Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo teisinius santykius, be kita ko, reguliuoja Užimtumo įstatymo 48¹ ir 48² straipsniai bei Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. V-223 „Dėl Atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo ir Išmokos darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka).

Šio ginčo esmė tiek pagal skundžiamą Įsakymą, tiek ir pagal Skundžiamą sprendimą yra tik dėl Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos Išmokos neskyrimo sąlygos „[...] išskyrus asmenis, kuriems nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d. Vizos išdavimo tvarkos apraše, tvirtinamame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu, nurodytais atvejais“ aiškinimo ir taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalį, teisę gauti išmoką darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, turi darbdavys, kuris atitinka visas šias sąlygas: darbdavys atitinka šio įstatymo 35 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas (Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalies 1 punktas); darbdavys yra sudaręs neterminuotą darbo sutartį dėl darbo funkcijų atlikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje (nuotolinio darbo atveju – dėl darbo funkcijų atlikimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos) su asmeniu, kuris: atitinka šio įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir iki darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios bent 5 ankstesnius kalendorinius metus nebuvo šio darbdavio ar kitos įmonės, atstovybės ar filialo, kurie priklauso tai pačiai įmonių grupei (kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme) kaip ir šis darbdavys, darbuotojas (Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Asmuo atitinka Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies sąlygas, jeigu, be kita ko, 2022 metais arba vėlesniais kalendoriniais metais laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatas, išskyrus asmenis, kuriems nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d. Vizos išdavimo tvarkos apraše, patvirtiname Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu, nurodytais atvejais – pavyzdžiui užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Antra, sisteminė nuostatų analizė paneigia Komisijos motyvą, kad Išmokos nėra skiriamos už jau pritrauktus iš užsienio darbuotojus ar grįžusius asmenis. Sisteminis teisės aiškinimo metodas atskleidžia, kad iš užsienio atvykusio darbuotojo pritraukimo (t. y. naujo darbuotojo atvykimas į Lietuvą, o ne jau čia esančio) įgyvendinimas yra reguliuojamas visiškai kitomis teisės akto nuostatomis, o konkrečiai reikalavimais, kad: 1) asmuo, prieš tapdamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, bent 5 ankstesnius kalendorinius metus nebuvo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju (Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir 2) darbdavys yra sudaręs neterminuotą darbo sutartį dėl darbo funkcijų atlikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje (nuotolinio darbo atveju – dėl darbo funkcijų atlikimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos) su asmeniu, kuris atitinka šio įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir iki darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios bent 5 ankstesnius kalendorinius metus nebuvo šio darbdavio ar kitos įmonės, atstovybės ar filialo, kurie priklauso tai pačiai įmonių grupei (kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme) kaip ir šis darbdavys, darbuotojas (Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pritrauktas darbuotojas iš užsienio įstatymo prasme yra tas, kuris atvyko į Lietuvos Respubliką ir iki nuolatinės gyvenamosios vietos joje įgijimo momento paskutinius penkerius metus nedirbo ir negyveno Lietuvos Respublikoje.

Kaip galima spręsti iš Komisijos ir Departamento aiškinimo, jis ir buvo išimtinai grindžiamas nuosekliai neatliktu teisės akto parengiamųjų dokumentų tyrimu. Visų pirma, nurodyta išmokos netaikymo sąlyga pirminiame Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies projekte net nebuvo įtvirtinta (žr., Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 12, 16, 20, 22, 24, 28, 29, 30, 31, 36, 37, 38, 39(1), 40, 44, 46, 47, 48, 48(1) straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 39(2), 39(3) ir 48(2) straipsniais įstatymo projektą ). Priešingai negu nurodoma Komisijos Sprendime, ji atitinkamai taip pat nebuvo aptarta aiškinamajame rašte (žr., aiškinamąjį raštą dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIVP-1399, XIVP-1400 ). Teisės akto projekto rengėjas juk ir negalėjo aptarti tokio reguliavimo, kurio net nenumatė.

Loginis ginčo įstatymo nuostatų aiškinimas paneigia Departamento ir Komisijos pateiktą aiškinimą, nes taikant teisės aiškinimo metodus turi būti išsaugomas ir nuostatų loginis ryšis. Departamento ir Komisijos pateiktas aiškinimas tiesiogiai prieštarauja Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 48² straipsnio 1 dalies 2 punktui, kadangi pagal šį aiškinimą, bet kuris asmuo, kuris kada nors istorijoje turėjo vieną iš numatytų vizų (pvz. buvo atvykęs ir dirbo Lietuvoje 2000 metais, tačiau 2005 metais išvyko iš Lietuvos Respublikos ir tik 2022 metais įgijo nuolatinio gyventojo statusą vėl) neatitiktų reikalavimų išmokai. Tokiu būdu nurodytos Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 48² straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos netenka absoliučiai jokios prasmės, nes jeigu asmuo prieš daugiau negu 5 metus buvo atvykęs į Lietuvą, pagal Departamento ir Komisijos aiškinimą, jam nepriklausys išmoka vien dėl daugiau negu prieš 20 metų gautos vizos fakto.

