Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. Šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė J. R. , tai yra, 2006 m. liepos mėn., naktį iš 14 d. į 15 d. (tikslus laikas nenustatytas), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su J. R. metu, tyčia sudavė jai rankomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas. Po to, 2006 m. liepos 15 d., apie 10 val., tame pačiame bute, kilus konfliktui tarp A. Š., R. T. ir J. R. dėl to, kad pastaroji netvarko kambarių, R. T. sudavė J. R. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas. Mušdamas nukentėjusią sukėlė jai didelį fizinį skausmą ir padarė daugybinius sužalojimus: kraujosruvas veido bei galvos srityse, kairės akies voke ir obuolyje, žando, smakro ir pasmakrio srityse, žastuose ir pažastyse, dešinės alkūnės ir dilbio srityse, kairės plaštakos ir riešo paviršiuose, kairiajame dilbyje, krūtinės ląstoje ir jos minkštuosiuose audiniuose, pilvo, dešinio dubens, kairės kirkšnies, šlaunų srityse, keliuose, blauzdose ir dešinėje čiurnoje su odos nubrozdinimu, odos nubrozdinimus kairėje šlaunyje bei dešinio žasto centre, gleivinės įtrūkimus lūpose, kraujavimus tarpvietėje, nugaros juosmeninėje ir sėdmenų srityse, galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvas kakle (priekiniame paviršiuje), gerklų kremzlių audiniuose ir balso stygų srityje, kairės bendrinės miego arterijos intimos įtrūkimą (atsisluoksniavimą), poodinę kraujosruvą kaklo – krūtinės riboje (dešinėje), kraujosruvą kaklo minkštuosiuose audiniuose su kraujo susikaupimu tarp kaklo minkštųjų audinių, kurie suspaudė kaklo magistralines kraujagysles bei kaklo nervus, dėl to, išsivysčius kvėpavimo nepakankamumui, pasibaigusiam kvėpavimo sustojimu, J. R. 2006 m. liepos 16 d. mirė.

Be to, A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 15 d., apie 10 val., tame pačiame bute, kilus konfliktui tarp jo ir J. R., rankomis pastumdamas J. R. į kambaryje buvusią spintą, suduodamas smūgį delnu į veidą bei du kartus spirdamas į sėdmenis, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. T. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą. Apeliantas teigė, jog turi būti išteisintas dėl nužudymo, nes yra atsakingas tik už nežymų nukentėjusiosios sveikatos sužalojimą.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, apygardos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis R. T. pagrįstai pripažintas kaltu už tyčinį, itin žiaurų, J. R. nužudymą. Jo kaltę visiškai patvirtina bylos įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje ir išdėstyti bei aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Nustatyta, kad J. R. mirė 2006 m. liepos 16 dieną pirmoje paros pusėje, dėl krūtinės ląstos viršutinio aukšto sumušimo, traumuojant kaklą, nuo susidariusios masyvios kraujosruvos krūtinės-kaklo riboje, tvenkiantis kraujui tarp kaklo minkštųjų audinių, kas komplikavosi ir kaklo magistralinių kraujagyslių suspaudimu sutrikdant kraujotaką galvos smegenyse, ir dalyvaujančių kvėpavimo judesiuose kaklo nervų suspaudimu; kraujosruvos susidarė ir viršutinių kvėpavimo takų lygiuose. Didėjant kraujosruvoms vystėsi kvėpavimo nepakankamumas, baigęsis kvėpavimo sustojimu, asfiksine mirtimi. Šie sužalojimai (kakle) atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą Jie padaryti paros laikotarpiu iki mirties. Be to, nukentėjusiosios kūne įvairiose vietose, 1-3 parų laikotarpyje iki mirties, nustatyti daugybiniai išoriniai ir vidiniai sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą. J. R. buvo sumušta bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur smurtą jos atžvilgiu vartojo R. T. , o taip pat ir A. Š. , kuris nuteistas tuo pačiu nuosprendžiu už tai, kad 2006-07-15 d. apie 10 val. rankomis pastumdamas nukentėjusiąją į kambaryje buvusią spintą, suduodamas smūgį delnu į veidą bei du kartus spirdamas į sėdmenis, sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo įvykdydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis R. T. iš esmės neneigia J. R. sumušimo fakto, tačiau tvirtina, kad nukentėjusiosios mirtį sukėlusius sužalojimus padarė ne jis, o A. Š. . R. T. parodė, kad bute, kur nužudyta J. R. , be jo ir nukentėjusiosios buvo A. Š. bei jo motina E. D. Š. , kuri viską matė. Įvykio dieną – 2006-07-15 d. apie 12 val. kilus konfliktui, jis (R. T. ) du kartus įspyrė J. R. į kairį šoną, po to A. Š. paėmęs už atlapų trenkė į spintą, o šiai parkritus 2 kartus sudavė rankomis ir 2 kartus spyrė kojomis į šonus bei krūtinę. Po to jis (R. T. ) paguldė nukentėjusiąją į lovą, kur ši nesikeldama ir gulėjo. Likusieji visi trys gėrė alkoholinius gėrimus, per tą laiką niekas kitas bute nesilankė. Apie 22 val. atsigulė miegoti šalia J. R. . Ryte ar prieš pietus prabudęs pamatė, kad pastaroji negyva, pajudinus jai iš burnos pradėjo bėgti kraujas. Neigė, kad mušė nukentėjusiąją naktį iš lapkričio 14 į 15 d. Patvirtino, jog anksčiau yra mušęs J. R. , kai ši ilgą laiką negrįždavo į namus.

