Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1091-468/11

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Vaidas Vasiliauskas Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00138-2011-1

2011 m. spalio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 07 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. 20 MGL dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2011 03 12 d. apie 13.30 val. Energetikų gatvėje, Visagino mieste, būdamas policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valstybinis numeris EDV 496, davė 50 litų kyšį įgaliojimus vykdantiems Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio vyriausiajam patruliui Dmitrijui Kuznecovui ir patruliui Ivanui Pavlovičiui, siekdamas juos papirkti, kad Dmitrijus Kuznecovas ir Ivanas Pavlovičius nesurašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo už 2011 03 12 d., Energetikų gatvėje, Visagino mieste padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ str. 2 d., ir taip savo neveikimu padėtų jam išvengti administracinės atsakomybės, t. y. jis nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 227 str. 3 d., padarymą.

E. Ž. skunde pabrėžia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus ir teigė, kad jis nesiekė papirkti pareigūnų. Jis neišsisukinėjo nuo pažeidimo, pripažino savo kaltę dėl padaryto pažeidimo, neprašė nerašyti protokolo, sėdėdamas ant galinės sėdynės nieko nesakė. Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad baudą jis gali sumokėti policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai net neklausė, už ką yra duodami pinigai, iš karto padarė išvadą, jog pinigai duodami siekiant papirkti pareigūnus. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė, kaip pareigūnų pareigos įspėti apie baudžiamąją atsakomybę nevykdymas įtakojo ar galėjo įtakoti įvykių eigą.

Taigi, anot nuteistojo E. Ž., pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra paremtas prielaidomis ir klaidingomis išvadomis. Teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, taip pat nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 06 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė apeliantui per griežtą bausmę, nesirėmė teismų praktika, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274/2007, kurioje buvo paskirta 3 MGL dydžio bauda, o nuteistajam E. Ž. – 20 MGL dydžio bauda.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 3 d. (veikos padarymo metu galiojusio įstatymo redakcija).

Kaip matyti iš apelianto skundo argumentų, pastarasis kaltu neprisipažįsta ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja procesinėms ir materialinėms teisės normoms, veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvo padaryta, todėl baudžiamasis procesas nuteistojo atžvilgiu negalėjo būti pradėtas.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visų pirma, liudytojų Ivano Pavlovičiaus ir Dmitrijaus Kuznecovo parodymus, matyti, kad patrulis Ivanas Pavlovičius 2011 03 12 d. apie 13.20 val., dirbdamas tarnyboje su patruliu Dmitrijumi Kuznecovu, Visagine, Energetikų g. sustabdė automobilį „Opel Corsa“, kuris pažeidė kelio ženklo „Įvažiavimas draudžiamas“ reikalavimus. Buvo nustatyta, kad minėtą automobilį vairavo E. Ž. Pastarajam buvo paaiškinta, kokio kelio ženklo reikalavimus jis pažeidė, ir pasiūlyta sėstis į tarnybinį automobilį administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui (šių aplinkybių E. Ž. neginčija). Tarnybiniame automobilyje patrulis Ivanas Pavlovičius nurodė pažeidėjui, kokia nuobauda numatyta už minėto ženklo pažeidimą (nuo 100 iki 300 Lt). Taip pat jam buvo išaiškinta, kad paskirtą baudą jis privalės sumokėti banke. Pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, per radijo stotį budėtojo buvo paprašyta patikrinti, ar pažeidėjas metų laikotarpyje nėra padaręs administracinių teisės pažeidimų. Jei asmuo nebūtų baustas metų laikotarpyje, tai jam būtų galima surašyti administracinį nurodymą ir paskirti pusė baudos, numatytos sankcijoje, minimumo. Pažeidėjui viskas buvo išaiškinta. Pažeidėjas neprašė nerašyti protokolo. Patruliui D.Kuznecovui pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pažeidėjas D.Kuznecovui paplekšnojo per petį. Patruliai, atsisukę į E. Ž., pastebėjo, kad prie termoso, kuris stovėjo tarp priekinių automobilio sėdynių, padėtas 50 Lt banknotas. Parodęs į banknotą E. Ž. pasakė, kad čia pinigai patruliams, o jis važiuoja namo. Visa tai patruliai suprato kaip E. Ž. norą papirkti pareigūnus. Pažeidėjas nenurodė, kad pinigai skirti baudai sumokėti, juolab, kad jam buvo išaiškinta, jog bauda turi būti sumokėta banke. Be to, automobilyje ant priekinių sėdynių galvos atlošų yra įspėjamieji pranešimai, kad kyšio duoti negalima, todėl E. Ž. turėjo suprasti, kad toks jo veiksmas bus vertinamas kaip kyšio davimas. Pareigūnai apie kyšio davimą pranešė operatyvaus valdymo poskyrio budėtojui. E. Ž. neprašė grąžinti pinigus, jis sėdėjo ant galinės sėdynės, nieko nesakė, nieko nedarė.

Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, juos pagrindžia 2011 03 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedai, iš kurių matyti, kad policijos tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. EDV 496, apžiūros metu automobilio salone, tarp priekinių sėdynių, CD plokštelėms skirtoje vietoje rasta šalia termoso įkišta pusiau sulenkta 50 Lt vertės kupiūra (b. l. 5-12), taip pat 2011 03 12 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo prijungtas patrulio Dmitrijaus Kuznecovo tarnybinio pranešimo nuorašas, taip pat administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto E. Ž. atžvilgiu, nuorašas, šiuose dokumentuose užfiksuotas 2011 03 12 d. E. Ž. padarytas administracinis teisės pažeidimas (b. l. 29-31). Liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, juos paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Nuteistojo iškelta versija, kad 50 Lt dydžio sumą jis norėjo sumokėti kaip baudą už padarytą administracinį teisės pažeidimą, vertintina kaip jo pasirinkta gynybos pozicija ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma: liudytojų I. Pavlovičiaus, D. Kuznecovo parodymai, akistatos protokolas (b. l. 41-42) ir kita bylos medžiaga. Iš minėtų liudytojų apklausų protokolų, taip pat iš teisiamojo posėdžio, kurio metu liudytojai teisme davė parodymus, protokolo matyti, kad E. Ž. po padaryto pažeidimo buvo paaiškinta, kokia bauda jam gresia (nuo 100 Lt iki 300 Lt), taip pat, kad baudą reikia sumokėti per banką. Be to, pareigūnai per radijo stotį patikrino, ar E. Ž. metų laikotarpyje nėra baustas administracine tvarka (šios aplinkybės neneigia nuteistasis), ir įsitikinę, kad jis anksčiau yra padaręs pažeidimą, todėl surašyti administracinį nurodymą jam nėra pagrindo, pradėjo rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pinigus E. Ž. išsitraukė dar nespėjus surašyti būtinų dokumentų, iš esmės pareigūnams besiaiškinant, kokią baudą galima skirti E. Ž. (ar pagal nurodymą, ar pagal protokolą), nesurašius protokolo ir galutinai nenustačius mokėtinos baudos dydžio. Atsižvelgiant į tai, atmetamas nuteistojo argumentas, kad jis manė, jog jam bus surašomas administracinis nurodymas, nes su jokiais policijos pareigūnų surašytais dokumentais pažeidėjas – kaltinamasis dar nebuvo supažindintas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pareigūnas Dmitrijus Kuznecovas davė parodymus, kad Ivanas Pavlovičius, pastebėjęs pinigus, juos ištraukė iš už termoso. Nuteistasis mano, kad paėmęs pinigus pareigūnas turėjo juos perduoti tyrėjui kaip daiktinį įrodymą, o ne padėti atgal iš kur juos paėmė, ir imituoti nusikaltimą, todėl įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedai laikytini niekiniais, jie surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso ir kriminalistikos nuostatas dėl įrodymų surinkimo. Pažymėtina, kad nuteistojo argumentas yra nepagrįstas. Policijos pareigūnai apie įvykį (kyšio davimą) nedelsdami pranešė atitinkamoms institucijoms, o apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad E. Ž. paliktus pinigus iš tarnybinio automobilio išėmė tyrėjas (b. l. 85-87), šias aplinkybes paneigiančių faktų byloje nenustatyta. Tos aplinkybės, jog policijos automobilyje buvęs 50 Lt yra E. Ž., neginčija ir pats E. Ž.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojas I. Pavlovičius turėjo motyvą duoti teismui neobjektyvius parodymus, nes buvo įsižeidęs dėl E. Ž. pastabų, yra nepagrįstas. Nuteistasis nepateikė teismui objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad liudytojas I. Pavlovičius iš tiesų turėjo motyvą duoti teismui melagingus parodymus. Be to, I. Pavlovičiaus parodymai sutampa su liudytojo D. Kuznecovo parodymais ir kita bylos medžiaga.