Toks paviršutiniškas teleologinis teisės aiškinimo metodo taikymas buvo pasitelktas tik selektyviai atrinktoms parengiamųjų dokumentų nuostatoms, kadangi aiškinamajame rašte kaip tik ir nurodoma, kad būtent Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 48² straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos užtikrina, jog į Lietuvos Respubliką atvyksta įstatymo prasme nauji darbuotojai iš užsienio: Siūloma pakeisti Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnį ir nustatyti, kad atvykimo išmoka bus taikoma gyventojams, kurie nebuvo nuolatiniais Lietuvos gyventojais paskutinius 5 metus, nepriklausomai nuo asmens pilietybės. Taip į Lietuvą siekiama pritraukti ne tik aukštos kvalifikacijos užsieniečius, bet ir susigrąžinti Lietuvos Respublikos piliečius, kurie iš Lietuvos buvo išvykę daugiau nei prieš 5 metus. Penkerių metų siūlymas teikiamas atsižvelgiant į užsienio šalių finansinių ar mokestinių paskatų trūkstamiems specialistams pritraukti praktikos vidurkį. Europos Sąjungos valstybėse narėse reikalavimas būti ne mokesčių rezidentu paskatai gauti taikomas nuo 1,5 iki 10 metų, tačiau daugelyje šalių šis reikalavimas yra 5 metai (pvz., Švedijoje, Islandijoje, Portugalijoje).

Užimtumo įstatymo 48¹ ir 48² straipsniai yra nukreipti į naujus darbuotojus, kurie 2022 metais įgijo nuolatinio gyventojo statusą. Tam, kad toks statusas būtų įgytas 2022 metais, darbuotojas gali atvykti ir anksčiau, pvz. 2021 metų pabaigoje ir nuolatinio gyventojo statusas pagal buvimo trukmę šiuo atveju vis viena būtų įgyjamas 2022 metais. Išmoka atitinkamai neskiriama tik tuo atveju, jeigu a) atvykimas (viza) buvo sąlygotas relokacijos dėl karo Ukrainoje ir b) jeigu darbuotojas bet kada per paskutinius 5 metus jau turėjo nuolatinio gyventojo statusą.

Priešingas aiškinimas lemtų tai, kad yra sukuriama kolizija tarp 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto iš vienos pusės (įtvirtinant pagal Komisijos aiškinimą, kad Išmoką gali gauti tik niekada Lietuvos Respublikoje iki tol nebuvęs darbuotojas iš užsienio, kuris gavo vizą atvykti po 2022 m. birželio 30 d.) ir 48¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 48² straipsnio 1 dalies 2 punkto iš kitos pusės (kurie nustato, kad naujai pritrauktas darbuotojas yra tas, kuris iki 2022 metų nebuvo nuolatinis Lietuvos gyventojas paskutinius 5 metus, nepriklausomai nuo asmens pilietybės). Atsižvelgiant į tai, mano, kad šio skundo 11 punkte aptariamos Išmokos neskyrimo sąlygos rengėjai aiškiai numatė konkrečius asmenis, kuriems yra taikoma ši sąlyga (t. y. relokuojamiems dėl susiklosčiusios politinės situacijos), o Departamentas ir Komisija aiškindami šią teisės normą dėl netinkamai taikytų teisės aiškinimo metodų iškreipė jos esmę ir sukūrė teisės normų koliziją, kurios neidentifikavo.

Departamentas priėmė nenuoseklų ir prieštaringą sprendimą, nes to paties teisės akto ir teisės normos pagrindu M. M. buvo skirta Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje numatyta atvykimo išmoka Departamento 2023 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V1(19.5)-562 „Dėl atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo M. M.“ (toliau – Įsakymas 2). Kaip matyti iš Įsakymo 2 turinio, Departamentas vertino, kad M. M. atitinka Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas.

