- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-10
- Bylos Nr.
- 1A-305-628/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00606-2006-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- V. D.
- Advokatai
- Žaneta Šlyžiutė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų bei nesilankyti kazino ir kitose vietose, kur organizuojami ir vykdomi lošimai.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš V. D. priteista 187 986,96 Lt (54 444,78 euro) padarytai žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą:
jis, laikotarpyje nuo 2004 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. birželio 20 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nuo 2004 m. birželio 21 d. iki 2006 m. sausio 25 d., būdamas statybos konsultantu ir kasininku, atsakingu už tinkamą kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, laikotarpiui nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. kaip atskaitingas asmuo statybinės įrangos pirkimui, komercinei-ūkinei veiklai gavo 400 234, 69 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 115 915, 98 euro), iš kurių nuo 2005 m. sausio 30 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. atsiskaitė iš viso už 174 587, 73 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 50 564,10 euro) bei 2005 m. gegužės 26 d. grąžino į kasą 37 660 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 10 907,09 euro) nepanaudotų lėšų, o likusiai 187 986,96 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 54 444,78 euro) sumai, paimtai UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinei – ūkinei veiklai, nepateikė šių pinigų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, tokiu būdu tyčia pasisavino jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 187 976, 98 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 54 441,89 euro).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios BK 183 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių.
Nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko nepagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d., nes iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad subjektyvioji padarytos nusikalstamos veikos sudėties pusė nustatyta remiantis vien pinigų kasoje nebuvimo faktu, nevertinant liudytojų duotų parodymų apie iš esmės aplaidų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos vedimą, taip pat nevertinant dalies UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų, netinkamai vertinant vienintelę baudžiamojoje byloje pateiktą specialisto išvadą. Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepanaikino abejonių dėl liudytojo K. M. prieštaringai vertintinų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, juolab, kad šis liudytojas bylos nagrinėjimo metu apklaustas nebuvo. Tuo tarpu, minimų įrodymų, o būtent pinigų nebuvimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje fakto, pirmosios instancijos teismui pakako tam, kad konstatuoti jo kaltę, padarius minėtą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pirmosios instancijos teismo išvadų, priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima pripažinti teisėtomis ir teisingomis.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, neteisingai konstatavo nusikalstamos veikos atitikimą BK 183 str. 2 d. vien tik pagal objektyvųjį veikos požymį – pinigų nebuvimo kasoje faktą, nors pagal buhalterinius dokumentus jie turėtų būti. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino veikos subjektyviąją pusę, kad būtent pinigų nebuvimas kasoje buvo jo (V. D.) tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tuo tarpu vertinant visus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti pagrįstos ir neginčijamos išvados, kad pinigai buvo pasisavinti, o ne panaudoti įmonės naudai. Pasak apelianto, iš bylos medžiagos matyti, kad jis nuo 2004 m. balandžio 15 d. iki 2006 m. vasario 3 d. buvo faktinis įmonės vadovas ir kasininkas, kurio rankose buvo piniginės lėšos (kasa) bei bankinės kortelės. Tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos proceso metu, jis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas jis naudojo tik bendrovės reikmėms, taip pat tai, kad dalis pinigų už perkamą įrangą, gaunamas paslaugas ūkio subjektams buvo perduota bankiniais pavedimais, o dalis atsiskaitoma grynaisiais. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, tame tarpe ir bendrovės buhalterė R. A., kuri taip pat nurodė, kad jis (V. D.) į teisingos buhalterijos vedimą žiūrėjo atmestinai, nepateikdavo visų buhalterinių dokumentų, jog apie bendrovės atidarytas sąskaitas ji, kaip bendrovės buhalterė, sužinodavo tik gerokai vėliau, nei jos buvo atidaromos ir pan.
Skunde taip pat pažymima, kad 2005 m. lapkričio – gruodžio mėn., jis (V. D.) pats dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš banko paimti grynųjų pinigų, kadangi neturėjo tapatybę patvirtinančio dokumento. Todėl bendrovės pinigus iš banko paimdavo tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas K. M.. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. M. 2005 m. pabaigoje į kasą neįnešė apie 113 000 Lt. Ir nors dėl visų iš kasos pagal kasos išlaidų orderius paimtų pinigų yra jo (V. D.) parašai, tačiau dėl šių pinigų jis pasirašė buhalterės prašymu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. A., tiek ikiteisminio, tiek teisminio proceso metu nurodė, jog dėl tam tikros dalies pinigų, jis nenorėjo pasirašyti kasos išlaidų orderių, nes jo teigimu, pinigai buvo pas K. M., vis dėlto, šiuos dokumentus jis (V. D.) pasirašė. Tuo pačiu pažymima, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino paviršutiniškai, t. y. formaliai nustatydamas pinigų nebuvimo faktą tik dėl to, jog kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti jo, juo labiau byloje neapklausus tuometinio vadovo K. M., o jo paties nurodytas aplinkybes vertinant kaip gynybinę poziciją. Anot apelianto, visa tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesigilindamas ir nesiaiškindamas realios susiklosčiusios situacijos, padarė formalias ir tikėtina nepagrįstas bei neįrodytas išvadas, dėl ko netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jam inkriminavo aptariamą nusikalstamą veiką vien formaliais pagrindais.