Nuteistasis A. Š. parodė, kad 2006-07-15 d. apie 12-13 val., vykusio konflikto metu jis, paėmęs J. R. už drabužių, pakėlė ją iš lovos, nestipriai sudavė per veidą, pastūmė į spintą, į kurią nukentėjusioji atsitrenkė nugara, bet neparkrito, po to įspyrė 1 kartą į sėdmenis ir įstūmė į lovą. Tuomet R. T. pagriebęs už atlapų išmetė J. R. iš lovos, stūmė į spintą, į kurią atsitrenkusi nukentėjusioji parkrito. Po to R. T. apie 10 minučių mušė J. R. : smūgiavo kumščiu į krūtinę, pusiau gulinčią spardė kojomis šonus (kiek smūgių sudavė – negalėjo pasakyti). Mušimą nutraukė ir padėjo nukentėjusiajai atsigulti į lovą E. D. Š. . Gulinčiai J. R. R. T. dar sudavė į ausį. Po to visi gėrė alkoholinius gėrimus. Vakare buvo atėjęs J. B. , kuriam nukentėjusioji pasiskundė. Su J. B. galimai buvo atėjusi kažkokia moteris (tačiau tiksliai nepamena). Naktį R. T. miegojo su J. R. , jis (A. Š. ) – kitame kambaryje. Atsibudęs apie 9-10 val. R. T. pasakė, kad J. R. negyva.

Parodydami J. R. sumušimo aplinkybes abu nuteistieji – R. T. ir A. Š. – ikiteisminio tyrimo eigoje ir teisminio nagrinėjimo metu ne visiškai nuosekliai aiškino fizinio smurto pavartojimo detales, tačiau iš esmės tvirtino tą patį, kiekvienas iš jų neigdami, kad sudavė mirtinus smūgius. Vienok pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymų pagrindu motyvuotai padaryta teisinga išvada, kad būtent R. T. intensyviai mušė J. R. bei sudavė jai smūgį, kurio pasekoje padarė mirtį sukėlusius sužalojimus. Kaip nurodyta teismo medicinos specialisto išvadose (1 t., b. l. 29-33), bei kaip paaiškino apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas R. Petrauskas, šis stiprus ir lemiamas smūgis (arba poveikis spaudžiant) buvo padarytas į kaklo priekinį paviršių apatinį aukštą – krūtinės ląstos viršutinį aukštą (kaklo-krūtinės riboje). Pagal vienintelės tiesioginės įvykio liudytojos Elenos D. Š. (mirusi) parodymus, 2006-07-15 d. vykusio konflikto metu A. Š. nesudavė smūgių J. R. į šią kūno vietą, jis sudavė per veidą, pastūmė į spintą ir spyrė į sėdmenis, o R. T. spardė gulinčią nukentėjusiąją į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 85, 86, 120). Ši liudytoja yra vieno iš kaltininkų motina, todėl iš tiesų yra svarbu įvertinti, ar jos parodymai – netendencingi, juo labiau, kad pirmosios apklausos metu (1 t., b.l. 80-81) ji teigė nemačiusi, ar A. Š. mušė J. R. . Kolegija mano, kad apygardos teismo nuosprendyje liudytojos E. D. Š. parodymai, kuriais teismas pasirėmė, įvertinti tinkamai ir argumentuotai, atsižvelgiant į aplinkybes ir duomenis, objektyviai patvirtinančius jų patikimumą. Nors 2006-07-26 d., pirminės apklausos metu E. D. Š. neparodė apie A. Š. smurtinius veiksmus, (kam, matyt, turėjo įtakos, kad pastarasis yra jos sūnus), tačiau antra vertus jų ir neneigė, be to, vėliau paaiškino, kad būtent R. T. veiksmai pasireiškė didesniu agresyvumu (žiaurumu), todėl juos ir akcentavusi. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog E. D. Š. visiškai pakeitė parodymus ir vėliau – 2006-07-08 d. - tvirtino nebūtas aplinkybes. Reikšminga ir tai, kad minėta liudytoja (kaip nurodyta nuosprendyje) neturėjo galimybių suderinti savo parodymų su A. Š. versija, be to, duodama parodymus ji nežinojo teismo medicinos specialisto išvadų ar kitų duomenų apie J. R. mirties priežastis.

