Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Ekologiški vandenys“ atstovams Donatui Bernatoniui ir advokatei Vaivai Neverdauskienei, atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms Neringai Baronienei ir Kristinai Grigaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Ekologiški vandenys“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bendrovės teigimu, taip pat nepagrįsta ir atsakovės išvada, kad pareiškėja neteikia deklaruojamo nemokamo vandens valymo sistemos garantinio aptarnavimo. Pareiškėjos nuomone, atsakovė nepagrįstai tapatina garantinį aptarnavimą ir einamąjį vandens valymo sistemos aptarnavimą. Paaiškino, jog UAB „Ekologiški vandenys“ nemokamą garantinį aptarnavimą vykdo visais atvejais visą pirkimo-pardavimo sutartyse nustatytą garantinio aptarnavimo laikotarpį, o vandens valymo sistemos einamojo aptarnavimo paslauga, už kurios teikimą numatytas atskiras mokestis, tai eksploatuojamos vandens valymo sistemos priežiūros veiksmai, kurių atlikimą turi organizuoti pats prekę eksploatuojantis asmuo. Šios paslaugos mokestis ir jos dažnumas visais atvejais buvo išskirtas atskirai, todėl atsakovei nebuvo pagrindo konstatuoti, kad vartotojams nėra atskleidžiama aiški ir nedviprasmiška informacija apie įrangos aptarnavimo mokestį ir jo dažnumą.

Dėl Tarnybos pastabų, kad pareiškėja siūlė sudaryti vartojimo kredito sutartis, nepateikusi esminės informacijos, kurią būtina pateikti prieš tokio pobūdžio sutarčių sudarymą, pažymėjo, jog nei vienu iš tirtų atvejų vartojimo kredito sutartis pasirašyta nebuvo.

Dėl baudos dydžio mažinimo pareiškėja pažymėjo, kad atsakovė netinkamai nurodė, jog Bendrovės vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net tris Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymius, nes bendrasis nesąžiningos komercinės veiklos draudimas apima kitus du atsakovės paminėtus nesąžiningos komercinės veiklos požymius ir neturėtų būti vertinamas kaip savarankiškas požymis. Taip pat pabrėžė, kad nesant įrodymų, jog buvo pažeisti ir nesiskundusių asmenų interesai, nepagrįstai konstatuota, kad nors gauti šešių vartotojų skundai, bet galėjo būti pažeisti ir kitų nesiskundusių asmenų ekonominiai interesai. Be to, pareiškėjos nuomone, pažeidimo mastas neturėjo būti vertinamas kaip didelis, kadangi UAB „Ekologiški vandenys“ veikla apėmė tik Kauno regioną, netoli Kauno esančius miestus. Tai, kad Bendrovės vykdoma veikla nebuvo nutraukta ir Nutarimo Nr. 12NKV-59 surašymo metu, pareiškėjos įsitikinimu, taip pat negalėjo būti vertinama kaip pareiškėjai nepalanki aplinkybė, nes Tarnyba nenustatė, jog Bendrovė vykdė veiklą, pažeidžiančią Įstatymą. Pareiškėjos nuomone, skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į tai, kad nėra nei vienos pareiškėjos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 13 str. 5 d. Atkreipė dėmesį, jog praktiškai visais tirtais atvejais su vartotojais sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys buvo nutrauktos ir Bendrovė vandens valymo įrangas yra išmontavusi, be to, pareiškėja, nelaukdama Tarnybos tyrimo rezultatų, ėmėsi savo veiklos pertvarkymų, atsižvelgdama į Tarnybos pastabas bei vartotojų nusiskundimus, todėl 10 000 Lt dydžio bauda vertintina kaip neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, o sumažinus baudą iki 3 300 Lt pritaikytos sankcijos tikslai būtų visiškai pasiekti.

