Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2S-1130-115/2010

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič Procesinio sprendimo kategorijos:

116.10.2.;122.4.

2010 m. spalio 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Henricho Jaglinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties dėl papildomo sprendimo priėmimo bei dėl sprendimo išaiškinimo, civilinėje byloje Nr. 2-2757-535/2010 pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovams A. M., E. M., O. I. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atsakovo prašymų dėl papildomo sprendimo priėmimo bei dėl sprendimo išaiškinimo netenkintino (b.l. 92).

Pirmosios instancijos teismas nurodė atsakovui, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimas yra aiškus, išsamus ir motyvuotas. Įsiskolinimo suma ieškovui priteista solidariai (kreditoriui suteikiant teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį) iš trijų atsakovų: A. M., O. I. ir E. M.. Teismas konstatavo, jog papildomą sprendimą priimti jokio pagrįsto pagrindo nėra. Teismas papildomai pažymėjo, jog solidariąją skolininkų pareigą, bendraskolių atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams, kitas bendraskolių teises ir pareigas, bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus ir kt. išsamiai apibrėžia LR CK 6.6-6.23 straipsnių nuostatos.

Atsakovas A. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą 2010-03-24 nutartį (b.l. 109). Nurodo, jog teismas klaidingai pritaikė įstatymą. Pabrėžia, kad teismas nenurodė konkretaus solidarumo pagrindo (įstatymo ar šalių susitarimo). Nurodo, jog sprendime nėra aišku, kaip kreditorius reikalaus įvykdyti prievolę ar reikalaus, kad prievolę įvykdytų visi ar keli skolininkai bendrai, ar bet kuris iš jų skyrium; visą prievolę ar tik jos dalį. Teigia, jog teismas nenurodė, kuriuos veiksmus A. M. privalo atlikti arba nuo kurių privalo susilaikyti.

Apelianto (atsakovo) A. M. atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad teismas nenurodė konkretaus solidarumo pagrindo (įstatymo ar šalių susitarimo), be to sprendime nėra aišku kaip kreditorius reikalaus įvykdyti prievolę ar kad reikalaus, jog prievolę įvykdytų visi ar keli skolininkai bendrai, ar bet kuris iš jų skyrium, visą prievolę ar tik jos dalį. Teigia, jog teismas nenurodė, kuriuos veiksmus A. M. privalo atlikti arba nuo kurių privalo susilaikyti.

CPK 277 str. 1 d. 1-3 p. nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti ar nuo kurių jis privalo susilaikyti; teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo. Šis straipsnis numato, kokiu būdu gali būti pašalinamas specifinis teismo sprendimo trūkumas – sprendimo nevisapusiškumas. CPK 277 str. 1 d. pateikiamas baigtinis papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas. Kitais atvejais priimti papildomą sprendimą draudžiama.

Kaip matyti iš ieškinio (b.l.36-38), ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. M., O. I. ir E. M. 2445,75 Lt skolą už sunaudotas gamtines dujas ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno skolos apmokėjimo, nurodant priteistą skolą pervesti į ieškovo atstovo AB „Lietuvos dujos“ Tiekimo departamento Vilniaus skyriaus sąskaitą; priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. M., O. I. ir E. M. 73,37 Lt žyminį mokestį ir 6,00 Lt išlaidas už VĮ Registrų centro išrašą, priteisti iš atsakovo O. I. 97,75 Lt viešo paskelbimo spaudoje turėtas išlaidas. Taigi, teismas sprendime motyvavo savo sprendimą dėl kiekvieno reikalavimo ir patenkino ieškinį visiškai, skolą priteisdamas solidariai iš atsakovų, bylinėjimosi išlaidas priteisė lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog solidariąją skolininkų pareigą, bendraskolių atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams, kitas bendraskolių teises ir pareigas, bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus ir kt. išsamiai apibrėžia LR CK 6.6-6.23 straipsnių nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog solidarumo principas reiškia, jog visi bendraskoliai lieka vienodai įpareigoti kreditoriui, iki prievolė visiškai įvykdyta. Pagal CK 6.6 str. 4 d., jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. CK taip pat reglamentuoja atvejus, kada tik vienas iš bendraskolių įvykdo prievolę – CK 6.9 str. 1 d. numatyta, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios.

Taigi, atsižvelgiant į teisinį solidarumo principo reglamentavimą, teismas negali a priori (iš anksto) nustatyti, iš kurio bendraskolio (ar iš visų) kreditorius turi reikalauti įvykdyti prievolę pirmiausia, nes tai yra kreditoriaus pasirinkimo teisė, įtvirtinta CK 6.6 str. 4 d.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir solidarumo principo teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti papildomą sprendimą.

CPK 278 str.1 d. numato, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad tais atvejais, kai teismo procesiniame sprendime yra neaiškumų, dėl kurių proceso dalyviai neteisingai, nevienodai supranta sprendimą, arba kurie sukelia sunkumų jį vykdant, šie neaiškumai pašalinami sprendimo išaiškinimo būdu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susiklosčiusią nagrinėjant byloje dalyvaujančių asmenų prašymus dėl teismų procesinių sprendimų išaiškinimo, sprendimo išaiškinimo institutas paprastai taikomas esant neaiškiai teismo procesinio sprendimo rezoliucinei daliai, kuomet sprendime esantys neaiškumai sukelia jo įvykdymo sunkumų.

Šioje nutartyje jau konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai ir pagrįstai apeliantui nurodė, jog solidariąją skolininkų pareigą, bendraskolių atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams, kitas bendraskolių teises ir pareigas, bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus ir kt. išsamiai apibrėžia LR CK 6.6-6.23 straipsnių nuostatos, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimas yra aiškus, išsamus ir motyvuotas. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad, atsižvelgiant į teisinį solidarumo principo reglamentavimą, teismas negali a priori (iš anksto) nustatyti, iš kurio bendraskolio (ar iš visų) kreditorius turi reikalauti įvykdyti prievolę pirmiausia, nes tai yra kreditoriaus pasirinkimo teisė, įtvirtinta CK6.6 str. 4 d. Taip pat minėta, jog CK 6.9 str. 1 d. reglamentuoja atvejus, kada tik vienas iš bendraskolių įvykdo prievolę kreditoriui.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, nes teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, o visos solidarių prievolių vykdymo sąlygos ir tvarka aptarta LR CK 6.6-6.23 str.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Be to, iš apelianto A. M. priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 88 str.1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d., 1 p., 339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2757-535/2010 palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. M. valstybei 5,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.