- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-26
- Bylos Nr.
- 2A-727-345/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Henrichas Jaglinskis (pran.), Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- AB „Swedbank“
- Atsakovas
- R. L.
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18.121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr. 2A-727-345/2010
Teisėjas Vilmantas Ambrulevičius Procesinio sprendimo kategorijos:
36.1, 63.3, 121.18.121.15.;121.18.;
121.21.;(S).;
2010 m. rugpjūčio 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Andžej Maciejevski
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį atsakovei R. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB „Swedbank“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės R. L. 2 626,85 Lt skolos, 14 proc. metinių palūkanų už negrąžintą 2 448,35 Lt dydžio kredito sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visos kredito sumos grąžinimo; 5 proc. įstatyminių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007-03-26 pasirašė su atsakove Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei buvo suteiktas 3 900 Lt vartojimo kreditas. Teigė, jog atsakovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, todėl ieškovas sutartį nutraukė. Nurodė, kad atsakovės skola bankui 2009-05-14 pagal kredito sutartį 2 626,85 Lt, iš jų: 2 448,35 Lt negrąžintas kreditas, 145,11 Lt palūkanų, 24,44 Lt delspinigių, 8,95 Lt delspinigių už palūkanas. Nurodė, jog remiantis kredito sutartimi atsakovė privalo mokėti bankui 14 proc. dydžio metines palūkanas, apskaičiuojamas nuo negrąžinto kredito sumos iki grąžinimo dienos (b.l. 1-3).
Atsakovė R. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovės R. L. ieškovui AB bankui „Swedbank“ 2 626,85 Lt skolos bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2009-06-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 306,07 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 50-51).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-03-25 ieškovas pareikalavo atsakovo sumokėti įsiskolinimą bankui iki 2009-04-08 bei įspėjo, kad priešingu atveju sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2009-04-09 (b.l. 7). Kadangi atsakovė kreditą gavo, tačiau savo įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl ieškovas pagrįstai nutraukė sutartį ir yra pagrindas ieškinį tenkinti. Nurodė, jog palūkanos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą. Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal atsakovės S. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinio kredito banko “Nida” ieškinį atsakovei S. L. dėl paskolos grąžinimo ir atsakovės S. L. priešieškinį dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, Civilinė byla Nr. 3K-3-908/2001 m.). Palūkanos atlieka kompensacinę funkciją, todėl šiuo atveju, priteisiant palūkanas pagal vartojimo sutartis jos jau numatytos pačioje sutartyje kaip kompensacinė funkcija pagal sutartį iki 2011-03-12. Palūkanos yra ir kompensacinio pobūdžio ir civilinės atsakomybės forma. Išieškojus už prievolės neįvykdymą vienas palūkanas pagal vartojimo sutartis ir priteisiant prašomas palūkanas nuo tos pačios priteistos sumos tik jau be palūkanų, plius dar nuo bylos iškėlimo dienos, tai reikštų dvigubą atsakomybės skolininkui taikymą. Sprendžiant dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovui kredito mokestį ir palūkanas, yra svarbus teisingas sutarties turinio aiškinimas. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, ir kt.). Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismas mato, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo dvigubas palūkanas yra neteisingas,nesąžiningas,nepagrįstas,bei nenumatytas ir pačioje sutartyje (sutarties 12p .“Atsakomybė“, b.l.4-5) numatytomis sąlygomis (CK 1.5str.,6.37 str.4d.). Nurodė, kad remiantis išdėstytu dalyje dėl 14 proc. dydžio metinių palūkanų už negrąžintą 2 448,35 Lt kredito sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo ieškinys netenkinamas.