Dėl Įstatymo 6 str. 1 d. pažeidimo atsakovė paaiškino, kad Bendrovė nenurodė arba neaiškiai nurodė įsigyjamos prekės kainą, taip pat neinformavo apie įrangos aptarnavimo įkainius. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja taip pat pateikė neaiškią informaciją dėl garantinio aptarnavimo bei vartotojams siūlė sudaryti vartojimo kredito sutartis, nepateikusi esminės informacijos, kurią būtina pateikti prieš tokio pobūdžio sutarčių sudarymą.

Tarnyba paaiškino, kad skirdama baudą pareiškėjai ji atsižvelgė į skirtinos baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą. Buvo nustatyta lengvinanti aplinkybė – kad Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo, pateikė visą prašomą informaciją. Tarnyba taip pat įvertino, kad UAB „Ekologiški vandenys“ vykdyta nesąžininga komercinė veikla atitinka net tris Įstatymu draudžiamos nesąžiningos komercinės veiklos požymius. Be to, Bendrovės vykdoma veikla apėmė net keletą Lietuvos apskričių (Kauno, Alytaus bei Marijampolės), o nuo pirmojo vartotojo prašymo Tarnybai iki paskutinio praėjo daugiau nei pusė metų, todėl galima teigti, jog pareiškėja nesąžiningą komercinę veiklą vykdė pakankamai ilgą laikotarpį. Pažymėjo, kad Bendrovės vykdoma veikla nebuvo nutraukta ir Nutarimo Nr. 12NKV-59 surašymo metu. Atsakovės teigimu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė lemia tai, jog pažeidėjui skirtina mažesnė nei baudos minimumo ir maksimumo vidurkis bauda, tačiau pažeidimo sunkus pobūdis, didelis mastas ir ilga trukmė lemia, jog skirtina bauda didintina, todėl, Tarnybos nuomone, pareiškėjai skirta mažesnė bauda yra pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 12NKV-59, kuriuo pareiškėja pripažinta pažeidusia Įstatymą ir už tai jai paskirta 10 000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba skundžiamame Nutarime Nr. 12NKV-59 (t. I, b. l. 11–24; t. II, b. l. 53–66) nustatė, kad UAB „Ekologiški vandenys“ atstovai, atvykę į vartotojų namus, darė įtaką (taikė psichologinį spaudimą) sudaryti sutartį; atlikę vandens tyrimą, vartotojams nurodydavo, jog gali pasiūlyti daug švaresnį vandenį, tačiau prietaisas, kurį Bendrovė naudojo tyrimams atlikti, nebuvo metrologiškai įteisintas, o pareiškėja neturi oficialių leidimų atlikti tyrimus vartotojų namuose; Bendrovės atstovai nedelsdami sumontuodavo vandens valymo sistemas; Bendrovė nepagrįstai neprisiėmė atsakomybės už jos prekes siūlančių pardavimų vadybininkų veiksmus; UAB „Ekologiški vandenys“ apsunkino vartotojų galimybę pasinaudoti teise nutraukti sutartį. Minėtame nutarime konstatuota, kad tokiais veiksmais Bendrovės atstovai galėjo apriboti vartotojų pasirinkimo laisvę ir galimybę priimti informacija paremtą sprendimą produkto atžvilgiu, todėl padaryta išvada, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. bei 8 str. 1 d. Nutarime Nr. 12NKV-59 taip pat konstatuota, jog UAB „Ekologiški vandenys“ neįvykdė pareigos suteikti vartotojams esminę bei nedviprasmišką informaciją apie parduodamą prekę ir teikiamas paslaugas bei pažeidė Įstatymo 6 str. 1 d. nuostatas.

