Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 24 str. 5 d., 129 str. 2 d. 9 p. ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p., 3 d. 3 p., nubausta 20 MGL (dviejų tūkstančių penkių šimtų Lt) bauda.

J.A.M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., nesant jo veikoje nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Priteista iš G. M. J. K. naudai 2000 (du tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 16 d. iki 2004 m. gegužės 24 d., veikdama dėl savanaudiškų paskatų – siekdama materialinės naudos sau bei kitiems asmenims – to, kad jos dukra D. K. užvaldytų santuokoje užgyventą turtą po ištuokos su J. K. 2004 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbiami) m. apylinkės teismo sprendimu atitekusiu J. K. – ½ 0,2209 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbiami) – 3340 Lt vertės, ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami) – vidutinės 42519 Lt vertės, ½ inžinierinių statinių – įrengimų – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbiami) – vidutinės 4847 Lt rinkos vertės, automobilį BMW 528 valst. Nr. XXX – 3920 Lt vertės bei kitą turtą – ne mažesnės kaip 89906 Lt bendros vertės, ne mažiau kaip 3 kartus bute, esančiame (duomenys neskelbiami), susitiko su A. B. , kur pastarojo prašė surasti labai sunkaus nusikaltimo vykdytojus – asmenis, kurie nužudys jos dukters D. K. buvusį sutuoktinį J. K. , bei, kurstydama A. B. padaryti labai sunkų nusikaltimą, perdavė A. B. J. K. fotonuotrauką, užrašė duomenis, kur jis pastoviai lankosi, bei už šio nusikaltimo įvykdymą pažadėjo sumokėti A. B. ir nužudymo vykdytojams 3000 JAV dolerių, tačiau nusikalstama veika nutrūko dėl priežasčių nepriklausančių nuo jos valios, kadangi A. B. informavo teisėsaugos institucijas – policiją ir veikė pagal 2004 m. gegužės 16 d. (duomenys neskelbiami) m. apylinkės teismo leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

J.A.M. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. tuo, kad jis 2004 m. liepos 17 d. apie 13-15 valandą, prie garažo, esančio namo (duomenys neskelbiami) kieme, durų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas materialinės naudos sau bei kitiems asmenims - to, kad jo dukra D. K. užvaldytų santuokoje užgyventą turtą po ištuokos su J. K. 2004 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbiami) m. apylinkės teismo sprendimu atitekusiu J. K. – ½ 0,2209 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbiami) – 3340 Lt vertės, ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami) – vidutinės 42519 Lt vertės, ½ inžinierinių statinių – įrengimų – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbiami) – vidutinės 4847 Lt rinkos vertės, automobilį BMW 528 valst. Nr. XXX – 3920 Lt vertės bei kitą turtą – ne mažesnės kaip 89906 Lt bendros vertės, grasino nužudyti J. K. , esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas būtų tuoj pat įvykdytas – būdamas 3 metrų atstumu nuo J. K. , užsimojo ant jo kirviu ir šaukė „aš tave nukirsiu“.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad J.A.M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., požymių ir jį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisino.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį:

- dalyje dėl G. M. paskirtos bausmės pakeisti ir G. M. , pripažintai kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 24 str. 5 d., 129 str. 2 d. 9 p., skirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams;

- dalyje dėl J. A. M. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį, J. A. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., J. A. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams.