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė abejonių dėl to, kas realiai disponavo bendrovės grynaisiais pinigais, t. y. ar jis kaip kasininkas, kuris neturėjo rakto nuo seifo, kuriame buvo bendrovės pinigai ir kurį jis neva pavogė su jame buvusiais 100 000 litų, ar tuometinis bendrovės vadovas K. M., juolab, kad kaip ir minėjo anksčiau, pastarasis asmuo bylos nagrinėjimo metu taip ir nebuvo apklaustas. Taip pat, kaip svarbią aplinkybę apeliantas pažymi tai, kad dėl minėto seifo vagystės fakto į policiją niekas nesikreipė, joks tyrimas nebuvo atliktas, o apklausti liudytojai, išskyrus K. M., kuris, manytina, galėjo būti suinteresuotu asmeniu, objektyviai šių aplinkybių paaiškinti negalėjo. Tai, anot apelianto, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino visą susiklosčiusią situaciją ir nesiekė panaikinti visų byloje kilusių abejonių, dėl ko padarė tik formalias išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Be nurodytų aplinkybių apeliantas skunde pažymėjo, jog 2005 m. liepos mėnesį pagal kasos išlaidų orderį Nr. 138 gautus 79 000 litų jis panaudojo bendrovės reikmėms, statybinės įrangos pirkimui bei 2006 m. atsiskaitinėjo su kitomis bendrovėmis, o 2006 m. vasario 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje pinigai buvo. Tačiau šiuos jo paaiškinimus apygardos teismas įvertino kritiškai, kaip gynybinę poziciją, kuri nebuvo pagrįsta byloje surinktais įrodymais (kvitais, kurie patvirtintų perkamos įrangos įgijimą bei gautas paslaugas). Teismas ignoravo tai, kad nors įmonėje 2006 m. sausio 31 d. ir buvo atlikta inventorizacija, bei jos pagrindu surašytas kasos inventorizacijos aktas, jame nurodant, kad pinigų kasoje nebuvo rasta, vienok du iš keturių neva inventorizacijoje dalyvavusių asmenų, kurie nėra šioje byloje suinteresuoti asmenys, nurodė kad jokioje bendrovės kasos inventorizacijoje nedalyvavo. Be to, A. D., kuris nuo 2006 m. sausio 24 d. buvo minėtos įmonės vadovu, ir su kuriuo anot apelianto, jis yra priešiškuose santykiuose, 2006 m. vasario 28 d. pardavė bendrovės kompiuterį, kuriame buvo saugomi visi buhalteriniai duomenys, nepalikęs jokių šių duomenų kopijų. Įvertinus šias aplinkybes, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismui turėjo kilti abejonių ne tik dėl tokio veiksmo, bet ir dėl minėto surašyto dokumento teisėtumo ir objektyvumo. Be to, teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad nei A. D., nei R. A. detaliai negalėjo paaiškinti, kaip buvo atliekama kasos inventorizacija. Tačiau į šias aplinkybes apygardos teismas nesigilino ir jas vertino, kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją.
Skundu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad bendrovėje buhalterinė apskaita buvo vedama pakankamai aplaidžiai, kad keičiantis bendrovės vadovams inventorizacijos realiai nebuvo atliekamos, o dokumentų ir materialinių vertybių priėmimo-perdavimo aktai nesurašomi. Tuo pačiu pažymima, kad būtent bendrovės buhalterės R. A. parodymai dėl grynųjų pinigų buvimo kasoje bei jų panaudojimo ne kartą keitėsi tiek ikiteisminio, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu ir tokių parodymų objektyvumu pirmosios instancijos teismas ne tik nesuabejojo, bet ir jais vadovavosi, visiškai neatsižvelgdamas į jo paties (V. D.) nurodomas aplinkybes.
Taip pat, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir ne mažiau svarbią UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikto ūkinio-finansinio tyrimo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad nustatyti, ar buvo 2006 m. įmonėje atsakingiems asmenims išmokėtos lėšos ir už kokią sumą atskaitingi asmenys atsiskaitė, nėra galimybės, nes tarp tirti pateiktų dokumentų lėšų išmokėjimą atskaitingiems asmenims bei atskaitingų asmenų atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų už 2006 m. nebuvo. Tokiu būdu, apelianto nuomone, vertinti kitus duomenis (liudytojų parodymus) ir daryti kategorišką išvadą, kad pinigines lėšas pasisavino jis, nėra jokio realaus pagrindo. Vienok, apygardos teismas, vadovaudamasis prielaidomis ir spėlionėmis, padarė priešingas išvadas.
Dėl ūkinės-finansinės tyrimo išvados, apeliaciniame skunde pažymima, kad ji atlikta neišsamiai, joje netirta ir neįvertina eilė dokumentų. Pasak apelianto, nors šioje išvadoje nurodoma, kad už 2015 m. spalio mėn. yra atsiskaityta pagal kasos dokumentus už tokias sumas - 2481,98 Lt, 1854,16 Lt, 688,53 Lt, tačiau dėl neaiškių priežasčių specialistas nevertino ir išvadoje nenurodė dar dviejų kasos dokumentų už spalio mėn. pagal kuriuos buvo atsiskaityta už 21000 Lt ir 7655,51 Lt sumas (kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat specialisto išvadoje nėra įvertinti ir kitų mėnesių atsiskaitymai, kaip 2015 m. lapkričio mėn. atsiskaitymas už 10793,69 Lt sumą (kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), suma išduota bendrovės vadovui K. M.), 2015 m. gruodžio mėn. atsiskaitymas už 7886,01 Lt sumą (kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini), suma išduota bendrovės vadovui K. M.). Nors šios išvados trūkumai buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, tačiau į tai teismas neatkreipė dėmesio ir byloje esančių buhalterinių dokumentų nevertino, o rėmėsi vien išvados duomenimis.
Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus byloje, ne tik neatsižvelgė į jo poziciją, bet ir pamatinį baudžiamojo proceso principą, kad visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai, kas lėmė ne tik byloje esančių įrodymų vertinimą, bet ir šališkų išvadų padarymą. Tuo tarpų, jo kaltė (tiesioginė tyčia) padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., šios veikos sudėtis jo veiksmuose, nebuvo įrodyta. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį vadovaudamasis išimtinai savo vidiniu įsitikinimu, spėlionėmis ir prielaidomis, kurie nebuvo pagrįsti surinktais įrodymais. Dėl šių priežasčių mano, kad apygardos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas, jį išteisinantis iš jam inkriminuotos veikos nuosprendis.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis V. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, su apelianto veikos kvalifikavimu pagal BK 183 str. 2 d. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad subjektyvioji padarytos nusikalstamos veikos sudėties pusė nustatyta remiantis vien pinigų kasoje nebuvimo faktu, nevertinant liudytojų parodymų apie aplaidų apskaitos vedimą, nevertinant dalies įmonės apskaitos dokumentų, netinkamai vertinant specialisto išvadą.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Apygardos teismas teisingai taikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama apelianto kaltė, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimus. BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad byloje ištirtų įrodymų vertinimas neatitinka gynybos pusės lūkesčių, savaime negali būti traktuojama, kaip apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.
Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu V. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą. Šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės: V. D., būdamas atsakingu už tinkamą kasos dokumentų apskaitą ir operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. kaip atskaitingas asmuo statybinės įrangos pirkimui, komercinei-ūkinei veiklai gavo 400 234, 69 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 115 915, 98 euro), iš kurių nuo 2005 m. sausio 30 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. atsiskaitė iš viso už 174 587, 73 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 50 564,10 euro) bei 2005 m. gegužės 26 d. grąžino į kasą 37 660 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 10 907,09 euro) nepanaudotų lėšų, o likusiai 187 986,96 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 54 444,78 euro) sumai, paimtai UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinei – ūkinei veiklai, nepateikė šių pinigų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, tokiu būdu tyčia pasisavino jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 187 976, 98 Lt (kas nuo 2015 m. sausio 1 d. atitinka 54 441,89 euro).
Apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio motyvais teigiant, jog apygardos teismas tik formaliai įvertino V. D. veikos subjektyviąją pusę, kad būtent pinigų nebuvimas kasoje buvo apelianto tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška ir, kad bendrovės lėšas apeliantas naudojo tik bendrovės reikmėms. Vertinant tokius skundo argumentus, pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, kad V. D. bendrovės, kurios faktinis vadovas ir kasininkas buvo nuo 2004 m. balandžio 15 d. iki 2006 m. vasario 3 d., lėšas naudojo tik bendrovės reikmėms – mokėjo atlyginimus darbuotojams, pirko įrangą, įrengimus, atsiskaitinėjo už bendrovei suteiktas paslaugas ir su kreditoriais, byloje surinktų duomenų pagrindu nustatyta priešingai. Būtent dėl V. D., kaip įmonės kasininko ir faktinio įmonės vadovo vykdomos veiklos, iš kasos buvo padaryti daugkartiniai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių lėšų išmokėjimai grynaisiais. Nors V. D. nepripažįsta pasisavinęs įmonės turtą ir nurodo visas savo žinioje turėtas pinigines lėšas naudojęs darbuotojų atlyginimų išmokėjimui, atsiskaitymams su kreditoriais, pirkęs įrangą, tokia nuteistojo pozicija byloje paneigta. Patikrinęs šioje dalyje byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. O būtent, iš liudytojais byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, jog atlyginimai įmonėje buvo mokami grynais, tačiau tai buvo fiksuota dokumentuose. Liudytojas R. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atlyginimas buvo mokamas grynaisiais; direktorius atveždavo pinigus ir buvo pasirašoma vietoje ant sąrašo; suma atitiko tą sumą, kurią jis gavo. Liudytojas A. D. parodė, kad apie gautą užmokestį pasirašinėjo lapuose, kur buvo nurodyta vardai, pavardės, išmokama suma. Liudytojas M. K. parodė, kad darbo užmokestį jis gaudavo tavrkingai, buvo mokama grynais, už gautas sumas jis pasirašydavo buhalteriniuose dokumentuose; nebuvo atvejų, kad už gaunamus pinigus nepasirašytų. Liudytojas V. Š. parodė, kad darbo užmokestį bei pinigus ūkio išlaidoms jis gaudavo iš V. D. pasirašytinai; du ar daugiau kartų per mėnesį V. ar buhalterei pateikdavo sąskaitas faktūras, pagrindžiančias jam išduotų pinigų panaudojimą. Liudytojas V. B. parodė, kad darbo užmokestį mokėjo V. D., vėliau direktoriumi pradėjus dirbti G. R., darbo užmokestį išmokėdavo pastarasis; išmokant pinigus buvo pateikiamas pasirašyti kasos išlaidų orderis. Liudytojas V. K. parodė, kad darbo užmokestį gaudavo grynaisiais pinigais ofise, išmokėdavo buhalteris ir direktorius; jam dirbant, direktoriumi buvo tik V. D.; jis (liudytojas) pasirašydavo