Pažymėtina, kad Tyrimas dėl pareiškėjos veiksmų atitikimo Įstatymo nuostatoms buvo pradėtas Tarnyboje gavus vartotojų skundus dėl UAB „Ekologiški vandenys“ veiklos (t. I, b. l. 142–145). Iš minėtų skundų matyti, kad vartotojai skundėsi dėl pareiškėjos veiksmų, sudarant su jais geriamojo vandens sistemos pirkimo-pardavimo sutartis. Vartotojai skundėsi, kad patyrė Bendrovės atstovo spaudimą sudaryti minėtas sutartis, o sužinojus visas sutarties sąlygas ir panorus pirkimo-pardavimo sutartis nutraukti, Bendrovė atsisakė tai padaryti nemokamai (t. I, b. l. 44–45, 66–68, 99, 109–110, 147–148).

Teismas pažymi, kad komercinė veikla vartotojams (komercinė veikla) apibrėžiama kaip komercinės veiklos subjekto veiksmai, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, įskaitant reklamą ir rinkodarą, tiesiogiai susiję su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba teikimu vartotojams (Įstatymo 2 str. 4 d.). Pagal Įstatymo 3 str. 1 d. nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama. Pažymėtina, kad „klaidinanti veikla“ ir „agresyvi veikla“ yra dvi nesąžiningos komercinės veiklos kategorijos (Europos Sąjungos teisingumo teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Mediaprint Zeitungs und Zeitschriftenverlag GmbH & Co. KG prieš Österreich-Zeitungsverlag GmbH, byla C-540/08; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV prieš Plus Warenhandelsgesellschaft mbH, byla C-304/08).

Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Profesinis atidumas tai specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Įstatymo 2 str. 9 d.). Vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Įstatymo 2 str. 13 d.). Iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį – vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.). Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 3 str. 5 d. nustatant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, atsižvelgiama į visus konkrečioje situacijoje vykdomos komercinės veiklos ypatumus ir aplinkybes.

Įstatymo 8 str. 1 d., įtvirtina, kad komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Pagal minėto įstatymo 2 str. 7 d. pernelyg didelė įtaka apibrėžiama kaip komercinės veiklos subjekto pasinaudojimas pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, darant jam spaudimą, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris labai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą.

Atsakovės atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Ekologiški vandenys“ telefonu vartotojams siūlydavo nemokamai atlikti vandens tyrimus vartotojų namuose, bet neužsimindavo apie tai, jog bus reklamuojama ir siūloma įsigyti vandens valymo sistema, tačiau Bendrovės atstovai vartotojų namuose su metrologiškai neįteisintu prietaisu atlikę vandens tyrimą, nurodydavo, jog vartotojų geriamasis vanduo yra netinkamos kokybės bei netinkamas vartoti ir siūlydavo vartotojams įsigyti pareiškėjos vandens valymo sistemą, kuri neva užtikrins švaresnio vandens tiekimą. Vartotojams sudarius sutartis, pareiškėjos atstovai tą pačia arba kitą dieną sumontuodavo vandens valymo sistemas, o vartotojams pareiškus norą nutraukti su Bendrove sudarytą sutartį, UAB „Ekologiški vandenys“ vartotojams teigdavo, jog nutraukti sudarytą sutartį galima tik atlyginus sumontavimo, atvykimo ir išmontavimo išlaidas.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad dėl minėtų UAB „Ekologiški vandenys“ veiksmų vidutinis vartotojas priėmė sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, t. y. nusipirko vandens valymo sistemas iš pareiškėjos. Vartotojai, neturėdami išsamios ir tikslios informacijos, kurią turėjo pateikti pareiškėja apie siūlomą produktą, neturėjo galimybės įvertinti jiems siūlomos prekės, tačiau susidariusioje situacijoje, kuri, teismo nuomone, vertintina kaip tam tikras psichologinis spaudimas (su metrologiškai neįteisintu prietaisu atlikus vandens tyrimą vartotojams siūloma paragauti neva netinkamo vandens ir neperspėjus iš anksto pradedama siūlyti įsigyti prekė – vandens valymo sistema) ir pasinaudojimas pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, ir pareiškėjos nurodytos informacijos pateikimas atitinkamu būdu galėjo paskatinti arba, kaip matyti iš vartotojų pateiktų skundų Tarnybai, ir paskatino vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Taigi pareiškėjos veikla laikytina agresyvia ir nesąžininga vartotojų atžvilgiu.