Priteisti iš G. M. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš J. A. M. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, paskirdamas G. M. švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. G. M. taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatų nebuvo teisinio pagrindo, nes byloje nenustatytos minėto baudžiamojo įstatymo straipsnio taikymui būtinos sąlygos. Apelianto teigimu, paskyrus tokią švelnią bausmę, būtų nepasiekta ir bausmės paskirtis, nes G. M. padarė labai sunkų nusikaltimą, pasekmės neatsirado tik dėl teisėtų aktyvių kitų asmenų veiksmų. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. M. jau buvo anksčiau teista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog ji serga sunkiomis, nepagydomomis ligomis. Apelianto nuomone, kadangi šios ligos yra kontroliuojamos ir nesutrukdė padaryti G. M. nusikaltimo, jos negalėjo būti vertinamos, kaip mažinančios G. M. asmenybės pavojingumą.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka ir dėl J. K. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teigia, kad nukentėjusiojo J. K. parodymai apie jo išgyvenimus, baimę dėl G. M. veiksmų, leidžia pilnai patenkinti J. K. civilinį ieškinį. G. M. turtinė padėtis yra pakankamai gera (ji buvo įsigijusi prabangų automobilį, nusikaltimo vykdytojams pažadėjo dosniai atsilyginti) ir nėra pagrindas mažinti dėl to prašomos neturtinės žalos dydį.

Prokuroras nesutinka skunde ir dėl J. A. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Teigia, jog teismo išvada, kad nėra surinkta neginčijamų J. A. M. kaltės įrodymų, liudytojo V. Č. parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra nenuoseklūs, prieštaringi, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. Liudytojo V. Č. parodymai ikiteisminio tyrimo, kuriuos šis iš esmės patvirtino ir teisme, buvo nuoseklūs bei logiški. Pagal liudytojo parodymus, J. A. M. , iškėlęs kirvį, grasino nužudyti J. K. . Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir liudytojos A. F. parodymai, kurie buvo nuoseklūs. Ji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. Č. jai sakė, jog J. A. M. norėjo smogti J. K. kirviu. Pats nukentėjusysis taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus. Ta aplinkybė, kad J. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 4 kartus, nėra pagrindas netikėti pastarojo parodymais. J. K. papildomų apklausų metų detalizavo savo parodymus, siekdamas maksimaliai objektyviai atkurti įvykius. Prokuroras skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog J. A. M. įvykio metu buvo neblaivus. Tvirtina, kad šioje dalyje liudytojo V. Č. parodymai nėra paneigti. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turi vadovautis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais. Prokuroras skunde daro išvadą, kad aplinkybės, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai nukentėjusiajam J. K. , davė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti raliai įvykdytas.

Prokuroras taip pat prašo pripažinus J. A. M. kaltu pilnai patenkinti J. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį:

- dalyje dėl G. M. paskirtos bausmės pakeisti ir G. M. , pripažintai kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 24 str. 5 d., 129 str. 2 d. 9 p., skirti bausmę - laisvės atėmimą;

- dalyje dėl J. A. M. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį, J. A. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimo bausme.

Priteisti iš G. M. jo naudai 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš J. A. M. jo naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai G. M. paskyrė švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Apelianto teigimu, paskyrus tokią švelnią bausmę, būtų nepasiekta bausmės paskirtis, G. M. ir toliau darytų naujus nusikaltimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. M. jau buvo anksčiau teista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d. ir, be to, neatsisakė savo nusikalstamų ketinimų jį nužudyti (liudytojų A. B. , A. Z. parodymai). Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog ji serga sunkiomis, nepagydomomis ligomis. Apelianto teigimu, kadangi šios ligos yra kontroliuojamos ir jos nesutrukdė padaryti G. M. nusikaltimo, jos, remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d., negalėjo būti pripažintos G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nukentėjusysis J. K. apeliaciniame skunde nesutinka ir dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimui dydžio. Teigia, kad nuteistosios G. M. veiksmai padarė itin didelę žalą jo sveikatai, tolimesniam gyvenimui. Dėl tokių veiksmų nuolat jaučia diskomfortą, stresą, nesaugumą, baimę. Tokius jausmus patiria ir jo artimieji. Tvirtina, jog G. M. turtinė padėtis yra pakankamai gera (ji buvo įsigijusi prabangų automobilį, nusikaltimo vykdytojams pažadėjo dosniai atsilyginti) ir nėra pagrindas mažinti dėl to jo prašomos neturtinės žalos dydį.