Departamentas pažeidė VAĮ 3 ir 10 straipsniuose nustatytas pareigas ir priėmė neteisėtą Įsakymą, kadangi: 1) tinkamai neįvertino visų jam pateiktų ir teisės akto taikymui būtinų faktinių duomenų ir savo anksčiau priimtų sprendimų; 2) ydingai taikė ir aiškino Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies ir 48² straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

Šis ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėja galėjo gauti išmoką darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, už įdarbintą užsienietį, kuriam nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d. pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, tvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu, 70.11 papunktį, kuris numato, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, ir kuris atitinka Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktyje nurodytą atvejį.

Remiantis lingvistiniu teisės normos aiškinimu matyti, kad Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti 2022 m. siejami su faktu, kuomet asmuo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnį, tam kad nustatyti nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą, gali būti imami keli mokestiniai laikotarpiai, kas reiškia, jog tam, kad asmuo 2022 m. būtų laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jo buvimas Lietuvoje nebūtinai turi būti siejamas tik su 2022 m., bet gali būti siejamas ir su praėjusiais metais. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 33 dalį, viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, kuris negali viršyti 12 mėnesių. Be kita ko, užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali dirbti Lietuvoje. Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, viza yra dokumentas patvirtinantis teisėtą atvykimą į Lietuvos Respubliką ar teisėtą buvimą joje, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad ir vizos išdavimo laikotarpiui yra taikomi 2022 m.

Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra nurodytas vizos išdavimo pradžios laikotarpis, o nurodytas tik pabaigos laikotarpis, t. y. 2022 m. birželio 30 d., todėl Užimtumo tarnyba neturi teisinio pagrindo savavališkai nuspręsti ir plečiamai aiškinti imperatyvų teisės akto reikalavimą nustatant, kad užsienietis neatitinka Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų tik tuomet, jei užsieniečiui išduota viza laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d., kaip teigia pareiškėja.

Pareiškėja skunde teigia, kad sisteminė nuostatų analizė paneigia Komisijos motyvą, kad Išmokos nėra skiriamos už jau pritrauktus iš užsienio darbuotojus ar grįžusius asmenis. Sisteminis teisės aiškinimo metodas atskleidžia, kad iš užsienio atvykusio darbuotojo pritraukimo (t. y. naujo darbuotojo atvykimas į Lietuvą, o ne jau čia esančio) įgyvendinimas yra reguliuojamas visiškai kitomis teisės akto nuostatomis. Su tokiu argumentu Užimtumo tarnyba nesutinka. Pareiškėja įrodinėja, kad vienos ir tos pačios teisės normos, reglamentuojančios atvykimo išmoką, dalys įgyvendina skirtingus įstatymo leidėjos tikslus. Pagrindinis atvykimo išmokos tikslas, kuris buvo dėstomas nuo pat ginčytinos teisės normos atsiradimo, ir kuris egzistuoja šiai dienai įgyvendinus jos pakeitimus, tai yra paskata naujai pritrauktiems aukštos kvalifikacijos užsieniečiams ir susigrąžintiems emigravusiems asmenims. Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies punktai tai yra sąlygos, kurias turi atitikti asmuo, siekiantis gauti atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams. Tik visas minėtos teisės normos sąlygas atitinkantis asmuo turi teisę gauti atvykimo išmoką ir tik tokiais atvejais teisės norma laikoma pasiekusi tikslą.

Skunde pareiškėja taip pat teigia, kad Išmokos neskyrimo aiškinimas buvo išimtinai grindžiamas nuosekliai neatliktu teisės akto parengiamųjų dokumentų tyrimu. Su tokiu teiginiu Užimtumo tarnyba taip pat nesutinka. Kaip buvo nurodyta ankščiau, pagrindinis atvykimo išmokos tikslas, kuris buvo dėstomas nuo pat ginčytinos teisės normos atsiradimo, ir kuris egzistuoja šiai dienai įgyvendinus jos pakeitimus, tai yra paskata naujai pritrauktiems aukštos kvalifikacijos užsieniečiams ir susigrąžintiems emigravusiems asmenims. Įvertinus Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto Pagrindinio komiteto išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 12, 16, 20, 22, 24, 28, 29, 30, 31, 36, 37, 38, 39¹, 40, 44, 46, 47, 48, 48¹ straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 39², 39³ ir 48² straipsniais įstatymo projekto Nr. XIVP-1399“ matyti, kad nurodyti atvykimo išmokos tikslai nepasikeitė, tik buvo pasiūlyta susiaurinti asmenų ratą, kurie turėtų teisę kreiptis dėl atvykimo išmokos gavimo.