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Swedbank“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-11-23 sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo AB „Swedbank“ naudai iš atsakovės R. L. taip pat priteisti 14 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą 2 448,35 Lt dydžio kredito sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo AB „Swedbank“ bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje (b.l. 54-57). Teigia, kad pagal CK 6.881 str. 1 d. ir 6.872 str. 2 d. bei 2007-03-26 Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys nesklebtini) 5.1 p. palūkanos turi būti mokamos už visą laiką, per kurį kredito suma yra pas kredito gavėją. Nurodo, jog pagal teisės doktriną, jeigu paskolos sutartyje nenumatyta kitaip, palūkanos mokamos ne iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o iki faktinio piniginės prievolės įvykdymo dienos, todėl į bendrą sumą, kurią paskolos gavėjas, praleidęs paskolos grąžinimo terminą, privalo sumokėti paskolos davėjui taip pat patenka palūkanos, mokamos už naudojimąsi paskola, apskaičiuojant viso faktinio naudojimosi paskola laikotarpio palūkanas. Ieškovas teigia, kad jo poziciją palaiko ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika 2003-09-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003, 2006-09-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006. Pabrėžia, kad sutartinių palūkanų mokėjimas nėra už piniginės prievolės pažeidimą taikytinos civilinės atsakomybės rūšis, kadangi jos turi būti mokamos kaip kredito sutartimi prisiimto sutartinio įsipareigojimo vykdymas. Nurodo, jog esamas sutartis įsipareigojimas mokėti palūkanas ir nauja prievolė, atsiradusi dėl netinkamo sutarties vykdymo, negali būti tapatinami ir priskiriami tai pačiai civilinės atsakomybės kategorijai.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, neperžengiant CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nenustačius šioje byloje absoliučių Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009-01-20 sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama ieškovo AB „Swedbank“ apeliacinio skundo ribose.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas „Swedbank“, AB pagal 2007-03-26 Vartojimo kredito sutartį (toliau – „Kredito sutartis“) atsakovei R. L.. suteikė 3 900 Lt kreditą 4 metų laikotarpiui. Taip pat nustatyta, kad ieškovas vienašališkai dėl atsakovo mokestinių įsipareigojimų nevykdymo 2009 m. balandžio 9 d. nutraukė Kredito sutartį su atsakove bei kreipėsi į teismą dėl 2 626,85 Lt skolos, 14 proc. dydžio metinių palūkanų bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį iš dalies, tai yra priteisus ieškovo naudai iš atsakovės 2 626,85 Lt skolos bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas jo naudai priteisti 14 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą 2 448,35 Lt kredito sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką konstatuoja, jog šioje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurias nurodo apeliantas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003, 2006-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006), kaip teisminiu precedentu, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes pažymi, kad paskolos teisiniuose santykiuose palūkanos atlieka dvejopo pobūdžio funkcijas – atlyginimo už naudojimąsi paskolintais pinigais funkciją bei paskolos davėjo nuostolių, kuriuos jis patiria dėl laiku negrąžintos paskolos, kompensavimo funkciją. Šias skirtingo pobūdžio funkcijas atliekančias palūkanas paskolos teisiniuose santykiuose reglamentuoja skirtingi CK straipsniai. CK 6.872 str. 1 d. nustato palūkanų, kurios atlieka atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, teisinį reglamentavimą. Pastarajame straipsnyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį it mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas įtvirtino šalims visišką laisvę (kuria jos turi naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiaudamos) pačioms susiderėti dėl pastarųjų palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos. Atitinkamai CK 6.872 str. 2 d. įtvirtina, kad jeigu šalys nėra susitariusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Aiškinant pastarojoje teisės normoje žodžių „iki paskolos suma bus grąžinta“ tikrąją prasmę reikia atsižvelgti į pačių palūkanų, kurios atlieka atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, dydžio nustatymo būdą. Pažymėtina, kad palūkanų (atliekančių atlyginimo funkciją) procentinio dydžio nustatymas paprastai tiesiogiai priklauso nuo suteikiamos paskolos dydžio bei paskolos grąžinimo termino, o palūkanų (atliekančių atlyginimo funkciją) galutinė suma paprastai paskaičiuojama atsižvelgiant į paskolos sutartyje nustatytą konkretų paskolos grąžinimo terminą. Atsižvelgiant