ant lapelio už sumą, kurią gavo kaip darbo užmokestį; nebuvo sumų, už kurias jis nepasirašė. Liudytojas P. L. parodė, kad darbo užmokestį mokėjo tiek V. D., tiek G. R.; gaunant pinigus pasirašydavo kasos išlaidų orderiuose. Iš specialisto išvados matyti, jog 2005 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingų asmenų V. D., R. A., A. D., E. G., V. G., A. K., K. R., G. R., A. S., V. Š. ir J. V. atsiskaitymai apskaitos dokumentais pagristi, t. y. lėšos atskaitingiems asmenims išmokėtos pagal kasos išlaidų orderius, atskaitingų asmenų lėšų panaudojimas pagrįstas avanso apyskaitomis su įrašus jose patvirtinančiais dokumentais, nepanaudotų lėšų grąžinimas į kasą užpajamuotas pagal kasos pajamų orderius. V. D. versija dėl piniginių lėšų panaudojimo atsiskaitymui su bendrovės kreditoriais byloje taip pat paneigta, o būtent iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. rugpjūčio 29 d. atsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientui UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. jokių pardavimų nevykdė, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri nuo 2006 m. birželio mėnesio yra išregistruota iš Lietuvos įmonių registro nurodytu laikotarpiu atliko prekių pardavimus bendrai 19 910,78 Lt sumai, visi atsiskaitymai buvo grynaisiais pinigais (t. 11, b. l. 4-201); iš 2008 m. balandžio 14 d. specialisto išvados matyti, jog nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2006 m. vasario 28 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojo statybinę įrangą ir pagal išrašytas sąskaitas faktūras liko skolingas UAB „(duomenys neskelbtini) 93 418,62 Lt; UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė dokumentų kopijas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymus (t. 4, b. l. 30-68); duomenis apie įvairių įrankių, priemonių, statybinių medžiagų ir kt. pirkimus ir atsiskaitymus, įsiskolinimus, įsiskolinimų perėmimus pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 12, b. l. 18-86); iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos suvestinės matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 30 d. iki 2005 m. gruodžio 23 d. sudarė 214 291,32 Lt (t. 12, b. l. 19) – šiai sumai pirminių kasos/banko dokumentų nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra, todėl kaltinamojo aiškinimus, jog iš kasoje buvusių pinigų buvo daromi atsiskaitymai už UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgytas prekes, įrankius, paslaugas paneigti. Iš šių duomenų matyti, jog atsiskaityta buvo tik su tomis įmonėmis (parduotuvėmis), kurios netaiko mokėjimo atidėjimo, o vien kelioms įmonėms (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“) bendra įsiskolinimo suma gerokai viršija 2005 metų pabaigoje kasoje turėjusią būti pinigų sumą. Be to, iš byloje esančių dokumentų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymus su įvairiomis bendrovėmis už įvairią produkciją, pirktą 2006 m. (tame tarpe 2006 m. sausio 9 d. nuomojosi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ giluminį vibratorių AH 15 S betonui vibruoti sumokėdama 50 Lt) matyti, kad 2006 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko tik mažos vertės daiktus (t. 4, b. l. 80-124).
Tokiu būdu, apeliacinio skundo argumentai, jog bendrovės lėšas apeliantas naudojo tik bendrovės reimėms – mokėjo atlyginimus darbuotojams, pirko įrangą, įrengimus, atsiskaitinėjo už bendrovei suteiktas paslaugas ir su kreditoriais, yra nepagrįsti. Tokia nuteistojo versija pagrįstai atmesta pirmosios instancijos teisme, tai išsamiai motyvuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Savo apeliaciniame skunde, kaip argumentą, jog negalėjo pasisavinti įmonės pinigų, apeliantas nurodo ir tą aplinkybę, jog 2005 m. lapkričio – gruodžio mėn. jis negalėjo paimti grynųjų pinigų iš banko, kadangi neturėjo tapatybę patvirtinančio dokumento. Kaip nurodo apeliantas, bendrovės pinigus iš banko paimdavo K. M.. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojo K. M. nepavyko, nors buvo išnaudotos visos galimybės šį liudytoją į teismo posėdžius (ir pirmosios instancijos teisme, ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) iškviesti. Šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, jais byloje remtasi pagrįstai, nes šie parodymai kitiems byloje surinktiems duomenims neprieštarauja, o atvirkščiai – juos atitinka ir patvirtina. Tuo tarpu apelianto V. D. pozicija – atsakomybę dėl lėšų pasisavinimo suversti kitam asmeniui, vertintina kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Ikiteisminio bylos tyrimo metu liudytojas K. M. yra nurodęs, jog tuo laikotarpiu, kai jis turėjo teisę išimti pinigus, į banką visada eidavo kartu su V.. Iš liudytojos, įmonės buhalterės R. A. parodymų nustatyta, kad 2005 m. lapkričio – gruodžio mėn. V. D. neturėjo teisės išimti grynuosius pinigus iš banko, nes tuo laikotarpiu neturėjo paso; tuo metu įmonės direktoriumi dirbo K. M., kurio parašas buvo patvirtintas banke; į banką išimti grynuosius pinigus visada eidavo V. D. ir direktorius arba asmuo, kurio tuo metu buvo patvirtintas parašas banke; visada grynuosius pinigus kontroliavo ir valdė V. D., net ir tais atvejais, kai juos iš banko išimdavo įgalioti asmenys A. D. ar G. R.; V. D. valdė visus bendrovės gautus pinigus, nors buvo atvejai, kad pinigus iš banko išimdavo kitas darbuotojas, kurį pasiųsdavo V. D. (liudytojos R. A. parodymai). Iš įmonės vadybininko G. R. parodymų byloje nustatyta, kad buvo atvejis, kai jis vadovo pavedimu ėjo į banką, kur nuėmė pinigus ir atidavė V. D..
