- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-15
- Bylos Nr.
- ATP-328-195/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-05328-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Šumskas
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Artūras Šumskas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimo, kuriuo V. L. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 130² str. numatyto pažeidimo padarymą, nubaustas 28 (dvidešimt aštuonioms) paroms administracinio arešto su transporto priemonės - automobilio CITROEN XSARA PICASSO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad jis, būdamas baustas 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu pagal ATPK 129 str., 2012 m. gruodžio 24 d., apie 18.40 val., Verkių g. 45, Vilniuje, vairavo automobilį CITROEN XSARA PICASSO, kurio valstybinis (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,67 promilių girtumas, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 14 p. draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Tokiais savo veiksmais V. L. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² str.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu automobilio savininkė R. U. prašo pripažinti ją nukentėjusiąja, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimą dalyje dėl automobilio konfiskavimo arba panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė savo skunde teigia, kad ji šioje administracinio teisės pažeidimo byloje yra nukentėjusioji, kadangi dėl kito asmens veiksmų neteko automobilio. R. U. nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, ji nesutinka su teismo išvada, kad V. L. automobilį vairavo jai leidus. Apeliantė tvirtina, kad nubaustasis be jo žinios paėmė jai priklausantį automobilį. Savo skunde R. U., kad 2012 m. gruodžio 24 d. išvažiuodama į Marijampolę savo namą paliko saugoti V. L., kuriame buvo palikti ir automobilio raktai bei dokumentai, tačiau tvirtina, kad naudotis automobiliu jam neleido. Nurodo, kad į policiją nesikreipė dėl to, kad nenorėjo pakenkti V. L., nes jau buvo sužinojusi, jog automobilis nesugadintas. Automobilio savininkė savo skunde nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 str. piliečio nuosavybė yra neliečiama.
Savo skunde R. U. pažymi, jog jai V. L. veiksmais buvo padaryta žala, jai nesant namuose nubaustasis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio paėmė iš namų jai priklausančius automobilio raktus, tokiu būdu neteisėtai užvaldė jai priklausančią transporto priemonę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinė prašo apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimą palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą
Motyvuojamoji dalis
R. U. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 26 str. 1 d. numatyta, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto ir šių pajamų pavertimas valstybės nuosavybe. Pagal ATPK 26 str. 1 d. daiktas, kuris buvo ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo įrankis, konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise jis priklauso. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008 konstatavo, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti.
Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarimu yra įvertinęs ATPK 26 str. atitiktį Konstitucijai ir pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 str. 1 d. norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Nutarime nurodyta, jog ATPK 26 str. 1 d. numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam sunaikinimui, dėl kurio savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Toks teisinių santykių sureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.
Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 23 str. nuostata „nuosavybė neliečiama“ neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucijoje yra nustatytas absoliutus nuosavybės gynimas. Suabsoliutinus nuosavybės teises gali atsirasti prielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus, taip pat sukelti konfliktus. Vienas jų sprendimo būdų - teisės normose nustatyti atitinkamus nuosavybės teisių apribojimus ar suvaržymus. Iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, jeigu jie nepaneigia pačios nuosavybės teisės esmės.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad nubaustasis V. L. be jos žinios paėmė jai priklausantį automobilį, kad ji tuo metu nebuvo Vilniuje vertintini kritiškai. Pareiškėja pagal jos aiškinimą, namų, kuriuose buvo ir automobilio raktai ir dokumentai, raktus perdavė V. L., tokiu būdu patikėdama nubaustajam ir galimybę pasinaudoti jos automobiliu, todėl nėra pagrindo laikyti, kad automobilis buvo paimtas be jos leidimo. Pažymėtina, kad savavališka automobilio paėmimo versija buvo iškelta tik bylą išnagrinėjus teisme, kai buvo priimtas sprendimas dėl automobilio konfiskavimo, tai turi reikšmės nustatant šios versijos patikimumą, bei sudaro pagrindą neatmesti išvados, kad automobilis galimai buvo paimtas ir esant tiesioginiam savininkės leidimui. Tuo labiau, kad dėl savavališko automobilio paėmimo, kuris pasitvirtinus nurodomoms aplinkybėms galėtų būti vertinamas kaip nusikalstama veika, automobilio savininkė į teisėsaugos organus po įvykio nesikreipė.
Pirmosios instancijos teismo nurodymas konfiskuoti R. U. priklausantį automobilį, kaip V. L. padaryto administracinio teisės pažeidimo įrankį yra teisėtas ir pagrįstas. ATPK neįtvirtinta galimybė neskirti ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo, kuris šiuo atveju, remiantis ATPK 26 str. 1 d., taikomas nepriklausomai nuo to, kas yra transporto priemonės savininkas. R. U. atsiradę galimų nuostolių klausimai gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.
Esant nustatytoms aplinkybėms Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.
R. U. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.