Aplinkybės dėl vienam ar kitam pareigūnui patapšnojimo per petį nėra reikšmingos apelianto veiksmų kvalifikavimo, nes ne šie veiksmai užtraukia atsakomybę, todėl teismo nuomone kuriam iš pareigūnų apeliantas tapšnojo per petį (ir ar iš viso tapšnojo) nėra itin reikšmingos, nes paties 50 Lt išsitraukimo ir jų demonstravimo fakto apeliantas neneigia.

Apeliantas nurodo, jog taip jis norėjo susimokėti baudą, tačiau apeliaciniame skunde jis teigia, jog baudos mokėjimo tvarka jam nebuvo išaiškinta, o taip jis elgėsi, nes anksčiau tiesiai per pareigūnus yra mokėjęs baudą. Teismas atmeta apelianto nurodytus argumentus, nes mokėjimo tvarka yra pasikeitus jau daugiau nei penkeri metai, per tą laikotarpį E. Ž. buvo baustas administracine tvarka, jis pats patvirtino, jog baudą yra mokėjęs per bankus. Šiuo konkrečiu atveju jo atžvilgiu dokumentai dar nebuvo galutinai įforminti, su jais jis nebuvo supažindintas, jam dar nebuvo pranešta apie paskirtos baudos dydį, todėl pareigūnai dar ir neturėjo pareigos jam išaiškinti sumokėjimo tvarkos, o pats E. Ž. apie tai jų neklausė. Kita vertus, teismas nuteistojo nurodomas aplinkybes dėl siekio baudą sumokėti tiesiai per pareigūnus vertina kritiškai. Apeliantas yra pakankamai išprusęs (aukštesnysis išsilavinimas), dirba atsakinguose darbuose (revizoriumi-kontrolieriumi, UAB direktoriumi), naudojasi žiniasklaidos ir telekomunikacijos priemonėmis (laikraščiais, TV), todėl atsižvelgiant į itin plačiai išreklamuotą kovą su korupcija teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, galėjo ir turėjo žinoti apie pasikeitusią tvarką, o net ir nežinomas, ne tik galėto, bet ir turėjo pasiklausti pareigūnų, juo labiau, kad per banką jau yra mokėjęs baudą. Todėl teismui neįtikimas apelianto motyvas, jog jis nežinojo ir nieko negirdėjo apie prieš daugiau nei prieš penkerius metus pasikeitusią tvarką, jog nebegalima mokėti baudos tiesiai policijos pareigūnams, todėl tokius parodymus teismas vertina kaip jo siekį procesą pakreipti sau palankia linkme siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent jau sušvelninti savo teisinę padėtį.

Apelianto aiškinimai dėl įspėjančių užrašų ant sėdynių, jog jei atsiradę vėliau ir įvykio metu jų ten nebuvę, dėl pareigūnų neprisistatymo, daromų gramatinių klaidų, dėl neišaiškinimo dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą ir kt., veikos kvalifikavimui nėra reikšmingos, todėl išsamiai neanalizuojamos.

Taigi, surinkti įrodymai patvirtina, kad E. Ž. davė 50 Lt kyšį policijos pareigūnams, siekdamas juos papirkti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 3 d. (veikos padarymo metu galiojusio įstatymo redakcija).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Šioje byloje E. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kurią įstatymas priskiria prie baudžiamųjų nusižengimų. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog E. Ž. praeityje buvo teistas, teistumas išnykęs. Pažymėtina ir tai, kad E. Ž. yra ne kartą baustas administracine tvarka. Tai, teismo nuomone, rodo, jog apeliantas yra linkęs nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 227 str. 3 d. paskyręs baudą, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, juo labiau, jog BK 227 str. 3 d. sankcijoje numatyta alternatyvi griežtesnė bausmė – areštas, kurios pirmosios instancijos teismas apeliantui neskyrė.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 3 d., paskyrė baudą, kuri, vadovaujantis BK 47 str. 3 d. 1 p., savo dydžiu yra mažesnė nei minimumas. Todėl paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir jos švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.