Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-3267-2025 paliktas nepakeistas ir V. K. skundo netenkintas, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) 2025 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. Nr. SAVAD-13-ANR_N-3267-2025 (toliau – ir Institucijos nutarimas) V. K. (toliau – ir apeliantas, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį 60 (šešiasdešimties) eurų bauda už tai, kad jis 2024 m. lapkričio 6 d. 20 val. 05 min., Šv. Ignoto g. 4, Vilniuje, vairuodamas transporto priemonę „Mercedez-Benz GL 450 4MATIC“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje. Administracinis nusižengimas, numatytas tame pačiame ANK specialiosios dalies straipsnyje, per metus buvo padarytas pakartotinai.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto V. K. apeliacinis skundas tenkintas.

4. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad V. K. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas Institucijos nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, neįvertinęs to, jog Institucija neatliko jokių nusižengimo tyrimo veiksmų ir nesurinko objektyvių įrodymų, netgi turėdama apelianto paaiškinimus.

5. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo Skundžiamos nutarties bei V. K. apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagoje esančius duomenis, daro išvadą, jog žemesnės instancijos teismo priimta nutartis bei Institucijos nutarimas negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais, todėl šie procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina Institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.

6. Prieš pasisakydamas dėl esminių nagrinėjimo klausimo aspektų, apygardos teismas pažymi, jog ANK 5 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu nusižengimu laikoma ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 567 straipsnio 2 dalis). Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

7. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje (šis nusižengimas užfiksuotas ne asmens akivaizdoje), fakto nėra. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, taip pat neturi pagrindo abejoti dėl paties administracinio nusižengimo padarymo fakto ir užfiksuoto nusižengimo kvalifikacijos. Vis tik, nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, kas iš tikrųjų administraciniame kaltinime nurodytu metu, vairuodamas V. K. priklausančią transporto priemonę „Mercedez-Benz GL 450 4MATIC“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje bei tokiu būdu padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje.

8. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. K., kuriam 2024 m. lapkričio 22 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas (b. l. 28–31), atsakydamas į Institucijos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą (b. l. 32–34), savo 2024 m. gruodžio 5 d. ir 2024 m. gruodžio 21 d. pranešimuose Institucijai (b. l. 19–20, 23–24) nurodė, jog administracinio nusižengimo protokole nurodytą nusižengimą padarė ne jis, automobiliu galėjo naudotis kažkas iš šeimos narių, bendravo su šeimos nariais, bet niekas niekaip negalėjo prisiminti, kuris vairavo, todėl pateikti asmens duomenų, kuris vairavo neturi galimybės. Apelianto nurodytos aplinkybės užfiksuotos ir Institucijos nutarime. Nepaisant to, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjęs pareigūnas, būdamas V. K. informuotas, kad ne jis nusižengimo fiksavimo metu vairavo jam priklausantį automobilį ir byloje nesant jokių objektyvių tai paneigiančių duomenų, kaip pavyzdžiui fotonuotraukos, kuriose būtų aiškiai užfiksuotas nusižengimą padaręs asmuo, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, priėmė sprendimą nubausti V. K. už nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Be kita ko, iš bylos duomenų matyti, jog administracinio nusižengimo tyrimas apsiribojo tik Institucijos pranešimo dėl administracinio nusižengimo protokolo su administraciniu nurodymu surašymu, išaiškinant ANK 611 straipsnio 1 dalies reikalavimus, daugiau neatliekant jokių procesinių veiksmų, siekiant paneigti (patvirtinti) V. K. poziciją. Institucija, priimdama nutarimą ir pripažindama apeliantą kaltu, iš esmės akcentavo, jog V. K. pažeidė minėtą ANK 611 straipsnio 1 dalies reikalavimą, t. y. neatliko pareigos nurodyti asmenį, administracinio nusižengimo padarymo metu valdžiusį transporto priemonę, o prašymas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

9. Administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį patrauktas V. K. analogiškas aplinkybes, kaip ir paaiškinimuose Institucijai, nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui. Vis tik, žemesnės instancijos teismas, tokius apelianto paaiškinimus laikė deklaratyvaus pobūdžio, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Skundžiamoje nutartyje, vėlgi apsiribota transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga pateikti duomenis apie asmenį administracinio nusižengimo padarymo dieną valdžiusį transporto priemonę. Taigi iš esmės tiek Institucija, tiek žemesnės instancijos teismas, pateikdami paminėtas išvadas konstatavo V. K. kaltę dėl ANK 611 straipsnio 1 dalyje numatytų duomenų nepateikimo, t. y. atsakomybę už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą, o ANK 417 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ir nagrinėjamu atveju aktualaus nusižengimo aplinkybes pareziumavo, kaip aiškias bei įrodytas.

