Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. N. pareiškimą suinteresuotam asmeniui G. U. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. N. prašo pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) mirusios S. U. vardu teisiškai įregistruotas 2 kambarių 41,37 kv. m. bendro ploto butas su 2,99 kv. m. rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo jos asmeninė nuosavybė ir visas yra paveldimas pagal 1992 m. lapkričio 23 d. testamentą, patvirtintą Šiaulių miesto valstybinės notarinės kontoros notarės O. J. (registro Nr. 3487).

Pareiškėjas E. N. teismo posėdyje pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad jo motina S. U. (duomenys neskelbtini) mirė. Jis yra vienintelis jos vaikas, įstatyminis ir testamentinis įpėdinis. Po S. U. mirties liko jos vardu 1992 m. birželio 6 d. nekilnojamojo turto registre įregistruotas 41,37 kv. m. bendro ploto butas su 2,99 kv. m. rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtą butą S. U. tėvai ir pareiškėjo seneliai buvo gavę nuomos pagrindais 1962 m. Orderis buvo išduotas senelio V. S. vardu. Seneliui mirus, buto orderis buvo perrašytas pareiškėjo močiutės P. S. vardu. O močiutei mirus, Šiaulių miesto tarybos vykdomojo komiteto 1988-03-21 sprendimo Nr. 76 pagrindu – pareiškėjo motinos S. U. vardu. Bute gyveno pareiškėjas ir jo motina S. U.. 1990-09-09 jo motina sudarė santuoką su V. J. U., kuris po santuokos sudarymo atsikėlė pas juos į minėtą butą gyventi. 1992 m. birželio 6 d. butas buvo privatizuotas S. U. vardu, o būtent įsigytas už 111 234 rub., iš kurių 9864 rub. buvo sumokėti valstybei S. U. vienkartinėmis išmokomis, o 1370 rub. – grynais pinigais. Grynieji buvo pareiškėjo, kuriuos jis gavo pardavęs savo valstybės vienkartines išmokas. V. J. U. pinigai buto pirkimui nebuvo panaudoti, buvo susitarimas, jog butą privatizuos pareiškėjo motina. 1992 m. lapkričio 23 d. S. U. sudarė testamentą, kuriuo paliko butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir visą kitą jai priklausantį turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, pareiškėjui. V. J. U. mirė (duomenys neskelbtini). Po V. J. U. mirties 1/3 dalį jo turto paveldėjo sutuoktinė S. U. ir 2/3 dalis turto paveldėjo V. J. U. duktė G. U.. Minimas butas nebuvo įtrauktas į paveldimą turtą, nes po S. U. mirties turėjo atitekti pareiškėjui. G. U. į butą nepretendavo. S. U. manė, jog papildomai paveldėjimo klausimų po sutuoktinio mirties spręsti nereikia, nes ir paveldėjimo teisės liudijimas po V. J. U. mirties į šį turtą nebuvo išduotas. Mirus testatorei, notarė negali nustatyti, kokia apimtimi butas priklausė mirusiajai, todėl pareiškėjas negali priimti palikimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas teikia teismui šį prašymą, nes juridinio fakto nustatymas reikalingas paveldėjimo teisės liudijimui gauti.

Pareiškėjo atstovė advokatė Eugenija Povilaitienė pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Suinteresuotas asmuo G. U. teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą jai pranešta tinkamai, atsiliepimo, prašymų negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas iš dalies

Iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje esančių dokumentų (21 b. l.) matyti, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), S. U. tėvai ir pareiškėjo seneliai buvo gavę nuomos pagrindais 1962 m. Orderis buvo išduotas senelio V. S. vardu. Seneliui mirus, buto orderis buvo perrašytas pareiškėjo močiutės P. S. vardu. O močiutei mirus, Šiaulių miesto tarybos vykdomojo komiteto 1988-03-21 sprendimo Nr. 76 pagrindu – pareiškėjo motinos S. U. (buvusios – N.) vardu. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno pareiškėjas (nuo 1988-06-14 registruotas) ir jo motina S. U. (nuo 1967-01-10 registruota). Pareiškėjo motina S. U. (buvusi – N.) ir J. V. U. susituokė (duomenys neskelbtini) (11, 12 b. l.). Minėtame bute 1991-04-16 priregistruotas V. J. U. (33 b. l.). 1992 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1220 pareiškėjo motina S. U. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (15, 16 b. l.). Iš 1992 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties (16 b. l.) matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas už 11234 rub., kuriuos sudaro: 9864 rub., kaip valstybės vienkartinės išmokos bei kitos kompensacijos, ir 1370 rub., kaip įmokėti į Lietuvos taupomojo banko Šiaulių skyrių grynais pinigais. S. U. Lietuvos taupomojo banko knygelės atžymose nurodyta, kad 9864,00 rub. suma nuo jos sąskaitos yra nurašyta (17 b. l.). Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad buto pirkimui panaudoti 1370 rub. grynųjų buvo pareiškėjo, kuriuos jis gavo pardavęs savo valstybės vienkartines išmokas. V. J. U. pinigai buto pirkimui nebuvo panaudoti (33 b. l.), tarp sutuoktinių buvo susitarimas, jog butą privatizuos pareiškėjo motina S. U., tai jos asmeninė nuosavybė, kurią ji paliks sūnui, V. J. U. į minėtą butą nepretenduoja. Tai patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai I. M. (mirusiosios draugė) ir P. U. (mirusiojo brolis). Iš mirties liudijimų kopijų (9, 10 b. l.) matyti, kad V. J. U. mirė (duomenys neskelbtini), S. U. mirė (duomenys neskelbtini). S. U. po V. J. U. mirties pagal paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą paveldėjo 1/3 dalį sutuoktinio turto, o jo dukra G. U. – 2/3 dalis jo turto, sūnus A. U. palikimo atsisakė sesers naudai (18, 19, 33 b. l.). Iš paveldėjimo bylos Nr. 655/335 (33 b. l.) matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo įtrauktas į paveldimą turtą, nei G. U., nei A. U. į butą nepretendavo. Pagal 1992 m. lapkričio 23 d. sudarytą testamentą S. U. pareiškėjui paliko jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir visą kitą jai mirties dieną priklausantį turtą (7 b. l.). Šiaulių regiono valstybės archyvo išduota pažyma patvirtina, kad duomenų apie S. U. 1992 m. lapkričio 23 d. sudaryto testamento panaikinimą minėtų metų Šiaulių m. notarinės kontoros notariškai patvirtintų testamentų byloje nėra (8 b. l.). Šiaulių miesto 5-asis notarų biuras 2017 m. vasario 7 d. liudijime patvirtino, kad pareiškėjas E. N. nustatyta tvarka yra priėmęs palikimą po S. U. mirties. Paveldėjimo byla pradėta 2017 m. vasario 7 d., paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas (13 b. l.), notarė atsisako išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, nes negali nustatyti, kokia apimtimi butas priklausė mirusiajai.

Pareiškėjas teigia, kad minėtas santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas turi būti pripažintas asmenine jo motinos S. U. nuosavybe. Tai reiškia, kad pareiškėjas E. N., S. U. įpėdinis pagal testamentą, siekia nuginčyti santuokoje įgyto turto režimą, kuris nulemia jo teisinį santykį su įgyjamu turtu, ir teisiškai individualizuoti palikėjai S. U. priklausantį turtą. Suinteresuoti asmenys prieštaravimų pareiškimo reikalavimams nepareiškė.

Įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad sutuoktiniai gali turėti ne tik bendro, bet ir asmeninio turto. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (SŠK). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį civilinio kodekso normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalyse. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutuoktinis, kuris mano, kad santuokos metu įgytas turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje M. M. v. V. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2008).

Todėl sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Pareiškėjas pareiškime nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad jis ir jo motina S. U. butą, esantį (duomenys neskelbtini), pirko iš asmeninių lėšų. Butas buvo įregistruotas motinos S. U. vardu, V. J. U. savo lėšų tam nenaudojo ir į minėtą turtą nepretendavo, jo įpėdiniai po jo mirties taip pat pretenzijų nepareiškė, butas po motinos mirties testamentu buvo paliktas pareiškėjui. Apie šį sandorį V. J. U. žinojo ir šis turtas jam mirus į jo palikimą nebuvo įtrauktas. Minėtas aplinkybes byloje esantys dokumentai, taip pat teismo posėdyje patvirtino liudytojai I. M. ir P. U..

LR CPK 445 str. numato, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Būtent kitokia tvarka kaip juridinio fakto nustatymas, pareiškėjui nėra galimybės gauti faktą patvirtinančius dokumentus.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir remdamasis nurodyti teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), S. U. įgijo iš asmeninių lėšų, turtas viešame registre įregistruotas jos vardu, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad V. J. U. būtų aktyviai dalyvavęs valdant turtą ar būtų naudojęsis turtu, todėl pareiškėjo reikalavimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu bei tenkintinas, nustatytinas šis juridinę reikšmę turintis faktas (LR CPK 444 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėjo prašymas dalyje – pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra visas paveldimas pagal 1992 m. lapkričio 23 d. testamentą, patvirtintą Šiaulių miesto valstybinės notarinės kontoros notarės O. J. (registro Nr. 3487),- atmestinas, nes toks juridinis faktas negali būti teismo nustatinėjamas.

Šio fakto nustatymas reikalingas pareiškėjo paveldėjimo teisės įgyvendinimui.

Pareiškėjui grąžintinas jo permokėtas 9,00 Eur žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 str., 259 str., 260 str., 263 str., 270 str., 307 str.1 d., 442 str. 1 d. 1 p., 443 str., 444 str. 2 d. 5 p., 448 str., teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. U., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), iš asmeninių lėšų 1992 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1220, įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo jos asmeninė nuosavybė.

Kitoje dalyje pareiškimą atmesti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo teisės įgyvendinimo tikslu.

Grąžinti pareiškėjui E. N., a.k. (duomenys neskelbtini), 9,00 Eur (devynių eurų) žyminį mokestį, per daug sumokėtą 2017-04-20 mokėjimo nurodymu Nr. 624531 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.