Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 2 d. 9 p. (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin. 2000-10-25, Nr. 89-2741) redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie griežtesnės bausmės – 11 metų laisvės atėmimo pridedant Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį – 6 mėnesius laisvės atėmimo ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. P. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. B. priteista 215 Lt turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 28 d. vakaro nenustatytos valandos iki 1998 m. gruodžio 29 d. tiksliai nenustatytos valandos, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, dėl savanaudiškų paskatų, panaudodamas fizinį smurtą prieš A. B., tai yra, smaugdamas lygintuvo laidu kaklą ir suduodamas nenustatytu įrankiu ne mažiau trijų smūgių A. B. į galvos sritį ir ne mažiau kaip vieną smūgį į kaklo dešinę pusę, taip padarydamas tris kirstines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, kaukolės skliauto daugybinį lūžį, kietojo galvos smegenų dangalo ir galvos smegenų sužalojimą, galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kirstinę žaizdą kaklo dešinėje pusėje, dėl to A. B. mirė nuo kirstinių galvos plaukuostosios dalies žaizdų su kaukolės skliauto daugybiniu lūžiu, smegenų sužalojimu ir sumušimu, ir pagrobdamas išsegtus iš nukentėjusiosios A. B. ausų nenustatytos vertės geltono metalo auskarus, nuo jos rankos piršto nutrauktą nenustatytos vertės geltono metalo žiedą bei bute buvusius J. Š. priklausančius nenustatytos vertės aukso dirbinius - geltono metalo žiedą su rubino akute, geltono metalo auskarus su rubino akutėmis, du geltono metalo žiedus, moterišką geltono metalo laikrodį, balto metalo žiedą su geltonu akmeniu, tokiu būdu tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė A. B., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 9 p.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir paskyrė per griežtą bausmę, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nuteistasis neneigia, jog, būdamas labai susijaudinęs dėl įžeidžiančio A. B. poelgio, t. y. grasinimo paviešinti jų santykius, reikalavimo sumokėti už lytinius santykius, sudavė nukentėjusiajai bute rastu keraminiu padėklu, tačiau jo suduoti smūgiai nesukėlė A. B. mirties. Byloje neįrodyta, kad tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių, t. y. A. B. mirties, buvo priežastinis ryšys. Apeliantas tvirtina, kad po to, kai išėjo iš buto, nukentėjusiąją galėjo nužudyti kiti asmenys, nes išeidamas paliko butą tvarkingą, o į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado bute išmėtytus daiktus. Byloje nenustatyta, kad būtent jis sužalojo A. B. specialisto išvadoje nurodytu aštriu kertančiu įrankiu, galimai kirviu, smaugė ją lygintuvo laidu, nusikaltimo įrankiai nebuvo rasti. Teismo išvada dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra nepagrįsta ir paremta tik prielaidomis.

Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistasis A. P. tvirtina, kad smūgius nukentėjusiajai sudavė būdamas labai susijaudinęs dėl jos įžeidžiančio elgesio, o sumanymas paimti nukentėjusiajai priklausančius papuošalus kilo jau po A. B. sumušimo. Apeliantas neigė ieškojęs ir paėmęs kitus nukentėjusiosios bute buvusius papuošalus. Be to, byloje nenustatyta, ar įvykio dieną A. B. bute buvo kitų aukso dirbinių ir jų negalėjo paimti kiti asmenys.

Nuteistasis taip pat teigia, jog teismas netyrė jo psichikos būklės, teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta formaliai, teismas neatsižvelgė į tai, kad rugpjūčio 12 d. jis buvo etapuotas į laisvės atėmimo vietų ligoninę, gydėsi psichiatrijos skyriuje, jam diagnozuota nestabili emocinė psichikos būklė, kurią įtakojo išgyvenimai bei stresas.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, A. P. teigia, jog teismas neatsižvelgė į teigiamą jo asmens charakteristiką iš mokymosi įstaigos ir Šiaulių policijos komisariato, taip pat tai, kad jis turi šeimą, augina du nepilnamečius vaikus, nusikalstama veika buvo išaiškinta tik jo nuoširdaus prisipažinimo dėka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai ir nuosprendis keičiamas dalyje dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio klausimo ( BPK 328 straipsnio 4 punktas ).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Priešingai nei teigiama A. P. skunde, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo A. P. kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir veikos kvalifikacija iš esmės dėl dviejų motyvų: pirma, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp padarytos nusikalstamos veikos ir kilusių pasekmių – A. B. mirties, nes jo suduoti smūgiai į galvą nesukėlė nukentėjusiosios mirties; antra, byloje neįrodyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl savanaudiškų paskatų, nes A. B. jis sužalojo būdamas labai susijaudinęs dėl įžeidžiančio nukentėjusiosios A. B. elgesio – reikalavimo susimokėti už suteiktas lytines paslaugas.

Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo A. P. skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Apeliantas A. P. savaip interpretuoja nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tokiu būdu siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, bei tuo pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos padarymo motyvų ir jos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Apeliantas teigia teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal tą BK straipsnį, pagal kurį tai reikėjo daryti, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą. Toks argumentas prieštarauja bylos duomenims.

Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų reiškia, kad nužudyta siekiant gauti materialinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Pagal šį punktą veika kvalifikuotina tik tais atvejais, kai tokios paskatos yra iki nužudymo pradžios arba jos kyla kėsinimosi metu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis A. P. po nukentėjusiajai A. B. suduotų smūgių į galvą ir kaklą, nuo jos piršto numovė auksinį žiedą ir išsegė auskarus. Palikęs sumuštą nukentėjusiąją, nuteistasis pagrobtus papuošalus realizavo – atsiskaitė už važiavimą taksi automobiliu į namus, o kitus papuošalus pardavė. Šias aplinkybes patvirtina nuteistojo A. P. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Apklaustas įtariamuoju 2010 m. balandžio 19 d. A. P. parodė, kad sudavė smūgius A. B. į galvą ir nuo piršto numovė geltono metalo žiedą, o auskarus išsegė iš ausų. Kai movė nuo rankos žiedą, A. B. bandė jam griebti už rankos. Žiedą atidavė taksi vairuotojui, kuris jį nuvežė į namus Joniškyje ( t. III, b.l. 21-22 ). Sekančios apklausos įtariamuoju metu A. P. tikslino savo parodymus, ir paaiškino, kad papuošalus paėmė tikriausiai tuo tikslu, kad galėtų taksi automobiliu parvažiuoti iš Šiaulių į Joniškį, iš to darytina išvada, kad nuteistasis siekė gauti materialinės naudos, nes neturėjo pakankamai pinigų užmokėti už taksi paslaugas ( t. III, b.l. 23-24 ). Analogiškus parodymus A. P. davė dar kartą papildomai apklaustas įtariamuoju, o taip pat teisiamojo posėdžio metu ( t. III, b.l. 26-27, t. IV, b.l. 55). Tai, kad A. B. nuolat nešiojo auksinį žiedą ir segėjo auskarus, patvirtino ir nužudytosios sūnus S. B. bei liudytoja L. P.. Byloje taip pat nustatyta, kad A. P. pagrobė ir bute buvusius J. Š. priklausančius nenustatytos vertės aukso dirbinius – geltono metalo žiedą su rubino akute, auskarus su rubino akutėmis, du geltono metalo žiedus, moterišką geltono metalo laikrodį ir balto metalo žiedą su geltonu akmeniu. Liudytoja J. Š. parodė, kad šiuos daiktus paliko pas A. B. bute 1998 metais prieš išvykdama į Rusiją, grįžusi 1999 m. sausio mėnesį sužinojo, jog A. B. nužudyta, o jos papuošalai iš buto dingę. Nuteistasis skunde nurodo, kad kitų bute buvusių auksinių papuošalų nepaėmė, butą po A. B. nužudymo paliko atrakintą ir tvarkingą, todėl neatmetama galimybė, kad tuos daiktus galėjo paimti po jo apsilankymo į butą atėję pašaliniai asmenys. Ši nuteistojo A. P. versija yra atmestina, nes ji prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams. Įvykio vietos apžiūra atlikta ir A. B. lavonas bute rastas 1998 m. gruodžio 29 d. 16 val. 30 min., pagal A. P. parodymus, jis pas A. B. lankėsi laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 28 d. vakaro iki gruodžio 29 d. nenustatytos valandos. Teismo medicinos ekspertas nustatė, kad A. B. mirtis įvyko 17-18 val. iki lavono apžiūros įvykio vietoje, taigi, labiausiai tikėtina, kad A. P. nukentėjusiąją A. B. galėjo nužudyti 1998 m. gruodžio 28 d. vakare. Šią aplinkybę patvirtina ir A. P. parodymai, kad į Joniškį jis išvyko vakare taksi automobiliu, nes tuo metu autobusai jau nebekursavo ( t. III, b.l. 24 ). Nuteistasis A. P. skirtingai parodė apie tai, ką jis veikė A. B. bute po jos nužudymo. Apklaustas įtariamuoju 2010 m. liepos 21 d. A. P. parodė, kad paėmęs nužudytosios A. B. papuošalus, iš buto skubiai pasišalino, palikęs jį atrakintą. Tačiau ankstesnės apklausos metu 2010 m. balandžio 19 d. A. P. parodė, kad jis stengėsi panaikinti savo apsilankymo pas A. B. pėdsakus – sudėjo į dubenį stikliukus ir juos užpylė alkoholiniu gėrimu ( t. III, b.l. 22 ). Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad buvo pagrobtas tos pačios rūšinės priklausomybės svetimas turtas – A. B. ir J. Š. priklausantys aukso dirbiniai, o byloje nėra duomenų, kad per pakankamai trumpą laiką kol buvo rastas A. B. lavonas, kas nors kitas, o ne nuteistasis, galėjo užeiti į nukentėjusiosios butą ir padaryti nusikalstamas veikas, darytina išvada, kad visus kaltinime nurodytus vertingus daiktus pagrobė būtent A. P..