Tokiu būdu apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog 2005 m. lapkričio – gruodžio mėn. apeliantas negalėjo paimti iš banko grynųjų pinigų nepaneigia jo atsakomybės turto pasisavinime. Kaip nustatyta iš aukščiau aptartų įrodymų, būtent V. D. disponavo piniginėmis lėšomis net ir tuo laikotarpiu, kuomet neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nes pinigai, kuriuos iš banko paimdavo įmonės darbuotojai, būdavo perduodami V. D..
Apeliaciniame skunde taip pat dėstomi argumentai dėl įmonės seifo vagystės bei argumentai dėl aplinkybės, kas realiai disponavo bendrovės grynaisiais pinigais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šioje skundo dalyje daroma apelianto išvada, jog pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino susiklosčiusią situaciją ir nesiekė panaikinti kilusių abejonių. Atvirkščiai, iš byloje apklaustų asmenų parodymų, buvo padaryta pagrįsta išvada, jog įmonės grynaisiais pinigais realiai disponavo būtent V. D.. Trumpai aptartini tai patvirtinusių asmenų parodymai, kuriuos nuosprendyje įvertino ir pirmosios instancijos teismas. A. D. parodė, kad kasininko funkcijas V. D. vykdė visą laiką, nesvarbu, kokias pareigas užimdavo; iki V. D. sulaikymo visi grynieji pinigai buvo pas V. D.. Liudytojas K. M. dėl seifo vagystės aplinkybių parodė, kad kadangi V. D. neturėjo raktų nuo seifo, kuriame buvo laikoma apie 100 000 Lt ir kurie buvo paruošti apmokėjimui už metalą ir darbo užmokesčiui, pastarasis išnešė iš ofiso seifą su pinigais; V. prisipažino, kad pagrobė pinigus ir sutiko pasirašyti kasos išlaidų orderius minėtai sumai. Apie tai, kad būtent V. D. disponavo bendrovės grynaisiais pinigais parodė ir išsamiai pirmosios instancijos teisme apklausta įmonės buhalterė R. A.. Iš jos parodymų taip pat nustatyta, kad V. D. kaip kasininko funkcijos buvo atsiimti pinigus iš banko, padėti į įmonės kasą ir išduoti darbuotojams, jis buvo atsakingas už visus įmonės grynuosius pinigus.
Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl inventorizacijos įmonėje atlikimo, (nurodoma, kad du iš keturių neva inventorizacijoje dalyvavusių asmenų joje nedalyvavo, nei A. D., nei R. A. negalėjo detaliai nurodyti, kaip buvo atliekama kasos inventorizacija) pažymėtina, kad minimas 2006 m. sausio 31 d. kasos patikrinimo aktas byloje yra reikšmingas tuo, jog patvirtina faktą, kad tuo metu kasoje pinigų nebuvo. Ši aplinkybė byloje nustatyta neginčijamai. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad kaip matyti iš bankroto administratoriaus J. U. parodymų, apie tai, kad įmonės kasoje yra trūkumas jam yra nurodęs ir prisipažinęs pats V. D.. Iš šio liudytojo parodymų nustatyta, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla; dėl įmonės dokumentų perdavimo jis bendravo su V. D.; kadangi dalies dokumentų trūko, buvo atlikta revizija ir nustatyti trūkumai; V. D. pripažino, kad buvo tokia situacija, kai buvo susidaręs 180-200 tūkst. Lt trūkumas; jis (V. D.) geranoriškai sakė, kad „aš tikrai atidirbsiu“. Taigi, fakto patvirtinimui, jog kasoje trūko pinigų (nors šios aplinkybės bankroto administratoriui neginčijo nei pats V. D.) nėra svarbu, kaip detaliai buvo atliekama inventorizacija, ar tai, kad jos atlikimo metu dalyvavę asmenys nepamena tam tikrų jos atlikimo aplinkybių. Svarbūs ir esminę reikšmę byloje turi atliktos inventorizacijos rezultatai. Be to, pakankamai detalūs ir nuoseklūs šioje dalyje yra liudytojos, dalyvavusios inventorizacijoje – R. A. parodymai, kuriais pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Liudytoja R. A. dėl šių aplinkybių parodė, kad atliekant inventorizaciją dalyvavo ji, A. D., A. K.. 2006 m. sausio 31 d. buvo atlikta kasos inventorizacija tuo metu, kai V. D. dingo ir vadovauti bei kasininko funkcijas turėjo perimti A. D. (nuteistojo brolis). Kadangi ji (liudytoja) gerai žinojo, jog grynųjų pinigų realiai seife nėra, inicijavo kasos inventorizaciją, norėdama nuimti atsakomybę už grynuosius pinigus, kurie nebuvo perduoti A. D.. 99 848,29 Lt inventorizacijos akte įrašyta suma buvo išvesta pagal pateiktus kasos dokumentus ir išvestą likutį kasoje. Žinojo ir matė, kad seife pinigų nėra. Kur galėjo būti panaudota 99 848,29 Lt suma, nežino, bet tokios sumos seife nebuvo.