Taip pat pareiškėjos atstovas skunde teigia, jog Užimtumo tarnybos Šiaulių KAD priėmė nenuoseklų ir prieštaringą sprendimą, nes to paties teisės akto ir teisės normos pagrindu M. M. buvo skirta Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje numatyta atvykimo išmoka Užimtumo tarnybos Šiaulių KAD 2023 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V1(19.5)-562 „Dėl atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo M. M.“.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2023 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 21RE3-81 ir Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2023 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-1132 „Dėl išmokos darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, neskyrimo“ teisėtumo bei pagrįstumo, įpareigojimo Užimtumo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimti naują sprendimą ir pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. balandžio 20 d. prašymą skirti įstatyme nustatytą išmoką darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kaip darbdavys, pateikė 2023 m. balandžio 20 d. prašymą skirti išmoką darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio (toliau – ir Prašymas) bei Patvirtinimą apie įdarbinto asmens (M. M.) atitiktį Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir 48² straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms, 2021 m. spalio 1 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. DS-47, sudarytą tarp pareiškėjos ir darbuotojo M. M., 2023 m. vasario 9 d. pažymą apie darbą įmonėje ir priskaičiuotą darbo užmokestį, 2023 m. vasario 9 d. pažymą apie įmonės vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitikties de minimis pagalbos taisyklėms 2023 m. balandžio 17 d. patikros lapą bei Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2023 m. kovo 1 d. įsakymo „Dėl atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo M. M.“ elektroninio dokumento kopiją.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjos įdarbintas darbuotojas M. M. yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam nacionalinė viza išduota 2021 m. rugsėjo 30 d. ir galiojo iki 2021 m. gruodžio 31 d. (Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2023 m. gegužės mėn. raštas). M. M. 2021 m. spalio 15 d. buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, kurio galioja iki 2024 m. spalio 15 d. Pagal 2021 m. spalio 1 d. darbo sutartį, M. M. pas pareiškėją pradėjo dirbti 2021 m. lapkričio 1 d. (duomenys neskelbtini) ir dirbo Prašymo pateikimo metu.

Skundžiamame įsakyme nurodyta, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjos Prašymą ir kartu pateiktus dokumentus (Darbo sutarties Nr. DS-47 sudarytos 2021 m. spalio 1 d. kopiją; 2023 m. balandžio 17 d. Darbdavio, siekiančio gauti išmoką, atitikties De minimis pagalbos taisyklėms patikros lapą; Patvirtinimą apie įdarbinto asmens atitiktį Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir 48² straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms; Šiaulių KAD 2023 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-562 ,,Dėl Atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo M. M.“ elektroninį nuorašą; pareiškėjos 2023 m. vasario 9 d. pažymą apie M. M. darbą įmonėje ir Darbuotojui priskaičiuotą darbo užmokestį, pareiškėjos 2023 m. vasario 9 d. pažymą apie įmonės vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį 2020 metais), nustatė, kad pareiškėja neatitinka Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, kadangi bendrovėje nuo 2021 m. lapkričio 1 d. dirbantis darbuotojas M. M. neatitinka Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, nes iš Migracijos departamento pateiktos informacijos nustatyta, jog M. M. nacionalinė viza buvo išduota 2021 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki 2022 m. birželio 30 d., o nacionalinės vizos išdavimo teisinis pagrindas – Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. Nr. 1V-899/V-330 įsakymu „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 70.11 papunktis, atitinka Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktyje nurodytą išimties atvejį. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, išmoka skundžiamu įsakymu pareiškėjai nebuvo skirta, nes nenustatytos visos būtinos sąlygos.

Bylai aktualus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2023-03-30 iki 2023-07-01, toliau – ir Užimtumo įstatymas), Išmokos darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2022 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-223 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 4 d., toliau – ir Tvarkos aprašas.), Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. Nr. 1V-899/V-330 įsakymu „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vizos išdavimo aprašas) ir Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas).

Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti išmoką darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, turi darbdavys, kuris atitinka visas šias sąlygas: 1) darbdavys atitinka šio įstatymo 35 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas; 2) darbdavys yra sudaręs neterminuotą darbo sutartį dėl darbo funkcijų atlikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje (nuotolinio darbo atveju – dėl darbo funkcijų atlikimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos) su asmeniu, kuris atitinka šio įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir iki darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios bent 5 ankstesnius kalendorinius metus nebuvo šio darbdavio ar kitos įmonės, atstovybės ar filialo, kurie priklauso tai pačiai įmonių grupei (kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme) kaip ir šis darbdavys, darbuotojas.