Nuteistasis, vėliausiai kėsinimosi į A. B. gyvybę metu, suduodamas mirtinus smūgius į galvą, jau turėjo susiformavusią tyčią užvaldyti nukentėjusiajai A. B. papuošalus bei bute buvusius J. Š. priklausančius nenustatytos vertės aukso dirbinius ir gavo iš to turtinę naudą. Pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nuteistojo A. P. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o ne pagal BK 130 straipsnį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Remdamasis teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės išvadomis, pirmosios instancijos teismas labai nuosekliai ir išsamiai išanalizavo visus argumentus, ar A. P. galėjo būti fiziologinio afekto būsenoje, kurią sąlygojo, jo nuomone, neteisėti nukentėjusiosios veiksmai. Teisėjų kolegija su šiais motyvais sutinka ir dar kartą jų nebekartoja. Teismo psichiatrai konstatavo, kad A. P. pavojingos visuomenei veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, galėjo pilnai suprasti savo veiksmų esmę ir juos teisingai valdyti, todėl skundo argumentai dėl jo pašlijusios sveikatos, ryšium su patirtu stresu ir pakartotinės ekspertizės reikalingumu yra atmetami kaip nepagrįsti ir vertinami siekiu simuliuoti psichikos ligą. Taip pat kolegija laiko, jog A. P. skundo argumentai, kad nukentėjusioji šantažavo, grasindama paviešinti jį kompromituojančią informaciją apie jų turėtus lytinius santykius, yra pramanyti. Pirma, byloje nėra duomenų, kad A. B. gerai pažinojo A. P. ir turėjo pakankamai tikslios informacijos apie jo mokymosi ir gyvenamąją vietas, kad ja pasinaudoti, nes remiantis nuteistojo parodymais, iki A. B. nužudymo, jie buvo susitikę tik keletą kartų. Antra, nuteistasis A. P. pakankamai įtikinamai nepaaiškino, kodėl informacija apie jo santykius su A. B. iš viso yra kompromituojančio pobūdžio. Trečia, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad A. B. mirtį sukėlusius smūgius A. P. sudavė iš nugaros ir jie buvo nukentėjusiajai netikėti. Iš to, kas nurodyta, galima padaryti neginčijamą ir objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad A. P. veikė apgalvotai ir tyčia nužudė A. B..

A. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. B. mirtis įvyko dėl jo panaudoto smurto – nenustatytu įrankiu į galvą bei kaklą suduotų ne mažiau kaip keturių smūgių. Nuteistasis tvirtina, kad būdamas susijaudinęs dėl A. B. neteisėto reikalavimo sumokėti už suteiktas lytines paslaugas, sudavė kelis kartus jai į galvą daiktu, kuo galėjo būti keraminė plytelė ar dėklas bukais kraštais. Savo teiginiams patvirtinti, A. P. naudojasi tuo, kad ekspertų įvardintas nusikaltimo padarymo įrankis įvykio vietoje nebuvo rastas. Kolegija atmeta šiuos nuteistojo teiginius kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms.