Liudytojos E. D. Š. parodymai atitinka A. Š. parodymus ir neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, kuriais paremtos išvados apie R. T. kaltę.

Liudytoja A. R. – nuteistojo R. T. kaimynė patvirtino, jog pastarasis nuolat mušdavo savo sugyventinę J. R. , o įvykio naktį iki paryčių - 2006 m. liepos mėn. iš 14 į 15 d. – girdėjo nukentėjusiąją prašant R. T. nemušti, tuo tarpu pastarasis šaukė, kad užmuš. Kitą dieną buvo ramu, o dar sekančios dienos, tai yra, 2006-07-16 d. ryte ar kiek vėliau, sužinojo, kad J. R. mirė.

Tai, kad R. T. intensyviai žalojo J. R. , patvirtina ir liudytojo J. B. parodymai. Iš jų seka, jog 2006-07-15 d. apie 19-20 val., pastarajam atėjus į R. T. butą (duomenys neskelbtini), J. R. gulėjo lovoje sumušta ir skundėsi, kad tai padarė R. T. . Be to, J. B. taip pat patvirtino, kad nuteistasis nuolat mušdavo J. R. .

Iš teismo medicinos specialisto išvadų (1 t., b. l. 23-33) aišku, kad po to, kai J. R. buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai, iki jos mirties, įvykusios 2006-07-16 d. – pirmoje paros pusėje, galėjo praeiti paros laikotarpis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto eksperto Remigijaus Petrausko, atlikusio nukentėjusiajai padarytų sužalojimų tyrimą, paaiškinimų seka, jog per šį laikotarpį sužalotoji galėjo atlikti savarankiškus veiksmus – vaikščioti, kalbėti. Tokiu būdu, objektyviai nustatyti duomenys apie J. R. sužalojimo laiką ir eigą rodo, kad pastaroji galėjo būti sumušta tiek 2006 m. liepos 14-15 d. naktį, tiek ir 15 d. pirmoje dienos pusėje. Tai atitinka liudytojos A. R. parodytas aplinkybes apie jos girdėtą mušimą (kurio metu J. R. prašė R. T. nemušti), tiek E. D. Š. , A. Š. ir iš dalies – paties nuteistojo R. T. parodymus (kad liepos 15 d. apie 12-13 val. įvykus konfliktui J. R. vėl buvo mušama) ir taip pat J. B. , mačiusio nukentėjusiąją sumuštą liepos 15 d. vakare, paaiškinimus.

