- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-08
- Bylos Nr.
- I2-1175-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03625-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- F. G., A. G.
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- Lietuvo Respublikos vidaus reikalų ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Beatos Martišienės ir Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
žodinio proceso tvarka nuotoliniame posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. G. (F. G.) ir A. G. (A. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. 2020 m. lapkričio 6 d. pareiškėjai F. G. (F. G.) ir A. G. (A. G.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo pareiškėjai prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2020 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 1V-1031 (toliau – ir Įsakymas) netenkinti pareiškėjų prašymo dėl pilietybės atkūrimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
2.1. Nurodo, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymą motyvavo tuo, jog jų senelis/prosenelis M. G. gimė (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos pilietis. Kartu pateikė dokumentus iš archyvo, kurie patvirtina, kad M. G. ir jo tėvai E. ir L. G. yra Lietuvos piliečiai. Minėtų dokumentų pagrindu pareiškėjų tėvui J. G. taip pat buvo atkurta Lietuvos pilietybė.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas 2020 m. spalio 12 d. raštu Nr. (15/3-4) 10K-26330 nurodė, kad pareiškėjų senelis/prosenelis M. G. neatitiko Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, t. y. pasitraukusio asmens iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Pateikti dokumentai iš Rusijos, Maskvos srities patvirtinta, kad J. G. išvyko iš Lietuvos į Rusiją, o 1977 m. lapkričio 17 d. Rusijoje gimė pareiškėjas A. G..
2.3. Pareiškėjai prašyme atkurti Lietuvos pilietybę nurodė, kad jų tėvas J. G. išvyko iš Lietuvos, tačiau nepaminėjo, kad senelis/prosenelis M. G. ir jo tėvai, buvo lietuvių tautos žydai, todėl prasidėjus Vokietijos okupacijai visi žydai buvo išvežami prieš jų valią. Pareiškėjai teigia, kad negavo atsakymo, kuriuo būtų nuspręsta neatkurti Lietuvos pilietybės, tačiau iš gauto Migracijos departamento laiško suprato, jog Migracijos departamentas turi duomenų apie pareiškėjų senelį/prosenelį M. G., kadangi nurodė, jog jis neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos.
2.4. Pažymi, jog Migracijos departamentas nurodė, jog M. G. sūnus išvyko gyventi į Rusiją. Be to, Migracijos departamentas nevertino istorinių aplinkybių, kad M. G. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis, kaip ir jo tėvai. Taip pat nevertino ir to, kad prasidėjus Vokietijos okupacijai, žydų tautybės lietuviai turėjo bėgti iš Lietuvos arba gyventi slapstydamiesi. Migracijos departamentas nenustatinėjo, ar M. G., pareiškėjų senelis/prosenelis, atitinka Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintą sąvoką, kadangi dėl okupacinių režimų dar iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo bėgti iš Lietuvos.
2.5. Tvirtina, kad M. G. ne savo valia buvo išvykęs iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų sąjungos teritoriją, tačiau tai neturi reikšmės sprendžiant pareiškėjų pilietybės atkūrimo klausimą. Tuo pačiu trėmimai vyko ir į Sovietų sąjungos teritoriją. Mano, kad Migracijos departamentas nevertino ar pareiškėjų senelis/prosenelis M. G. atitinka Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintos sąvokos reikalavimus ir pasisakė tik dėl atitikimo Įstatymo 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintai sąvokai. Tokiais veiksmais pažeidė ne tik Įstatymo 2 straipsnį, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 32 straipsnio 2 punktą tačiau ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus principus. Prašymą išnagrinėjo formaliai, nepasiūlė pateikti papildomų dokumentų.
2.6. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais, akcentavo, kad Migracijos departamentas išanalizavo pareiškėjų tėvo/senelio aplinkybes, bet nesiaiškino pareiškėjų prosenelio/senelio aplinkybių, kurios buvo pagrindas pilietybei atkurti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad pareiškėjai atitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, nes yra Rusijos Federacijos piliečiai. Pareiškėjų tėvas/senelis J. G., 1973 m. gruodžio 6 d. iš Vilniaus išvyko į Rusiją, (duomenys neskelbtini) nuolatiniam gyvenimui.
3.2. Pažymi, kad Ministerija nenagrinėjo ar pareiškėjų senelis/prosenelis M. G. atitinka Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi tokių duomenų nebuvo gavusi. Todėl ir teisme neturėtų būti nagrinėjama atitiktis Įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, kadangi pareiškėjų prašyme atkurti Lietuvos pilietybę buvo prašoma remiantis kitais pagrindais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai gali teikti naują prašymą dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo. Ministerija vadovavosi tik Migracijos departamento konstatuotais faktais.
3.3. Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
4.1. Teigia, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir jų priedus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustatė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtino, jog M. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau nėra duomenų, kad jis išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad J. G., išvykęs 1973 m. iš Lietuvos į Rusiją, neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos.
