- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-07
- Bylos Nr.
- I-681-583/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00605-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Atsakovas
- A. V.
- Pareiškėjas
- Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras
- Kategorijos
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant atsakovui A. V., 2013 m. balandžio 29 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovui A. V. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Savivaldybės biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau ir – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti 288.00 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą už 2010 – 2012 metus.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 12 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta administruoti vietinės rinkliavos surinkimą ir tvarkymą. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita (fermų), todėl vadovaujantis Nuostatų 1 priedu nustatyta metinė vietinė rinkliava 96,00 Lt. metams.
Pareiškėjo atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į prašymą (b.l.22-24) kuriuo nurodo, jog vietine rinkliava apmokestintas nepagrįstai, nes statinys nėra naudojamas. 2007 m. gruodžio 27 d. išduotas statybos leidimas pastato rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą. Statyba vyksta ūkio būdu, tačiau šiuo metu statybos darbai nevykdomi, o statybos darbų vykdymo laikotarpiu susidarančios statybinės, bet ne buitinės, atliekos tvarkomos ne per buitinių atliekų šalinimo ir tvarkymo sistemą. Be to atliekų tvarkymo nuostatai nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį ir tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatoms.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad buitinės atliekos įvardijamame objekte nesusidaro, o statybinės atliekos yra išvežamos jo paties, todėl teisinių prielaidų skaičiuoti vietinę rinkliavą nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja.
Prašymas tenkintinas.
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2521/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Taigi Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojas – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“.
Kita vertus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan. Todėl nepagrįsti atsakovo atsisakymo mokėti vietinę rinkliavą argumentai, kad jis nesinaudoja nekilnojamuoju turtu ir neprivalo mokėti vietinės rinkliavos.
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis (b.l.10-11) nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 70/100 dalys pastato-karvidės, esančios Palangos mieste, (duomenys neskelbtini), kurios bendras plotas 1367.47 kv. m., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita (fermų), baigtumas 100 procentų, todėl vadovaujantis Nuostatų 1 priedu, metinė vietinė rinkliava yra skaičiuojama 96,00 Lt. Kadangi atsakovas pagal cituotus Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas, todėl pagrįstai jam buvo apskaičiuota vietinė rinkliava.
Atsakovas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad šiame objekte nėra kaupiamos ir per buitinių atliekų šalinimo sistemą šalinamos bei tvarkomos buitinės atliekos. 2007 m. gruodžio 27 d. išduotas statybos leidimas pastato – karvidės rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą, šis objektas yra statomas ūkio būdu ir statybų procese susidarančios statybinės atliekos yra šalinamos pastato rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą techninio projekto aiškinamajame rašte nurodyta tvarka – sudarius sutartį su atestuotais atliekų vežėjais. Vertinat atsakovo argumentus būtina pažymėti, kad vietine rinkliava apmokestinamo objekto paskirtis iki šiol nurodoma: kita (fermų). Nei vietinės rinkliavos administratoriui, nei teismui atsakovas nepateikė jokių faktinių duomenų (statybos inspekcijos pažymos ar kt.), kuriais būtų pagrindžiamas kita nei įvardinta viešajame registre įvardijama pastato naudojimo paskirtis. Būtent pagal šią paskirtį ir yra skaičiuojama vietinė rinkliava. Tai, kad yra išduotas statybos leidimas pastato – karvidės rekonstrukcijai į gyvenamąjį nėra teisinė prielaida kitos metinės vietinės rinkliavos skaičiavimui, nes nėra duomenų apie pastato paskirties pakeitimą. Pastatas suformuojamas statybos įstatymo nustatyta tvarka ir pateikiama deklaracija apie statinio statybos pabaigą, kas yra teisinė prielaida viešajame registre registruoti statinio naudojimo paskirtį.
Atsakovas taip pat nurodo, kad objekte nesusidaro buitinės atliekos, o statybines atliekas jis pašalina pats ne per buitinių atliekų šalinimo sistemą. Be to pastato rekonstrukcijos projekto aiškinamajame rašte nurodytas statybinių atliekų šalinimo būdas – sudaroma sutartis su atestuotais atliekų tvarkytojais dėl statybinių atliekų šalinimo. Pažymėtina, kad objekto statybos (rekonstrukcijos) proceso metu susidaro ne tik statybinės atliekos bet ir buitinės atliekos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas akcentuoja, kad pastato rekonstrukcijos projekte numatytas statybinių atliekų šalinimas sudarius sutartį su atestuota atliekų tvarkymo įmone, tačiau nei pareiškėjui, nei teismui duomenų, kad tokia sutartis buvo ar yra šiuo metu sudaryta, neteikiama. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodo, kad statyba vyksta ūkio būdu ir atliekas išveža pats, todėl sutarties nėra sudaręs. Taigi duomenų, kad atliekų tvarkymas šiame objekte vykdomas atsakovo įvardijamu būdu, o ne per Palangos miesto savivaldybėje veikiančią buitinių atliekų šalinimo ir tvarkymo sistemą, nėra. Pažymėtina, kad teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t.y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), todėl atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą pripažįstama vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Atsakovas taip pat nurodo, kad nėra pristatytas atliekų šalinimo konteineris, todėl ši paslauga nėra teikiama, todėl nėra teisinių prielaidų mokėti vietinę rinkliavą ir dėl šių argumentų. Pasisakant dėl šių atsakovo argumentų pažymėtina, kad konteinerio pristatymas nėra ta aplinkybė, kuri patvirtina, kad asmeniui nuo šio momento yra teikiama paslauga ir tik nuo šio momento tenka prievolė mokėti vietinę rinkliavą. Kaip jau paminėta šiame sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme, o vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Kaip jau paminėta šiame sprendime, vietinės rinkliavos mokėtoju asmuo tampa pagal tam tikrus kriterijus, šiuo atveju nekilnojamojo turto valdymą. Atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objekto dalis ir pagal šį kriterijų atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, tačiau yra numatyta išimtis, suteikianti teisę vietinės rinkliavos mokėtojui kreiptis į vietinės rinkliavos administratorių, prašant atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Ši teisė yra pačio vietinės rinkliavos mokėtojo diskrecija ir pats asmuo turi kreiptis dėl tokios lengvatos taikymo.