į išdėstyta bei sisteminiu būdu įvertinus CK 6.873 str. ir CK 6.874 str. įtvirtintas teisės normas, daroma išvada, jog CK 6.872 str. 2 d. įtvirtintoje teisės normoje žodžiai „iki paskolos suma bus grąžinta“ turi būti aiškinami siaurąja prasme, tai yra iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, o ne iki realaus paskolos grąžinimo. Tuo tarpu, jei iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, paskolos gavėjas nesumoka paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų, jis privalo nuo nesumokėtos paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų dalies mokėti paskolos davėjui palūkanas, kurios atlieka kompensacinio pobūdžio funkciją. Pastarųjų palūkanų teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 6.874 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 str. nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 str., mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas CK 6.874 str. 1 d. įtvirtino taisyklę, kad paskolos gavėjas už laiku neįvykdyta mokestinę prievolę (tai yra laiku negrąžintą paskolos sumą ir/ar sutartyje nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi paskolos suma) privalės paskolos davėjui mokėti kompensacinio pobūdžio palūkanas (kurių dydis, tuo atveju jei šalys nebus sutartyje sutarusios dėl kitokio, nustatytas 6.210 str.) bei 6.37 str. 2 d. nustatytas procesinio pobūdžio palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstyta, daroma išvada, jog paskolos gavėjas iki paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino privalo mokėti palūkanas, kurios atlieka atlyginimo funkciją už naudojimąsi paskolos suma, o nuo to momento, kai paskolos gavėjas praleidžia paskolos sutartyje nustatytą terminą paskolai grąžinti iki to momento, kai faktiškai grąžina paskolą, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui kompensacinio pobūdžio palūkanas už negrąžintą paskolos dalį, kuria paskolos davėjas dėl paskolos gavėjo kaltės negali naudotis ir tokiu būdu patiria nuostolius. Tačiau atsižvelgiant į CK 6.156 str. įtvirtintą sutarties šalių laisvės principą, šalys yra laisvos visas sutarties nuostatas, įskaitant ir susitarimą dėl palūkanų, paskolos sutartyje įtvirtinti tokiu būdu kaip joms atrodo geriau ir suprantamiau. Iš to seka, kad šalys neprivalo paskolos sutartyje atskirai aptarti palūkanas, kurios nustatytos kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma, bei kompensacinio pobūdžio palūkanas. Šalys turi teisę paskolos sutartyje numatyti, jog tam tikro dydžio palūkanos yra mokamos iki visiško paskolos sumos grąžinimo ir tokiu būdu nustatyti, kad tam tikro dydžio palūkanos atlieka tiek atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją, tiek kreditoriaus nuostolių, atsiradusių skolininkui laiku negrąžinus pinigų, kompensavimo funkciją.
Šiuo atveju Kredito sutartyje šalys susitarė dėl 14 proc. dydžio metinių palūkanų. Norint nustatyti ar šios palūkanos atliko tik atlyginimo už naudojimąsi kredito suma funkciją, ar apėmė ir kompensacinio pobūdžio funkciją, reikia išsiaiškinti, iki kada pagal Kredito sutartį tarp šalių buvo sutarta pastarąsias palūkanas mokėti, tai yra iki sutartyje nustatyto viso Kredito grąžinimo termino ar iki realaus mokestinių įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymo.
Pažymėtina, kad konkrečios sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, tačiau kiekvienu atveju aiškinant sutartis reikia atsižvelgti į CK 6 knygos XIV skyriuje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Šiuo atveju kaip matyti iš sutarties formos, šalys sudarė Kredito sutartį pagal standartines kredito davėjo iš anksto paruoštas bendrąsias ir specialiąsias sąlygas. Kredito sutarties specialiosios sąlygos buvo išdėstytos Kredito sutarties pirmajame lape bei Kredito sutarties priede Nr.1. Pirmajame Kredito sutarties lape buvo nurodyta, jog kredito suma yra 3 900 Lt, palūkanų norma yra 14 proc., delspinigių dydis 0,10 proc., galutinis kredito grąžinimo terminas 2011-03-12, sutarties administravimo mokestis 55 Lt, bendra kredito suma 5 164,47 Lt (b.l.4). Kredito sutarties priede Nr.1 nurodyta, kokiomis dalimis ir tvarka kas mėnesį kredito gavėjai turės grąžinti 3 900 Lt kreditą bei 14 proc. palūkanas, kurios viso sudaro 1 209,47 Lt (b.l.6). Kitaip tariant, Kredito sutarties specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 14 proc. dydžio palūkanų, kurios viso sudaro 1 209,47 Lt, ir kurios turi būti viso sumokėtos iki viso Kredito sutartyje nurodyto kredito grąžinimo termino, tai yra iki 2011-03-12. Iš to seka, kad pagal Kredito sutarties specialiąsias sąlygas, šalys aiškiai susitarė, jog 14 proc. dydžio palūkanos atlieka tik atlyginimo už naudojimąsi kredito suma funkciją ir yra skaičiuojamos iki 2011-03-12, tai yra iki Kredito sutartyje nustatyto kredito grąžinimo termino.