Pagal Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalį, teisę gauti atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams turi visas šias sąlygas atitinkantis asmuo:

1) asmuo 2022 metais arba vėlesniais kalendoriniais metais laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatas (toliau – nuolatinis Lietuvos gyventojas), išskyrus asmenis, kuriems nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d. Vizos išdavimo tvarkos apraše, tvirtinamame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu, nurodytais atvejais:

a) užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę;

b) užsieniečiui, kuris yra valstybės, nurodytos Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 priede, pilietis, dėl kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkauja juridinis asmuo arba kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui;

c) užsieniečiui, kuris yra nacionalinę vizą arba leidimą laikinai gyventi turinčio valstybės, nurodytos Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 priede, piliečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnametis vaikas (įvaikis), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus;

d) kitais atvejais, kai užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje;

2) asmuo, prieš tapdamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, bent 5 ankstesnius kalendorinius metus nebuvo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju;

3) asmuo yra su darbdaviu sudaręs neterminuotą darbo sutartį dėl darbo funkcijų atlikimo Lietuvos Respublikos teritorijoje (nuotolinio darbo atveju – dėl darbo funkcijų atlikimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos), kurioje numatyta darbo funkcija pagal profesiją, įtrauktą į ekonomikos ir inovacijų ministro tvirtinamą Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą;

4) asmens vidutinis vieno mėnesio bruto darbo užmokestis, skaičiuojant per 6 mėnesių laikotarpį nuo įdarbinimo pagal neterminuotą darbo sutartį, sudarytą vadovaujantis šios dalies 3 punktu, dienos, atitinka vieną iš šių sąlygų:

a) yra ne mažesnis kaip 4,1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, jeigu darbdavio darbuotojų praeitų kalendorinių metų (prieš asmens įdarbinimą) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo mažesnis kaip 4,1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos;

b) yra ne mažesnis kaip darbdavio darbuotojų praeitų kalendorinių metų (prieš asmens įdarbinimą) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, jeigu darbdavio darbuotojų praeitų kalendorinių metų (prieš asmens įdarbinimą) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo didesnis kaip 4,1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 12, 16, 20, 22, 24, 28, 29, 30, 31, 36, 37, 38, 39¹, 40, 44, 46, 47, 48, 48¹ straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 39², 39³ ir 48² straipsniais Įstatymas Nr. XIV-1106 (toliau – Pakeitimo įstatymas) priimtas 2022 m. gegužės 19 d., o pagal Pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojo 2022 m. liepos 1 d. Pakeitimo įstatyme nėra nustatyta normų, reglamentuojančių, jog šis įstatymas tam tikriems asmenims, ar santykiams, kurie reguliuojami šiuo įstatymu, galioja atgaline tvarka, Tai reiškia, jog jo normos pradeda veikti nuo jo įsigaliojimo dienos (išskyrus 25 straipsnio 2 dalį), t .y. nuo 2022 m. liepos 1 d. Įstatymo leidėjas, reglamentuodamas išmokos gavimo sąlygas, Užimtumo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatė išimtį, pagal kurią, asmenims, kuriems nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d., tam tikrais Vizų išdavimo aprašo pagrindais, teisė į atvykimo išmoką nepriklauso, kitaip tariant, toks asmuo, kuriam nacionalinė viza išduota iki 2022 m. birželio 30 d., nelaikomas atitinkančiu Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygą. Ginčas būtent ir kilo dėl šios išimties taikymo. Teismas sprendžia, jog įstatymo leidėjas tikslingai apibrėžė šių asmenų grupę, kaip išimtį iš bendrosios taisyklės, tačiau priešingai, nei, kaip teigia pareiškėjas, teismas sprendžia, jog ši išimtis turi būti suprantama taip, jog asmenys, kuriems nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d. neįgyja teisės į išmoką. Toks aiškinimas kyla visų pirma iš pačio Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo momento, t. y. šio įstatymo veikimas nukreipiamas į ateitį. Tai reiškia, jog asmuo teisę gauti išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams gali tik tuo atveju, jei nacionalinė viza išduota įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Jei nacionalinė viza išduota Pakeitimo įstatymui dar neįsigaliojus, kaip ir numatyta Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte, tokie asmenys neįgyja teisės į išmoką, nes įstatymas atgal negalioja, jei pačiame įstatyme nenumatyta kitaip.