Apelianto teiginiai, jog liudytojai negalėjo patvirtinti įvykio laiko aplinkybių – nepamatuoti. Iš tiesų liudytoja E. D. Š. nurodė, jog į R. T. butą atėjo 2006-07-15 d. – šią dieną ji pamena, juo labiau, kad ją nurodė dar pirmosios apklausos metu – 2006-07-26, praėjus nedaug laiko po įvykio (1 t., b. l. 80-81). Liudytojas J. B. patvirtino matęs sumuštą J. R. 2006-07-15 d. vakare. Liudytoja A. R. , parodydama apie įvykio laiką apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2006-07-17 d. ir 2006-07-25 d. (1 t., b. l. 77, 78) paaiškino, kad muštynes girdėjo 2006-07-14 d. – naktį iš penktadienio į šeštadienį, o 2006-07-16 d. - sekmadienį (ryte) paaiškėjo, kad J. R. mirusi. Pagal 2006 m. kalendorių minėtos savaitės dienos atitinka nurodytas mėnesio dienas. Tai, kad teisiamajame posėdyje ši liudytoja nurodė kitas savaitės dienas (ketvirtadienį-penktadienį ir šeštadienį) tėra apsirikimas, sąžininga klaida, nes praėjus daug laiko po įvykio (pusantrų metų) iš tiesų laiko galima tiksliai neprisiminti. Antra vertus, A. R. teismui patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo eigoje ji pirmą kartą buvo apklausta kitą dieną po J. R. lavono suradimo, tai yra, 2006-07-17 d., ką patvirtina ir byloje esantys dokumentai. Vadinasi, praėjus dienai po įvykio liudytoja galėjo teisingai prisiminti ir teisingai nurodė įvykio laiką, juo labiau, kad šios aplinkybės susietos su A. R. apklausos data ir žinia apie J. R. mirtį.

Apelianto teiginiai, esą A. R. ir J. B. jį apkalba dėl suinteresuotumo, kolegijos manymu – taip pat nepamatuoti, jokių prielaidų tam nėra. Visų pirma, minėtų liudytojų parodymai nėra kryptingi. Antra, tuo atveju, jei A. R. siektų, kad jos kaimynas R. T. išsikeldintų iš jam priklausančio buto, nes jame nuolat triukšmaujama, tai siekti sutramdyti triukšmadarį yra teisėtų būdų; negana to, pats nuteistasis nenurodė, kad iki įvykio A. R. tuo tikslu būtų ėmusis kokių nors veiksmų. J. B. suinteresuotumo liudyti A. Š. naudai nepagrindžia jokie bylos duomenys. Šis liudytojas, kaip jis nurodė, bendravo su J. R. , todėl iš tiesų jam galėtų būti svarbu tik tai, kas kaltas dėl pastarosios mirties, o ne melagingas R. T. apkaltinimas.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytos galimos liudytojos, užėjusios į R. T. butą po J. R. sumušimo, jokių patikimų duomenų nėra, nes šią aplinkybę minėjęs A. Š. nėra dėl to tikras, tuo tarpu liudytojas J. B. tvirtino atėjęs vienas. Antra vertus tokia liudytoja įvykio metu (tai yra, smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu momentu) tikrai nebuvo atėjusi. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog ne visi galimi įrodymai, galintys patvirtinti reikšmingas bylai aplinkybes, buvo tirti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad R. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Kaltinamasis suvokė, kad suduodamas daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias nukentėjusiosios kūno vietas (krūtinę, galvą, kaklą), numatė, kad toks elgesys gali sukelti nukentėjusiosios mirtį, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Po suduotų smūgių ja nesirūpino, atsigulęs šalia užmigo, neslėpė abejingumo galimai nukentėjusiosios mirčiai, tai yra, jį tenkino bet kokios pasekmės.

Apkaltinamajame nuosprendyje nuteistojo veika nužudant J. R. teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., kaip padaryta itin žiauriai. R. T. nukentėjusiajai sudavė rankomis ir kojomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, ją mušė ilgą laiko tarpą, jau sužalotą ir negalinčią pasipriešinti. J. R. smurtavimo metu buvo sąmoninga, šaukė, prašė nemušti, tačiau kaltininkas nesiliovė tai daryti. Atsižvelgiant į kaltininko pavartoto smurto pobūdį ir intensyvumą, suduotų smūgių skaičių, darytina išvada, kad taip veik­da­mas R. T. su­vo­kė, jog suke­lia di­de­les fi­zi­nes kan­čias nukentėjusiajai, elgiasi itin žiauriai, nes smur­tą nau­do­jo jai esant gy­vai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, paremtoms bylos įrodymų visuma, daroma išvada, kad R. T. kaltė nužudžius J. R. ir tuo padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. neginčytinai įrodyta, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo R. T. apeliacinį skundą.