Tuo tarpu aiškinant Kredito sutarties standartinių bendrųjų sąlygų tikrąją esmę ir prasmę, tai yra nustatinėjant, ar kredito gavėjai, kurie Kredito sutartį pasirašė prisijungimo būdu, elgdamiesi sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai, galėjo specialiosiose sąlygose nustatytas 14 proc. dydžio palūkanas suvokti ne tik kaip atliekančias atlyginimo už naudojimąsi kredito suma funkciją, bet ir kaip kompensacinę už laiku negrąžintą kredito sumą funkciją, visų pirma būtina atsižvelgti į pačių bendrųjų sutarties sąlygų struktūrą. Kaip matyti iš Kredito sutarties bendrųjų sąlygų, visos Kredito sutarties bendrosios nuostatos yra sugrupuotos pagal dalyką, kurį jos apibūdina, tai yra Kredito sutarties 1 p. išdėstytos sąlygos, apibūdinančios „Sutartyje vartojamas sąvokas“, 2 p. – „Sutarties dalyką“, 3 p. – „Kredito suteikimą“, 4 p. – „Kredito grąžinimą“, 5 p. - „Palūkanų skaičiavimą ir mokėjimą“, 6 p. – „sutarties administravimo mokesčio mokėjimą“, 7 p. – „Mokėjimų tvarką ir terminų praleidimo pasekmes“ ir t.t. (b.l.4-5). Kadangi Kredito sutarties bendrosios sąlygos turi aiškią struktūrą, pagal kurią tam tikrą klausimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sugrupuotos atitinkamame punkte, daroma logiška išvada, jog palūkanos, kurios nustatomos kaip kreditoriaus nuostolių kompensavimas už kredito gavėjo praleistą terminą grąžinti kredito sumą, turėtų būti nustatytos bendrųjų sąlygų 7 p. – „Mokėjimų tvarka ir terminų praleidimo pasekmės“. Tačiau pastarajame punkte yra įtvirtinta tik kredito gavėjo pareiga mokėti delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas. Tuo tarpu Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5 p. - „Palūkanų skaičiavimas ir mokėjimas“ nustatoma, kad palūkanos „skaičiuojamos iki viso Kredito grąžinimo Bankui dienos“, o ne apskritai iki realaus paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti kredito sumą įvykdymo. Iš to seka, kad Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5 p. nustatomos tik tokios palūkanos, kurios atlieka tik atlyginimo kredito davėjui už naudojimąsi kredito suma funkciją ir jos yra skaičiuojamos tik iki Kredito sutartyje nurodyto viso Kredito grąžinimo termino, tai yra iki 2011-03-12.
Taigi, atsižvelgiant į šios bylos konkrečias aplinkybes, tai yra į tai, kad bet kuris protingas, sąžiningas, rūpestingas ir atidus vartotojas analogiškoje situacijoje tiek pagal specialiąsias, tiek pagal bendrąsias Kredito sutarties sąlygas būtų suvokęs, jog 14 proc. dydžio palūkanos atlieka tik atlyginimo už naudojimąsi Kredito suma funkciją ir neapima kompensacinio pobūdžio funkcijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju šalys Kredito sutartyje susitarė, jog 14 proc. dydžio palūkanos yra skaičiuojamos tik iki Kredito sutartyje nustatyto visos Kredito sumos grąžinimo galutinio termino, tai yra iki 2011-03-12, o ne iki realaus Kredito sumos grąžinimo. Pastarąją apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina ir tai, kad paskolos (kredito) gavėja šiuo atveju yra vartotoja, ji Kredito sutartį pasirašė prisijungimo būdu, kas reiškia, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami būtent jos naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis jis įrodinėja, kad šalys susitarė, jog 14 proc. dydžio palūkanos atliks ir kompensacinę funkciją, tai yra bus mokamos nuo sutartyje nurodyto praleisto Kredito grąžinimo termino pabaigos iki realaus jo grąžinimo dienos, atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka (CPK 320 str.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias palūkanų nustatymą, esant paskolos teisiniams santykiams, ko pasėkoje teisėtai ir pagrįstai ieškinio reikalavimą priteisti 14 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojant nuo Kredito suteikimo iki visiško Kredito grąžinimo dienos, netenkino. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1d.1p.).
Vadovaujantis CPK 88, 93, 96 str., iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje teismo instancijoje, kurių dydį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l. 65).
Netenkinant apeliacinio skundo iš atsakovo ieškovui nėra priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo „Swedbank“, AB 5,60 Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.