Toks aiškinimas kyla išeinant ir iš tikslų, kurių buvo siekiama Pakeitimo įstatymu. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 1, 12, 16, 20, 22, 24, 28, 29, 30, 31, 36, 37, 38, 39¹, 40, 44, 46, 47, 48, 48¹ straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 39², 39³ ir 48² straipsniais įstatymo ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad ,,<...> siekiant derinti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą pritraukiant išvykusius aukštos kvalifikacijos Lietuvos Respublikos piliečius, kurie nuolatiniais Lietuvos gyventojais nebuvo ilgiau nei 5 metus, ir pritraukiant aukštos kvalifikacijos užsieniečius, taip pat paskatinant užsienio investuotojus perkelti savo gamybinę arba paslaugų veiklą į Lietuvą, sumažinant darbuotojui tenkančias relokavimosi išlaidas, o darbdaviui – aukštos kvalifikacijos specialisto paieškos išlaidas, Užimtumo įstatymo projektu siūloma nustatyti atvykimo išmoką darbuotojui, taip siekiant kompensuoti dalį jo persikėlimo išlaidų, ir išmoką darbdaviui, taip siekiant kompensuoti aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų darbuotojų paieškos išlaidas. Siūloma pakeisti Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnį ir nustatyti, kad atvykimo išmoka bus taikoma gyventojams, kurie nebuvo nuolatiniais Lietuvos gyventojais paskutinius 5 metus, nepriklausomai nuo asmens pilietybės. Taip į Lietuvą siekiama pritraukti ne tik aukštos kvalifikacijos užsieniečius, bet ir susigrąžinti Lietuvos Respublikos piliečius, kurie iš Lietuvos buvo išvykę daugiau nei prieš 5 metus. Penkerių metų siūlymas teikiamas atsižvelgiant į užsienio šalių finansinių ar mokestinių paskatų trūkstamiems specialistams pritraukti praktikos vidurkį. Europos Sąjungos valstybėse narėse reikalavimas būti ne mokesčių rezidentu paskatai gauti taikomas nuo 1,5 iki 10 metų, tačiau daugelyje šalių šis reikalavimas yra 5 metai (pvz., Švedijoje, Islandijoje, Portugalijoje). Viena, iš numatytų sąlygų atvykimo išmokai gauti – darbuotojo neterminuotoje darbo sutartyje numatyta darbo funkcija, kuri turi atitikti profesiją pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro tvirtinamą Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Šis teisinis reguliavimas nėra naujas: šiuo metu ekonomikos ir inovacijų ministro tvirtinamas Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas yra reglamentuotas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse. Atsižvelgiant į tai, kad šios nuostatos bus panaikintos, kaip nesusijusios su leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procesu, siūloma jas perkelti į Užimtumo įstatymą su atitinkamais pakeitimais. Sąrašo pavadinimas keičiamas, atsisakant žodžių „profesijos, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija“ ir papildant žodžiais „aukštą pridėtinę vertę kuriančios profesijos“, bet išlaikant nuorodą, kad šiame sąraše numatomos tik tos profesijos, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje. Taip siekiama suderinti iš įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ perkeliamas nuostatas su Užimtumo įstatymo projekte vartojamomis nuostatomis (39³ straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks pakeitimas tik redakcinis ir nedaro poveikio sąrašo esmei – išlaikomi tie patys sąrašo sudarymo principai, nurodyti Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 6 dalyje (t. y., į šį sąrašą įtraukiamos Lietuvos profesijų klasifikatoriaus 1, 2 arba 3 pagrindinėms grupėms priskirtos profesijos). Atvykimo išmoka būtų mokama siekiant iš dalies kompensuoti aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojo, atitinkančio Užimtumo įstatymo projekte nustatytas sąlygas, patirtas relokacijos išlaidas. <...