Apeliantas nesutinka skunde ir dėl J. A. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Teigia, jog liudytojų V. Č. , A. F. ir jo paties parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs ir logiški. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus minėti asmenys ir jis patvirtino teisme. Ta aplinkybė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 4 kartus, nėra pagrindas netikėti jo parodymais. Jis teisme paaiškino, kodėl dėl kai kurių detalių galėjo klysti. Apeliantas skunde daro išvadą, kad aplinkybės, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai jam, davė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti raliai įvykdytas.

Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog J. A. M. įvykio metu buvo neblaivus.

Taip pat prašo, pripažinus J. A. M. kaltu, patenkinti jo civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt priteisimo neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistoji G. M. , išteisintasis J. A. M. ir jų gynėja prašė atmesti prokuroro ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. K. apeliacinius skundus, prokurorė, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. K. prašė tenkinti jų apeliacinius skundus.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, nes teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio ar paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės, tačiau skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausioji bausmė nėra teisinga, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas.

Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai taikė nuteistajai G. M. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skyrė švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 5 dalies, 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Apeliantai netinkamą minėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje įtvirtintų normų taikymą motyvuoja tuo, kad paskyrus G. M. švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, nebūtų pasiekta bausmės paskirtis. G. M. padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, pasekmės neatsirado tik dėl teisėtų aktyvių kitų asmenų veiksmų, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti G. M. paskiriant tik laisvės atėmimo bausmę įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, nustatytose ribose.

Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinė baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tačiau teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Vertinant nuteistajai G. M. paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad nuteistajai paskirta bausmė yra neteisinga. Nusikaltimas, už kurį G. M. nuteista, yra tyčinis ir priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnis), tačiau baudžiamasis įstatymas nedraudžia skiriant bausmę taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatų ir asmenims, padariusiems laibai sunkius nusikaltimus. G. M. padarytas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, pasekmės neatsirado (J. K. nebuvo nužudytas, jo sveikatai jokia fizinė žala nepadaryta), tai yra padarytos veikos pavojingumo laipsnis yra iš esmės mažesnis, negu baigto nužudymo, kurio padariniai labai sunkūs ir neatstatomi. Reikšminga aplinkybė vertinant G. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir individualizuojant jai bausmę, yra taip pat pasikėsinimo rūšies nustatymas. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, pasikėsinimas gali būti baigtas ir nebaigtas. Baigtu pasikėsinimu laikyti tie atvejai, kai kaltininkai visiškai realizuoja nusikalstamą sumanymą ir padaroma, jo supratimu, viskas, kad nusikalstama veika būtų baigta, tačiau ji nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Esant nebaigtam pasikėsinimui, kaltininkas dar neatlieka visų veiksmų, kurie reikšmingi veikai baigti. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad G. M. suteikė A. B. duomenis apie J. K. , nurodė motyvus, kodėl reikia pastarąjį nužudyti, pažadėjo už tai atlygį, tačiau aktyviai nesiekė, jog jos nusikalstamas sumanymas būtų realizuotas, - po kurio laiko susitikus su A. B. prašė, kad jis nužudymą atidėtų, pradėjo vengti J. K. nužudymo temos, niekam neperdavė pinigų už J. K. nužudymą. Visa tai rodo, kad G. M. neatliko visų veiksmų, kurie buvo reikalingi veikai baigti, ir leidžia daryti išvadą, jog G. M. nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnis nebuvo didelis. G. M. senyvo amžiaus, jai yra 75 metai, pensininkė, II grupės invalidė. Byloje nustatyta, kad ligos, kuriomis serga G. M. lėtinės, sunkios ir nepagydomos, kas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Prokuroras ir nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose neteisingai teigia, kad G. M. ligos negalėjo būti pripažinta nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jos yra kontroliuojamos ir netrukdė G. M. padaryti nusikaltimą. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. G. M. diagnozuotos ligos, - padidėjęs kraujospūdis, smegenų ir vainikinių širdies arterijų aterosklerozė, cukrinis diabetas, kaklo ir juosmens osteochondroze, - lėtinės, sunkios ir nepagydomos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas vertinto, kaip mažinančias G. M. asmenybės pavojingumą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalimi, pripažinto G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija laiko, kad esant tokioms bylos aplinkybėms, realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas G. M. neatitiktų bausmės paskirties, - galutinio rezultato, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė, ir tokia bausme nebūtų užtikrintas teisingos bausmės principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į nuteistosios amžių, sveikatos būklę, nusikalstamos veikos užbaigtumo laipsnį, nebūtų teisinga skirti G. M. realią laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir taikė G. M. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, skiriant jai švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai išteisino J. A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu J. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis grasino nužudyti J. K. , esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas būtų tuoj įvykdytas – būdamas trijų metrų atstumu nuo J. K. , užsimojo ant jo kirviu ir šaukė ,,aš tave nudėsiu“. Nagrinėjant šios kategorijos bylas įrodinėjimo procese yra ypač svarbus realaus grasinimo fakto nustatymas, nes būtent tik toks grasinimas turi juridinę reikšmę. Grasinimas yra realus, kai yra pagrindo bijoti jo įgyvendinimo. Šiuo atveju, išskyrus liudytojo V. Č. parodymus, nėra kitų neginčijamų įrodymų, kad J. A. M. kėlė J. K. mirties ar sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę. Pats išteisintasis J. A. M. visą laiką – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė grasinęs J. K. kirviu, tvirtino, kad išgirdęs dukrą rėkiant, pagriebė pagalį ir norėjo ją apginti, tačiau V. Č. pagalį atėmė ir jis niekam nesudavė. Nukentėjusysis J. K. teisiamajame posėdyje aiškino, kad jis negirdėjo, ką sakė J. A. M. , matė tik, jog V. Č. atėmė iš J. A. M. kirvį. Tai, kad J. K. negirdėjo J. A. M. grasinimų ir nematė pastarojo su kirviu rankose, apklaustas teisiamojo posėdžio metu savo parodymuose nurodė ir liudytojas V. Č. . Liudytojo V. Č. parodymų apie tai, kad jis matė J. A. M. su kirviu, šaukiantį ,,nukirsiu Julių“, negalima suabsoliutinti. Šiuos parodymus būtina vertinti kitų įrodymų visete. Vien V. Č. parodymai nėra pakankami, kad paneigti J. A. M. aiškinimą, jog jis negrasino nužudyti, neturėjo kirvio, o tik su pagaliu rankose norėjo ginti savo dukrą D. K. nuo nukentėjusiojo J. K. . V. Č. parodymuose minimas kirvis nebuvo surastas, kitų įrodymų apie grasinimo nužudyti J. K. realumą byloje nėra. Byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad grasinimas buvo realus, jog J. A. M. suvokė, kad tos aplinkybės, kurioms esant buvo padaryti jo veiksmai, kėlė J. K. mirties ar sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę. Kadangi J. A. M. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o, priešingai, byloje surinkti įrodymai turėtų neginčytinai patvirtinti J. A. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesant tokių neginčytinų ir neabejotinų įrodymų visumos, vadovaujantis principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai J. A. M. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių.

Nėra pagrindo tenkinti ir prokuroro bei nukentėjusiojo J. K. apeliacinių skundų toje dalyje, kur prašoma pakeisti nuosprendį dėl 2 000 Lt priteisimo iš G. M. neturtinės žalos atlyginimui J. K. , padidinant neturtinės žalos dydį iki 50 000 Lt. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisęs dalį nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos, atsižvelgė į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: į J. K. dvasinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, ją padariusio asmens kaltę, nuteistosios turtinę padėtį, - G. M. pensininkė, nenustatyta, kad turi kitų pajamų, išskyrus pensiją. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. K. apeliacinius skundus atmesti.