Teismo medicininės ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad A. B. galvos kirstinės žaizdos, kaukolės kaulų lūžis, galvos smegenų kietojo dangalo ir smegenų sužalojimas yra padaryti aštriu kertančiu, turinčiu pleišto savybes įranku, kuo galėjo būti kirvio ašmenys ( t. I, b.l. 48-53 ). Siekiant nustatyti įvykio situaciją, sužalojimų atsiradimo mechanizmą ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas papildomas tyrimas ir teismo medicinos specialistas davė išvadą, kad trys kirstinės žaizdos ir kirstinė žaizda kaklo dešinėje A. B. buvo padaryti aštriu kertančiu, turinčiu pleišto savybes įrankiu, kuo galėjo būti ir kirvis, o ne kampuotu, plonu keramikiniu ar metaliniu pagrindu esančiu daiktu, kurį apibūdino A. P. ( t. III, b.l. 6-8 ). Remiantis šia specialisto išvada, atmestini ir A. P. skundo teiginiai, kad jis tyčia nesmaugė A. B., o lytinių santykių metu, uždėjęs virvutę jai ant kaklo, ją atleisdamas ir suverždamas, nukentėjusiąją jos pačios prašymu dusino. Specialisto išvadoje konstatuojama, kad nukentėjusiosios kaklo priekiniame paviršiuje rasta vienguba atvira stranguliacinė vaga nėra būdinga daugkartiniam kaklo suspaudimui keičiant užpuoliko ir nukentėjusiojo asmens tarpusavio padėtį ir iš to darytina išvada, kad A. P. nukentėjusiąją smaugė tyčia, siekdamas nužudyti. Tarp A. P. suduotų smūgių ir kilusių pasekmių - A. B. mirties – yra priežastinis ryšys, nes suduodamas aštriu metaliniu daiktu žmogui į galvą, kaltininkas suprato, kad taip veikdamas, gali sukelti kito asmens mirtį.

Atmetamas ir apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino lengvinančią aplinkybę - A. P. prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi, bei paskyrė jam per griežtą bausmę. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Toks nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, pripažino vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ( BK 59 str. 1 d. 2 p. ) ir nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į A. P. charakteristiką, t. y., įvertino visas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl dar labiau ją švelninti nėra pagrindo. Atsižvelgtina ir į tai, kad A. P. prisipažino verčiamas byloje surinktų įrodymų, pirmosiose apklausose jis iš viso neigė pažinojęs A. B. ir lankęsis pas ją namuose. Byloje nustatyta, kad nusikaltimas atskleistas tik po dešimties metų, kai įvykio vietoje ant A. B. lavono buvo rasti A. P. priklausantys biologiniai pėdsakai.

Nuteistojo A. P. atžvilgiu netaikytinas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl amnestijos akto ( 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo Nr. VIII-1619 redakcija, įsigaliojo nuo 2000 m. balandžio 28 d. ), nes įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad amnestija netaikoma asmenims, nuteistiems už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.

Byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. B. prašė priteisti iš kalto asmens turtinę ir neturtinę žalą, kuri susidarė dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, netekus motinos. Teismas tenkino S. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo ir priteisė iš A. P. civilinio ieškovo naudai 215 Lt. turtinei ir 10000 Lt. neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 3 dalimi, įstatymai, kokiu nors būdu sunkinantys nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Nusikalstama veika, dėl kurių padarymo yra kaltinamas A. P., buvo padaryta iki 2001 m. liepos 1 dienos, t.y. iki naujojo LR CK priėmimo ir įsigaliojimo. Senasis 1964 m. LR CK nenumatė neturtinės žalos instituto ta prasme ir apimtimi, kokia yra dabar galiojančioje redakcijoje. Pagal senąjį CK prašyti neturtinės ( moralinės ) žalos atlyginimo buvo leidžiama tik vieninteliu įstatymo numatytu atveju, t.y. bylose dėl garbės ir orumo gynimo, o neturtinės žalos dydis buvo ribojamas 10000 lt. dydžio suma. Neturtinės žalos, kai ji yra suprantama dabar, institutas, atsirado tik naujajame Civiliniame kodekse. Naujojo LR CK 6.250 str. ir 6.251 str. numato kokiais atvejais asmuo, patyręs moralinę žalą dėl padarytų nusikalstamų veikų, turi teisę ir gali gauti neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi neturtinės žalos atlyginimo institutas nebuvo numatytas iki 2001 07 01 d. galiojusiame LR CK, todėl ji tuo metu nebuvo galima kaip civilinio ieškinio dalykas. Remiantis šia išvada, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. B.

naudai iš A. P. priteista 10000 Lt. ( dešimt tūkstančių litų ) neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.