> Užimtumo įstatymo projektu siūloma 48¹ straipsnį išdėstyti nauja redakcija, reglamentuojančia atvykimo išmoką. Atitinkamai patikslinama Užimtumo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, nustatant, kad asmenims, nurodytiems Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnyje, skiriama ir mokama atvykimo išmoka. Atsižvelgiant į Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje, siūloma nustatyti lengvesnes sąlygas atvykimo išmokas gauti Ukrainos Respublikos piliečiams, dėl karinių veiksmų pasitraukusiems į Lietuvą. Atvykimo išmokas galėtų gauti nuo karo pradžios į Lietuvą atvykę Ukrainos Respublikos piliečiai, kurie turi sudarytas neterminuotas darbo sutartis su darbdaviu Lietuvoje, netaikant jiems reikalavimų dėl Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo ar reikalavimo dėl nebuvimo Lietuvos gyventoju bent paskutinius 5 metus bei nustatant žemesnę gaunamo VDU ribą <...>. Ši darbo užmokesčio sąlyga sietina su 2021 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/1883 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą sąlygų, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2009/50/EB, 5 straipsnio 3 dalyje nustatytomis darbo užmokesčio ribomis, kurios bus taikomos sprendžiant ar asmuo siekia dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, ir apytiksliai atitinka 1,2 Lietuvos VDU. Taip pat siūloma sutrumpinti kreipimosi dėl atvykimo išmokos laikotarpį, kad jis atitiktų išbandymo terminą: Ukrainos Respublikos piliečiai į Užimtumo tarnybą dėl atvykimo išmokos skyrimo turėtų kreiptis ne anksčiau kaip po 3 mėnesių ir ne vėliau kaip per 2 metus nuo asmens darbo Lietuvoje pagal neterminuotą darbo sutartį pradžios. Pasikeitus aplinkybėms Lietuvos Respublikos Vyriausybė teiktų siūlymus Lietuvos Respublikos Seimui keisti ar naikinti šių lengvesnių sąlygų taikymą. Ukrainos Respublikos piliečiams, kurie į Lietuvą atvyko iki 2022 m. ir atitinka Užimtumo įstatymo projekto 22 straipsniu išdėstytoje Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, atvykimo išmoka būtų mokama bendrąja tvarka. Užimtumo įstatymo projekto 23 straipsnyje (Užimtumo įstatymo papildymas 48² straipsniu) siūloma nustatyti išmoką darbdaviu. <...> Išmoka darbdaviui mokama, kai darbuotojas atitinka sąlygas, nurodytas Užimtumo įstatymo projekto 22 straipsniu išdėstytoje Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje (t. y. išmokos darbdaviui neskiriamos, jei asmuo įdarbinamas pagal sąlygas, numatytas Užimtumo įstatymo projekto 22 straipsniu išdėstytoje Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 2 dalyje, skirtas Ukrainos Respublikos piliečiams, bet būtų skiriamos, jei šis asmuo įdarbinamas pagal 48¹ straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar (ir) kokiais pagrindais įdarbintas asmuo kreipėsi dėl atvykimo išmokos skyrimo). Darbdavys dėl išmokos darbdaviui turės kreiptis į Užimtumo tarnybą ne anksčiau nei po 12 mėnesių ir ne vėliau kaip per 2 metus nuo darbo Lietuvoje pagal atitinkamą darbo sutartį pradžios. Taip siekiama užtikrinti kuo tvaresnį pritraukto darbuotojo įdarbinimą ir didesnę sumokėtų mokesčių dalį nei gaunama išmoka. Dėl atvykimo išmokos ir išmokos darbdaviui, darbuotojas ir darbdavys į Užimtumo tarnybą kreipiasi atskirai. <...> siūloma sudaryti galimybę kreiptis, dėl atvykimo išmokos ar dėl išmokos darbdaviui dėl įdarbinto darbuotojo, kuris 2021 metais arba vėlesniais mokestiniais laikotarpiais tampa nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuo 2021 metų. Siūloma nustatyti 2021 metus dėl to, kad didžioji dalis 2021 metais atvykusiųjų darbuotojų, dėl atvykimo išmokos galės kreiptis tik 2022 metais (dėl nustatyto kreipimosi termino – 6 ir 12 mėn.) bei siekiant išlaikyti Baltarusijos relokacijos kontekste konkurencinį pranašumą prieš kitas kaimynines valstybes ir pratęsti Baltarusijos įmonių darbuotojų persikėlimą. <...> Siūlomos teisinio reguliavimo nuostatos sukurtų teigiamą rezultatą. Pritraukti nauji ir susigrąžinti mokesčiai lemtų daugiau valdžios sektoriaus pajamų nei išlaidų <...>“.

