Kauno apygardos teismo sprendimas

2011-06-08 · Civilinė byla Nr. 2A-879-273/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2011-06-08
Bylos Nr.
2A-879-273/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-02135-2009-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė (pirm.), Arūnas Rudzinskas, Raimondas Buzelis
Ieškovas
Rimantui A, R. A. P., A. P.
Atsakovas
A. B.
Trečiasis asmuo
UAB „Marių aidas“, M. J.
Advokatai
Antanas Danielius
Kategorijos
  • 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-879-273/2011(Proceso Nr. 2-05-3-02135-2009-2)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Giedrė Jakštienė
Procesinio sprendimo kategorija 42.6; 42.11.2.;45.6;114.11; 121.19.5. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovams Rimantui A. P., A. P., atsakovui A. B., jo atstovui advokatui Antanui Danieliui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-640-451/2010 pagal ieškovų R. A. P., A. P. ieškinį atsakovui A. B., tretieji asmenys UAB „Marių aidas“, M. J. dėl pirkimo- pardavimo sutarties , ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai R. A. P. ir A. P. pateiktu teismui ieškiniu prašė pripažinti, kad 1999-07-16 dienos sutartį sudarė šalys - pardavėjas - M. J. firma „Doleritas“, pirkėjas - AB „Marių aidas“ ir R. A. P. ir A. P., t.y. pakeisti l dalyje nurodytas šalis, nustatant, kad pastatą, esantį Rūko g. 12, Kaune pirko UAB „Marių aidas“, R. A. P. ir A. P.; nustatyti, kad R. A. P. įgijo ¾ vienos antrosios, o A. P. įgijo ½ vienos antrosios pastato, esančio Rūko g. 12, Kaune, įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą pakeisti savininką A. B. valdantį ½ pastato, esančio Rūko g. 12, Kaune, naujais savininkais, R. A. P. ir A. P., bei iš atsakovo priteisti visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad 1999-07-16 buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta pastato, esančio Rūko g. 12, Kaune pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu M. J. firma „Doleritas“ pardavė A. B. ir UAB „Marių aidas“ lygiomis dalimis šį pastatą už 187956.26 Lt, t.y. už UAB „Doleritas“ skolos likutį Lietuvos Taupomajam bankui. Nupirktas turtas buvo įregistruotas Registrų centro Kauno filiale atsakovo A. B. ir trečiojo asmens „Marių aidas“ vardu. Atsakovui A. B. atsirado prievolė sumokėti pusė sumos už nupirktą turtą. 1999-10-11 buvo pasirašytos dvi skolos perkėlimo sutartys, kuriomis skolą už nupirktą turtą perėmė ieškovai, tam neprieštaraujant bankui ir senajam skolininkui. Tai, kad skola buvo perimta būtent už nupirktą turtą patvirtina skolos perkėlimo sutarčių įžanginė dalis, kuri patvirtina, jog naujieji skolininkai perimą skolą pagal 1997-07-25 paskolos sutartį Nr. 343, kuri buvo sudaryta tarp banko ir M. J. firmos „Doleritas“. Ši paskolos sutartis yra paminėta 1999-07-16 AB LTB rašte Nr. 2504, kuris buvo pateiktas prieš pasirašant šalims 1999-07-16 pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovams pasirašius skolos perkėlimo sutartį, skola buvo grąžinta bankui. Taigi, ieškovai sumokėję skolą už pardavėją, įgijo nuosavybės teisę į nupirktą daiktą, nors turtas ir buvo įregistruotas subjektų, realiai nevykdžiusių pagrindinės prievolės, atsirandančios iš pirkimo -pardavimo sutarties, vardu. Dar iki skolos perkėlimo sutarčių pasirašymo atsakovas su UAB „Marių aidas“ vieninteliu akcininku R. A. P., 1999-08-19 pasirašė susitarimą, kuriuo vienašališkai įpareigojo trečiąjį asmenį UAB „Marių aidas“ laisvai disponuoti pastatu. Atsakovas elgiasi nesąžiningai, kadangi jis kreipėsi į Kauno m. VPK Panemunės PK dėl ikiteisminio tyrimo dėl ieškovo R. A. P. veiksmų. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Atsakovas A. B., neįvykdęs esminių pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų, t.y. nepriėmęs turto ir nesumokėjęs pardavėjui nustatytos kainos, negali būti laikomas sutarties šalimi, t.y. šalimi, kuri įsigijo turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad 1999-07-16 dienos sutartį sudarė šalys-pardavėjas-M. J. firma „Doleritas“, pirkėjas-AB „Marių aidas“ ir R. A. P. ir A. P.. Nustatė, kad R. A. P. įgijo 3/4 vienos antrosios pastato , esančio Rūko g. 12, Kauno m. Nustatė, kad A. P. įgijo ¼ vienos antrosios pastato, esančio Rūko g. 12, Kauno m. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu, leido teismui daryti išvadą, jog ieškovai ginčydami dalį pirkimo – pardavimo sutarties, prašė dalį sandorio, dalyje dėl atsakovo pirkėjo A. B., pripažinti negaliojančiu, kaip apsimestinį sandorį, nors ieškinyje ieškovai to ir nenurodė, tačiau ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos yra suprantami. Byloje, kilus ginčui dėl sandorio dalies (atsakovo A. B. atžvilgiu, įvardinto kaip pirkėju pagal sandorį) pripažinimo negaliojančiu pagrindo kaip apsimestinai sudaryto, buvo sprendžiama dėl sutarties šalimi esančio pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Teismas konstatavo, kad pardavėjas M. J. parduodamas ginčo pastatą ir byloje įtraukęs pirkėju savo uošvį A. B. siekė gauti naudos iš parduodamo turto, kadangi iki turto pardavimo jis bankui buvo padengęs dalį paskolos. Iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos (b.l.106), t.y. 2008-01-24 dienos Hansabanko pažymos dėl ikiteisminio tyrimo, teismas nustatė, jog skola bankui buvo grąžinta tik 2006-02-10. Kaip matėsi iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios paskolinės sąskaitos išrašo, ir ieškovo R. A. P. kredito panaudojimo ataskaitų (b.l.110-118), paskolą mokėti pinigus už nupirktą ginčo turtą ėmė ieškovas R. A. P. ir ši paskola buvo panaudota M. J. firmos „Doleritas“ kredito likučio dengimui, t.y. sumokėti už nupirktą ginčo turtą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog už nupirktą turtą mokėjo atsakovas A. B.. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje liudytoju apklaustas M. J. nurodė (b.l.120), jog atsakovas jo uošvis A. B. sumokėjo už nupirktą turtą 187956 litus, o pats atsakovas 1999-07-22 brangaus turto įsigijimo deklaracijoje (b.l.123, ) nurodė, jog jis už ginčo turtą sumokėjo 93987,13 litų, o teismo posėdžio metu atsakovas nurodo, jog jis mokėjo 187000 litus. Teismas pažymėjo tai, jog atsakovo parodymai nebuvo nuoseklūs, jis nurodė, jog tokias aplinkybes gali patvirtinti liudytojai, tačiau teismo posėdyje atsakovas neprašė apklausti liudytojų, todėl tokius atsakovo paaiškinimus teismas vertino kritiškai.