Nuteistojo V. D. apeliacinio skundo argumentuose taip pat nurodoma ir apeliuojama į tai, kad bendrovėje buhalterinė apskaita buvo vedama pakankamai aplaidžiai. Tačiau, atsižvelgiant į visą byloje surinktų įrodymų visetą, darytina išvada, jog tai nepašalina V. D. atsakomybės dėl įmonės pinigų pasisavinimo. Atsakant į skundo argumentus šioje dalyje taip pat nesutiktina su apelianto pateikiamu liudytojos, įmonės buhalterės R. A. parodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šios liudytojos parodymai išsamūs, juose esminių prieštaravimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai, vertindamas juos kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje.
Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esminę reikšmę byloje turi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikto ūkinio finansinio tyrimo išvados. Apeliacinio skundo argumentams patikrinti, jog tyrimas byloje atliktas neišsamiai, netirta ir neįvertinta eilė buhalterinių dokumentų, apeliacinio bylos nagrinėjimo metu atliktas įrodymų tyrimas. Byloje apklausus tyrimą atlikusią specialistę, apeliacinio skundo argumentai dėl neva byloje netirtų dokumentų, paneigti. Specialistė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad tvirtina savo išvadą. Paaiškino, kad specialisto išvados 1 lape yra nurodyti dokumentai, kurie buvo pateikti tyrimui: tai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentai ir ikiteisminio tyrimo byla. Kai specialistui yra paskirta užduotis, dokumentai pateikiami tik per ikiteisminio tyrimo pareigūną. Jau prasidėjus tyrimui, 2010 m. kovo 23 d. V. D. pateikė pinigų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus už 2008 metus. 2010 m. lapkričio 5 d. buvo pateikta papildomai ikiteisminio tyrimo medžiaga. Po specialisto išvados atlikimo buvo atliktos dvi (jos) specialistės apklausos. V. D. pateikė papildomus dokumentus tyrėjui, todėl ji (specialistė) buvo kviečiama į apklausą, kadangi iškilo klausimas, kokią įtaką tai turės atskaitingo asmens įsiskolinimams. 2011 m. sausio 3 d. apklausoje jai, kaip specialistei, buvo pasiūlyta susipažinti su 2010 m. gruodžio 22 d. liudytojos R. A. papildomu apklausos protokolu ir atsakyti į klausimą, ar atsižvelgiant į duotus parodymus keistųsi V. D. ir A. D. nustatyti įsiskolinimai. Jos išvada buvo tokia, kad atsižvelgiant į liudytojos R. A. parodymus, nustatyti įsiskolinimai keistųsi ir surašyta, kaip jie keistųsi. Atliekant tyrimą buvo dvi sumos, kurios pagal tirti pateiktus dokumentus, specialistas negalėjo priskirti nei vienam, nei kitam atskaitingam asmeniui. Tiriamojo laikotarpio pradžioje 2005 m. sausio 1 d. apskaitoje užregistruotas bendras atskaitingų asmenų įsiskolinimas. Tai atsispindi specialisto išvados 6 lape, kur nurodoma, kad apskaitoje buvo užregistruota 44 168 Lt atskaitingų asmenų įsiskolinimų likutis. Šitas likutis nebuvo priskirtas nei vienam atskaitingam asmeniui. Atsižvelgiant į liudytojos R. A. parodymus, V. D. įsiskolinimas buvo padidintas minėta suma. Specialisto išvados 6 lape yra aprašyta ir kita suma, kuri irgi nebuvo priskirta nei vienam atskaitingam asmeniui. Tai 2005 m. kovo mėnesį iš bankomatų paimta 10 420 Lt suma. Apskaitoje šita suma buvo apskaityta bendroje eilutėje, kaip visų atskaitingų asmenų įsiskolinimas nenurodant konkretaus atskaitingo asmens. Atsižvelgiant į liudytojos R. A. parodymus, ši suma buvo priskirta V. D. įsiskolinimui. Kita jos (specialistės) apklausa vyko 2011 m. lapkričio 21 d., kadangi buvo pateikti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ prekių – paslaugų pirkimą patvirtinantys dokumentai nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 24 d. Po apklausos išvada nesikeitė. Į gynėjos ir apelianto klausimus dėl kasos išlaidų orderių, pagal kuriuos buvo atsiskaityta, tačiau jie nebuvo įtraukti į specialisto išvadą (kasos išlaidų orderiai 9 319 Lt 90 ct sumai, iš kurios 7 402 Lt suma turėtų būti išminusuota nuo V. D. įsiskolinimo - Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo gauti šie specialistės paaiškinimai. Dėl 2005 m. lapkričio 10 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 385 lapas): specialistei peržiūrėjus minėtą kasos išlaidų orderį, ji nurodė, kad bendrovė nepripažino K. M. kaip atskaitingo asmens; be to, prie kasos išlaidų orderio apmokėjimo pagrindu pridėta sąskaita – faktūra. Šioje dalyje specialistė paaiškino, kad ne kiekviena ūkinė operacija vyksta per atskaitingą asmenį. Visi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atskaitingi asmenys yra nurodyti specialisto išvados pirmame ir antrame prieduose. Parodžius specialistei 2005 m. lapkričio 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 388 lapas), ji paaiškino, kad A. K., kaip atskaitingas asmuo, yra nurodytas specialisto išvados priede. Specialisto išvadoje prie atskaitingo asmens A. K. nėra šio kasos išlaidų orderio, kadangi pagal kasos orderį minėtam asmeniui yra išmokėta 70 Lt 80 ct, o jis savo ruožtu pateikė šių pinigų sumokėjimą patvirtinantį kvitą V. A. įmonei už prekes. Tai ūkio subjekto