Šiame kontekste pažymėtina, jog įstatymo leidėjo valia toks apribojimas, be kita ko, nustatytas Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 priede nurodytų valstybių asmenims, t. y. asmenims, valstybių, kurių piliečiams nustatytas nacionalinių visų išdavimas supaprastinta tvarka. Iš to galima būtų suprasti, jog asmenų, pasinaudojusių supaprastinta nacionalinių vizų išdavimo tvarka, gali būti nemažas skaičius, ir nebūtinai tai yra asmenys, kuriuos pritraukė savo pastangomis tiesiogiai darbdaviai dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, tai gali būti ir asmenys, atvykę į Lietuvos Respubliką ir kitais tikslais dar iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Todėl įstatymo leidėjas, taikydamas apribojimus asmenims, siekia, jog atvykimo išmokas gautų tik tie asmenys, kurie atitinka tam tikras konkrečias sąlygas ir būtent tik įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. O norma, eliminuojanti asmenis, kuriems nacionalinė viza buvo išduota iki 2022 m. birželio 30 d., šiuo atveju suprantama kaip logiška ir nuosekli, nes Pakeitimo įstatymas įsigaliojo tik 2022 m. liepos 1 d.

Būtina pažymėti, jog priemonė ir skirta tam, jog vyktų kvalifikuotų darbuotojų pritraukimo procesas, o Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto norma apribojama teisė gauti Išmoką jau pritrauktiems asmenims, ar tiesiog atvykusiems asmenims, turintiems nacionalines vizas, išduotas supaprastinta tvarka ir atvykusiems dar iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Be to, pagal Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisę gauti atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams turi teisę asmuo, kuris 2022 metais arba vėlesniais kalendoriniais metais laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnį, tam kad nustatyti nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą, gali būti imami keli mokestiniai laikotarpiai, kas reiškia, jog tam, kad asmuo 2022 m. būtų laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jo buvimas Lietuvoje nebūtinai turi būti siejamas tik su 2022 m., bet gali būti siejamas ir su praėjusiais metais. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 33 dalį, viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, kuris negali viršyti 12 mėnesių. Taigi, viza yra dokumentas patvirtinantis teisėtą atvykimą į Lietuvos Respubliką ar teisėtą buvimą joje, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad ir vizos išdavimo laikotarpiui yra taikomi 2022 m.

Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos išimtys, kada iš užsienio pritrauktiems darbuotojams išmoka nemokama (a-d papunkčiai), nors tie asmenys ir atitinka nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad vertinamasis laikotarpis turėtų būti tik 2022 metai, M. M. išduotos nacionalinės vizos faktas neturėjo būti vertinamas, nes skundžiamo įsakymo priėmimo metu nacionalinė viza nebegaliojo.

Vizos išdavimo aprašas reglamentuoja dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti priėmimo, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir atšaukimo, kvietimo ir tarpininkavimo rašto pateikimo, konsultacijų dėl vizos išdavimo vykdymo bei kitų su vizos išdavimu susijusių klausimų, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155, nuostatos ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nacionalinė Lietuvos viza M. M. buvo išduota 2021 m. rugsėjo 30 d. Vizos išdavimo aprašo 70.11 papunktyje nustatytu pagrindu, kaip užsieniečiui pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2023 m. gegužės mėn. raštas).

Taip pat, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra nurodytas vizos išdavimo pradžios laikotarpis, o nurodytas tik pabaigos laikotarpis, t. y. 2022 m. birželio 30 d., todėl atsakovė pagrįstai plečiamai neaiškino imperatyvaus teisės akto reikalavimo.

Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (t. y. priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 4 punktas; aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023-01-01 iki 2023-11-30) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018).

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

Įvertinus skundžiamą įsakymą, konstatuotina, jog jame yra nurodytas teisinis ir faktinis priėmimo pagrindas, sprendimas yra motyvuotas ir suprantamas pareiškėjui, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalies reikalavimus. Ginčijamas įsakymas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, taip pat jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, užtikrinančios objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.

Atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad išmoka darbdaviui mokama, kai darbuotojas atitinka visas sąlygas, nurodytas Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje, tačiau išmoka darbdaviui neskiriama, jei asmuo įdarbinamas esant išimties situacijai, kuri apibrėžta Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto a-d papunkčiuose.

Tai, jog atsakovė 2023 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V1(19.5)-562 ,,Dėl Atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo M. M.“ skyrė darbuotojui atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams, nesudaro pagrindo šioje byloje spręsti, kad M. M. atitinka Užimtumo įstatymo 48² straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas. 2023 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. V1(19.5)-562 ,,Dėl Atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams skyrimo M. M.“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Taigi, Užimtumo įstatymo 48² straipsnyje aiškiai nustatyta, kad teisę gauti išmoką turi darbdavys, kuris atitinka visas minėto straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurių viena susijusi su įdarbintu užsieniečiu, kai šis asmuo teisės į atvykimo išmoką iš užsienio pritrauktiems darbuotojams neturi dėl išimties situacijos, apibrėžtos įstatymo leidėjo valia. Šiuo atveju atsakovė, remdamasi valstybinių registrų ir informacinių sistemų duomenimis, pagrįstai nustačiusi Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje įtvirtintas išimtines darbuotojo įdarbinimo atvejo aplinkybes, Užimtumo įstatymo 48² straipsnio nuostatų nepažeidė.

Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, sprendžia, kad Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2023 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V1(19.5)-1132 „Dėl išmokos darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, neskyrimo“ iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, įpareigoti Užimtumo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimti naują sprendimą pagal UAB/ „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. balandžio 20 d. prašymą skirti įstatyme nustatytą išmoką darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini. Taip pat nenaikintinas ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2023 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 21RE3-81. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011), todėl dėl kitų ginčo šalių argumentų plačiau nepasisakytina, nes jie neturi esminės reikšmės sprendimo priėmimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.