Teismas nustatė, kad byloje ginčo ir įrodinėjimo dalykas yra teisinis pagrindas, kuriuo ieškovai pretenduoja į nuosavybės teisių įgijimą. Pagal CK 4.47 straipsnio 1 ir 4 punktus nuosavybės teisė, be kitų įstatyme įvardytų pagrindų, įgyjama pagal sandorius, taip pat pagaminant (sukuriant) daiktą. Įrodinėdami ieškiniu nuosavybės teisių įgijimo pagrindą ieškovai neginčija nekilnojamojo turto registre atliktą nuosavybės teisių registraciją ir duomenis apie ją, o siekia teismine tvarka įrodyti nuosavybės teisių įgijimo teisinį pagrindą, kuris gali būti nustatomas remiantis visomis įstatyme leistinomis ((duomenys neskelbtini) straipsnis) įrodinėjimo priemonėmis. Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas, yra savarankiškas teisinis pagrindas įregistruoti tas daiktines teises registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus laikė, jog ieškovai, įrodė savo reikalavimo pripažinti, kad 1999-07-16 dienos sutartį sudarė šalys – pardavėjas – M. J. firma „Doleritas“, pirkėjas – AB „Marių aidas“ ir R. A. P. ir A. P. pagrįstumą, todėl šį reikalavimą tenkintino kaip pilnai įrodytą. Teismui nustačius, jog pirkėjai pagal 1999-07-16 sutartį yra AB „Marių aidas“ ir ieškovai - R. A. P. ir A. P., įvertinant 1999-10-11 dienos skolos perkėlimo sutartis, kuriose nurodyta, jog A. P. perima 45170 litų skolą, o R.A. P. perima 150000 litų skolą, teismas laikė, jog toks dalių nustatymas yra pagrįstas, todėl ieškinį šioje dalyje ieškinį taip pat tenkino. Teismui patenkinus reikalavimą dėl sutarties šalių pagal 1999-07-16 dienos pripažinimo, ieškovų reikalavimą dėl šalių pakeitimo atmetė, kadangi nurodė, kad šis reikalavimas perteklinis ir nesukels teisinių pasekmių. Reikalavimą dėl įpareigojimo VĮ Registrų centrą pakeisti savininkus taip pat atmetė, kadangi teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas yra savarankiškas teisinis pagrindas įregistruoti tas daiktines teises registre NTR įstatymo 22 str. 1d.2p.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-12-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismo sprendimą nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas sprendimo motyvuose, remdamasis LAT praktika nurodo, kad sandoris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tačiau taip ir lieka neaišku kodėl A. B. yra ne tikroji sandorio šalis. Teismas prieštaraudamas pats sau nurodė, kad byloje ginčas kilo ne dėl teisinio rezultato, kurio siekė nekilnojamojo objekto pirkimo-pardavimo sutarties šalys, jos pripažįsta pirkimo - pardavimo teisinius santykius, tačiau esminis ginčas yra dėl sutarties šalies, pirkėju A. B. sutartyje nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Tačiau ginčas ir kilo būtent dėl teisinio rezultato, nes ieškovai nepripažįsta jo ½ dalies pastato, Rūko g. 12, Kaune savininku, nors šią nuosavybės teisę turi įsigijus minėtą pastato dalį ir sutartį įregistravus Registrų centre. Namo pirkimo-pardavimo sutartis surašyta neišsamiai, įdingai, jos paruošimu, teksto surašymu užsiėmė ieškovai, jie sutartį pamatė tik pas notarę ir nebuvus laiko įsigilinti į tekstą, sutartį pasirašė. Tačiau ieškovai nereiškė pretenzijų jam nei iš karto, nei visus dešimt metų. Jie taip pat nereiškė pretenzijų dėl mokėjimo, kuomet mokėjo bankui, nei po to visą likusį laiką. Tai rodo, kad jie pripažino tokią tvarką kokia buvo sutarta, bet ne tokią kokia nurodyta sutartyje. Jie pripažino atsakovą namo dalies savininku ir ginčas kilo tik užvedus teisme bylą dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo. Byloje pateiktose skolos perkėlimo sutartyse ieškovai įsipareigoja dengti skolas, bet jose nieko nekalbama, kad tokiu būdu bus įgyjama nuosavybės teisė į likusią pastato dalį. Kuomet buvo ruošiamos ir sudaromos skolos perkėlimo sutartys ieškovai A. B. į tą procesą neįtraukė, nei žodžiu nei raštu neinformavo apie tokių sutarčių sudarinėjimą. Ieškovai nekėlė klausimo dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu. Dėl sandorio kaip apsimestinio sąvokos sprendimo motyvuose savo iniciatyva pasisakė tik teismas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje aapie tai nepasisakoma. Ieškovai virš dešimties metų pripažino ir neginčijo nuosavybės į dalį pastato, todėl to klausimo negalėtų kelti, nes yra praleistas senaties terminas. Teismas motyvuodamas apie vieną iš sutarčių negaliojimų pagrindų t.y. įvardindamas 1999-07-16 sutartį kaip apsimestinį sandorį, nors tų motyvų iki galo nepagrindė, jie nėra išbaigti, rezoliucinėje sprendimo dalyje vietoje atsakovo (pirkėjo) A. B. 1/2 namo dalies pirkėjais įvardija R. A. P. ir A. P., nors tam pakankamų motyvų sprendime nėra. Tai aiškiai neteisingai išspręstas ginčas, priimtas nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas sprendimas kuris grubiai pažeidžia atsakovo kaip nekilnojamojo turto savininko teises.