pasirinkimas, ar jis darys apyvartą atskaitingo asmens sąskaitoje (debetas – kreditas), ar ne. Kadangi ūkio subjektas nepripažįsta tos operacijos kaip atskaitingo asmens judėjimo, todėl V. K., kaip atskaitingas asmuo, nėra nurodytas specialisto išvados lentelėje. Dėl 2005 m. rugpjūčio 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 86 lapas), specialistė paaiškino, kad išvados lentelėje šio kasos išlaidų orderio nėra. Jos išvados 1 priedo 2 lape pirmoje eilutėje yra nurodyta, kad 2005 m. rugpjūčio 30 d. išmokėjimo nėra, o yra atsiskaitymas 1753 Lt 93 ct sumai pagal 2005-08-30 avanso apyskaitą. Minėta suma iš kasos, kaip matyti iš kasos išlaidų orderio, atskaitingam asmeniui buvo išmokėta dieną vėliau, t.y. 2005 m. rugpjūčio 31 d. Išvados 1 priedo 2 lape ketvirtoje eilutėje nurodyta, kad 2005 m. rugpjūčio 31 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išmokėta atskaitingam asmeniui 1753, 93 Lt. Dėl 2005 m. rugpjūčio 19 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 170 lapas), specialistė paaiškino, kad V. Š. yra ūkio subjekto atskaitingas asmuo. Jo operacijos yra nurodytos išvados 2 priedo 4 ir 5 lapuose (6 t. 32-33 b.l.). Konkrečiai šito išmokėjimo lentelėje nėra. Tai analogiška situacija kaip ir su išmokėjimu A. K.. Atskaitingam asmeniui buvo išmokėta 152 Lt. Jis pateikė pinigų sumokėjimą už kurą patvirtinantį dokumentą, tai PVM sąskaita – faktūra. Tai reiškia, kad tas apmokėjimas neatsispindi atskaitingo asmens sąskaitoje (debetas – kreditas, įsiskolinimas nekinta). Kitais atvejais kuro sąnaudos yra įtraukos į specialisto išvados priedo lentelę, kadangi ūkio subjektai patys rodo, kad tie apmokėjimai praeina pro atskaitingų asmenų sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistė paaiškino, kad minėtų kasos išlaidų orderių neįtraukimas į lentelę V. D. atsakomybei jokios įtakos nedaro, tai nekeičia jos išvados byloje. Dėl 2005 m. rugpjūčio 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 185 lapas) specialistė paaiškino, jog šis kasos išlaidų orderis nemažina V. D. nustatyto įsiskolinimo, kadangi prie kasos išlaidų orderio yra PVM sąskaita – faktūra, kad už kurą yra sumokėta 997 Lt 30 ct. Sumokėjimą patvirtinantys dokumentai yra ir jie patvirtina, kad pinigai tikrai buvo sumokėti į kasą. Jei būtų nustatyta, kad už kurą mokėjo V. D., tai tokiu atveju jo įsiskolinimas būtų mažinamas, tačiau šalia yra kasos išlaidų orderis, iš kurio matyti, kad V. D. paima papildomus pinigus iš kasos, kurie vėl didina jo įsiskolinimą. Tai neturi įtakos įsiskolinimo likučiui. V. D. gavo iš kasos 997 Lt 30 ct sumą ir panaudojo ją ūkio subjekto reikmėms. Ūkio subjektas, tvarkydamas apskaitą, tos operacijos, kaip ir anksčiau paminėtais atvejais, per atskaitingų asmenų sąskaitą neparodo. Jei ta operacija ir būtų įtraukta į specialisto išvados lentelę, įsiskolinimo likutis nesikeistų. Dėl 2005 m. rugpjūčio 2 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 201 lapas), specialistė paaiškino, kad tai analogiška situacija, kaip ir anksčiau minėtu atveju, tik nurodytas kitas atskaitingas asmuo. Dėl 2005 m. rugpjūčio 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 141 lapas), šis kasos orderis yra įtrauktas į specialisto išvados lentelę, nes bendrovė atlieka išmokėjimą ne pagal sąskaitą – faktūrą, o pagal avanso apyskaitą. Pagal kasos taisykles avanso apyskaitą išskirtinai gali pildyti tik atskaitingas asmuo. Atskaitingas asmuo surašo pirkimo dokumentus į avanso apyskaitą ir pateikia ūkio subjektui kaip atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus. Ūkio subjektas, patikrinęs tuos duomenis, priima sprendimą. V. D., kaip atskaitingas asmuo, atsiskaitė už kurą sumokėjęs 1126 Lt 98 ct. Dėl 2005 m. birželio 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 309 lapas), specialistė paaiškino, kad tai analogiškas, kaip ir anksčiau minėti, atvejis. Dėl 2005 m. birželio 22 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 347 lapas), specialistė paaiškino, kad tai taip pat analogiškas atvejis, 820 Lt buvo sumokėta už kurą ir 820 Lt buvo išduota A. D. pagal kasos išlaidų orderį. Dėl 2005 m. gegužės 2 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 492 lapas), specialistė paaiškino, kad pagal kasos išlaidų orderį iš kasos V. D. išmokėjo 400 Lt sumą kaip avansą darbuotojui. Prie orderio yra avansinis išmokėjimas, iš kurio matyti, kad T. S. buvo išmokėtas avansas. Bendrovė yra skolinga darbuotojui darbo užmokestį. Iš kasos imami pinigai ir sumokamas darbo užmokestis. Jokiu būdu nemažinamas atskaitingo asmens įsiskolinimas, kadangi nuteistasis, kaip atskaitingas asmuo, sumokėjo avansą ne iš savų pinigų. Kasoje yra 400 Lt, kurie yra bedrovės nuosavybė, ne atskaitingo asmens lėšos. Jei atskaitingas asmuo paėmė tuos 400 Lt iš kasos ir išmokėjo juos darbuotojui, tai kasoje liko nulis, jei nebuvo atliekamos kitos operacijos. Bendrovėje buvo tokia praktika - jei darbuotojui dėl sunkios materialinės padėties reikėjo pinigų, jis ateidavo pas darbdavį ir paprašydavo išmokėti jam išankstinį avansą. Tada