Kaip matyti iš 2013 m. balandžio 9 d. prašymo, atsakovas kreipėsi dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, teigdamas, kad nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu pagal paskirtį. Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašą (toliau – Aprašas). Minėto Tarybos sprendimo 2 punktu nustatyta, kad 100 proc. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata taikoma fiziniams ar juridiniams asmenims–nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje (2.2 punktas). Fiziniai ar juridiniai asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta šio sprendimo 2.2 punkte numatyta lengvata, BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui turi pateikti: prašymą; AB „VST“ pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį per paskutinius 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos; UAB Palangos vandenys“ pažymą apie suvartotą vandens kiekį per paskutinius 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos ir kitus dokumentus numatytus minėto sprendimo 4.1.–4.5. punktuose. Šis sprendimas taikomas skaičiuojant lengvatas nuo 2010 m. sausio 1 d. (Sprendimo 8 punktas) ir galiojo iki 2012 m. kovo 29 d., tai yra kai Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naujos redakcijos Nuostatus bei Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos aprašą (toliau – Lengvatų skyrimo tvarka). Tarybos sprendimo (galiojusio iki 2012 m. kovo 29 d.) 6 punktas numatė, kad pateikus visus reikiamus dokumentus, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata, įsigalioja nuo kito mėnesio 1 dienos ir galioja iki tų metų gruodžio 31 d. Kaip matyti, lengvatos yra suteikiamos kalendoriniams metams, o tai reiškia, jog kiekvienais metais turi būti teikiamas naujas prašymas dėl lengvatos suteikimo bei reikalaujami dokumentai. 2013 m. balandžio 11 d. Palangos miesto rinkliavų centras raštu Nr. (4.6)-363-C23-434 atsisakė patenkinti atsakovo prašymą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos sumokėjimo, kadangi pareiškėjo manymu nėra duomenų leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovas nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu. Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pateiktą prašymą dėl lengvatos suteikimo atsakovas neginčijo ir šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra šio atsisakymo teisėtumas. Konstatavus, kad atsakovas cituotų Nuostatų tvarka nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nėra teisinių prielaidų konstatuoti, kad jam nekyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą.
Pareiškėjas kelia abejonę dėl Nuostatų kaip norminio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 straipsnio 3 punktui, kadangi Nuostatuose nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Tačiau būtina įvertinti tai, kad ginčas šioje byloje kyla ne dėl šalinamo atliekų kiekio ir galimybės vietinę rinkliavą atsakovui mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Ginčas šioje byloje kyla atsakovui teigiant, kad jis iš vis nesinaudoja buitinių atliekų šalinimo ir tvarkymo sistema įvardijamame objekte, todėl jam nekyla jokia prievolė mokėti vietinę rinkliavą. Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Be to Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu. Dėl įvardijamų aplinkybių nėra teisinio pagrindo šioje byloje tirti Nuostatų kaip norminio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.
Pažymėtina ir tai, kad iš atsakovo teikiamų duomenų apie elektros energijos sunaudojimą objekte (duomenys neskelbtini), Palanga matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio iki 2012 m. gruodžio 31 d. suvartota 3467 kWh elektros energijos. Iš to seka, kad įvardijamame objekte yra vykdoma veikla arba statybos darbai, todėl atsakovui nepateikus jokių faktinių duomenų apie sutartis dėl atliekų tvarkymo per kitus atestuotus atliekų tvarkytojus, nėra teisinių prielaidų konstatuoti, kad atliekų tvarkymas vykdomas kitu būdu ir nekaupiamos bei nešalinamos atliekos per veikiančią buitinių atliekų tvarkymo sistemą. Pažymėtina ir tai, kad kiti pastato (duomenys neskelbtini), Palanga bendraturčiai (b.l.28) vietinę rinkliavą yra sumokėję. Kadangi idealiųjų dalių dėl statinio naudojimosi nėra nustatyta, tai preziumuojama, kad kiti bendraturčiai vietinę rinkliavą moka už tą patį objektą neneigiant, kad jame kaupiamos buitinės atliekos yra šalinamos per veikiančią buitinių atliekų šalinimo ir tvarkymo sistemą.
Kaip jau minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovas nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 288,00 Lt įsiskolinimo suma (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendė:
savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą patenkinti.
Iš atsakovo A. V. Savivaldybės biudžetinei įstaigai Palangos miesto rinkliavų centras priteisti 288,00 litų vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 2010-2012 metais.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.