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai Rimantas A. P. ir A. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai vertino skolos perkėlimo sutartis, nes iš jų visiškai aiškiai matosi, kas apmokėjo įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad skolos perkėlimo sutartys yra skirtos tik santykiams tarp banko ir skolininko (skolininkų) apibrėžti. Iš šių sutarčių akivaizdu tik tai, kad firmos „Doleritas“ skolą bankui perėmė ir padengė bei nekilnojamojo turto įsigijimo sutartyje numatytas apmokėjimo sąlygas įvykdė būtent A. P. ir R.A. P., o A. B. šiame veiksme nedalyvavo. Su tokiu skolos grąžinimu (o tuo pačiu ir perkamo nekilnojamojo turto apmokėjimu) sutiko tiek pardavėjas (firma „Doleritas“), tiek ir bankas, kuriam buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Būtina įvertinti, kad, atsakovo žentas M. J. niekada nebuvo nekilnojamojo turto pardavimo sutarties šalimi. Tiek šios bylos eigoje, tiek ir kitose su šiuo sandoriu susijusiose bylose daug kartų buvo aiškinta, kad savo dalį įmokos už perkamą turtą A. B. įmokėjo M. J.. Apeliaciniame skunde esantis teiginys apie tai, kad A. B. už perkamo namo dalį yra atsiskaitęs su pardavėju, nepatvirtintas jokiu finansiniu dokumentu, tai yra nei firmos „Doleritas“ banko sąskaitose, nei kasos knygoje tokios įplaukos neužfiksuotos). Šios aplinkybės - pinigų perdavimo laiko ir vietos painiojimas, apeliavimas į pinigų turėjimo deklaravimą VMI po sandorio įforminimo (nors deklaruota tik pusė minimos sumos), buvusio parduoto nekilnojamojo turto savininko supainiojimas tarp M. J. ir tikrojo savininko juridinio asmens firmos „Doleritas“, pinigų įplaukimo į savininko sąskaitą nebuvimas - kaip tik aiškiai patvirtina apsimestinį veiksmų šio sandorio atžvilgiu pobūdį. Teiginys, kad, perkant juridiniam asmeniui priklausiusį turtą apie pinigų įmokėjimą žinojo tik jie dviese -A. B. ir jo žentas M. J., gali liudyti tik apie tai, kad M. J. nuslėpė įmonės pajamas, vengė mokėti mokesčius ir tuo būdu darė baudžiamąjį nusikaltimą. Visiškai nepriimtinos apelianto užuominos į pirkimo-pardavimo sutarties teksto ydingumą. Apeliantas pasirašė sutartį laisva valia, niekieno neverčiamas, nereiškė jokių pastabų ar abejonių dėl sutarties teksto. Visiškai neaišku, kurie sutarties teksto netikslumai kelia abejones ar galėjo būti nepriimtini apeliantui. Šioje byloje nagrinėjami santykiai yra atsiradę iš nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, todėl visi kiti veiksmai, vykę realybėje ar vaizduotėje, tačiau už šios sutarties rėmų, niekaip negali įtakoti teisės į nuosavybės įsigijimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą padarė procesinės teisės normų pažeidimus, kurie priskirtini prie absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 d. 5 p.).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio, kuriame priimtas sprendimas, protokolas nepasirašytas teisėjos (t. 2, b.l. 73-79). Sutinkamai su CPK 170 str. 6 d. protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas arba pranešėjas ir sekretorius, įrašydami pasirašymo datą. Kadangi byloje esantis minėtas protokolas neatitinka įstatymo normų reikalavimų, todėl neturi juridinės reikšmės. Darytina išvada, kad byloje nėra teismo posėdžio protokolo. Tai yra esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuriam esant sprendimas turi būti panaikinamas ((duomenys neskelbtini) str. 2 d. 5 p.).

Kadangi pirmosios instancijos sprendimas naikinamas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 327 str. 1 d. 1 p., 331 str.

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Izolda NėnienėKolegijos teisėjai Raimondas BuzelisArūnas Rudzinskas