darbdavys, išmokėdamas tam tikrą pinigų sumą darbuotojui, išrašydavo tuo pačiu kasos išlaidų orderį ir paimdavo iš to darbuotojo parašą. Buvo atliekamas tarpinis darbo užmokesčio išmokėjimas, tačiau jis nebuvo niekur apskaitomas. Visi šie pažeidimai aprašyti specialisto išvadoje. Dėl 2005 m. kovo 25 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 567 lapas), specialistė paaiškino, jog prie kasos išlaidų orderio yra išrašyta sąskaita už teisinę pagalbą. Iš kasos V. D. gavo 700 Lt, kurie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo sumokėti advokatui už teisines paslaugas. Dėl 2005 m. vasario 2 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 580 lapas) specialistė paaiškino, kad kasos išlaidų orderyje nurodyta, jog turėtų būti pridėta 2004 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaita – faktūra, tačiau jos nėra. Šita suma nėra padidintas atskaitingo asmens įsiskolinimas. Čia yra apmokėta Omnitel sąskaita. Šis kasos išlaidų orderis nedidina V. D. įsiskolinimo. Dėl 2005 m. sausio 14 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 591 lapas), specialistė paaiškino, kad V. D. mokėjo atlyginimus darbuotojams. Prie kasos išlaidų orderio yra pridėtas mokėjimo žiniaraštis su darbuotojų parašais. Nurodytos sumos, kokias gavo darbuotojai. Taigi, bendrovės direktorius paima iš kasos pinigus, išmoka darbuotojams atlyginimus ir prideda tai patvirtinančius dokumentus. Tai rodo, jog jis bendrovės pinigų nepasisavino, todėl jo įsiskolinimas nei mažėja, nei didėja. Dėl 2005 m. gruodžio 23 d. kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 162 lapas) specialistė paaiškino, kad pagal minėtą kasos išlaidų orderį buvo išmokėtas atlyginimas K. M. už 2005 m. lapkričio, gruodžio mėnesius. Bendrovė prievolė yra atsiskaityti su darbuotoju. Su darbuotoju yra atsiskaitoma iš bendrovės pinigų. Jam yra išmokamas atlyginimas. Įsiskolinimas mažinamas. Bendrovė atiduoda savo turtą, ji atsiskaito su darbuotoju. Tai bendrovės, o ne atskaitingo asmens prievolė. Nurodytas kasos išlaidų orderis neturi įtakos nei vienam atskaitingam asmeniui, nes prievolę mokėti darbo užmokestį turi ne atskaitingas asmuo, o pati bendrovė. Dėl 2005 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (segtuvo 202 lapas), specialistė paaiškino, kad tai, kaip ir anksčiau minėtais atvejais, išmokėtas K. M. 10 793 Lt 69 ct atlyginimas už 2005 m. spalio, lapkričio mėnesius. Dėl 2005 m. spalio 28 d. kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) (470 segtuvo lapas), specialistė paaiškino, kad pagal šį kasos išlaidų orderį 2005 m. spalio 28 d. V. D. yra išmokėtas darbo užmokestis. Įsiskolinimas šiuo atveju nei mažinamas, nei didinamas.
Tokiu būdu, remiantis specialistės paaiškinimais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, darytina išvada, jog tyrimo metu buvo tikrinti visi kasos pajamų orderiai. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog netirta ir neįvertina eilė dokumentų, yra nepagrįsti. Kilusios abejonės dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikto ūkinio finansinio tyrimo išvadų pašalintos apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir išklausius specialistės duotus paaiškinimus teisme. Apeliacinės instancijos teisme specialistė pakankamai išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kuo remiantis specialisto išvadoje padarytos būtent tokios išvados. Tuo pačiu pažymėtina, kad jokių papildomų objektyvių duomenų leidžiančių abejoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikto ūkinio finansinio tyrimo išvadomis apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta. Byloje nustatyta, kad tyrimui atlikti specialistei buvo pateikta visa tyrimui reikšminga medžiaga. Kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvuotai aptarė bylos duomenis, atskleidė jų įrodomąją vertę, tarpusavio ryšį. Pritartina išvadai, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčijamai patvirtina nuteistojo V. D. kaltę jam inkriminuotos veikos padaryme. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. D. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties. V. D. kaltė pagrįsta objektyviais bylos įrodymais, kurie gauti iš skirtingų šaltinių ir atskleidžia nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių, kaltės turinį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog V. D. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Apelianto skunde pateikiamas savitas objektyvių bylos duomenų vertinimas ir interpretavimas kitaip vertinti byloje esančių įrodymų pagrindo nesudaro. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių V. D. kaltę, įvykdžius BK 183 str. 2 d. numatytą veiką, jų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Patikrinus pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir įvertinus ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad įrodymų vertinimo klaidų apygardos teismas nepadarė, teismo padarytos išvados yra teisingos ir atitinkančios nustatytas faktines aplinkybes.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.