebuvo sutarę dėl prekių apmokėjimo, vadovavosi CK 6.314 str. 2 d. numatančia, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Ieškovo PVM sąskaitose-faktūrose nebuvo numatyti konkretūs jų apmokėjimo terminai, todėl laikytina, kad prievolė sumokėti prekių kainą apeliantui buvo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dieną. Šiame kontekste atmestinas apelianto argumentas, kad jis apie ginčo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymą nieko nežinojo, todėl palūkanų skaičiavimo termino pradžia gali būti tik 2015-04-20 ieškovo atsakovui pateiktame raginime nustatyta 2015-04-30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant šalių susitarimo, teisę skaičiuoti ieškovui palūkanas suteikia įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad palūkanas praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą (CK 6.261 str. 6.314 str. 2 d.). Aplinkybė, kad apelianto vadovas nesidomėjo jo įmonei išrašytomis sąskaitomis, negali būti pagrindas palūkanas skaičiuoti kitaip nei numato įstatymas.
Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais (CPK 185 str., 263 str. 1 d. ).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.