Kaip minėta, Tarnyba konstatavo, kad pareiškėja taip pat pažeidė ir Įstatymo 6 str. 1 d., reglamentuojantį klaidinantį informacijos neatskleidimą. Pagal minėtą nuostatą, atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, t. y. 1) esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas arba 2) esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar jos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku, arba 3) komercinės veiklos tikslo, jeigu jis neaiškus pagal kitas aplinkybes, neatskleidimas. Pagal Įstatymo 6 str. 3 d. 3 p. esmine informacija, be kita ko, laikytina galutinė produkto kaina arba apskaičiavimo būdas (jeigu dėl produkto pobūdžio ši kaina pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto), galimos papildomos vartotojo išlaidos, pristatymo ar pašto išlaidos arba informacija apie tai, kad gali tekti patirti tokių papildomų išlaidų (jeigu šios išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto). Be to, šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad jeigu teisės aktuose nustatoma, kad vykdant komercinę veiklą kitą informaciją pateikti privaloma, ta informacija taip pat laikoma esmine.

Teismas, įvertinęs byloje esančias vandens sistemų pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b. l. 46–47, 69–70, 95–96, 111 abi lapo pusės, 155–156) bei garantinius raštus (t. I, b. l. 48, 72, 97, 112, 157), daro išvadą, kad iš pastarųjų nėra aiški galutinė prekės kaina. Pažymėtina, kad nei sutartyse nei garantiniuose raštuose nenurodyta informacija, kad apskaičiuota kaina yra tik už vandens valymo sistemą, o prašant ją išmontuoti bus skaičiuojamas sistemos sumontavimo mokestis. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovė, vartotojams iš esmės buvo apribota galimybė apsvarstyti sprendimą dėl sutarties sudarymo ir pasinaudoti CK 6.357 str. 6 d. garantuojama teise atsisakyti sutarties per 7 dienų terminą, kai sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose, nes Bendrovė vandens valymo sistemas vartotojams sumontuodavo nedelsiant, ką patvirtina sutartyse ir garantiniuose raštuose nurodytos datos, iš kurių matyti, kad sistemos buvo montuojamos tą pačią arba kitą dieną po sutarties sudarymo. Tokiu atveju, net jei vartotojai nuspręstų pasinaudoti CK 6.357 str. 6 d. suteikta teise, jiems reikėtų sumokėti pareiškėjos nenurodytą sistemos sumontavimo mokestį.

Be to, sutartyse taip pat nebuvo atskleistas sistemos aptarnavimo mokestis, kuris buvo nurodytas garantiniuose raštuose. Tačiau ir garantiniuose raštuos pateikta informacija apie nustatytus įkainius, teismo vertinimu, negali būti laikytina aiškia ir nedviprasmiška, nes garantiniuose raštuose nurodo, kad pareiškėja įsipareigoja atlikti nemokamą sistemos patikrinimą kas 6 mėnesius, tačiau vėliau nurodoma, kad įrangos aptarnavimas numatytas kas 9 mėnesius, o sistemos aptarnavimo mokestis yra nurodomas 180 Lt. Nors pareiškėja skunde nurodo, jog Tarnyba klaidingai tapatina nemokamą garantinį aptarnavimą ir einamąjį vandens valymo sistemos aptarnavimą, tačiau šis pareiškėjos teiginys vertinamas kritiškai. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjos pateikta formuluotė garantiniuose raštuose nurodo, kad sistemos patikrinimas kas 6 mėnesius yra nemokamas, tačiau patikrinimas atliekamas kas 9 mėnesius, o sistemos aptarnavimas kainuoja 180 Lt, be to, kaip nurodo ir atsakovė, pats pareiškėjos atstovas Tarnybos posėdžio metu nurodė, kad, jei vartotojui kas 6 mėnesius mokėti už aptarnavimą yra per brangu, siūlomas 9 mėnesių laikotarpis (t. II, b. l. 50), kas, teismo nuomone, taip pat patvirtina, kad garantiniuose raštuose nurodytas nemokamas garantinis aptarnavimas buvo mokamas.