10. Jau minėta, kad nagrinėjamu administracinis nusižengimas, numatytas ANK 417 straipsnio 2 dalyje, buvo užfiksuotas ne asmens, įtariamo administracinio nusižengimo padarymu, akivaizdoje, automobilio savininkas V. K. dar iki bylos nagrinėjimo Institucijoje raštu informavo Instituciją, kad jam surašytame administracinio nusižengimo protokole nurodytą nusižengimą padarė ne jis. Tokioje situacijoje Institucija privalėjo įrodyti, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą padarė būtent V. K.. Tokį faktą patvirtinančių įrodymų Institucija nepateikė, asmuo, sustojęs ir stovėjęs kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje neidentifikuotas. Vien ta aplinkybė, kad automobilio, su kuriuo buvo pažeisti KET reikalavimai, savininkas yra V. K., pati savaime niekaip nepaneigia apelianto versijos, kad pažeidimo padarymo metu automobilį vairavo ne jis, o jo neįvardijamas šeimos narys. Taigi byloje nebuvo nustatyta, kas vairavo V. K. priklausantį automobilį nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, fiksavimo metu. Institucija, o vėliau ir apylinkės teismas, siekdami pašalinti abejones dėl automobilį vairavusio asmens tapatybės, turėjo imtis priemonių kilusioms abejonėms išsklaidyti – rinkti (papildomus) įrodymus. Be administracinio nusižengimo byloje esančių fotonuotraukų, kuriose nusižengimo padarymo metu užfiksuota apeliantui priklausanti transporto priemonė, ir V. K. paaiškinimų, kitų duomenų, kuriais būtų galima remtis grindžiant asmens kaltę, nėra.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinio nusižengimo padarymo įrodymo pareiga tenka pareigūnams, kurie surašė administracinio nusižengimo protokolą ir priėmė nutarimą dėl padaryto administracinio nusižengimo. Asmeniui, kurį yra norima traukti administracinėn atsakomybėn, negali būti perkeliama pareiga įrodyti savo nekaltumą, t. y. jam negali būti perkeliama įrodinėjimo, jog jis nepadarė inkriminuojamo administracinio nusižengimo, našta. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje, įrodinėjama išimtinai kaltinimo pozicija, jog asmeniui nenurodžius duomenų apie asmenį (šeimos narį) valdžiusį transporto priemonę, jis, kaip automobilio savininkas, ir turi būti traukiamas atsakomybėn dėl KET pažeidimo padarymo, konkrečiai ir neginčijamai neidentifikavus pažeidimą padariusio asmens. Išimtinai jokių kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių V. K. kaltę dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nėra. Akcentuotina, jog asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, kuris suponuoja, jog visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Kartu pabrėžtina ir tai, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi Institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai Institucijai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pažeidimą padaręs asmuo nėra aiškus, ir iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad automobilį administracinio nusižengimo padarymo metu vairavo administracinėn atsakomybėn patrauktas V. K.. Taigi būtent Institucija, privalėdama patikrinti pateiktus duomenis bei surinkti asmens kaltę pagrindžiančius įrodymus, šios savo pareigos neatliko (ANK 567 straipsnio 1 dalis). Iš esmės analogiškas išaiškinimas yra pateikiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-689/2020, kuri ir cituojama apeliaciniame skunde.

12. Taigi nagrinėjamu atveju nesurinkti, neištirti bei neįvertinti duomenys, kurie būtų pakankami V. K. kaltei pagrįsti, jų nepakanka nustatyti kas įvykio metu vairavo automobilį. Tokiu atveju konstatavus, kad administracinis nusižengimas padarytas, tačiau jį padaręs asmuo nenustatytas, administracinio nusižengimo byla turėtų būti grąžinama Institucijai papildomam tyrimui atlikti, siekiant nustatyti administracinio nusižengimo subjektą bei atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą. Kartu būtina pabrėžti, jog įstatymų leidėjas, siekdamas išvengti susiklosčiusių situacijų ir apibrėžti asmens pareigas bei atsakomybės, yra numatęs atskirą teisinį reglamentavimą, įtvirtintą ANK 431 straipsnyje (ką iš priimtų procesinių sprendimų, galima daryti išvadą, ir įrodinėja Institucija bei tokioms išvadoms pritaria žemesnės instancijos teismas). Tokiais atvejais, kaip ir analizuojamu, nesurinkusi įrodymų, kad transporto priemonę, kuri sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, vairavo V. K., pastarajam pareiškus, jog jis žino, tačiau nenurodo (atsisako) įvardinti automobilį nusižengimo metu vairavusį asmenį, yra pakankamas pagrindą dar nusižengimo tyrimo metu spręsti klausimą dėl V. K. veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 431 straipsnio atitinkamą dalį. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent tokiais veiksmais, t. y. duomenų apie asmenį, kuris nusižengimo padarymo metu galimai naudojasi savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone, nepateikimu, pažeidžiama Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiga bei tokia veika (neveikimu) padaromas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 431 straipsnio atitinkamoje dalyje.

13. Kartu apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktas aplinkybes ir paminėtą teisinį reglamentavimą, pažymi, jog galimybės šioje proceso stadijoje savo iniciatyva perkvalifikuoti ir (ar) teisiškai įvertinti V. K. veiksmų (neveikimo) neturi. Priešingu atveju, būtų suvaržyta asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, teisė į gynybą, taip pat jis netektų galimybės tokio sprendimo apskųsti instancine tvarka. Juolab, galimai sprendžiant klausimą dėl patraukimo atsakomybėn pagal ANK 431 straipsnio atitinkamą dalį iš esmės blogėtų apelianto teisinė padėtis, ir ne tik dėl draudimo pabloginti skundą padavusio asmens padėtį, teisės žinoti kaltinimo esmę, būti išklausytam užtikrinimo, t. y. būtų pažeisti teisingo proceso principai ir esminės administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teisės, bet ir dėl to, kad ANK 431 straipsnis, neapsiribojant konkrečia dalimi, numato griežtesnę administracinę atsakomybę negu analizuojamu atveju numatyta ANK 417 straipsnio 2 dalyje.

14. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis naikintina ir priimtina nauja nutartis, kuria naikinamas Institucijos nutarimas ir byla grąžinama nagrinėti Institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį ir priimti naują nutartį administracinio nusižengimo byloje – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-3267-2025 ir administracinio nusižengimo bylą grąžinti institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.