4.2. Akcentuoja, jog pareiškėjai nei kartu su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nei kartu su skundu teismui, nepateikė jokių įrodymų, kad M. G. galėtų būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Įstatymo prasme. Skunde teismui pateikiami tik deklaratyvūs teiginiai. Taip pat nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad M. G. ar J. G. būtų ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.
4.3. Pažymi, jog nėra ginčo, kad M. G. buvo Lietuvos pilietis. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai (M. G. palikuonys) galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik atsisakę Rusijos Federacijos pilietybės. Pareiškėjai nuo reikalavimo atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės galėtų būti atleisti tik jei jie atitiktų bent vieną iš sąlygų numatytų Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktuose, tačiau pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad jie atitinka bent vieną iš sąlygų, numatytų Įstatymo 7 straipsnio 2,3 ar 4 punktuose
4.4. Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1 Pareiškėjų atstovė 2019 m. birželio 2 d. Migracijos departamentui (Migracijos departamente gauti 2019 m. liepos 11 d.), išsiuntė pareiškėjų prašymus Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 punktu, 9 straipsnio 2 dalimi, kadangi pareiškėjų tėvai, seneliai/proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie 1973 m. išvyko iš Lietuvos į Rusiją.
4.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą ir jam pagrįsti pateiktus dokumentus, 2020 m. rugsėjo 4 d. teikimu Nr. 13P-404 (toliau – ir Teikimas) , vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 1 punktu, pasiūlė netenkinti pareiškėjo A. G. ir F. G. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 21 dalyse nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Teikime Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjų tėvas J. G., išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvokos, nes išvyko iš Lietuvos po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Todėl pareiškėjai neatitiko Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kurie nustatyti asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės nariais.
4.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2020 m. spalio 8 d. skundžiamu įsakymu Nr. 1V-1031 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės.
5. Pareiškėjai nesutikdami su Įsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
6. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. 1V-1031 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjams F. G. ir A. G. buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.)
Pagal Įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 2 straipsnio 17 dalis).
Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Įstatymo 38 straipsnis numato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas (Įstatymo 38 straipsnio 1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis. Taip pat Įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
8. Pareiškėjai iš esmės remiasi tuo, kad Migracijos departamentas nevertino jų senelio/prosenelio M. G. situacijos, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, nes būtent iš jo, pareiškėjų teigimu, kyla jų teisė atkurti pilietybę. Pareiškėjų argumentų visuma rodo, kad jie M. G. evakuaciją į Sovietų Sąjungą nacistinės Vokietijos okupacijos metu prilygina ištrėmimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir dėl to jis turėtų atitikti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., apibrėžimą. Pasak pareiškėjų, Migracijos departamentas nevertino šios aplinkybės.
9. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjų senelis/prosenelis M. G. (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini) E. G. ir L. V.-G. (kurių Lietuvos pilietybę įrodantys pasai yra bylos medžiagoje) šeimoje. Migracijos departamentas neginčija, kad M. G. buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. Migracijos departamento surinktais duomenimis, pareiškėjų tėvas/senelis J. G. yra M. G. sūnus ir gimė (duomenys neskelbtini), o 1973 m. išvyko nuolatiniams gyvenimui į Rusiją. Pareiškėjai yra J. G. sūnus ir anūkas.
10. Pareiškėjai skunde pripažįsta, kad nebuvo nurodę, jog M. G. buvo ištremtas iš Lietuvos. Iš pareiškėjų prašymų atkurti pilietybę matyti, kad jie nurodė, kad jų tėvai/seneliai/proseneliai išvyko iš Lietuvos 1973 m. Taigi pareiškėjai savo prašymą grindė aplinkybe, kad jų tėvas/senelis J. G. išvyko gyventi į Rusiją 1973 m. Būtent šią aplinkybę, kaip pagrindą pilietybei atkurti, Teikime ir vertino Migracijos departamentas. Pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės apie M. G. ištrėmimą iš Lietuvos iš esmės yra naujas pagrindas prašymui atkurti Lietuvos pilietybę, kuris nebuvo nurodytas pirminiame prašyme. Todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas Teikime pagrįstai ir nevertino aplinkybių, susijusių su M. G. galimu ištrėmimu iš Lietuvos. Pažymėtina, kad pareiškėjai aptariamu pagrindu galėtų iš naujo kreiptis dėl pilietybės atkūrimo.
Papildomai pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų ar konkrečių aplinkybių, susijusių su M. G. prievartiniu ištrėmimu iš Lietuvos. Be to, byloje yra duomenys, kad jis dar 1956 m. gyveno Lietuvoje (jam gimė sūnus J. G.), nėra jokių duomenų apie jo išvykimą iš Lietuvos.
12. Migracijos departamentas Teikime padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pilietybei atkurti, nes J. G. situacija neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., apibrėžimo, nes jis išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (1973 metais).
13. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Įsakymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų F. G. (F. G.) ir A. G. (A. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.