- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-19
- Bylos Nr.
- e2-355-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Kategorijos
- 99.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties, kurioje nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus civilinėje byloje Nr. 2-6533-392/2014.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. B. per EPP kreipėsi į teismą, pateikdamas ieškinį atsakovei A. L. (trečiasis asmuo A. Č.), prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2008-05-23 sutartį, sudarytą tarp A. L. ir A. Č., dėl išlaikymo iki gyvos galvos (CK 6.66 str.). Nurodė, kad šia sutartimi atsakovė A. L., pažeisdama jo kaip kreditoriaus teises, perleido A. Č. nuosavybėn savo 212 000 Lt vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Už pateikiamą turtinio pobūdžio ieškinį, kurio kaina yra 212 000 Lt, pareiškėjas A. B. sumokėjo 109 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjui A. B. terminą – iki 2014-12-31, pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.
Teismas nustatė, kad už pareiškėjo A. B. pateiktą ieškinį turi būti sumokėtas 3 930 Lt dydžio žyminis mokestis, todėl pastarasis papildomai turi sumokėti 3 821 Lt. Nustatė, kad teismui pateiktos ieškinio priedų kopijos nėra patvirtintos advokato, o tai, kad ieškinys pateikiamas per EPP, advokato nuo šios prievolės neatleidžia. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas ginčijamos sutarties šalį – A. Č., įvardina trečiuoju asmeniu. Sprendė, kad pareiškėjui siūlytina nurodyti tinkamą šio asmens procesinę padėtį (CPK 115 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį.
Apeliantas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, be pagrindo netaikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir nesivadovavo aktualiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl actio Pauliana apmokestinimo, pagal kuriuos toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011; 2008 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįsta ir teisėta yra Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nustatyta, jog pareiškėjo A. B. teikiamas ieškinys yra su trūkumais bei nustatytas terminas jiems pašalinti.
Buvo minėta, kad teiginius dėl CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kurie buvo pateikti 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011; 2008 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008; 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006. Tačiau tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai ne kartą yra nurodę, kad sprendžiant dėl teisminės praktikos taikymo (CPK 4 str.), privalo būti taikomi išaiškinimai, kurie buvo teikiami vėliausiai priimtuose procesiniuose sprendimuose, kuriuose anksčiau suformuluoti nurodymai buvo keičiami, tikslinami etc.
Tuo remdamasis teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, buvo pakeistas „turtinio ginčo“ sąvokos aiškinimas actio Pauliana ieškinio atveju. Minimame sprendime kasacinis teismas konstatavo, kad iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, jog bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę, o ieškinio sumos nustatymas nebuvo siejamas su tuo, kam grąžinamas iš atsakovo priteistinas išreikalaujamas turtas. Todėl nurodė, kad anksčiau buvusi kasacinio teismo praktika, pagal kurią actio Pauliana ieškinys buvo pripažintas neturtiniu reikalavimu, nes tokio ieškinio patenkinimo atveju turtas priteisiamas ne ieškovui (kreditoriui), o skolininkui, – yra ydinga ir negali būti tęsiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtame 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime vienareikšmiškai išaiškino, kad actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 1 p.). Taip pat pabrėžta, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, jog nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK 85 straipsnio pakeitimai, aktualūs ir taikytini nagrinėjamoje byloje, kurio 1 dalies 11 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Akivaizdu, kad apeliantą pareiškėją A. B. atstovaujančiam profesionaliam teisininkui – advokatui, yra žinomi tiek šiame nutarime pateikti išaiškinimai, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2014, motyvai, kuriuose analizuojant kasacinio skundo teiginius, jog teismai pažeidė teismų praktikoje suformuotą „turtinio ginčo“ sąvokos aiškinimą, pasisakyta taip pat ir dėl netaikytinų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011 išvadų. Tuo tarpu nagrinėjamame pareiškėjo A. B. atskirajame skunde remiamasi būtent šia kasacinio teismo nutartimi.
Esant paminėtoms aplinkybėms, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas pareiškėjo A. B. teikiamo actio Pauliana ieškinio apmokestinimo žyminiu mokesčiu klausimą, tinkamai aiškino ir taikė žyminio mokesčio dydį reglamentuojančias CPK normas, nenukrypo nuo suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos, teisingai kvalifikavo jį turtiniu ir pagrįstai sprendė, kad žyminiu mokesčiu jis apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Todėl atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nesuteikiantys pagrindo pakeisti ar panaikinti šią teismo nutartį (CPK 338 str., 263 str. 1 d., 178 str.).
Kartu teismas pareiškėjui A. B. nustato naują terminą – iki 2015-03-31 (įskaitytinai) įvykdyti pirmosios instancijos teismo nutartį, tai yra sumokėti 1 106,64 Eur žyminio mokesčio dalį bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 80 str. 4 d., 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti pareiškėjui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) terminą iki 2015 m. kovo 31 d. (įskaitytinai) sumokėti 1 106,64 Eur (tūkstantis šimtas šeši Eur šešiasdešimt keturi ct, 3 821 Lt) žyminio mokesčio už ieškinį bei pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.