Be to, draudžiamas klaidinantis informacijos neatskleidimas konstatuotinas ir tuo aspektu, kad pareiškėja neinformavo / netinkamai informavo vartotojus apie vartojamojo kredito sutarties sudarymą. Kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų tarp vartotojų ir Bendrovės, pastarosiose, pažymint, jog apmokėjimas atidedamas tam tikram laikotarpiui, nebuvo nurodyta, jog tai reiškia vartojamojo kredito paėmimą (išskyrus sutartį su A. Š.). Kaip matyti iš vartotojų skundų atsakovei ir Tarnybos tyrimo metu nustatytų aplinkybių, dalis vartotojų nesuprato, jog sudaro vartojimo kredito sutartį bei prisiima įsipareigojimus bankui, kadangi apie tai Bendrovės atstovai prekės pristatymo metu neužsiminė, kitiems nebuvo pristatytos vartojimo kredito mokėjimo sąlygos, mokėjimo įmokos, palūkanų norma ir kita esminė informacija. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjos veiksmai ne tik traktuotini kaip klaidinantis informacijos neatskleidimas, bet ir neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 5 str. 1 d., nustatančios, kad per protingą terminą pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

Pareiškėjos teigimu, nesant įrodymų, jog buvo pažeisti ir nesiskundusių asmenų interesai, nepagrįstai konstatuota, kad nors gauti šešių vartotojų skundai, bet galėjo būti pažeisti ir kitų nesiskundusių asmenų ekonominiai interesai, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme bei 2005 m. gegužes 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, kurią šis įstatymas perkelia, nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokia veikla apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokio jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir tokio suklaidinimo galimybę. Taigi sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Tarnybai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendroves veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatytas ir konkretus pažeidimo faktas, todėl atsakovė pagrįstai konstatavo, jog galėjo būti pažeisti ir kitų nesiskundusių asmenų ekonominiai interesai.

Pareiškėja taip pat nesutinka su paskirtos baudos dydžiu ir nurodo, kad paskirta bauda turėtų būti sumažinta.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Įstatymo 13 str. 3 d., skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų, nustatytų šio straipsnio 1 d. pirmame sakinyje, vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 4 ir 5 d. nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuojamas Tarnybos nutarime. Įstatymo 13 str. 1 d. įtvirtinta, kad už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą, jeigu ši bauda neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, taigi, atsižvelgiant į Įstatymo 13 str. 3 d. reglamentavimą, baudos vidurkis sudarytų 15 500 Lt, tuo tarpu pareiškėjai buvo skirta 10 000 Lt bauda, taigi mažesnė už nustatytą vidurkį. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, Tarnyba nustatė vieną pareiškėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad UAB „Ekologiški vandenys“ Tarnybai pradėjus tyrimą, pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo, pateikė visą prašomą informaciją. Tarnyba taip pat vertino ir kitas pareiškėjos veiklos aplinkybes, t. y. pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Todėl teismo vertinimu, atsakovė tinkamai įvertino pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį, skirtos baudos dydis ir proporcingas padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo minėtą baudą sumažinti iki pareiškėjos nurodomų 3 300 Lt.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatomis, kadangi Įstatymas ir kiti teismo nurodyti aktai laikytini specialiais teisės aktais, reglamentuojančiais bylų dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. spalio 3 d. nutarimas Nr. 12NKV-59 „Dėl UAB „Ekologiški vandenys“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jo naikinti nėra, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos UAB „Ekologiški vandenys“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.